Category Archives: Žiniasklaida

Visokie su žiniasklaida susiję tekstai

Kaip veikia propaganda: melas ir šmeižtas

Kaip tik Vasario 16 išvakarėse pasimatė vėl naujos propagandos bangelės. Ir šįsyk kai kurios buvo žymiai keistesnės, jau ir nematytas formas įgaunančios – gal netgi tai būtų ir smagu dėl absurdiškumo, bet nesmagu dėl to, kad iš to jau galima daryti kai kokius spėjimus apie būsimus propagandos metodus.

Marius Jonaitis pasakoja, kaip aš laužiuosi į jo serverius.

Štai ima ir atsiranda pas tokį Marių Jonaitį, tokio keisto judėjimo „Nacionalinis interesas“ pirmininką, toks keistas įrašas, kuris lyg ir toks, kad nei čia kur kreiptis dėl šmeižimo (nes tiesiog kažkoks briedas), nei nereaguot. Žodžiu, atseit lyg ir ne jo (ir gal ir ne jo) sukurtas, bet aišku kaip platinamas fake skrynšotas, kur ateina kaltinimai tiesiog kriminaline veikla – bandymais įsilaužinėti į serverius.

Dar nuostabiau, kad tokį feiką paleidžiantis Marius Jonaitis sugeba ir retoriškai paklausti, apie teisines pasekmes, kurias žmogui, apie kurį sukurtas feikas, gali sukelti tas pats Jonaičio paskleistas feikas.

Ir žinoma, aš galėčiau čia pasakyti, kad laukiu viešo paneigimo ir atsiprašymo, bet kažkodėl galvoju, kad tai beprasmiška, ir kažkaip manau, kad tas beprasmiškumas akivaizdus.

Taip, žinoma, gal ir išties Marius Jonaitis gavo tokį feikinį skrynšotą iš kokio nors feikinio anonimo elektroniniu paštu, nes pats nemoka. Ir jam kažkas galvoje susisiejo ir jis gal šiaip tiesiog skelbia feikus, kuriuos gauna iš visur, nes tai tokia teisibės (su „i“ trumpąja) paieška. Gal netgi kas nors išties bandė į tą jo Kūlgrindą laužtis, o todėl gi visur aplink sąmokslas. Ir taip toliau, ir taip toliau. Viską visaip galima paaiškinti ir pasiteisinti. Ir netgi gali būti, kad pats Marius Jonaitis išties buvo apgautas.

Ir tiesą sakant, feikinių skrynšotų kūryba – irgi nenaujas reikalas. Tiesiog feikiniai skrynšotai anksčiau nebūdavo bent kiek plačiau naudojami panašiems tikslams.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Andrius Tapinas ir internetai laimi

Geriausias dalykas, kuris nutiko šį rudenį – tai tas, kad toksai elektros skydinių slapūnas Audrius Siaurusevičius sugalvojo išmesti Andrių Tapiną. Aš žinau, kad jūs su manimi nesutiksite, bet tai tik laikina. Perskaitysite ir sutiksite. Nes tai, kas dabar vyksta – tai geriausia, kas tik gali vykti žiniasklaidoje.

Andrius Tapinas pradėjo revoliuciją. Ir jau niekas nebebus taip, kaip anksčiau. Viskas bus žymiai geriau. Pasaulis keičiasi. Ir viskas bus puiku.

Andrius Tapinas pradėjo revoliuciją. Ir jau niekas nebebus taip, kaip anksčiau. Viskas bus žymiai geriau. Pasaulis keičiasi. Ir viskas bus puiku.

Įsivaizduokite situaciją, kur esminius žiniasklaidos kanalus valdo vos kelios didelės žiniasklaidos grupės. Tiksliau, vos kelios televizijos. Ir tos televizijos vienaip ar kitaip per daugelį metų tampa kaip nors, kaip čia pasakius, juntamai padegradavusiomis. Tačiau jos nuo seno turi įtaką ir viskas sukasi užburtame rate: kadangi kelios televizijos turi įtaką, reklamos pinigai ir politinė parama (čia aš taip labai politkorektiškai sakau – susiprotėkit patys, ką turiu omeny) eina per tas kelias televizijas. O kadangi tai eina per tas kelias televizijas, tai jos turi įtaką.

