Category Archives: Žiniasklaida

Visokie su žiniasklaida susiję tekstai

Dovilė Šakalienė duoda pozityvo

Ponai ir ponios, labą dieną, 1984 truputį pavėlavę, bando ateiti dabar. Dovilė Šakalienė (Seimo narė) pateikė nuostabias pataisas, pagal kurias reikia, kad žiniasklaida pranešinėtų ne mažiau, kaip 50% pozityvo, o negatyvo – ne daugiau kaip 50%.

Ne, čia ne Dovilė Šakalienė raportuoja Ramūnui Karbauskiui apie naujas pozityvo aukštumas. Čia Kim Jong Unas klausosi, kaip jam kažkokia kareivė krykščia apie tai, kaip liaudis aplaiminginta ir pakylėta čiuožia į šviesų rytojų Korėjos Liaudies Demokratinėje Resupublikoje.

Labai gražiai apsimetant šlanga, čia siūloma ne kas kita, kaip visuotinė, totalinė cenzūra. Paaiškinsiu, kodėl.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Mėlynasis banginis arba tai, kaip daromi šlykščiausi feikai

Pradėkim nuo to, kad viso to menamai paslaptingo „žaidimo“ į „Mėlynąjį banginį“ kūrėjas Filipas Budeikinas buvo suimtas Rusijoje dar prieš pusę metų. Kaltinimai – 15 paauglių privedimas iki savižudybės. Kokia dalis tų paauglių ir šiaip žudėsi – nelabai aišku, tačiau aišku tai, kad Filipas Budeikinas šlykščiai tyčiojosi iš jų ir įtikinėjo, kad jie nusižudytų.

Kartais mums būna sunku. Kartais net atrodo, kad viskas yra beviltiška ir nesinori gyventi. Bet visada galime palaukti valandą, dieną ar savaitę. Ir viskas pasikeis. Gyventi yra verta. Nes gyvenimas yra vienas, ir mes jo esame verti. Kiekvienas iš mūsų. Ir jei pamatome, kad kitam žmogui blogai, visada galime suprasti ir padėti. Gal tiesiog pabūti kartu. Išklausyti ir priimti. Tai yra teisinga.

Kai Rusijos policija surado tą Filipą Budeikiną ir atvažiavo pas jį į namus suimti, jis pasislėpė už lovos ir nenorėjo išlįsti. Toksai paslaptingas savižudybių nurodinėtojas, kurį, susigūžusį ir drebantį, filmavo policija. Apgailėtinas „mistiško“ žaidimo organizatorius.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Propagandos algoritmas ir kontrpropaganda

Šiandien labai trumpai (kiek įmanoma) apie propagandos algoritmą ir jo silpnąsias vietas. Ir apie tai, kas gali būti neteisingo, jei bandoma su propaganda kovoti, nesuprantant, kaip ta propaganda veikia.

Sovietinė propaganda Josifą Staliną vaizdavo kaip gelbėtoją. Dabar taip vaizduojamas Vladimiras Putinas. Bet tam, kad tokia propaganda veiktų, turi būti sukuriamas ir priešas, kuriuo žmonės būtų gąsdinami. O kad žmonės bijotų, jie turi jaustis bejėgiais, negalinčiais nieko pakeisti.

Problema yra tokia: propaganda veikia, ir ji specialiai daroma taip, kad tie, ką ji veikia, nesuprastų, nepajustų, kaip ji veikia. Jei žmonės supranta – jie tampa atsparūs propagandai. Kita vertus, jei su propaganda kovoji neteisingai, efektas gali gautis ir priešingas.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Vladimir Jakovlev: specialioji propaganda

Šitą straipsnį man parodė po to, kai įvyko paskutinių dienų triukšmai – ypač garsus buvo skandalas apie menamai išprievartautą paauglę, kur buvo kaltinami NATO pajėgų kariai, atvykę iš Vokietijos. Po skandalo paaiškėjo, kad viskas buvo falsifikuota, tačiau dalis lietuviškos žiniasklaidos, nepatikrinę, sugebėjo tuos pranešimus paskelbti. Tiesiog pranešimai buvo parašyti įtikinamai, privelti visokių detalių – atrodė tikroviškai.

Galime identifikuoti, kad tai yra „didžiojo melo“ metodas – nes viskas atrodo pernelyg baisiai, kad bet koks normalus žmogus išdrįstų taip klaikiai meluoti. Būtent todėl, kad melas pernelyg didelis, mes sau pasakome, kad negali būti, kad šitaip drastiškai kažkas meluoja. Ir tada leidžiame sau tokiu melu patikėti, jo nekvestionuodami.

