Category Archives: Mokslas ir technika

Straipsniai apie mokslą ir techniką

Peugeot 205 – netikėtas monstras

Vakar mačiau mažutėlį Peugeot 205, jis buvo senas, žalios spalvos ir ganėtinai nudrengtas, su špakliaus dėmėmis ant kėbulo. Mažas žalias kibiriukas. Paprastame Molėtų plente jis mus aplenkė. Mes važiavome apie 100 km/h greičiu, o mažas pežiukas prilipo prie subinės, palaukė, kol netrukdys priešpriešiais važiuojančios mašinos, o paskui per sekundę ar dvi pasiekęs kokių 140 km/h greitį, nurūko, kriokdamas, lyg drakonas. Taip, jis buvo prilipęs prie subinės, o lenkdamas jau nuvažiavo taip, lyg mes stovėtume. Keliasdešimčia kilometrų greičiau.

Aš nesu matęs, kad tokiu greičiu (~100 km/h) važiuojanti mašina taip spurtuotų, vos ne dragais, o čia dar mažas kibirėlis, beveik kaip zapukas. Anksčiau turėjau monstrišką belenkokio litražo turbinizuotą SAAB-9000, kuris, esant 100 km/h, paspaudus pedalą, gilokai įsodindavo į sėdynę, tačiau palyginus su tuo pežiuku, monstrinis SAAB atrodytų lėtas, lyg koks traktorius.

Vienas senas draugas, ilgametis prancūziškų mašinų fanatas, kadaise pasakojo apie mistinius mažomis serijomis gamintus 205 modelio pežiukus, kuriuose būdavo bene kelių šimtų arklių varikliai. Įtariu, kad šitas buvo būtent toks. Absoliučiai nerealus vaizdas.

Antidepresantai neveikia

Ko gero, daugelis girdėjot paskutinius tyrimus, apie tai, kad daugelis antidepresantų neveikia, nors ir turėtų. Nemažai medikų kalba, kad visas poveikis nesiskiria nuo placebo. Kai kurie žurnalistai rašo apie tai, kad farmacijos industrija tiesiog parazituoja visuomenėje, nesiskaitydama su jokiomis moralės normomis. Tačiau placebo efektas būdingas tik daliai vaistų, daliai antidepresantų. Kiti visgi veikia. Ir kartais – labai žiauriai.

Aš ilgai galvojau, ką parašyti apie koaksilį (coaxil) – vieną iš ganėtinai naujų ir populiarių antidepresantų, informaciją apie kurį atradau internete. Tai narkotikas, sukėlęs gangrenų epidemiją Rusijoje. Narkotikas, kuris savo populiarumu ten nusileidžia tik heroinui. Negana to, pasiaiškinus apie koaksilį, ėmė lįst ir kitos įdomybės.

Nežinojau, ką parašyti. Todėl tiesiog parašiau tai, ką galvoju. Po to, kai daviau paskaityti mane recenzavusiam gydytojui Ryčiui L. (tai vienas iš žymiausių Lietuvos anesteziologų), jis pasibaisėjo ir pareikalavo ištrinti jo pavardę iš teksto. Bet nepaneigė to, ką aš parašiau.

Tad jūsų dėmesiui straipsnis apie gangrenas.

Gliutamatas nupuvusiomis kojomis

Rusiją užtvindė nauja narkomanijos banga, farmacininkams nešanti milžiniškus pelnus. Naujas narkotikas – koaksilis (coaxil), parduodamas vaistinėse be recepto, populiarumu prilygstantis heroinui ir šiurpinantis medikus savo pasekmėmis. Į ligonines plūsta gangrenos pūdomi narkomanai, kuriuos medikai diagnozuoja vienu klausimu: „leidaisi koaksilį?“ Narkomanai atsako teigiamai ir medikai imasi pjūklų, amputuoja pirštus, rankas ir kojas.