Kai konkurencija nedidelė, ilgainiui tas užburtas ratas pavirsta į tiesiog savaiminį status quo – dėl pinigų nesipešama, tarpusavy pernelyg nekovojama, o tiesiog skirstomasi įtakos zonomis. Ir viskas lieka blogai, blogai, blogai. Ir niekas nesikeičia. Iki tam tikro momento.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Užkalnio didybė

Šitą rašiau ilgai. Publikuoju jį tik po visko, kaip reziume apie visus tuos įvykius, kurie vyko. Apie visą tai, kaip vyko. Kaip kilo ir sklaidėsi visokie publikos suvokimai ir taip toliau. Čia kad pamatytumėt, kur ir kas kaip dėjosi. Kad nereiktų kažko spėlioti, kad viskas retrospektyviai būtų dar kartą peržvelgta.

Kai esi toksai didelis, kaip Užkalnis, tai visiškai nesvarbu niekas. Visokie žmogiūkščiai gali maltis aplinkui ir rėkauti, ką nori. Ir nieko niekas nepakeis, nes tie, kas sėdi soste, yra aukščiau už visus.

Kai esi toksai didelis, kaip Užkalnis, tai visiškai nesvarbu niekas. Visokie žmogiūkščiai gali maltis aplinkui ir rėkauti, ką nori. Ir nieko niekas nepakeis, nes tie, kas sėdi soste, yra aukščiau už visus.

Taigi, štai jums kelių dalių spektaklis. Scenos ir veikėjai išgalvoti. Panašumai į realybę – tik dėl to, kad man kažką primena. Ir tai rimtai, nes čia kalba ne apie tikrus įvykius, o apie kažkokius nerišlius, pusiau sąmoningus suvokimus. Įsivaizduokite, kad jūs esate pusiau sąmoningas budulis, girtomis smegenimis bandantis stebėti pasaulį. Štai kažkokį tokį vaizdą ir pamatysite. Taip vat ir skaitykite viską, kaip nerišlų asociatyvinį suvokimų srautą.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Tūkstančio kalvų laisvės radijas

Tūkstančio kalvų šalis – taip vadinama Ruanda. „Tūkstančio kalvų laisvės radijas ir televizija“ – taip vadinosi radijo stotis, kuri tapo skerdynių ašimi. Maždaug milijonas žmonių, nužudytų per 100 dienų. Po 10 tūkstančių žmonių per dieną. Radijas kasdien pranešdavo: „eikite į darbą“. Tūkstančiai žudikų pasiimdavo mačetes ir eidavo dirbti savo darbo – žudyti.

Ruandoje žmones žudė paprastai - mačetėmis. Užkapodami visus. Tiesiog. Tutsiai turėjo plonesnes nosis ir kiek šviesesnę odą - tai buvo jų skiriamasis bruožas. Kada, kodėl ir kur eiti žudyti, pasakydavo Tūkstančio kalvų laisvės radijas.

Ruandoje žmones žudė paprastai – mačetėmis. Užkapodami visus. Tiesiog. Tutsiai turėjo plonesnes nosis ir kiek šviesesnę odą – tai buvo jų skiriamasis bruožas. Kada, kodėl ir kur eiti žudyti, pasakydavo Tūkstančio kalvų laisvės radijas.

Ruandos genocide buvo nužudyta maždaug nuo 500000 iki 1000000 žmonių. Tikėtina, kad didesnis skaičius yra teisingesnis, nes tame chaose ir begalėje žudynių vietų susigaudyti ir viską suskaičiuoti nepavyksta iki šiol. Bet kuriuo atveju skaičius yra nežmoniškas.

Žudynės Ruandoje baigėsi gegužės 18 dieną, lygiai prieš 22 metus. Bet aš rašysiu ne apie tai, kaip jos baigėsi, o apie tai, kodėl jos išvis galėjo vykti. Apie propagandą. Apie žudikiškiausią radijo stotį, kokia tik yra buvusi. Aš jums ir citatų parankiojau, ir išverčiau. Susidarysite vaizdą.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sovietmečio idealizavimas ir didesnio masto diskursas

Vienas iš labai specifiniuose sluoksniuse paplitusių naratyvų pasakoja apie tai, kaip buvo gera gyventi sovietmečiu – bulkutės po 3 kapeikas, nemokami butai, visi turėjo darbą ir panašiai. Šitas naratyvas yra absurdiškas, tačiau jis labai tiesiogiai siejasi su kitu naratyvu – apie tai, kad blogai, jog SSRS sugriuvo. O jau šitas naratyvas siejasi su dar kitu naratyvu – apie tai, kad reiktų atkurti SSRS ir susijungti su Rusija.

