Dauguma prisimena paprastus rublius, kurie būdavo mediniai, pusiau beverčiai. Ko verti pinigai, jei jų uždirbęs daug, negali jų išleisti? Negali jų išleisti, nes nėra, kur? Bet ir negali uždirbti, nes bet koks bandymas uždirbti – neteisėtas. Buvo atskiri BK straipsniai tiems, kas uždirbti norėdavo, pvz., veltėdžiavimas, spekuliacija – už tai sodindavo.
Category Archives: Ekonomika
Sovietmetis: gyvenamojo būsto įvairovė
Ko gero daugiausiai apie gyvenimą sako ne prekės, kurias gali nusipirkti, ne maistas, kurį gali suvalgyti, o būstas, kuriame gyveni. Nuo būsto priklauso viskas. Nuo to, kaip tą būstą gali gauti ar prarasti – priklauso gyvenimas. Juk mes prisirišame prie vietos, kur gyvenam.
Sovietmetis: reklaminiai katalogai po 100 rublių
Kur geriausia propaganda? Aišku, kad reklamoje. Taigi komerciškai kuriama, žymiai efektyvesnė už politinę, puikiausiai pateikianti visas gėrybes – geras gerai, o kitas – dar geriau, nei realybėje.
Apie šilumos ūkius ir šilumos kainas
Šilumos tiekėjai siautėja, kainos už šildymą žiemos mėnesiais siekia 600-800 litų butui, o mes nieko negalim padaryti. Ar tikrai? Aš pabandžiau pakalbėti su būriu pažįstamų, perverčiau krūvą interneto puslapių, prisiskaitinėjau spaudos ir pabandžiau sudėlioti. Atrodo, nuomonę susidariau. Todėl kviečiu diskusijai.
Mano pažįstama moteriškė, gyvenanti mažame miestelyje, gali džiaugtis – jos dviejų kambarių butas statytas sovietmečiu, sienos plonos ir suskilinėjusios, viršutinis aukštas, nešiltintas stogas, o šildymui ji išleidžia 1000-1200 litų. Per metus. Per metus išleidžia tiek, kiek neblogame pora dešimtmečių naujesniame bute žmonės išleidžia per du mėnesius. Priežastis paprasta: jos butas neprijungtas prie jokios centrinio šildymo sistemos. Lietuviška žiema trunka pusę metų, o jos bute karšta. Vidutinės šildymo išlaidos gaunasi apie 200 litų šildymo mėnesiui.
Dar mažiau moka vienas draugas, turintis išvis nuosavą namą. Namo plotas kelis kartus didesnis, nei buto, o dar ir išorinės sienos – ne dalinamos keliems butams, o tik vienam. Prieš kažkiek laiko paklausiau, kokios jo šildymo išlaidos, atsakė, kad apie 150 litų šaltais žiemos mėnesiais. Taip, žinoma, kad jis šildosi namą pats, be jokių ten rubikonų, miestų energijų ar panašių šilumos tiekėjų.
Valdžia mums siūlo renovacijas, tačiau atrodo, kad tai – tik dar vienas neaiškus pinigų plovimo biznis. Tipiniame sovietmečiu statytame name didžiausi šilumos nuostoliai yra dėl prastos laiptinės. Pakanka sudėti joje langus, įtaisyti dvigubas duris (tiksliau – tambūrą) ir atjungti radiatorius. Namo šilumos sąnaudos dėl tokių paprastų pagerinimų gali sumažėti beveik dvigubai. Tiesa, šilumos sąnaudų sumažėjimas dar nereiškia, kad mokėti už šilumą reiks mažiau. Bet apie tai – kiek žemiau.
Dar viena silpna sovietinių namų vieta – tai stogai. Sienos neretai būna gan storos, vos ne pusmetrinės, su apšiltinančiomis plytomis, tačiau stogas – vos keliolikos centimetrų, nutekinantis šilumos daugiau, nei visos namo sienos kartu sudėjus. Kita silpna vieta – tai namo langai: jei jie sovietiniai, šilta nebus. Galų gale – dar ir rūsys, jei jo langai išdaužyti. Tuo tarpu per pačias namo sienas neretai nuteka vos kokie 20 procentų šilumos.
Galų gale – dar ir šiluminis mazgas. Ar atkreipėte dėmesį, kad eiliniame sovietmečio name rūsyje visada šilta, o netoli šiluminio mazgo – net karšta? Ir netgi tada, kai rūsio langai išdaužyti? Šiluminiame mazge esanti įranga neretai turi vos kelių dešimčių procentų naudingumo koeficientą, šildo ne tiek vandenį radiatoriams, kiek rūsį bei po namu esančią žemę.
O kaip atrodo koks nors namo renovacijos projektas? Galiu nupasakot: iki 70-80 procentų išlaidų jau ir taip šiltų sienų šiltinimui, o likę pinigai – laiptinei, stogui, rūsiui ir pan.. Iki trijų ketvirtadalių renovacijos išlaidų iššvaistoma tam, kad sumažinti namo šiluminius praradimus kokiu dešimtadaliu. Kodėl? Tiesiog tai pelninga renovacijas darančioms firmoms. O kai kada – gal ir nelabai švariais reikalais užsiimančių bendrijų vadovams. Sienų šiltinimui galima nurašyti labai dideles išlaidas.
Na, gerai, tarkim, kad namas renovuotas. Sakykim, namas ne tik bus gerai renovuotas, bet net ir šiluminį mazgą pasikeis į naują, efektyvų. Tarkim, šilumos sąnaudos sumažės kelis kartus. Ar pasikeis sąskaitos už šildymą? Aš esu girdėjęs istorijų, kaip po renovacijos sąskaitos netgi padidėjo. Nors nemanau, kad tai tipiška. Visgi, skaičiai, kuriuos dažniausiai tenka išgirsti – nedžiugina. Paprastai tenka sužinoti, kad žiemos mėnesiais sąskaitos sumažėja pavyzdžiui, 50 litų. Mokėjai 600, po renovacijos moki 550. Arba panašiai. Nes, pasirodo, jei šilumos naudojimas mažėja, tai šilumos tiekėjai gali imti ir kažkokiu būdu vienašališkai padidinti šilumos kainą.
Šilumos tiekėjų verslas labai įdomus. Įprasta schema maždaug tokia: tiekėjas suskaičiuoja visas įmanomas savo sąnaudas, prie jų prideda 5 procentus, o pagal tai gauna šilumos kainą, kurią ir padalina gyventojams. Tuos 5 procentus pelno leidžia gauti valstybė, o sąnaudos… O sąnaudose ir yra visa esmė. Kuo sąnaudos didesnės, tuo šilumos tiekėjo pelnas didesnis. Dujos pabrango – šilumos tiekėjui tiktai geriau: sąnaudos padidėja, tuo pačiu padidėja ir tie penki procentai. Kokia nors magistralinė linija nutekina šilumą – irgi gerai: sąnaudos vėl didėja, tuo pačiu – didėja ir pelnai.
Gal prieš kokius 7-8 metus teko girdėti apie įdomų atvejį, kai buvo renovuojama sovietmečio pabaigoje statyta šiluminė trasa. Visa renovacija susivedė į paprastus veiksmus: atkasė vamzdžius, nuplėšė šilumos izoliaciją ir vėl užkasė vamzdžius. Deja, kažkas iš gyventojų pastebėjo reikalą ir pranešė kažkuriai TV, o ta dar spėjo šitą „renovaciją“ nufilmuoti. Kilo baisus skandalas, kuris neįtikėtinai greitai nuslopo. Šilumos tiekėjas pareiškė, kad čia kažkokie vamzdžių tikrinimo darbai, todėl ir buvo nuplėšta šilumos izoliacija, o vamzdžiai laikinai tiktai užkasti, o paskui bus izoliuoti dar geriau. Spėkit, ar paskui izoliavo tuos vamzdžius?
Vargu, ar verta stebėtis, kad gyventojai, perkantys šilumą iš centrinio šilumos tiekėjo, moka už ją kelis kartus brangiau, nei turėdami nuosavą katilinę. Kur ten katilinę – kai kas iš pažįstamų pasiskaičiavo, kad netgi elektra šildytis kainuoja pigiau, nei imti šilumą iš kokios rubikoninės įmonės.
Na, nesvarbu. Tarkim, jūs renovuosite savo namą. Tarkim, per kažkokius stebuklus pavyks sumažinti sąskaitas netgi 100 litų. Tarkim, per metus vienas butas už šildymą mokės net 600 litų mažiau. Jei name yra 30 butų, bendrija per metus sutaupys 18000 litų. Kokia renovacijos kaina, per kiek metų atsipirks? Man teko girdėti apie tai, kad kai kuriems namams paskaičiuojama renovacijos kaina virš milijono litų. Su visais bankinių paskolų procentais tokia namo renovacija atsipirks maždaug po kokio 100 metų. Na, tiek to, jei imsim vos pusę tos sumos, pusę milijono, ir tarsim, kad visi gyventojai turės pinigų be jokių bankinių procentų – tai vienam butui sutaupymas atsipirkinės kokius 30 metų… Verta?
Žinoma, jei apsiribosim laiptinės ir stogo apšiltinimu, rezultatas bus praktiškai tas pats, tačiau kaina gausis kokius 10 kartų mažesnė. Maždaug 2000 litų suminių renovacijos išlaidų butui. Gal tada ir atsipirks… Bet gal geriau pagalvoti apie nuosavą katilinę, kuri su mažesnėmis išlaidomis sutaupyti leis keletą kartų daugiau?
Kaip vėl bus neįvesti progresiniai mokesčiai
Kartą rašiau apie dezinformacines bombas ir menamus reguliavimus, kaip tai daroma. Dabar visą tai vėl matome kuo gražiausiai – svarstomi progresiniai mokesčiai. Ir jau kelintą kartą? Jei neklystu, per paskutinius 10 metų – mažiausiai trečią, o gal jau ir ketvirtą kartą Lietuva vėl išvengs progresinių mokesčių įvedimo, suknisant visą reikalą tuo pačiu metodu.
Metodas – elementarus: parengiamas toks įstatymo projektas, kuris netgi visiškam durniui atrodytų kaip kliedesys. Pvz., nustatoma, kad GPM prie 1500 litų sudarys 30 procentų, o prie 4000 litų ir daugiau sudarys 50 procentų. Kad būtų patikimiau, galima privelti dar daugiau kokių nors kliedesių, pvz., kad GPM, mokamas mažiausiai uždirbančių, irgi padidėtų. Trumpai tariant, kad tik tas įstatymas būtų kaip absurdas.
O tada jau įsijungia būrys visokių žurnalistų ir demagogų. Apie ekonomiką ir politiką nei menkiausiai nesuvokiantys žurnalistai ima skleisti pasipiktinimus, pradeda rėkti ir visokios LLRI mergaitės apie tai, kad čia pavydo mokesčiai ir pan., ko pasekoje mokesčių pakeitimai eilinį kartą palaidojami. Eiliniai demagogijų pavyzdžiai – kad ir kokia nors Kaetana Leontjeva, eilinį kartą sukurianti puikią istoriją apie tai, kad progresiniai mokesčiai yra tokie, kur ketvirtadaliu daugiau pamokų turintis mokytojas turės mokėti tris ar keturis kartus daugiau mokesčių.
Ir žinoma, paskui ta pati Kaetana pradeda pezėti apie tai, kad Lietuvai reikia regresinių mokesčių. Kuo daugiau uždirbi – tuo mažiau moki. Kas įdomiausia, šitas kliedesys dar ir apvelkamas kažkokiais socialiniais teisingumais, kalbomis apie moralę, nusišnekėjimais apie tai, kad jei mokesčių daug uždirbantys mokės mažiau, vadinasi, sumokės daugiau ir pan..
Aišku, aš net nesigilinsiu į tai, kodėl, kas ir kaip, kokie mokesčiai turi būti ir t.t.. – netgi žiūrint į ekonomiką iš laisvos rinkos, kaip ekosistemos pusės, progresiniai mokesčiai yra būtini vien tam, kad rinka liktų gyvybinga, neimtų merdėti (Lietuvoje esanti rinkos oligopolizacija, smulkaus verslo prasta padėtis ir neadekvačiai iškilusios kainos – didžiule dalimi yra būtent progresinių mokesčių nebuvimo pasekmė). Jau nekalbant apie kapitalo užšaldymo problemas, socialinį teisingumą ar elementarias mokesčių mokėjimo potencines galimybes.
Tiesiog įsidėmėkit žlugdymo mechanizmą. Kaip tai yra daroma: įstatymo projektus parengia realūs jo priešininkai, besiskelbiantys idėjos gynėjais. Parengia taip, kad idėja žlugtų, įstatymo priešininkais taptų visi, kas papuola, o demagogai galėtų pripezėti bet kokių kliedesių.
Ar yra išeitis? Žinoma, kad taip. Yra vienas metodas – shock change. Jis puikiai veikia ten, kur yra didelis ir organizuotas pasipriešinimas pokyčiams. Metodo esmė – priimti pokyčiams visus tuos durnus rezistentų pasiūlymus ir viskas. Priimti, kad ir kaip absurdiškai jie būtų padaryti. Tokiu atveju tų kreivų pokyčių organizatoriai daugiausiai atsikanda savo pačių šūdų pyrago (juk jis būna daromas pagal jų pačių absurdiškumo suvokimą), o jau tada visa sistema labai greitai ir vieningai įvykdoma pertvarka į būseną, kuri ima atitikti sveiko proto reikalavimus.