Bet iki Lietuvos ši gangrenų epidemija dar neatėjo, nors vaistas ir pas mus reklamuojamas. Preparatas platinamas įvairiais pavadinimais – tai ir koaksilis (coaxil), ir tianeptinas (tianeptine, tianeptinum), ir stablonas (stablon). Rusijos vaistinėse šis vaistukas pardavinėjamas išsyk su paruoštais švirkštais – jį perka beveik vieni narkomanai. Prieš porą metų žurnalistinis tyrimas Maskvoje parodė, kad šitaip koaksiliu prekiauja visos naktimis dirbančios vaistinės. Bet Lietuvoje to dar nėra. Lietuvoje šis vaistas dar nekelia pavojų.

Gydytoja Nijolė Bučelytė portale Medicine.lt apibūdina koaksilį nelyg stebuklą, kurį šeimos gydytojai turėtų skirti kam papuola: „Coaxil galėtų atrasti dar platesnį taikymą tiek gydytojų psichiatrų, tiek šeimos gydytojų praktikoje. Dar pernelyg mažai atsižvelgiame į Coaxil neuroprotekcinį poveikį, poveikį nerimui, potraukio alkoholiui mažinimo poveikį. Tikėkimės, kad, didėjant praktinei patirčiai ir gausėjant tyrimų, Coaxil daugeliu atvejų taps pirmiausia pasirenkamu vaistu

Tame pačiame portale tianeptiną giria ir gydytojas Jurgis Šurkus: „Jis beveik neturi šalutinių poveikių, būdingų kitiems antidepresantams, tokių kaip slopinimas ar miego sutrikdymas, anticholinerginio poveikio, nesukelia seksualinės disfunkcijos, neturi neigiamos įtakos širdies ir kraujagyslių sistemai. <…> Palyginamųjų tyrimų su kitais tradiciniais antidepresantais metu tianeptinas išsiskyrė kaip gerai toleruojamas ir turintis tik keletą nesunkių nepageidaujamų poveikių. <…> Tai saugus, mažai toksiškas medikamentas, net ir suvartojus dideles jo dozes

Pagyros – pagyromis, tačiau savanoriškų tianeptino vartotojų istorijos – šiurpina. Dar prieš dešimtį metų tai buvo vienas iš populiariausių preparatų, skiriamų narkomanams ir alkoholikams Rusijos narkodispanseriuose – medikai manė, kad šis vaistas nesukelia pripratimo, tuo pat metu sumažindamas potraukį įvairiems svaigalams, padeda net „širkės“ mėgėjams. Kaip paaiškėjo, pripratimas koaksiliui išsivysto gilesnis, nei heroinui, o pasekmės – tragiškos. Didelės tianeptino dozės sukelia kraujagyslių spazmus, o sutrikus kraujotakai, prasideda gangrenos. Narkomanai valgo tianeptino  tabletes saujomis, leidžiasi jį į veną, patiria euforiją ir net nepajunta, kaip virsta vaikščiojančiais lavonais – tikrais zombiais, nuo kurių krenta supuvusios mėsos gabalai.

Taip, dozės, kurias vartoja narkomanai – kelis kartus didesnės, nei įprastos terapinės. Kaip suprantu, tai tos dozės, kurios yra „mažai toksiškos“. Žemiau – filmukas su tur būt „mažai toksiškas“ dozes suvartojusiu narkomanu. Iš anksto įspėju, nežiūrėkite jo, jei nesate geležinių nervų žmogus. Bet jei nervai stiprūs – peržvelkite iki galo, pamatysite tai, ką apie narkomaniją turi žinoti kiekvienas. Tai yra koaksilio realybė.

Taip, suprantu, kad ši filmuota medžiaga – šiurpi, kaip baisiausias košmaras. Bet filmukas – ne išskirtinis: pagal vaisto pavadinimą galima atrasti daugybę panašių kitų – su supuvusiomis kojomis, rankomis, mėsomis, krentančiomis nuo kaulų, didžiulėmis išpuvusiomis skylėmis gyvų žmonių kūnuose. Tai narkomanų dalia – mirti nuo narkotikų. Bet jei anksčiau apie puvimą dažniau buvo kalbama perkeltine prasme, dabar tai tapo realybe, kraupinančia net patyrusius medikus. Ir dar baisiau yra tai, kad kai kurie koaksilio mėgėjai prie šio narkotiko priprato begydomi nuo kitų narkomanijos rūšių, alkoholizmo ar netgi paprasčiausios depresijos. Dar 2000-aisiais koaksilis Rusijoje buvo naujovė, bet jau 2006 jis tapo pardavimų rekordininku – šio preparato parduota daugiausiai iš visų psichotropinių vaistų. Ir nuo to laiko koaksilio pardavimai tik augo.

Tianeptinas veikia gliutamato receptorius smegenyse, sukeldamas nuskausminimą, apsvaigimą, euforiją, o nustojusiems jį vartoti – nepakeliamus skausmus, abstinencijos sindromą, kurio nenumalšina netgi heroinas. Taip, šis vaistas, siūlomas net šeimos gydytojams – stipresnis narkotikas už heroiną. Narkotikas, kurio vartotojai supūna nuo gangrenos.

Narkotikas, veikiantis gliutamato receptorius. Taip, pasirodo, visiems žinomas natrio gliutamatas – tai medžiaga, kuri veikia tuos pačius receptorius, kaip ir koaksilis arba tianeptinas. Paklausiau žinomo anesteziologo Ryčio L. apie tianeptiną ir gliutamatą. Rytis išmano viską apie vaistus, veikiančius psichiką. Tai jo profesija. Jis dirbo ir su narkomanais, o pavadinimais ir medicininiais terminais švaistosi taip, kad man tenka tikrintis žodynuose. Iš pokalbio paaiškėja, kad šis „mažai toksiškas“ vaistas pakankamai išskirtinis.

Tai vienas iš triciklių antidepresantų – tokie junginiai neretai vartojami lėtiniams skausmams malšinti. Tianeptinas pasižymi gan ryškiu opioidiniu poveikiu, kitaip tariant, veikia panašiai, kaip morfijus ar heroinas. Akivaizdu, kad tokie vaistai pagerins nuotaiką, padės nuo depresijos – juk jie sukelia euforiją. Mažomis dozėmis – mažą, veik nepastebimą, didelėmis dozėmis – didelę. Vaistu besisvaiginantys narkomanai net nepajunta, kaip pradeda pūti – nuskausminimas puikus, žmogus pūva, yra , krenta gabalais, o jaučia nebent kažkokius nepatogumus.

Koaksilis veikia gliutamato receptorius – tai reiškia, kad jo poveikis – kažkuo panašus į maisto priedo E621, dar vadinamo natrio gliutamatu. Perklausiau Ryčio, kaip ten su tais gliutamatiniais receptoriais – jei vaistas veikia per juos, tai kaip veikia gliutamatas, negi taip pat? Atsakymas lyg ir vienareikšmis: gliutamatai – tai tiesiog amino rūgštys, nekenksmingos, net didelėmis dozėmis mažai toksiškos, negalinčios sukelti euforijos.

Mažai toksiškos… Aš jau girdėjau panašią frazę. Tiksliau, skaičiau tuose teigiamuose koaksilio aprašymuose. Google paieškoje įvedu frazę „glutamate spasm“ ir gaunu 248 tūkstančius rezultatų. Įvedu ten pat frazę „glutamate euphoric effects“ ir gaunu 189 tūkstančius rezultatų.

Taip, aš tik neišmanantis blogeris, kartais domiuosi visokiais kvailais dalykais. Aš neturiu kompetencijos, kuri leistų spręsti apie koaksilio ar gliutamato kenksmingumą, aš sprendžiu tik pagal tai, ką perskaitau ar išgirstu iš kitų. O gydytojai turi pačių įvairiausių nuomonių. Bet aš tikiu, kad gliutamatas nekenkia ir negali sukelti euforijos netgi didelėmis dozėmis. Tai tik išsigalvojimai, o aš tikiu gydytojais. O kuo daugiau tikėt?

Jau parašęs straipsnį, daviau jį paskaityti mane konsultavusiam Ryčiui L. Jis nepaneigė to, ką rašiau apie koaksilį, tačiau pareikalavo, kad neskelbčiau jo pavardės.

Šunelis blyn

Genetiškai modifikuotas šuoŠitas šuva, tiksliau, kalė – tai ne koks fotošopas, o anglų vipetas, patyręs kažkokią neaiškią genetinę ligą. Dėl genų pokyčių kalytė turi dvigubai daugiau raumenų, nei turėtų turėti eilinis vipetas.

Kitais atžvilgiais šuo lyg ir normalus, kaip ir turėtų būti eilinis vipetas. Tik raumenų per daug…

Via Daily Mail

Amalai

Jau taip gaunasi, kad pradėjau meteorologinėmis temomis rašyt – tai apie škvalus, tai apie jų pasekmes, tad pratęsdamas (o tikiuosi, gal užbaigdamas), dar apie amalus parašysiu, ne moksliškai, o šiaip, buitiškai ir naiviai. Pats tikiuosi, kad daugiau apie meteorologijas neteks, nors bala žino, nenuspėju pats, apie ką užplauks…

Trumpai tariant, būna paprastas žaibavimas, su griaustiniu ir taip toliau, o būna amalas. Amalas – tai lyg ir žaibavimas, bet be griaustinio. Paprastai amalą pamatyti ne taip jau dažnai pasitaiko, gal link vasaros pabaigos kiek labiau jie įprasti, bet kiek save atsimenu, amalas man būdavo daug keistesnis ir retesnis reginys, nei žaibų kibirkštys. Tačiau vakar Dzūkijoje pamačiau šimtą kart daugiau amalų, nei per visą gyvenimą. Vakare žybsėjo kas kokias 10 sekundžių, o paryčiais, kai prižadino naktinė tvankuma, jau truputį pradėjus šviesėti dangui – kas 2-3 sekundes. Tik švyst, švyst, švyst – be perstojo, tai šen, tai ten…

Išties, jei jau vyksta momentinė kibirkštinė iškrova, tai turėtų būti ir nemenkas triukšmo kiekis, tačiau neretai būna taip, kad garsas, ypač esant giedram orui, sugeriamas atmosferoje daug kartų geriau už šviesą. O jei dar žaibavimas vyksta kažkur tarp skirtingų oro masių ar debesų aukštesniuose atmosferos sluoksniuose, kur oras retas – garsui gali tekti šimtus kartų mažiau energijos, nei įprasta. Taip ir gaunasi, kad blykčiojimai matosi, o garso nėra.

Truputį nerealiai čia atrodo tik vienas dalykas – kai blykčioja visiškai giedras dangus, pilnas žvaigždžių, toks tyras, kad Paukščių Takas švieste šviečia, o žvaigždžių šviesos netgi pakanka, norint įžiūrėti aplinką. Ir horizonte – nei menkiausio debesėlio. Kai amalas blykčioja, esant tokiam giedram orui, tai gali reikšti vieną iš dviejų: arba žaibavimas vyksta ypatingai toli, už kokio šimto kilometrų, o gal ir dar toliau, arba žaibai vyksta kažkur aukštai tarp paprasčiausių oro masių, giedrame danguje (būna toks dalykas, tačiau, kiek suprantu, labai retai). O tai reikštų labai galingus oro srautus.
Vėlgi, tai – meteorologija, kurios net paviršutiniškai neišmanau, tad tiktai spėlioju. Nustebino tik tai, kad tų amalų buvo nežmoniškai daug. Aplink tamsu, kaimas, tyla, nei žiburėlio (išskyrus degančią cigaretę), o visas dangus vis mirkčioja ir mirkčioja – tai vienoje, tai kitoje pusėje, be perstojo, visą vakarą ir naktį – nuo sutemų ligi aušros.