Category Archives: Belenkas

Antra Užkalnio knyga. Didysis Trolis ir LJ

Aš jau penktą kartą ištryniau viską ką parašiau apie Andrių Užkalnį ir antrą jo knygą. Gal ir šeštą kartą ištrinsiu. Nes ką tik imu rašyti, perskaitau ir trinu. Nes man pačiam kelia pasibjaurėjimą tos šleikščiai nykios ir supuvusiai gleivėtos grafomaninės išmatos, kurias parašau ir perrašiau per kelias dienas, kai sėdžiu be interneto.

Ko verti tokie silpnaprotiški mano sakiniai, kaip „aš laukiau antrosios knygos, tikėdamasis kažko panašaus į pirmą, tačiau įspūdis buvo visai kitas“. Arba „nors knygos pagrindas – jau anksčiau skelbti straipsniai, jie švelniai ir dailiai pataisyti, papildyti, apjungti į vieną visumą, tad skaitydamas, tik poroje vietų teprarandi jausmą, kad skaitai ištisinį kelių šimtų puslapių trukmės pasakojimą“. Arba dar geriau – „Čia daug daugiau to mums įprasto, kandaus Užkalnio, sakančio „pabučiuokit man į subinę, o jūsų pyktis rodo, kad jūs tik subinėms bučiuoti tinkate““.

Įsivaizduokit, aš bandau parašyti apie Autorių, apie Knygą, o teparašau marginalinius šūdus, kokiais popierių tepti galėtų kokia nors banalybė iš tų save gerbiančių literatūrologinių savimylų, apraudančių lietuviškų skaitytojų degradaciją bei komercializuotą knygų rinką, kurioje dominuoja melejonus žarstantys populiarūs užkalniai, besityčiojantys iš tikrąjį dvasingumą kuriančių rašytojų. Gal man taip blogai sekasi tik dėl to, kad galvodamas apie Užkalnį, pasijuntu nykiu šūdų kirmėliuku, nemokančiu nei gerai rašyti, nei kažką įdomaus sugalvoti, todėl nusvyra rankos ir pradedu galvoti, kad niekam neįdomu, ką aš čia pezu.

Mes atsivilkom į MG Baltic dangoraižį dviese – su draugeliu, garsiu blogeriu Nesakysiukuotokiupatysžinotkamreikia. Ant stogo, kur vyko pristatymas, sutikom aišku, ką –  ,  , ir   jau ten laukė. Tie atvažiavo liftu, šalia kurio kabėjo lapas popieriaus – „Tiktai šitas liftas veža pas Užkalnį“. Savaime aišku, liftas neveikė. Kai įlipom, vaizdavo, kad reaguoja į mygtukus, tačiau nei nesijudino, o bandant atidaryti duris, jas išsyk vėl uždarydavo, nenorėdamas mūsų išleist. Po kokių 10 minučių beviltiško spaudaliojimo, iš lifto ištrūkom ir nutarėm, kad teks lipti laiptais iki šimtas du šimtai penkiasdešimt devyniolikto aukšto, tačiau visgi pasisekė – kitu liftu pavyko pakilti gal iki kokio 16 aukšto, o likusius jau užlipom laiptais. Štai ten ir laukė žilinskinė šutvė, bežvengianti iš nelaimingo Rokiškio, kuriam teko lipti. Juos, pasirodo, liftas vežė ir viskas jiems veikė kuo puikiausiai – visame gražume.

Jei kas nesate matę, tai Ashtroka – nepaprastai žavinga mergina, turinti stebuklingą magiją: net žodžio neištarusi, ji spinduliuoja tokią keistą šilumą, kad jau vien pagal šią ją galima išskirti iš minios. Maumaz kiek nustebino – pasirodo, tai be perstojo kikenantis ir klaikiai inteligentiškas bokštas, maždaug 2 su viršum metrų ilgumo ir 30 centimetrų platumo, plonas, kaip smilga. Ir daug nerimtesnis, nei atrodo, skaitant jo blogą. Dzejus tuo tarpu – greičiau pankas, panašesnis į mane, apvilktą kultūringais rūbais – jį vienintelį buvau matęs gyvai, tačiau kažkodėl nepažinau ir paklausiau: „kas tu toks?“, kai kitus pažinau, nors nebuvau nei karto matęs. Ir dar, įsivaizduokit, jie visi – nerūkantys. Jau paskui prisijungė vienas iš nuostabiausių žmonių, kokius kada nors teko pažinoti –  . Irgi, beje, nerūkanti, bet turinti savo firminį bajerį, kai, besisveikindama, spusteli ranką taip, kad sutraška kauliukai, lyg replėm maigomi.

Ir negana to, ant stogo, kur visi buvo susirinkę, nebuvo jokių ten legendinių kepsninių su degtine, kur patsai Andrius Užkalnis svilintų savo hamburgerius ir demonstruotų savo „tusowka pa uszkalnewski“, kai visi prisiryja makdakiško maisto, prisilaka ir tada eina rūkyt cigarų, tačiau čia viskas pajudėjo – atlėkė Kropaitė ir Merkytė, abi piktos ir pasikėlusios, kaip velniai, o paskui ir žymusis Zbygniewas Piwacijus – legenda, kurią atsimena visi, kas internetuose landžiot ėmė iki 2000-ųjų.

O jau tada į sceną išėjo Algis Greitai, katras, pasirodo, dar ir Ramanauskas, o pristatęs Račo premijos dvikartinį laureatą Andių Užkalnį, paskui kurį ant stogo įtipeno ir būrys neaiškiais būdais priviliotų panų, per visą pristatymą laukusių atokiau, o jau paskui apspitusių garsųjį Autorių, tiesiog laižiusių jį įsimylėjusiais žvilgsniais ir kreipusių į aplinką dėmesio dar mažiau, nei patsai Užkalnis dėmesio kreipė į jas pačias. Štai tada išties rimtai supratau, kad legendinių hamburgerių su degtine ir cigarais nebus. Nebus ir viskas. Mano viltys dužo. Todėl gėriau kažkokių labai neblogų rūšių vynelį, ėdžiau sumuštinius su lašiša, o paskui, per pratęsimą, klausiausi visokių kalbų, vaizduodamas ne tokį baisų, kaip įprasta (t.y., kartais bent jau patylintį) galviją, mokantį elgtis kultūringai ir bent nekomentuoti Algio Ramanausko, pasakojančio istorijas apie Kauno policininkus, gaudančius viešose vietose besipisančias poreles.

O vakare prasidėjo žaibavimai, kurie sudegino visą mano interneto tiekėjo aparatūrą krūvoje rajonų, taip pat jau antrą kartą per porą savaičių sudegino ir mano naminį routerį, tad jau trys dienos sėdžiu be interneto ir rašinėju visokius briedus ne į blogą, o į „Open Office“ dokumentą. Ir panašu, kad ryšys šiandien (šeštadienį) taip ir neatsiras. Ir sekmadienį – irgi. Ir duokdie, jei atsiras pirmadienį arba antradienį. Tada ir mestelsiu šitą rašliavą jums. O interneto tiekėjas – B4Net, šiaip jau rekomenduočiau, bet dabar, praėjus keturioms dienoms, jau gal ir nerekomenduočiau – jau redaguoju šeštadienį parašytą straipsnį, o jau sekmadienio vakaras, o ryšio vis nėra.

Pala, apie ką aš čia? Taigi apie Užkalnį. Ir Knygą. Kodėl Užkalnis parašė tą knygą? Matomai, jis tiesiog neišsitenka savame kailyje. Jo minčių srautas, potyrių troškimas ir tiesiog nesuvaldomas noras mėgautis vis naujais atradimais išvirsta į tokį pat nesutramdomą norą savo mintimis, pasimėgavimais bei troškimais dalintis su kitais. Šitai supratau kažkuriame skyrelyje, kur anas rašė apie maistą, Japoniją ir tai, ko net ir jis neįstengia aprašyti – to tiesiog gyvuliškai intensyvaus, blaivią samonę apgirtinančio pasitenkinimo, dvasią kutenančio pojūčio, kai valgai virpančius šviežiai paruošto aštuonkojo čiuptuvėlius, tokius švelnius, jaudinančius, ar gabaliuką krabo mėsos, kuri savo sultimis tiesiog nuteka į smegenis, į kraują, sudrebindama ir sukeldama haliucinaciškus praregėjimus, kai skonis perauga į jausmą, sulyginamą su meile. Jis tai jaučia. Kertu lažybų, kad jis jaučia tai.

Ir antra mintis, kuri galų gale nušvito, iki tol tik nerišliai besisukusi kažkur galvos užkaboriuose: Užkalnis, nekenčiantis didelių kompanijų ir sistemos taip pat, kaip ir aš, pats sugeba tą sistemą perprasti, ir paskui aiškina sistemos vergams apie tai, kaip jie, vis kartodami savo pasakymą „nesąmonė“, nesupranta, kad tai – tik jų pačių bukumas. Tai paprastas, nors ir truputį beviltiškas Užkalnio bandymas kažką pakeisti, paaiškinant realybės tiesas. Atverti žmonių akis į sistemiškumą. Ir tuo pat metu Užkalnis tiesiog mėgaujasi tokia pačia nekenčiama sistema, rašydamas apie Šveicariją – tobulai sistemišką šalį. Nes, pasirodo, paradoksas – gerai veikianti sistema leidžia visiems susikurti patį didžiausią asmeninį asistemiškumą. Gauti pačią didžiausią laisvę. Skirtingai nuo asistemiškos Indijos, kur viską valdo totalus asisteminis bardakas, tave per prievartą verčiantis sistemos vergu.

Taip, tai visai kitokia knyga, nei pirmoji. Bet ne dėl to, kad skirtųsi stilius, ne dėl to, kad ji prasidėjo nuo straipsnių žurnale, ne dėl to, kad tema kiek kita, o tik dėl to, kad ją skaitydamas, pamatai truputį tikrojo Užkalnio dvasios. Pamatai žmogų, besijuokiantį ir iš savęs, ir iš kitų, net neužsimenantį apie tuos žiaurius vargus, kuriuos tenka patirti vardan naujų atradimų, besimėgaujantį ir besigiriantį malonumais, galvojantį apie tai, kodėl pasaulis yra toks, o ne kitoks. Nuostabų žmogų, trolį, filosofą, gurmaną, ieškotoją, keliautoją, kuris ir man pačiam leido kiek kitaip pažvelgti į save.

….Pirmadienį galų gale atsirado internetas. Taigi, ačiū, kad paskaitėte 🙂

Prisimenant Aušros vartų koplyčią

Jau rašiau apie tai, kaip buvo išgriauta Aušrods vartų koplyčia – tą patį rašė ir spauda, ir daugybė portalų. Taigi, atrodo, praėjo šioks toks laiko tarpas, o apie tai, kad visgi už griovimus atsakingas užsakovas – klebonas Jan Kasiukevič, kuris ir buvo asmuo, su kuriuo vykdytojai turėjo derinti visus projektus – lyg ir nei žodžio? Tas pats klebonas Jan Kasiukevič prieš kiek laiko lietuvos katalikų tarpe pagarsėjo tuo, kad draudė platinti lietuviškus katalikų leidinius, kartu visiškai be apribojimų leisdamas platinti lenkiškus.

Štai Naglis Puteikis (ko gero, vienas iš nedaugelio politikų, kuriuos galima pavadinti sąžiningais) paskelbė nuotraukas palyginimams, kas buvo iki griovimų, ir kas po jų – http://puteikis.blogspot.com/2010/03/ar-pro-suniokotus-ausros-vartus-patekes.html

O aš prisimenu labai dar šviežią katalikų kunigų pedofilijos skandalą Airijoje – tada išlindo, kad tenykštė teisėsauga ar tik ne porą dešimtmečių žinojo, bet slėpė visą reikalą, nedrįsdama eiti prieš bažnyčią. Gal ir Lietuvoj tas pat? Nei vienas laikraštis, valdininkas ar teisėsaugininkas nedrįsta?

Toks jausmas, kad bažnyčios tarnai – tai kažkokios šventos karvės.

Baisiausio 2009 metų Lietuvos pašto ženklo rinkimai

Jau kelintus metus vyksta baisiausio Lietuvos pašto ženklo rinkimai. Rengia juos filatelistai – tie, kas užsiima pašto ženklais, tačiau kitiems balsavimas irgi atviras. Aišku, jei tik įdomu.

Tarp ankstesniais metais pagarsėjusių šedevrų – tokie, kaip „Zombis Miltinis“, „Gleivėti krepšininkai“, „Mesalina“, „Apsišikęs kūdikis“ bei nemažai kitų. Šiais metais irgi yra vertų pretendentų. Tokių, kaip sovietiniu agitpropu tvoskiantis „Ledynmetis“.

Lietuva yra vienintelė pasaulio šalis, kurioje yra netgi pašto ženklų leidybą opozicionuojanti organizacija – FilOp. Šioji, bene prieš du dešimtmečius įkurta būrelio filatelistų ir dailininkų, netgi leidžia savus pašto ženklų pavyzdžius, kad kiekvienas galėtų palyginti niūrią realybę su tuo, kas galėtų būti. Taip pat, Lietuva yra ko gero vienintelė pasaulio šalis, kur filatelistai organizuoja ne gražiausio, o baisiausio, klaikiausio pašto ženklo rinkimus.

Kam įdomu – sudalyvaukite. O po kiek laiko galėsim ir rezultatais pasidžiaugti 🙂

http://www.brigin.lt/forumas/viewtopic.php?f=11&t=5292

Šįsyk – daugiau apie vyrus.

Man labai malonu buvo perskaityti tuos veik 800 komentarų „Lietuvos Ryto“ puslapyje. Deja, kai kurie komentatoriai bandė įžvelgti mano rašliavoje humorą, kiti gi, pastabesni, teisingai minėjo, kad aš nieko neišmanau apie tai, apie ką rašau. Itin sugraudino nelaimingų moterų kaltinimai, maždaug tokie: „kad jūs suprastumėt, kiek reikia kankintis ir vargti, kad sverčiau 40 kilogramų, būdama 180cm ūgio“.

Bet atkreipiau dėmesį į visai kitus komentarus: keli žmonės rašė apie tai, kad visi tik rašo apie moteris, o apie vyrus – kažkodėl ne. Pabandysiu bent truputį pataisyti šitą klaidą. Ir parašysiu truputį apie vyrus. Apie tai, kas dedasi jų galvoje.

Taigi, apie 40 centimetrų organą, kuris paaugliškoje galvoje tampa kažkokio supervyriško monstriškumo ekvivalentu. Vienas pažįstamas kadais pasakojo, kaip jis turėjo 40 centimetrų pimpalą. Turėjo. Tikrai, realybėje, neperdedant – tikrus 40 centimetrų, netgi berods daugiau. Problemos jam kilo, kai atėjo paauglystė – žinot gi, kas būna 12-14 metų berniukams, kai kamuoja hormonų audros? Tai vat, 40 centimetrų organas turi labai didelę talpą. Ir kai jisai stojasi, organizmui staiga pritrūksta kraujo. Kraujospūdis krenta – ir žmogus praranda sąmonę. Taigi, įsivaizduokit, eina vaikinukas mokyklos koridoriumi, žvilgteli į jį meiliau kokia graži, figūringa panikė, tai tas išsyk šlumšt ir guli be sąmonės. Kaip sakant, „žvilgsniu nužudytas“. Apie savo sveikatą vyrukas ėmė galvoti tada, kai pakliuvo į ligoninę – eilinį kartą nualpo, lipdamas laiptais – užsižiopsojo į kažkokios panikės kojas. Aišku, krito, susikūlė, kažką susilaužė…

Ką jisai darė su tais savo 40 centimetrų – nežinau, bet nuspėju. Dar prieš porą dešimtmečių esu skaitęs, kad populiariausia JAV kosmetinių operacijų rūšis vyrų tarpe – ne vyriško organo padidinimas, o priešingai – sumažinimas. Gal ir Lietuvoje taip pat. Nežinau, bet atrodytų logiškai – dėl per mažo kvaišta nebent neurotikai, o štai dėl per didelio – išties problemos.

Spaudoje ar internete juokingiausiai atrodo visokie straipsniai apie vidutinį varpos ilgį – tokie „tyrimai“ gan reguliariai kur nors išlenda ir sukelia milžiniškas diskusijas. O jų skaitytojai dažniausiai nei neįtaria, kad gavo eilinę porciją makaronų. Esmė ta, kad jokios mokslinės įstaigos vidutinio pimpalo ilgio nematuoja – nei medikams, nei biologams tai visiškai neįdomu, o ir su mokslu nieko bendra neturi. Bet pabandykite įsivaizduoti, kas gautųsi, jei kokia nors kontora sugalvotų tokį tyrimą atlikti: pasikviestų kandidatus iš atsitiktinių žmonių tarpo, aišku, ateitų tik tie, kurie nesidrovi savo didelio „pasididžiavimo“, o paskui visi stovėtų eilėje ir smaukytų, besiruošdami matavimams… Panašu į tikrovę? Prezervatyvų gamintojai ir šiaip juokus mėgstantys studenčiokai kartais ilgio „tyrimus“ visgi daro, tiktai daug paprasčiau: padalina anketas su klausimu „koks tavo daikčiuko ilgis“ ir paprašo, kad visi parašytų atsakymus. Aišku, dalis rašo, ką papuola, kita dalis – bando matuotis, o paskui pridėti papildomus 3-5 centimetrus, kad atrodytų įspūdingiau. Paskui kur nors paskelbiami tyrimai, esą vidutinis vokiško, angliško ar dar kokio nors pimpalo ilgis – net 17 centimetrų!

Aišku, jaunimėlis prisiskaito tokių paistalų, pasimatuoja patys, o tada ima kompleksuoti: „ką daryti, ką daryti, tik 12 centimetrų, košmaras!“ Ir štai tada jau savo rinką atranda visokie pseudomedicininio šlamšto pardavėjai – vargšų neutoriškų vaikinukų džiaugsmui siūlomi patys įvairiausi išradimai, pradedant absurdiškais tepalais, kuriuos reikia įtrinti (kad padidėtų!) ir baigiant tokiais agregatais, kaip Zabludovskio pompa.

Apie vidutinį vyriško organo ilgį netiesiogiai spręsti galima tik pagal vieną patikimą dalyką, kurį medikai jau išties žino, nors ir be ypatingų statistinių tyrimų. Tai moters vaginos gylis. Ir šis paprastai neviršija kokių 10 centimetrų, o dažnai būna ir dar menkesnis. Per didelė varpa gali sužaloti moterį. Taigi, darykitės išvadas.

Bet visa tai – tik fiziologija. Daug įdomiau – socialiniai reiškiniai, tai kas dedasi bręstančių paauglių galvose, o kai kada išvirsta ir į keistas neurozes. Aš tikrai neišmanau psichologijos, tačiau socialiniai reiškiniai – man ganėtinai artima tema. Ir čia matau paprastą dalyką: būtent brandos laikotarpyje į paviršių prasimuša atavistiniai, dar iš beždžionių paveldėti elgesio ir suvokimo šablonai. O kas gi per padaras tas paauglys beždžionių gaujoje?

Ko gero, puikiausiai socialinius instinktus demonstruoja šunbeždžionių gaujos hierarchija: čia yra vienas, nusipenėjęs, pilvotas patinas – gaujos vadas. Būtent jam priklauso visos gaujos patelės. Nedidelis būrelis kitų patinų – jo aplinka, palaikanti tvarką gaujos viduje. Šiems irgi kartais pasiseka pričiupti kokią nors patelę. Patelių tarpe irgi yra tam tikra hierarchija – artimesnės vadui turi daugiau valdžios, kartais gali tiesiog užguiti kokią nors silpnesnę išsišokėlę. Visiškai maži beždžioniukai ginami patelių. O jau visiškai beteisė grupė – tai vyriškos lyties paaugliai. Būtent šie turi medžioti grobį, kurį paskui suryja gaujos vadai. Bene ryškiausiai hierarchija pasimato, kai gauja kur nors keliauja: viduryje – vadas, aplink jį – jo parankiniai, aplink juos – patelės su beždžioniukais, o jau aplink šiuos – paaugliai. Jei užpuls koks nors plėšrūnas – pastarieji taps jo grobiu, tuo tarpu aukštesnę hierarchijos vietą užimančios beždžionės išsigelbės.

Štai čia ir pasimato paauglio patinėlio santykis su patelėmis: jis gal norėtų, bet neturi jokių šansų. Tik pabandyk prisiartinti prie kokios nors patrauklios beždžionytės – išsyk būsi žiauriai primuštas ir apkandžiotas gaujos vado ar kieno nors iš jo parankinių. Todėl paaugliui seksualiai atrodanti moteris tampa įgimtu, nors ir laikinu tabu. Patinėlis nori, bet savisaugos instinktas jam sako: NEGALIMA. Aišku, subrendusi patelė irgi tai žino. Ir siunčia besimeilinančius paauglius velniop.

Kaip gi pasireiškia paauglio seksualumas, kai aplinka tokia represinė, viską užgniaužianti? Ogi potraukiu į tas pateles, kurios visiškai niekam netinkamos, masturbacija bei nuolatiniais bandymais kaip nors įtvirtinti savo vyriškumą. Apie masturbaciją – vargu, ar verta daug kalbėti. Apie kvankštelėjimus dėl vyriškumo ilgio – jau irgi spėjau parašyti. Tad pažiūrėkim, kas gi su patelėmis?

Aišku, kad visos, kurios jau tapo patraukliomis – tai tabu. Tai vyresnių, subrendusių patinų patelės. Moterys, prie kurių geriau nelįsti, nes gali užsidirbti. Telieka kas? Dar tik pradedančios bręsti paauglės, bei tos patelės, kurios buvo išvytos iš gaujos, didžiausios nevykėlės, aukos. Šios lengvai atpažįstamos pagal tai, kad yra mušamos, ligotos ir sulysusios, kaip skeletai. Štai tos, kurių nori paaugliai – jos tokios prastos, kad už kabinėjimąsi prie jų gali ir nenukentėti!

Savaime aišku, paaugliui bręstant, jis tampa pilnaverčiu gaujos nariu. Jam prieinamomis tampa ir normalios moterys – turinčios moteriškas formas bei apvalumus. Tad anorektikės lieka nurašytos. Žmonių gi atveju, pasibaigus hormonų audroms, silpniau ima veikti ir įvairūs instinktai, tad dar vyrui renkantis moterį, dar svarbesniu rodikliu tampa jau ne jos išvaizda, o elgesys, mastymas, žmogiškumas.

Tai štai jums moterys, paprastas, bet dažniausiai teisingas vyrų vertinimo šablonas: jei jam patinka liesos – jis paaugliškas, kompleksuotas, užguitas, turi nepilnavertiškumo jausmą, nepasitiki savimi. Jei jam patinka moteriškas formas turinčios – jis linkęs turėti rimtus santykius, yra subrendęs, pasitikintis savimi, turi aiškų autoritetą savo aplinkoje.

Ir galų gale, pabaigai, dar kartą apie anorektikes. Taip, mielosios, puikiai suprantu, kiek jums pastangų reikia, kad numesti dar vieną kilogramą, kaip jūs kankinatės, badaujate, vos pavalgiusios, vemiate į klozetą, geriate tas jogurto tabletes, skiestą actą ir taip toliau. Žinau, kodėl taip darote. Norite būti gražesnėmis. Norite būti gražesnėmis, nes esate baisios, klaikiai baisios. O tokios baisios esate todėl, kad save žalojate ir bandote tapti panašiomis į gyvus lavonus. Tai užburtas ratas: badauji, kad taptum gražesne, bet tampi dar baisesne, o todėl dar labiau badauji. Tiesa?

Todėl dar kartą pasakysiu tą patį: nustokit badaut, pradėkit valgyt. Tik apvalumų turinti moteris gali būti patraukli.

Sausio 13

Ta diena, apie kurią nieko nenoriu rašyti, nieko nenoriu galvoti. Nes savo emocijomis dalintis nenoriu ir nesiruošiu – net jei jos susijusios su viešais įvykiais. Kita vertus, manau, kad gal ir reikia parašyti. Kažkaip.

Labiausiai man įstrigo dvi merginos, su kuriomis mes, stovėję prie Parlamento, susipažinom vėliau. Sausio 13-ąją jos buvo prie Bokšto. Pas abi buvo pažeistas regėjimas – kareiviai pašvietė į akis su tais savo prožektoriais iš arti. Vienai per kelis mėnesius tiesiog kokia dioptrija ar dviem suprastėjo regėjimas. Kita gi – gavo vištakumą: prieblandoje tapdavo visiškai akla. Mes neišsyk pastebėjom, tik vėliau supratom, kad ten, kur silpnesnis apšvietimas, ją tiesiog reikia vesti už rankos, nes ji nieko nemato. Viena ausim ji buvo beveik apkurtusi – netoli nuo jos iššovė tanko pabūklas. Jos mažiau nukentėjusi draugė per visą sumaišatį ją atrado tiesiog nesiorientuojančią ir ištempė.

Šiaip, būtų eilinė istorija, bet man užstrigo tai, kad jos į medikus nesikreipė. Jaunos, kvailos buvo. Nors aišku, nežinia, kiek čia joms medikai ir būtų padėję. Tačiau jaunatviškas nežiūrėjimas savęs buvo tipiškas. Aukų, patyrusių sužalojimus, buvo bent kelis kartus daugiau, nei skelbė ar dabar tebeskelbia oficialūs duomenys. Tiesiog požiūris pas žmones buvo toks: mums – niekai, tegul medikai rūpinasi rimtai nukentėjusiais. Netgi tada, kai "nerimtas" sužeidimas – tai kraujas iš ausų ir prarastas regėjimas.

Gal būt, taip buvo todėl, kad visi žinojo, kad eina į mirtį, atiduoda save už kitus. Kam čia rūpi sveikata, kai gali atiduoti gyvybę.