Category Archives: Semiotika

Įvairūs tekstai, susiję su semiotika ir metateorija

Kalbos reguliavimai ir debesys

Šitas straipsnis dar nuo 2011 metų kabojo pas mane tarp juodraščių, taip ir nepabaigtas. Tai matyt ir nepabaigsiu. Įdomus jis tiktai tiems, kas kasto po semiotinius reikalus, nes pačios kalbos, o tuo pačiu ir mąstymo polimorfizmas (ne kokia kalbainiškąja žodžių variacijos, ir net ne įprasto programavimo, o biologine ir dar labiau kai kurių programavimo virusų prasme – kaip gebėjimas savigeneruotis ir savimodifikuotis), o taip pat ir metasemantiškumas (neatsiejamas nuo tokio polimorfizmo), kadaise išlindęs per poststruktūralistinį pastebėjimą apie tai, kad tas pats naratyvas gali atspindėti begalinį kiekį diskursų – truputį komplikuotas reikalas

Galima išsiaiškinti, kaip atsiranda debesys, kaip jie keičiasi, ir netgi kažkur kažkaip juos paveikti. Tačiau tikėtis, kad debesys ims elgtis pagal kokių nors veikėjų susigalvotas taisykles - tai absurdas.

Galima išsiaiškinti, kaip atsiranda debesys, kaip jie keičiasi, ir netgi kažkur kažkaip juos paveikti. Tačiau tikėtis, kad debesys ims elgtis pagal kokių nors veikėjų susigalvotas taisykles – tai absurdas.

Žodžiu, mintis paprasta: kalbainystė yra pasmerkta iš principo. Pasmerkta vien todėl, kad statinio ir vienasluoksnio kalbos (taip, visos kalbos, o ne šiaip kokio diskurso ar paradigmos) gyvosios modelio tiesiog negali būti ir viskas, nes patsai tas daugiasluoksniškumas ir dinamika – tai net ne kalbos savybės, o pati kalbos esmė (kaip kam žinoma kaip kunda-lakunda), kuri dėjo ant visų kalbainiškų bandymų kažką apibrėžti taisyklėmis ir tada visus priversti elgtis atitinkamai.

Nors tam tikri kalbiniai subsetai gali būti formalizuojami labai griežtai (taip, kad kalbainiai to niekad nesupras), o kartu turėti labai nemenkas galimybes, reali žmogiškos kalbos paslaptis (toji metametastruktūra, kurioje veikia tos metastruktūros, kurios vadinamos kalbomis) bent jau kol kas taip ir lieka neformalizuojama dėl savo absoliučiai nesveiko polimorfizmo, kuris slypi kažkur pačioje kalbos esmėje.

Kovodami su tuo kalbos polimorfizmu, kalbainiai perėjo į tokius kliedesius, kaip aiškinimai apie tai, ką žodis gali reikšti, o ko negali reikšti, o paskui netgi ėmė sapalioti, esą kokie tai žodžiai esą vertalais, nes negalima turėti žodžių, kurių prasmė tokia, kaip kokioje nors kitoje kalboje.  Nors ką ten aiškinti, kai tipiškiausias bet kurio kalbainio požymis yra tai, kad toksai netgi prasmės nuo reikšmės negeba atskirti.

Tai vat apie tai šitas neužbaigtas ir visai trumpas tekstas, kurį kažkam gal perskaityti bus smagu, o kažkam tai pasirodys kaip tiesiog nesuprantamų žodžių kratinys. Beje, jei kažką suprasit – tai jau reiškia, kad esat ne kalbainis.

Continue reading

Trupučiukas apie propagandinius botus

Nesigilinant į visokius teksto parsinimo niuansus, semantinių domenų identifikavimą ir kitokius pusiau techninius, o iš dalies – visgi semiotiką kabinančius dalykus, aš jums parodysiu paprasčiausią variantą, kaip bukuoju būdu botas gali generuoti šimtus, tūkstančius ir netgi milijonus skirtingų politinių komentarų įvairiausiuose interneto puslapiuose. Aišku, visi tie komentarai bus nukreipti konkrečia linkme, tad sudarys ištisinės žmonių minios įspūdį.

Kai jūs bendraujate su robotu, tai galit įtikinėti ir argumentuoti kaip tik norite. Robotui tai nieko nereiškia, nes jis tiesiog vykdo programą. Ir jis jums kartos tą atį kliedesį vis kitais žodžiais, nepavargdamas ir neribotais kiekiais.

Kai jūs bendraujate su robotu, tai galit įtikinėti ir argumentuoti kaip tik norite. Robotui tai nieko nereiškia, nes jis tiesiog vykdo programą. Ir jis jums kartos tą patį kliedesį vis kitais žodžiais, nepavargdamas ir neribotais kiekiais.

Štai jums vienas hipotetinio komentaro pavyzdys:

Žmonės, pagalvokite ką daro mūsų politikai? Parduota ekonomika, išparceliuotas turtas – tai yra Landsbergio dėka. Brangieji, atsipeikėkit! Kiek ilgai leisim plėšti? Sukilkim ir padarykim tvarką!

O štai jums antras hipotetinio komentaro pavyzdys:

Brangieji, ar jums buvo kilusi mintis kaip žlugdo Lietuvą liberalai? Prarasta žmonių sveikata, sunaikintas gerbūvis – visa tai Šimašiaus afera. Žmonės, atsimerkit! Ar ilgai jie vogs? Atsipeikėkim ir reikalaukim pensijų!

Kad maža nepasirodytų, štai jums ir trečias variantas:

Lietuviai, ar nepagalvojote kuo užsiima dešinieji? Sunaikinta pramonė, prarastas mūsų tėvų palikimas – tai Šimonytės nuopelnas. Mielieji, susimąstykit! Ar ilgai kentėsim? Eikim į gatves ir padarykim tvarką!

O dabar pagalvokite, kas tarp šitų trijų tekstų yra bendro? Ogi struktūra, ponai ir ponios. Čia, kaip sakant, jums semiotikos įvadas bus, tiesiog ant praktinio pavyzdžio paaiškinant, kas ir kaip. Ir ne su išvedžiojimais, o taip, kad pamatysit vienareikšmiškai vieną ir tą pačią struktūrą visais atvejais. Kita vertus, nujaučiu, kad jau ir patys nujaučiate, kas ten tokio.

Continue reading

Kai neatitinka paternai arba Rusijos įtaka Lietuvoje

Šitą straipsnį parašiau prieš kelias savaites, paskui tikrinausi per visus galus su labai daugeliu skirtingų reikalą išmanančių žmonių. Tačiau per tą laiką įvyko truputis įvykių. Esminiu fokusu Lietuvoje tapo kažkokius menamai žemaitiškos partijos paskelbtas pareiškimas, kuriame kreipiamasi į Vladimirą Putiną ir Aleksandrą Lukašenką, prašant pagalbos kovai su kokiomis tai nuodingomis dujomis, kuriomis valdžia ruošiasi nuodyti gyventojus.

Nereikia net aiškintis, kas yra užgrobęs valdžią Rusijoje - buvęs nusikalstamos KGB veikėjas. Nedaug aiškintis tereikia ir apie visokius vietinius kovotojus prieš globalizmą - iš ten irgi kyšo gauruotos ausys.

Nereikia net aiškintis, kas yra užgrobęs valdžią Rusijoje – buvęs nusikalstamos KGB veikėjas. Nedaug aiškintis tereikia ir apie visokius vietinius kovotojus prieš globalizmą – iš ten irgi kyšo gauruotos ausys.

Kreipimasis buvo paskelbtas praėjus labai trumpam laiko tarpui po to, kai Sirijos valdžia išnuodijo zarinu krūvą žmonių, o JAV pareiškė, kad pasitvirtinus šiems faktams, bus imtasi priemonių. Kitaip tariant, turime labai ryškų atvejį, kur tam tikru būdu yra pranešama: „mes pas jus irgi turime opoziciją, kuri kaip matote, jau prašosi pagalbos„.

Kad abejonių neliktų niekam, Kremliaus propagandos ruporu dirbantis Rusijos politologas Michail Aleksandrov jau pareiškė, kad jeigu JAV puola Siriją, Rusijai reikia pulti Baltijos šalis.

Taip, ana labai ryškius magdaleniškus ir matricinius paternus rodanti, iš menamai puspročių sudaryta Facebook veikianti grupė ten pat yra labai gerai persimaišiusi su menamais žemaitiškumais, antiskalūnine propaganda, o paskutiniu metu tiesiog isteriškai skleidžia visokius fufelius apie tai, kaip jokio ten cheminio ginklo Sirijoje nebuvo, o jei Vakarų šalys kišis, tai pralaimės, o Rusija šito taip nepaliks. Žodžiu, darykitės išvadas, ponai ir ponios.

Continue reading

Kalbonaciai jums nurodys kaip kalbėti, nes jūs nemokate lietuvių kalbos ir esate puskalbis beraštis.

Tarmės ir kalbainiškasis nacizmas

Kadaise Jonas Jablonskis kūrė bendrinę lietuvių kalbą kaip tam tikrą tarpinį, daugiau mažiau suprantamą ir bendras normas turintį kalbos variantą, kuris išspręstų problemas, kylančias, kai sunku susikalbėti. Tai buvo labai praktinis sprendimas, atnešęs labai daug naudos: buvo įvardinti bendri, daugumai suprantami žodžiai, daugumai suprantamos tarimo formos, standartizuota rašyba. Jono Jablonskio dėka galime susikalbėti žymiai lengviau, jo dėka lietuvių kalba tapo žymiai gyvesne.

Kalbonaciai jums nurodys kaip kalbėti, nes jūs nemokate lietuvių kalbos ir esate puskalbis beraštis.

Kalbonaciai jums nurodys kaip kalbėti, nes jūs nemokate lietuvių kalbos ir esate puskalbis beraštis.

Čia svarbu neužmiršti vieno fakto: nors kalbainiai dažnai bando remtis Jonu Jablonskiu, išties jų aiškinimai yra visiškai priešingi, nei Jonas Jablonskis teigė. Taigi, nagrinėjant kalbainių požiūrį į tarmes ir išvis į lietuvių kalbą, svarbu turėti omeny, kad faktais ir logika šieji nesiremia, vietoje to naudodami melą, propagandą ir demagogiją.

Jono Jablonskio suvienyta lietuvių kalba augo per visą Tarpukarį, tačiau vėliau atsirado nacionalfašistinio raugo grupė, kuri turėjo kitą požiūrį – kad visus skirtumus ir nuokrypius reikia sunaikinti, sukuriant kalboje kažkokią kareivinių ar lagerio tvarką. Itin sustiprėjo ši grupuotė po II Pasaulinio karo, kai komunistai susigalvojo, kad kalba – tai ideologijos nešėja. Toksai komunistuojančių nacionalfašistų kalbinis sparnas ilgainiui ir išsivystė į tą kalbainių fenomeną, kurį matome: tarmes jie vadina svetimybių rinkiniais, o tarmiškai kalbančius žmones keikia, kaip nemokančius kirčiuoti ar išvis kalbėti.

Aš nesigilinsiu čia į tokį absurdišką požiūrį – manau, kad jis nevertas jokių komentarų. Kalbainišku supratimu, didžiausias lietuvių kalbos globėjas buvo Josifas Stalinas, tad čia nėra ką ir šnekėti.

Reikia suprasti vieną esminį dalyką apie visus „bendrinė kalba vs. tarmės“ diskursus: fokusavimasis vien į tarmes išties reikštų kalbinį skilimą, kur bendros kalbos neliktų, o tarmės įgautų paskirų kalbų statusą (faktiškai, tas jau yra įvykę su žemaičių kalba, kurios vadinimas tarme – greičiau tradicija, nei faktas: neretas žemaitis tiesiog negali susišnekėti su lietuviais). Kita vertus, tarmių naikinimas būtų tiesiog totalinis kalbos skurdinimas, nes gera pusė lietuviškos kalbos turtų būtent tarmėse ir slypi, kad ir ką bebandytų pasakoti visokie tarmių nekentėjai, dabar valdantys kalbainiškąsias institucijas.

Kai kalba užeina apie lietuviškus nacių klonus, tai vertėtų pagalvoti apie tai, kad būtent kalbainiai pas mus ir atstovauja tą durniausią ir kraštutinai totalitarišką nacionalizmo šaką: jų kliedimos teorijos apie žodžių grynovę bei kenksmingas slaviškas kilmes (ir tai turint omeny, kad baltų ir slavų kalbos sudaro bendrą grupę) – tiesiog kalbinis nacių genetinių teorijų ekvivalentas. Tai visiška priešingybė nacionalizmui: ne savo kalbos ugdymas, o savo kalbos ribojimas, užmaunant kiekvienam kalbinį antsnukį ir skelbiant, kad vardan kalbonaciškų idėjų reikia visus bausti ir riboti.

Jono Jablonskio atstovautas požiūris buvo labai paprastas: bendrinė kalba yra skirta tam, kad būtų bendra komunikacija, t.y., ji per niekur nėra absoliuti, ji turi vystytis, o taisyklės neturi kalbos žudyti, versdamos ją negyvu daiktu. Bendrinė kalba yra tiesiog kažkoks didžiausiai žmonių daliai priimtinas konstruktas: žemaitis gali susikalbėti su suvalkiečiu, suvalkietis – su aukštaičiu, aukštaitis – su dzūku ir t.t., o tai jau ir leidžia visiems apsijungti. Kalba netampa savitiksle, ji auga ir vystosi kartu su mumis – būtent tai yra sveiku protu paremtas nacionalizmas.

Galim suprasti, kad toksai požiūris,  kur išties įvertinami kalbos turtai ir leidžiama kalbai augti ir vystytis, kalbainiams nėra priimtinas. Būtent taip ir atsiranda tipiniai kalbainiški pasakojimai apie tai, kad 99 procentai žmonių Lietuvoje tėra puskalbiai, nemokantys nei šnekėti, nei rašyti: nomenklatūriška, stagnacinė, kraštutinai ideologizuota kalbainystė nepripažįsta nieko, kas neatitiktų lagerinės tvarkos.

Apie gyvąsias ir kompiuterines kalbas

Šitą straipsnį aš jau kokius 5 metus noriu parašyti, o gal ir dar seniau. Ir neparašau, net nepradedu – tema tokia plati ir gili, kad ją normaliai norint užkabinti, reikia parašyti knygą, o gal netgi ir kelias. O mintis gi paprasta: kuo gyvosios kalbos skiriasi nuo kompiuterinių? Ką vienos gali, o kitos negali?

Leopardo šuolis

Visas šitas vaizdas - tai kažkokio kompiuterinio žaidimo momentas. Visas jis sukurtas tiesiog teksto. Programos teksto, kuris, giliau pažvelgus, nelabai tesiskiria nuo įprastų tekstų. Ir dangus, ir medžiai, ir žmonės, ir leopardas - tai tiktai sakiniai, kurie užrašyti. Visa semantika pakankamai detalizuota, kad galų gale sukuriamas dinamiškas vaizdas, kuris dar ir sąveikauja su žaidėju. Bet savo esme - tai visvien paprasčiausias tekstas.

Esu rašęs apie kai kuriuos niuansus, bet tenai jau gyvųjų ir kompiuterinių kalbų tiesioginio santykio problematika kabinama. O įdomesnis yra kitas reikalas: ar galima, pvz., grynai formalia programavimo kalba parašyti kokį nors grožinės literatūros kūrinį? Ir vat čia jau susiduriame su tuo įdomumu, katrą nujausdamos, kalbainiškos lervos visad ima cypti, esą kompiuterinės kalbos yra negyvos ir joms kažkokie kiti kriterijai taikomi, negu gyvoms, o gyvosios kalbos esą negali būti taip vertinamos, analizuojamos ir taip toliau, todėl jomis jokio kūrinio gražaus neparašysi.

Continue reading