Category Archives: Ekonomika

Pinigai, turtas ir ekonomikos dėsniai

Ekonominė dinamika

Neretas šiuolaikinis ekonomistas teigia, kad seni ekonomikos dėsniai neveikia, tuo tarpu nauji – neišaiškinti, tad realiai nieko neįmanoma prognozuoti, viskas panašu į chaosą. Išties, tokiame požiūryje yra labai daug subjektyvios (stebėtojiškos) tiesos, tačiau viskas dar blogiau.

Jei viskas būtų elementariai neprognozuojama, galėtume pasiremti paprasta logika: kadangi pridėtinės vertės gamyba visgi vyksta, tiesiog diversifikuojam investicijas, įmerkiam pinigus į 100 skirtingų atsitiktinių vietų ir gauname pelną – juk bendras išlošimų (pridėtinės vertės gamybos) skaičius yra teigiamas, tiesa? Deja, praktika rodo, kad įmerkus pinigus į 100 atsitiktinių vietų, bus daug daug nuostolių.

Realybė, ko gero, visai kita – dėsniai yra, jie veikia, tačiau dabartinė ekonominė sistema pakankamai kebli, kad prognozuoti vienus ar kitus dalykus būtų neįmanoma būtent dėl sudėtingumo. Pokyčiai, įvyke per paskutinius 200 metų, man labiausiai primena pokyčius fizikoje, įvykusius pereinant nuo hidrostatikos prie hidrodinamikos.

Prisiminkim klasikinę hidrostatiką, kuri teigia, kad kūnas, panardintas į skystį, išstumia tiek skysčio, kiek užima tūrio. Arba kad du susisiekiantys indai visada turės vienodą skysčio lygį. Jei mano kūnas užima, pvz., pusę ketvirtį metro, o vonios talpa – du kubiniai metrai, aš, pasinėręs į pilnutėlę vonią, išstumsiu ketvirtį kubinio metro, o 1,75 kubinio metro vandens liks vonioje. Viskas natūralu, ar ne? Jei į iš vieno susisiekiančio indo imsim semti vandenį ir pilti į kitą susisiekiantį indą, skysčio lygis nepasikeis. O jei sujungsime du indus, kuriuose skysčio lygis skirtingas, jis susivienodins. Irgi natūralu?

Tradiciniai ekonomistai sako, kad jei į rinką ateina naujas žaidėjas, kuris užima kažkiek procentų rinkos, jis išstumia kitus atitinkama dalimi, tačiau bendras produktų pardavimo kiekis nepakinta (į skystį panardintas kūnas išstumia…). Arba, pvz., kad sujungus dvi rinkas, kainos ir pasiūlos jose susivienodina (susisiekiantys indai…).

Bet kas atsitiks, jei aš įšoksiu į vonią, taip, kad atsitiktų didelis "pūkšt"? Iš vonios ištikš tikrai daugiau, nei ketvirtis kubinio metro, o gal ir visas kubas. Aišku, reiks neblogai įsibėgėti. Bet net jei kubas ir neištikš, niekas man nesutrukdys panašiai į vonią įšokti dar kartą. Ir dar kartą. Ir dar kartą. O paskui dar rankomis išsemt ir ištaškyt vandens likučius. Jei yra du susisiekiantys indai, pvz., vaikas ir stiklinė limonado, niekas nesutrukdys vaikui per šiaudelį tą limonadą išsiurbti, net jei vaikas gulės ant lovos, o stiklinė stovės žemiau – ant grindų.