Aš jums nieko nepasakosiu daugiau, aš jums tiesiog grubiai (maždaug per valandą-pusantros) sumestą schemelę parodysiu, kaip tie naratyvai siejasi per asociatyvinius (atkreipkit dėmesį – nebūtinai loginius) ryšius, t.y., temų panašumus, per kuriuos galima pakreipti kalbas ir nuomones nuo vienų dalykų prie kitų. Vertinat semiotiškai, galima sakyti, kad kiekvienas pasakojimas (naratyvas) – tai prasminis vienetas, iš kurio susidaro didesnis hipernaratyvas.

Paspauskite ant paveiksliuko. Gal įžiūrėsite viską. Ir gal atrasite net ne kelis, o daug daugiau jums girdėtų pasakojimų.

Paspauskite ant paveiksliuko. Gal įžiūrėsite viską. Ir gal atrasite net ne kelis, o daug daugiau jums girdėtų pasakojimų.

Ši schema labai principinė, bendra – čia galima dar belenkiek kitų naratyvų prikaišioti (ir tikrai aš daug jų praleidau), o ir sąryšių tarp skirtingų elementų galime daug daugiau atrasti (dalis jų būtų ir cikliniai, ir abipusiai). Patys sąryšiai čia labai schematiniai: iš esmės kryptys yra parodytos pagal tai, nuo ko pradedama (apačioje) ir link ko einama (viršuje). Kaip galite pastebėti, daugeliu atvejų ne tik nekaltai atrodantys kliedesiai po kiek laiko persislenka į realiai pavojingą zoną – dažnai net ir objektyviai vertingos diskusijos apie rimtas Lietuvoje esančias problemas yra perslenkamos į ten, kur viskas baigiasi išstojimais iš ES ir NATO bei apsijungimais su Rusija.

Visame šitame, beje, galite nesunkiai atrasti ir tipišką, labai paplitusią seką apie tai, kokie tarybiniai saldainiai, ledai ir panašiai buvo skanūs ir kaip buvo gražu vaikystėje, kai tų dalykų buvo, o dabar jau jų nėra, nes viskas yra blogai, chemija ir E raidės, ir taip toliau, ir taip toliau.

Kaip suprantate, hipernaratyvas yra toks didelis, kad jo beveik neįmanoma aprėpti vienu žvilgsniu. Eilinis žmogus vienu metu tekontroliuoja vos vieną ar kelis girdimus pasakojimus, tačiau į juos įsijungęs, tampa diskurso nešėju, kuris jau pats skleidžia naratyvą. Taip maži, kartais nekalti diskursėliai tampa daug didesnio diskurso – hiperdiskurso dalimi.

Problema yra ta, kad žmonės, nešantys savo diskursėlį ir skleidžiantys savo naratyvėlį, nemato ir negali matyti to, kad jų diskursas yra hiperdiskurso elementas. Jiems tai pasakius, ne tik nebūtum suprastas, o dargi priešingai – susilauktum priešiškos reakcijos. Tuo pat metu tiems pat žmonėms galima daryti ilgalaikę įtaką, juos perslenkant iš vieno elemento į kitą. Pvz., nuo kokio nors tipiško „abi pusės meluoja“ link kokio nors „europederastų sąmokslo“ arba nuo to paties „europederastų sąmokslo“ link „reikia jungtis su Rusija“.

Galit neabejoti, kad tos tarnybos, kurios Rusijoje dirba su propaganda, panašias analizes irgi daro. Ir ieško vis naujų ir naujų segmentukų, per kur galėtų užkabinti žmones. Lygiai taip pat tos tarnybos ieško ir naujų būdų, kaip bet kokį diskursą pasukti nuo kalbų apie problemas link kalbų apie išstojimą iš ES ir NATO bei, galų gale, link prisijungimo prie Rusijos.

Žodžiu tiek jums šiandien semiotikos dalykų.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter