Category Archives: Valgiai ir maistas

Apie kulinariją, maistą ir ėdesį

Grybai grybai

Šiandien nusibeldėm kažkur link Nemenčyznos (gal kokie 5-10km neprivažiavus) pogrybiui, tai tiesiog be jokių nuotraukų ir beliberdų, kažkam gal naudingesnės info: grybų auga išties nesuvokiami kiekiai, bet jų veik nėra, nes žmonių kiekiai miške – irgi nesuvokiami.

Kažkokie aišku pažįstami, bet kai kurių tai pas mus nei matyt nesu matęs. Ai, taip, taigi čia ir triufeliai pavaizduoti, kuriuos kažkodėl kalbainiai pervadino triumais - pas mus Lietuvoj vietoj jų pumpotaukšliai. Beje, kol jauni ir balti, tai valgomi, nors ir neypatingi. Dar būna žemės taukai ar kaip ten vadinasi - tie tai nevalgomi, nors triufeliams giminingiausi...

Bet nepaisant to, grybų galima visvien nemažai prisirinkti – kelios valandos ir daugiau, nei reikia visai šeimai. Visgi, jei galit, pavažiuokit toliau nuo Vilniaus – šansai bus geresni, džiaugsmo irgi daugiau. Nes kitaip tenka rinkti daugiausiai vokietukus – tie nors ir skanūs, bet kiek monotoniški, o nepatyręs grybautojas gali supainioti ir su musmire. Jei nepratę grybauti ir nežinot, kur važiuot – važiuokit belenkur, tik žiūrėkit, kad miškas būtų spygliuotas, nebūtų žolių (įskaitant ir visokias mėlynes), geriausias požymis – baltos samanos: kur jų yra, ten būna ir grybų. Kita vertus, kai kada grybų pasitaiko netikėčiausiose vietose, tad belenkur galima.

Grynai iš praktinės pusės – jei miškai nėra tokie, kur vaikščiotumėt nuolat, kompasą visgi pasiimkit. Nes kitaip turėsit nenutolt nuo mašinos, o grybaujant tai nelabai priimtina, o susigaudyt kryptyse kartais gali būti labai keblu. Net jei kompaso neprireiks, tai ne toks jis brangus – nes jei prireiks, tai bus prastai, jei neturėsit. O kryptis sugaudyt labai padeda. Tai va 🙂

Tikrų baravykų radom tik kelis, užtat mėlynukų (tų, kur į lepšius išauga) – jau daugiau. Du gana dideli buvo. Kiti maži – nespėja užaugt, grybautojai nurenka. Voveruškų – tik kelios nedidelės, šaltoka jau joms. Rudmėsė buvo tiktai viena, ir ta visai maža. Gaila, nors ir pats skaniausias iš visų grybų, tačiau ir bene rečiausias. Užtat pasitaikė keli makavykai ir dar keletas nedidelių samaninių. Pastarieji skanumu nenusileidžia mėlynukams. Jau yra ir viena-kita žaliuokė, o ūmėdės, kaip bebūtų keista, pasitaikė nesukirmijusios. (nors paprastai jų net rinkt neverta būna – sveikos nerasi).

Taigi, ta proga – nykiai paprastas, bet labai skanus receptas: jei randate didelį lepšį, galima jį iškepti, kaip kokį karbonadą, tiktai ant mažos liepsnos (eilinį kartą patariu – ne aliejus, o taukai!): 15-20 minučių ir kepurė tampa minkšta, skani, tik druskos reikia daug užberti (porą kartų daugiau, nei reiktų mėsai). Koteliai, pakepus, taip pat būna labai skanūs. Kelios didelių lepšių kepurės, uždėtos ant duonos, kad gautųsi sumuštiniai – ir galima visai neblogai pavalgyti. Lygiai taip pat galima kepti ir kitus geresnius baravykinius – raudonikius (tiesa, šių kotai kepant pajuoduoja kaip anglis, bet skoniui tai nekenkia), paberžius, samaninius, jei negaila – tai ir baltuosius. Makavykai tam tinka nelabai, kietoki būna. Bet skaniausios taip keptos būna rudmėsės ir pūkuotės (pastarosios – panašios į rudmėses, tik turi gan pūkuotą odelę, kurią reikia nulupti).

Kaip troškinti grybus dzūkiškai – gal kokį kitą kartą parašysiu.

Greitas maistas pseudo-meksikietiškai. Tortilijos

Kadaise, seniai seniai jau rašiau apie tai, kaip greitosiomis pasidaryti tortilijų pseudomeksikietiškai. Dabar, po geroko laiko tarpo, receptas jau visai atsidirbo ir optimizavosi, o rezultatai – žymiai pagerėjo. Taip, tai greitas ir bukas maistas – per pusvalandį galima pagamint, visai nesivarginant. Esminis komponentas, kuris atsirado, kaip kokia neišvengiamybė – tai laimas arba žalioji citrina. Būtent žalioji, o ne paprasta. Taigi, ko reikės, norint sočiai primaitint visą šeimą greita vakariene, taip kad ir kitai dienai dar liktų:

  • 2 pakeliai vidutinių tortilijų
  • didelė skardinė pupelių (600-800g)
  • didelė skardinė kukurūzų (600-800g)
  • 2 visai vidutiniai, nelabai dideli laimai (žaliosios citrinos)
  • truputis pomidorų padažo
  • vos vos aliejaus
  • ~500g kiaulienos faršo
tortilijos

Ne, čia ne mano darytos, paveiksliukas šiaip iš internetų, dėl grožio, o ir šiaip, jei taip tortilijas suksit, tai viskas išdribs bevalgant. Sukti reikia panašiai, kaip lietinius blynus, kur su mėsa būna.

Aišku, skaičius galima sumažinti dvigubai, bet tada jau negarantuoju, kad visai šeimai užteks. Nors vienam žmogui pakaks apsiryt ir liks. Šiaip tai spręskit pagal save. Ir dar, beje, jau kai valgysit, nebūkit godūs ir nesistenkit dėti įdaro per daug – nes paskui drimba ir valgyt darosi neįmanoma. Jei tortilijos nėra didelės, taip sakant, vidutinės – tai pora valgomųjų šaukštų  ne per baisiai kupinų – vienai tortilijai bus kaip tik. Tad jei nesat baisi minia ėdrūnų, tai visgi sumažinkit išvardintus kiekius dvigubai – ketvirtis kilo faršo, mažesnė skardinė pupelių, mažesnė ir kukurūzų, vienas laimas 🙂

Viską darom paprastai, didelėje gilioje keptuvėje:

  • faršą sumaišom su pomidorų padažu, įpilam aliejaus ir maišydami kepam. Faršui pomidorų padažas reikalingas tam, kad jis liktų birus, o nesukeptų į didelį kotletą
  • kai faršas apkeps, pilam pupeles ir kukurūzus, per daug nesicackindami – kepam, kol nugaruos skystis, pagal skonį įdedam druskos (druskos reikia įdėti anksčiau, nei laimo, nes rūgštus skonis trukdo pajust sūrumą)
  • per tą laiką, kol baiginėja kept visas įdaras – smulkiai supjaustom tuos laimus, tik nepagailim. Pjaustom su visa žievele, bet smulkiai. Sultis supilam į visą faršą su pupelėmis ir kukurūzais, gabaliukus – irgi. Pridedam kvapiųjų pipirų – dėl kvapo. Galima ir raudonųjų pipirų – dėl skonio. Truputį dar apkepam, pamaišydami – kokias 5-10 minučių, kol apvirs ir suminkštės laimų odelė.
  • Nagi ir dedam į tas tortilijas, vyniojam ir ėdam 🙂
  • Ai, dar šitą postą užsibukmarkinam 🙂

Laimas – esminis dalykas. Žiauriai, neįtikėtinai stipriai pagerina valgomumą ir skonį. Svarbiausia – negailėti, kaip mėgsta daryt lietuviškos virėjos. Paprasta citrina irgi pagerina, tačiau jos duodamas rezultatas – juokingai silpnas. Kad būtų dar geriau – galima paišsidirbinėti, visokių ten salotų lapų, jalapenų, paprikų prikaišioti jau vyniojant į tortilijas. Bet ir be to skanu. Ir svarbiausia – greita. Ir be pastangų. Ir be kvalifikacijos. Ir sąlyginai nebrangiai.

Alaus degustacija ir Commonsense.lt , papildymas

Kaip jau rašiau anksčiau apie Commonsense gimtadienį, vyko nepriklausoma alaus degustacija, bet kadangi mano atmintis šluba, tai nesugebėjau atrinkti galų ir supainiojau, kas ten kur ir kaip. Taigi, PNN (jaučiu, šnipų blogosferoje turi daug), dabar praneša alaus degustacijos rezultatus.

Trumpai tariant, pirmas tris vietas pasidalino du kartus degustacijoje sudalyvavę Daujotų „Daujotų“ alus (oficialiai gamintojo vadinamas lochišku pavadinimu „Liuks“), į jų tarpą įsimalė Gubernijos „Ekstra“. Paskutinę vietą užėmė Utenos „Utenos“, platinamas skaidriame butelyje – matyt ne veltui sakoma, kad baltuose buteliuose alus netikęs… 8-9 vietas pasidalino Kalnapilio „Grand“ ir Tauro „Ekstra“, apie kuriuos kilo įtarimas, kad jie išvis toje pat cisternoje gaminami, o tik etiketės klijuojamos skirtingos – šie du surinko absoliučiai vienodus balus. Nors kaina jų skiriasi 🙂

Commonsense.lt irgi apie tai jau parašė ataskaitą (matyt, kad iš ten PNN ir padarė naujieną). Čia filmukas, jau mano iš Commonsense.lt nucybrintas, jei kam įdomu:

Taigi, tiek vat 🙂

Commonsense.lt gimtadienis – man patiko

Nagi Alaus Namai ir Commonsense sugebėjo vakar man sugirdyti netgi ištisus 4 bokalus alaus su savo surengta degustacija ir taip toliau. Jaučiuosi gėdingai, nes per vieną vakarą prigėriau tiek, kiek per kokius pusę metų ir, matomai, visus kraupinau, lyg būčiau daug didesnis degeneratas, nei esu. O ir degustacija gavosi įdomi: Alaus Namai į 10 degustuojamų rūšių tarpą sudėjo krūvą belenkokių lagerių, kokių pilna parduotuvėse ir vieną, kurio nerasi – Daujotų. Ir šitą kažkodėl įtraukė du kartus. Ir prieš tai testais su pora beveik nesiskiriančių lagerio rūšių išbrokavo vos ne pusę degustatorių – reikėjo atskirti dvi alaus rūšis trijuose bokaliukuose. Kaip įprasta degustacijoms – gauni 100 gramų alaus, trečdalį nugeri, likusį išpili, o tos alaus rūšys tokios panašios, kad nei nelabai gali atskirt… Tiesą sakant, dauguma man kvepėjo kažkokiais skalbimo milteliais, o veik pusę buvo beveik beskoniai, ypač, kai gerai pateliūskuoji ir burbuliukai išburbuliuoja.

Kokį alų geri degustacijos metu – aišku, kad nežinai. Taigi, lyg sutartinai visi tam Daujotų alui davė geriausius balus, nors ir neįtardami, kokį geria. Pirmos dvi vietos – šiai vienai rūšiai. Vargšas Švyturys, kurio Ekstra pakliuvo vos į 7 vietą… Kitų rūšių jau neatsimenu, bet kažkur dugne pasiliko ir Utenos su mėlyna etikete, o bene šamarliakiškiausiai pasirodė berods kažkoks Kalnapilis, nors gal ir painioju, nes neatsimenu jau tų rezultatų. Žodžiu, buvo visai įdomu, nors tų rūšių truputį neskiriu ir nieko neišmanau…

Taigis, o dar gavau progą išlošti 50 litų kuponą gitaros pamokoms, tai irgi dabar nežinau, ką su jomis daryt – kažkada mokiausi, mečiau, nes užkniso, kad pirštukus skauda. Bet tai buvo prieš keliasdešimt metų, o dabar vat vėl nežinau… BTW, buvo ir  Skirtumas, katras irgi laimėjo šitą reikalą 🙂

Taip ar anaip, Commonsense.lt padarė gerą šventę, kurios pavydėti galėtų belenkas, juolab ir su gyvo garso koncertu, kurį padarė Titas Petrikis ir Darius Gylys. Tai vat ir ačiū už tai. Krūva blogerių, kurių dabar nesuvardinsiu, nes labai jau daug ir atvirai pasakysiu, per daug, kad prisiminčiau. Tarp kitko, Artūras Račas, kaip ir Blogout atveju, taip ir dabar – pažadėjo ir nepasirodė, gal manęs bijodamas sutikt, užtat atėjo superžvaigždė – Vidmantas Nuolaida, o ir būrys kitų žymūnų 🙂 Žodžiu, įspūdžiai liejas per kraštus 🙂

Žolinės

Žolinės, nesvarbu, ką apie jas bešnekėtų visokie krikščionys, yra akivaizdi net ir krikščionims pagoniška šventė, antrą gyvybę įgijusi atvirai pagoniškų rastamanų ir pusrastamanių dėka. Tad kai Žolinių proga pasipila krikščioniški pezalai apie šventų mergelių procesijas, žygiuojančias į dangų, kur jos bus paimtos (!!!), o dar prie to prisideda ir svaičiojimai apie visokias Marijų žemes, man tik vienas klausimas kyla: kodėl absoliuti mažuma religinių fanatikų turi tokias išskirtines tribūnas savo briedui skleisti?

Sakyčiau, kiekvienam durniui aišku, kad Žolinės tapo valstybine švente tik dėl to, kad seimūnams pasirodė juokingas ir mielas toks renginys: Žolinės, Žolinės, Žolinės – jau pavadinimas viską pasako. Ne paslaptis juk niekam, kad ne vienas Seimo narys puikiai žino Žolinių šventimo prasmę, tegul ir keistai atgimusią, o gal ir atšvenčia jas netgi, tiesa? Jau seniai juk pastebėjom, kad blaivioj galvoj kai kurios seimūnų idėjos negalėtų kilti 🙂

Tuo tarpu senais laikais šiuo metu būdavo verdamas pirmasis, jaunutis, dar tik šventimui teskirtas vasarinis alus, kurį plempdami, lietuviai pagarbindavo savo dievus, ypač – Ragutį. Taip ir dabarties laikais, aišku, dažnas Žolinių proga pasisvaigina – ar alumi, ar dar kuo nors, suteikdamas šiai šventei ir seną, ir kiek naujesnę prasmę, dar ir keistai grąžindamas viską į senus laikus: juk kanapės biologiškai – beveik tie patys apyniai, o kai kurios alaus rūšys su kanapėmis ir verdamos būdavo, juolab dėl to, kad šių sėklose yra mielėms taip reikalingų riebiųjų rūgščių bei alaus prarūgimą stabdančių medžiagų 🙂

Taigi, jei jau taip, tai su Žolinėmis, tikra pagonių švente – jus visus ir sveikinu, tepridurdamas tik, kad ir alkoholis, ir kiti svaigalai kenkia jūsų sveikatai, psichikai ir taip toliau, tad prieš vartodami, apsispręskite: gira – daug geresnis dalykas, irgi aukojimui tinkamas bei Ragučiui mielas 🙂