Žinoma, tai tik elementarūs pavyzdžiai – vienu atveju didelis užsienio investuotojas gali sugriauti lokalią ekonomiką, ją ištaškydamas (pvz., 20 procentų rinkos praradimas visiems esamiems žaidėjams kartais gali reikšti tiesiog bankrotą), kitu atveju – tam tikri kapitalo siurbliai (pvz., kalnakasybos kompanijos ar bankai) gali tiesiog išgręžti silpnesnę valstybėlę (geriausiai tai demonstruoja kai kurios buvusios kolonijos Afrikoje). Žinoma, galimi ir atvirkštiniai procesai 🙂

Tačiau hidrodinamika – tai tik specifinis atvejis. Žymiai įdomiau, kai pabandai identifikuoti pakilimus ir kritimus. Ir čia susiduri su tokiais reiškiniais, kaip interferencija ir mūša. Tarkim, turime dvi didmenines įmones, kurių viena veža į Lietuvą televizorius, o kita – puodus. Atgabenimo laikas pas vieną – 30 dienų. T.y., vos atgabenus ir perdavus mažmenai vieną partiją (pardavimas pas žaidėjus momentinis, be jokių atidėjimų), įmonė užsisako kitą partiją, kuri ateina po 30 dienų. Pas antrą įmonę viskas taip pat, tačiau laikai – 20 dienų. Abi įmonės valdo visą rinką, rinkos finansinis pajėgumas – 1 milijonas per 10 dienų. Kas vyksta?

Jei įmonės pradeda vienu metu, matome, kad po 20 dienų žmonės gauna puodus, jų prisiperka už 2 milijonus, tada praeina 10 dienų, jie už milijoną prisiperka televizorių. Dar po 10 dienų ateina antra puodų partija, puodų firma gauna milijoną. Dar 20 dienų – ir tuo pat metu ateina ir televizorių partija, ir puodų partija. Abi įmonės per 20 dienų padarytus pinigus dalinasi per pusę, vėl gaudamos po milijoną. Ir ciklas vėl kartojasi – puodų įmonė gauna 2 milijonus po 20 dienų, o televizorių įmonė dar po 10 dienų gauna milijoną.

Ką matome? Viena įmonė kaskart gauna po milijoną, o pas kitą – pelnas tai milijonas, tai du, tai milijonas, tai vėl milijonas, tai du. Lyg ir turėdamos skirtingas rinkas, įmonės susisiekia tarpusavy per pirkėjus ir prasideda abiejų įmonių ciklų (bangų) interferencija. Pavyzdys, žinoma, supaprastintas iki negalėjimo, bet būtent tokio tipo procesai pakankamai giliai įtakoja viską – cikliškumai yra ir tiekime (gabenimo laikai), ir žemės ūkyje (derliaus nuėmimas), ir bankininkystėje (paskolų grąžinimas), ir firmų vystyme (veiklos perėjimo į pliusą laikotarpis), ir daugybėje kitų sričių. Verta atkreipti dėmesį į vieną dalyką: mūša būna tuo stipresnė, kuo dviejų bangų ilgiai artimesni vienas kitam. T.y., kuo ciklai artimesni, tuo stipresnius svyravimus jie sukelia interferuodami. Pabandykit paskaičiuoti, kas bus, jei aukščiau minėtų įmonių ciklai skirsis ne trečdaliu, o pvz., dešimtadaliu, t.y, 30 ir 27 dienos? Kažkuriuo monentu viena iš įmonių, veikiančių pagal tokį modelį, gali tiesiog bankrutuoti.

Bendrai ekonomikai, kur veikia šimtai ar tūkstančiai didesnių įmonių, turinčių skirtingus ciklus, tarpusavyje sutapusios kelios bangų viršūnės gali reikšti stambius pakilimus, o kelios sutapusios duobės – didelius kritimus. Tačiau tai irgi niekai, kai prisimeni, kad yra dar ir save stiprinantys procesai, t.y., tie, kurie turi grįžtamąjį ryšį. Žinote, kas būna, kai mikrofonas atsiduria netoli garsiakalbio, prie kurio jis prijungtas? Pasigirsta cypimas. Jis atsiranda labai paparastai: menkutis triukšmelis, pakliuvęs į mikrofoną, nukeliauja į garsiakalbį, šis jį atkartoja, jį vėl pagauna mikrofonas, vėl pasiunčia į garsiakalbį… Dėl to, kad visa sistema yra stiprinanti, greitai tas mažas triukšmelis pavirsta į klaikų cypimą, rėžiantį ausis. Būdinga tai, kad cypimas būna vieno dažnio, to, kuris labiausiai stiprinamas. Tai primena atvejį, kai ekonomikoje, dėl sustiprinimo (o investiciniai mechanizmai – tipinis stiprinimo atvejis) labai išauga tam tikra specifinė sritis, pvz., NT.

Kai pabandom pasigilinti, kas pasikeitė ekonomikoje per tuos porą paskutiniųjų šimtmečių, paaiškėja tik vienas dalykas: laikas tapo lemiančiu faktoriumi. Daugybė įvairių efektų yra laiko įtakojami tiek giliai, kad būtent šis faktorius tampa lemiančiu – tuo, dėl kurio tenka užmiršti tradicinius dėsnius. Ko gero, daugiausiai geriausiai pastebimas dalykas – tai tam tikra prekybinė inercija: praeina laiko tarpas, kol rinkos žaidėjai sureaguoja į pasikeitimus. Jei prieš 200 metų tinkamai reakcijai pakakdavo mėnesių, tai dabar kartais lemia minutės ar netgi sekundės (prisiminkim botus, žaidžiančius vertybinių popierių biržose). Rinkos situacija vis keičiasi, tačiau žaidėjai nespėja sureaguoti laiku. Tai kažkas panašaus, lyg vanduo, esantis susisiekiančiuose induose ar vonioje, taptų spūdus, lyg dujos.

Grįžkim prie hidrodinamikos: šioji dar ganėtinai paprastas atvejis, sudėtingesnė yra aerodinamika, kur tenka labai rimtai atsižvelgti į skysčio (tiksliau – dujų) spūdumą, o tuo tarpu perdavimo greičiai kartais viršija garso ribą, t.y., tą, kuria sklinda bangos. Štai čia ir prasideda cirkai, pradedant banginiais pasipriešinimais ir baigiant rezonansiniais efektais… Ši fizikos sritis iki šiol patiria tokias milžiniškas analizės problemas, kad net atsiradus superkompiuteriams, vis dar dažniau remiasi eksperimentais. Dar prieš pusę šimtmečio atlikinėti sparnų skaičiavimai kartais užimdavo ištisus tomus formulių, pripainiotų taip, kad Velnias koją išsisuktų. Dar prisiminkim, kad didžiąsias problemas aerodinamikoje kelia ne laminariniai, o turbulenciniai srautai, šie gi – turi būdingus save stiprinančių ir tarpusavy interferuojančių procesų bruožus ir yra beveik neprognozuojami – efektyvių matematinių modelių jiems iki šiol nesukurta.

Ar ekonominiai procesai sudėtingesni už visą tą klaikią aeordinamiką? Manau, kad šiek tiek. Tačiau deja, ekonomikos matematinis aparatas yra ne ką sudėtingesnis, nei tas, kurį fizika turėjo Archimedo laikais. Ekonomistai nemėgsta matematikos (kai kuriems frydmanistams net su elementaria aritmetika problemos), o banginės funkcijos (o dar neduok die, jei dažnio kitimas perdavime – visi skaičiavimai velniop!!!!) – jiems atrodo dar baisiau nei man, o man jas nagrinėti kažkada dingo noras, kai ėmęs gilintis į antenas, pamačiau, kad paprasto bangolaidžio formulikė užima porą puslapių. Štai ir turim tai, ką turim.

Kaip keičiasi vartojimas

Neseniai buvau Klaipėdoje. Nuostabus miestas, bent jau senamiestis – fantastiškas. Absoliučiai nepanašus į Vilniaus senamiestį, tačiau, sakyčiau, žymiai geriau sutvarkytas. Į akis krenta ir daugybė mažų parduotuvėlių – Vilnius šiuo atžvilgiu, sakyčiau, smarkiai atsilieka. Yra vienas senas Klaipėdos skirtumas – čia Maxima ir Eko (dabar – Rimi) buvo labai silpni, ilgai išsilaikė alternatyvus tinklas – Naktigonė. Gal su tuo ir susiję bus…

Susitikau su vienu senu draugu – jis yra išskirtinis ekonomistas ir finansų valdymo specialistas. Papasakojo man vieną įdomų dalyką apie Klaipėdą: sovietmečio pabaigoje ten gyveno apie 200 tūkstančių gyventojų, dabar – apie 150 tūkstančių. Tačiau per 20 metų mažmeninės prekybos plotai išaugo 30 kartų. Pardavimų apimtys, reikia manyti, irgi sulyginamai. Klausimas – iš kur? Atsakymas akivaizdus: vartojame, kiek papuola. Perkame daiktus, kuriuos išmetame, išmetame ir pusę nusipirktų maisto produktų – auginame šiukšlynus. Visa ekonomika auga tiktai iš vartojimo skatinimo, o ne iš realių poreikių augimo. Klaipėda šiuo atžvilgiu – tik pavyzdys. Kituose miestuose vartojimas augo dar labiau.

Dar viena, iš pirmo žvilgsnio – lyg ir nesusijusi mintis: naftos kainų augimas. Iš kur jis? Per paskutinius porą dešimtmečių naftos pasiūla pasaulinėje rinkoje ne tik nesumažėjo, bet dar ir padidėjo. Konkurencija irgi turėtų didėti, nes atsiranda vis naujų žaidėjų. Tačiau naftos kainos kyla. Kodėl? Puikiausias pavyzdys – naftos gręžinio katastrofa JAV: per parą tas išmeta bene 5 tūkstančius barelių naftos. Tačiau jau dabar pasigirsta riksmai, kad dėl to turi kilti naftos kainos. Tačiau pasižiūrim į skaičius ir matom, kad JAV degalų suvartojimas siekia 9 milijonus barelių per dieną. Naftos kainos kyla ne dėl jos ribotos gavybos, o tiktai dėl pardavėjų.

Ekologiški ir taupūs hibridiniai automobiliai pasirodė tiktai dabar. Tačiau bandoma juos gaminti buvo dar 1990. Visos tai dariusios įmonės sustabdė jų gamybą. Kalifornijoje buvo bandyta platinti elektromobilius, valstybė investavo didžiulius pinigus, taupumas buvo nuostabus, tačiau viskas žlugo. Kodėl? Oj, ką čia apie tai, kas buvo prieš 20 metų, hibridinė pavara su savo privalumais puikiai žinoma jau šimtą metų – pradėta naudoti dar Pirmo pasaulinio karo povandeniniuose laivuose. Kai kurie iš Antrojo pasaulinio karo laikų vokiškų tankų naudojo būtent hibridinę pavarą – jai nereikia mechaninio diferencialo, ji leidžia buferizuoti galią, jai esant variklis neužgesta, nereikia pavarų, idealus daiktas, net jei negalvosime apie kuro taupymą. Hibridinės pavaros daug dešimtmečių naudojamos įvairiuose laivuose ir geležinkelyje. Kodėl lengvosiose mašinose jos imamos naudoti tik dabar?

Dar prieš 30 metų buvo gaminamos mašinos, kurios 100 kilometrų ėsdavo 5-6 litrus degalų. Jau ir tada 15 litrų degalų atrodė daug. Ką matome dabar? 15 litrų atrodo daug, o tobuliausios ir ekonomiškiausios mašinos ėda 5-6 litrus 100 kilometrų. KPŠ? Esmė labai paprasta: vartojimas. Naftos vartojimas.

O dabar truputis konspirologijos: į Vakarų Europą tiesiami nauji dujotiekiai. Jau po kokių 10 metų Vakarų Europa dujų galės gauti porą kartų daugiau. Klausimas – ar nepakanka dujų dabar? Ar Vakarų Europa dėl kažkokių priežasčių staigiai ir nežmoniškai smarkiai augins chemijos pramonę? Vargu. Nepaisant globalinio atšilimo kritikos, yra požymių, kad Arkties ledynai sparčiai tirpsta, o Golfo srovė jau rodo kaprizus. Šaltas tirpstančių ledynų vanduo pakeičia šiltųjų srovių kryptį, o tai reiškia, kad vos ne pusė Europos Sąjungos jau per artimiausią dešimtmetį dėl globalaus klimato atšilimo patirs nežmonišką lokalų atšalimą. Dujų reikia šildymui. O gal šiaip vartojimui? Elektros vartojimo apimtys auga stebėtinais tempais, o bene pagrindinė žaliava elektros gamybai – tos pačios dujos.

Krizė Europoje, kuri atrodo, kad jau praėjusi, išties tik prasideda: britai kalba apie tai, kad niekad neįsivedinės euro, nes jiems naudingiau turėti svarą, Vokietija ir iš dalies Prancūzija jau deda į kelnes, matydamos, kas darosi PIIGS (Portugal, Italy, Ireland, Greece, Spain), o čia dar ir HELL (Hungary, Estonia, Latvia, Lithuania) dvesia. Kalbama apie tai, kad bus stabilizacinis fondas – 400, o gal ir 700 milijardų eurų, tačiau ką jis pakeis? PIIGS ir HELL – neproporcingai išaugusio vartojimo aukos, ir ten, ir ten vartojimo burbulai pūtėsi visiškai neadekvačiai.

Nors į mokesčius žiūriu su pasibaisėjimu, akcizą degalams palaikau, bent iš dalies: jis reikalingas ne tiek tam, kad surinkt biudžeto lėšas, o visų pirma tam, kad mes išmoktume taupyti. Padidinti mokesčiai degalams garantuoja didesnius šansus vietiniams, aukštesnių technologijų gamintojams. Ir kartu mažina importą. Gal būt dėl panašių priežasčių ES remia ir GMO, nors gyventojai tam ir priešinasi. Bet ar tai padės?

O gal verta pagalvoti apie save: kai supermarkete perki maisto už 100 litų, ar tikrai jo tiek suvalgysi? O gal pakaks 30 litų? Atrodo sunku? Aš pabandžiau, man pavyko. Keli paprasti receptai jums: sudarinėkite sąrašus namie ir pirkite tiktai tai, kas sąraše. Į parduotuvę eikite tiktai sočiai prisivalgę – mes perkame dėl godumo, o godumas kyla iš alkio. Neikite į parduotuvę pakeliui iš darbo į namus – tai nesutaupys laiko. Užsukite namo, pavalgykite, o tada jau eikite apsipirkti. Laiko užims mažiau, nes ateisite ne piko metu, be to, nesišlaistysite, ieškodami kažko, ko gal būt reikia, o gal būt – ne. Ir tai sutaupys 60-70 procentų jūsų pinigų.

Apie šilumos skaitiklių nuomą

Šilumos skaitikliai, kuriuos nori prakišti kai kurie veikėjai – tai reto naglumo afera. Savo įžūlumu smarkiai lenkianti netgi „Laisvės tvorą“, kurią būrelis gudruolių nori pastatyti Konstitucijos prospekte už pusę milijono litų.

Nuosekliai:
* Kam reikalingos apskaitos priemonės išvis? Tik vienam: veiklos kontrolei ir jos efektyvumo didinimui. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jei jie naudojami efektyvumo didinimui, jie atsiperka iš sutaupytų lėšų – geresnės šilumos tiekimo kontrolės, mažesnio darbo, etc.. Tokiu atveju jų apmokestinimas – tai absurdas, tai tas pat, lyg parduotuvė imtų iš pirkėjų papildomą mokestį už tai, kad diegia pas save verslo optimizavimo sistemą, mažinančią kaštus.
* Kokio, atleiskit, pimpalo, šilumos skaitikliai kiekvienam butui, jei prisijungti ar atsijungti nuo šilumos tiekėjo gali nebent ištisas namas? Ir ką tokia apskaita duotų išvis? Informaciją gyventojui? Kokią, atleiskit? Informaciją pačiam tiekėjui? Kokią, atleiskit? Savo absurdiškumu tai panašu, lyg kažkokie kelininkai rinktų mokestį už keliu pravažiuojančių mašinų apskaitą, į kiekvieną mašiną statydami savo skaitliuką. Debilizmas.
* Konkurencijos padidinimas, apie kurį peza kai kurie veikėjai – tai išvis, atleiskit, briedas. Kokiu būdu skaitliukas gali padidinti konkurenciją? Čia pyzdec, kai tokius kliedesius ima pezėt kai kurie šilumenininkai ar net politikai.
* Galų gale, kai Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius ima kleidėti apie tai, kad vieni žmonės vagia šilumą iš kitų – tai išvis eina šikt. Debilų korta – apkaltinti vienus, kad įkišti kitiems ir pareikšti, jog nepatnkintieji esą vagys. Šitas pats Romas Adomavičius, kai savivaldybė neužsakė šiukšlių išvežimo po akcijos „Darom 2010“ Žirmūnuose, Antakalnyje ir dar keliuose rajonuose, turėjo įžūlumo pareikšti, esą tenai dabar savavališki šiukšlynai ir už tai žmonėms, nešantiems šiukšles, bus skiriamos baudos. Jei ką, Romas Adomavičius – socdemas.

Galų gale prisiminkim šilumos kainas – kai žiemą už butą tenka mokėti 600 litų per mėnesį mieste, kur naudojama antrinė energija iš termofikacinės elektrinės, o pastato tūriui tenkantis paviršiaus plotas N kartų mažesnis, nei individualiame name, bet kai paklausiau vieno draugelio, gyvenančio 5 kartus didesnio ploto name – paaiškėjo, kad jis šaltuoju metu sunaudodavo 400 litų, o aš – 600 litų.

Sakyčiau, atvejis labai paprastas – šiluminių sukčių gauja, pasižiūrėjus į tai, kaip kubiliečiai įstato gyventojams visokius PSD, lygiai taip pat nutarė įstatyti savus pistonus skaitiklius.

Truputis apie visokius multiplikatorius ir rezervus

Įsivaizduokim, kad yra Petras, Jonas ir Antanas. Ir bankas. Bankas išduoda Petrui 1000 litų paskolą. Petras ją gauna į banko sąskaitą. Bankas lyg ir turėjo 1000 litų, atidavė juos Petrui, bet dabar vėl turi 1000 litų indėlį. Taigi, bankas išduoda 1000 litų paskolą ir Jonui. Šis irgi gauna 1000 litų į savo sąskaitą. Taigi, bankas vėl turi 1000 litų indėlį, kurį jau duoda paskolai Antanui.

Kas atsitiko su pinigais? Atrodytų, jie lyg ir nesidaugino, bet išties pasidaugino. Aišku, jei suvesim galutinius balansus, turėsim 1000 litų Antano sąskaitoje, -1000 litų pradinėje banko sąskaitoje, o kitur – nulius. Bet pala, o kaip gi su Petru ir Jonu, kurie irgi turėjo gauti po 1000 litų? Taip, jų sąskaitose, kaip ir Antano sąskaitoje, įrašyta po 1000 litų. Taigi, iš 1000 banko turėtų litų staiga pasidarė 3000 litų paskolų. Ir viskas lyg ir gražiai: jei jau bankas turi indėlį, tai gali išduoti ir paskolą, tiesa? 🙂

Žinoma, gali atsitikti taip, kad ir Petras, ir Jonas, ir Antanas vienu metu užsimanys tuos savo pinigus išsigryninti – tokiu atveju jų lauks nemalonus siurprizas. Bet praktika rodo, kad taip atsitinka labai jau retai, tad užsimanys nebent vienas iš jų, o negana to, išsigrynins tuos pinigus tiktai tam, kad apmokėti kokio nors Vytauto, esančio tame pačiame banke, prekes, tad tie pinigai iš banko taip ir neišeis.

Žinoma, rinkoje yra ne vienas bankas, o visa krūva, tačiau esmės tai nelabai keičia – bankai atsiskaitinėja tarpusavyje, tačiau bendras tarpusavio atsiskaitymų balansas visad būna gan artimas nuliui, tad toks pinigų pasidauginimas niekam netrukdo. Juo labiau, kad visad pastebima atsiskaitymų lokalizacija, kurią, savaime aišku, bankai stengiasi ir sustiprinti: koks nors hipotetinis Darius ar Andrius, gavęs iš banko paskolą butui, pirks butą iš firmos, kurios sąskaita tame pačiame banke, o toji firma namą užsakinės iš statybos bendrovės, kuri to paties banko klientė ir kuri perka statybines medžiagas iš tiekėjų, turinčių tame pačiame banke sąskaitas, o savo darbuotojams atlyginimus išmoka irgi per tą patį banką. Kitaip tariant, praktiškai tas pinigų dauginimasis vyks taip, lyg bankas imtų ir padaugintų kiekvieną pradinį indėlį kelis kartus.

Iš esmės, tokio mechanizmo dėka bankas tampa pinigų leidėju, bet giliai imant, tai nieko nekaso – šitai yra neišvengiamybė, kurios negali sutabdyti jokia valstybė, jei tik ji leidžia veikti komercinei bankininkystei. Ir net jei neleidžia – visvien tai faktiškai neišvengiama, nes tokią pinigų leidybą per paskolų išdavimą ima vykdyti valstybinis bankas.

Kuo tas pinigų dauginimasis kraštutinai svarbus bankams? Vienu dalyku: jei įmanoma būtų dalinti paskoloms tiktai tokius kiekius pinigų, kokius turi, tai gavęs indėlį su 5 procentais metinių, bankas prie to pridėtų pvz. 10 procentų infliacijos ir dar pvz., 10 procentų pelno, ir duotų paskolą su 25 procentais. Ir tai būtų ko gero apatinė paskolos riba. Tačiau realybėje, bankas, davęs paskolą, ją padeda į savo paties sąskaitą, to dėka vėl gali išduoti paskolą, šios pagrindu – dar vieną ir t.t., tad galutinis pinigų kiekis gerokai padidėja, o būtinus pelno procentus galima padalinti visoms šioms paskoloms, po mažiau, taip, lyg imtų ir savo turimus pinigus padaugintų iš tam tikro multiplikatoriaus.

Kardinali problema yra tik viena – jei aukščiau minėtas 1000 litų buvo padaugintas vos 3 kartus, tai gal ir nieko. Bet kas bus, jei tas 1000 litų bus padaugintas pavyzdžiui 30 arba 300, arba 3000 kartų? Gali atsitikti taip, kad menko pirstelėjimo pakaks tam, kad kiltų totalinė bankinės sistemos griūtis. Galime įsivaizduoti, kaip koks nors Algirdas padeda 1000 litų į banką, jie 1000 kartų paskolinami, tada Algirdas atsiima indėlį ir… Iš banko sąskaitų dingsta ištisas milijonas pridaugintų pinigų. Tai yra daug.

Štai dėl to ir atsiranda privalomieji rezervai: nori to bankas ar nenori, paskolos išdavimui jis indėlį gali panaudoti ne pilnai, o pvz., tiktai 90 procentų. Tai reiškia, kad bankas, gavęs 1000 litų indėlį, išduos tiktai 900 litų paskolą Petrui, paskui jau 810 litų paskolą Jonui, 729 litų paskolą Antanui ir t.t. – sekai artėjant prie begalybės, pinigų masės limitas bus artėjantis prie 10 kartų didesnės sumos, nei pradinis indėlis, t.y., prie 10000. Toks rezervavimo mechanizmas garantuoja, kad pinigai neims daugintis neribotai.

Kita vertus, galim pastebėti, kad praktinis kritinis taškas šioje sistemoje yra netgi ne pats rezervas ir net ne perskolinimų skaičius, o tiktai tai, kokia dalis pinigų yra bankų sąskaitose, o kokia yra atsiimta iš bankų grynais: pvz., jei pusė pinigų rinkoje bus atiduoti pirmam paskolos gavėjui į rankas, perpus kris visa likusi seka. Čia, gal būt, yra ir viena iš gilesnių priežasčių, dėl kurių pasaulinė finansų sistema darosi vis labiau nestabilia – vis mažesnė dalis pinigų gryninama, todėl didėja išvestinių pinigų dalis.

Paskutiniu metu vis didesnė pinigų dalis tampa elektronine, t.y., sėdinčia banke, o ne žmogaus kišenėje. Tai reiškia, grynųjų kiekis – kuo toliau, tuo mažesnis, o visi tie multiplikavimai panaudojami vis aktyviau. Kai atsiskaitai parduotuvėje kortele, tavo pinigai iš vienos sąskaitos į kitą nueina momentaliai. Savo ruožtu, paskolų sekos vidutinis ilgis vis didėja, atitinkamai augindamas ir rinkoje esančių pinigų masę. Bankai stengiasi grynųjų pinigų laikus sumažinti kiek įmanoma labiau: tai ir elektroninės atsiskaitymų kortelės (debetinės ir kreditinės), ir bankomatai (vietoj to, kad grynintis pinigus kartą per mėnesį, galima grynintis kas 3 dienas, taip 10 kartų sumažinant grynųjų dalį), ir elektroninė bankininkystė, ir internetinės parduotuvės (šiose išvis negalima atsiskaityti grynais).

O dabar įdomybių, štai toks scenarijus: tarkim, du bankai vykdo atsiskaitymus, vienas kitam persiųsdami pinigus. Tačiau bankas, kuris pasiunčia pinigus, nurašo tuos pinigus iš savo sąskaitos su uždelsimu, tiktai praėjus kuriam laiko tarpui. Pusantros minutės uždelsimas, kalbant apie pvz., milijardo transakcijas per dieną, reiškia milijoną iš niekur atsiradusių pinigų. Jei imsim amerikietišką 10% rezervą, tai reikš jau 10 milijonų, o kokios pustrečios valandos uždelsimas jau reikš milijardą iš uždelsimo atsiradusių pinigų (atsiradusių siunčiančiame banke, bet prarastų pas gaunantį banką). Kaip ten sakoma, laikas – pinigai?

Arba pvz., asinchroninis scenarijus: vienas bankas persiunčia pinigus be uždelsimo kitam, tačiau iš savo sąskaitų nurašo su pvz., 10 sekundžių uždelsimu. Kaip jums tai atrodo? Žinoma, tai pažeidimas, tačiau, kai transakcijos vyksta per sudėtingą tarpininkų grandinę, ne taip jau paprasta tokius dalykus sukontroliuoti, galimi ir gudresni variantai, kaip pvz., siunčiančiame banke pinigai gali būti nurašomi iškart, tačiau gaunantis bankas gali juos užskaityti anksčiau, nei gavo realiai. Koks nors neaiškus tarpininkas dėl panašių techninių "problemų" staiga gali pasidaryti labai turtingu, jo paties klientams net nepastebėjus jokio pokyčio transakcijų laikuose.

Kartą vienas pažįstamas biržos žaidėjas minėjo, kad būtent tarpbankinių atsiskaitymų laikų pokyčiai yra vienas iš svarbiausių rodiklių: didėjant pinigų trūkumui, bankai ilgina transakcijų laikus, o patyrę žaidėjai kartais stebi netgi dešimtadalio sekundės pokyčius skirtinguose regionuose. Aš čia tik prisimenu, kaip apie 2000 metus kai kurie lietuviški bankai pavedimą į kitą banką darydavo dvi-tris dienas.