Rusijos propaganda nesismulkina. Jos veidas – Dmitrijus Kiseliovas, kuris yra pareiškęs apie tai, kad Rusija gali JAV paversti į radioaktyvias dulkes. Tas pats Dmitrijus Kiseliovas aktyviai pila purvą ir ant Ukrainos, ir ant Lietuvos, ir ant ES, ir ant ko papuola. Pagal poreikius. Nemaža dalis Kiseliovo pasisakymų kuo gražiausiai atitinka Vladimiro Jakovlevo įvardinamus metodus.

Pratęsiant apie Rusijos TV programas – daugelyje jų labai akivaizdžiai matosi ir tas pats „40/60“ metodas – kai kurios programos būna lyg ir kritiškos Kremliui, didelė dalis informacijos lyg ir neiškraipoma, bet dalis panaudojama grynai propagandos tikslais. Nesunkiai gali susidaryti apgaulingas įspūdis, kad kokia nors TV ar radijo stotis yra neutrali ar netgi kritiška Kremliaus režimui – todėl propaganda suveikia daug efektyviau.

Įvairių juodos propagandos metodų yra begalė. Negana to, jie neretai naudojami ir kombinuotai – per „40/60“ kanalus skleidžiamas „absoliutus akivaizdumas“, kuris pastiprinamas „apvertimais“, „o kaip su X?“, „supuvusiomis silkėmis“ ir taip toliau. Kai propaganda realiai masyvi, darosi sunku suprasti, kas išvis vyksta.

Na, gerai, aš matau, kad savo įžangoje prirašiau jau vos ne daugiau, nei pats straipsnio autorius. Taigi, nuo Rabinovičiaus kalbų pereikim prie Jakovlevo.

Oj, ne – dar truputį: po rusišką literatūrą apie propogandą man teko kapstytis – kai kurie Jakovlevo minimi įvardinimai išties pasitaiko kitose knygose (tai yra sistemingos terminijos – t.y., organizuotos propagandos sistemos požymis). Kita vertus, reikia pasakyti ir tai, kad sovietmečiu visa bent kiek rišlesnė literatūra, kurioje būdavo analizuojama propaganda, būdavo įslaptinama (pradedant „tarnybiniam naudojimui“ ir baigiant visišku įslaptinimu). Slaptindavo netgi tais atvejais, kai būdavo išverčiamos Vakarų autorių knygos. Toks slaptumas buvo ne dėl to, kad būtų bandoma nuslėpti nuo Vakarų, o dėl to, kad nesukeltų nereikalingų minčių pačios SSRS gyventojams, kuriems ta propaganda buvo kemšama smarkiausiai.

Taigi, o dabar jau paskaitykite, straipsnį, kurį rašė Vladimir Jakovlev, Rusijos žurnalistas (originalas, iš kurio versta – http://www.sguschenka.com/propaganda/)

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kaip veikia propaganda: melas ir šmeižtas

Kaip tik Vasario 16 išvakarėse pasimatė vėl naujos propagandos bangelės. Ir šįsyk kai kurios buvo žymiai keistesnės, jau ir nematytas formas įgaunančios – gal netgi tai būtų ir smagu dėl absurdiškumo, bet nesmagu dėl to, kad iš to jau galima daryti kai kokius spėjimus apie būsimus propagandos metodus.

Marius Jonaitis pasakoja, kaip aš laužiuosi į jo serverius.

Štai ima ir atsiranda pas tokį Marių Jonaitį, tokio keisto judėjimo „Nacionalinis interesas“ pirmininką, toks keistas įrašas, kuris lyg ir toks, kad nei čia kur kreiptis dėl šmeižimo (nes tiesiog kažkoks briedas), nei nereaguot. Žodžiu, atseit lyg ir ne jo (ir gal ir ne jo) sukurtas, bet aišku kaip platinamas fake skrynšotas, kur ateina kaltinimai tiesiog kriminaline veikla – bandymais įsilaužinėti į serverius.

Dar nuostabiau, kad tokį feiką paleidžiantis Marius Jonaitis sugeba ir retoriškai paklausti, apie teisines pasekmes, kurias žmogui, apie kurį sukurtas feikas, gali sukelti tas pats Jonaičio paskleistas feikas.

Ir žinoma, aš galėčiau čia pasakyti, kad laukiu viešo paneigimo ir atsiprašymo, bet kažkodėl galvoju, kad tai beprasmiška, ir kažkaip manau, kad tas beprasmiškumas akivaizdus.

Taip, žinoma, gal ir išties Marius Jonaitis gavo tokį feikinį skrynšotą iš kokio nors feikinio anonimo elektroniniu paštu, nes pats nemoka. Ir jam kažkas galvoje susisiejo ir jis gal šiaip tiesiog skelbia feikus, kuriuos gauna iš visur, nes tai tokia teisibės (su „i“ trumpąja) paieška. Gal netgi kas nors išties bandė į tą jo Kūlgrindą laužtis, o todėl gi visur aplink sąmokslas. Ir taip toliau, ir taip toliau. Viską visaip galima paaiškinti ir pasiteisinti. Ir netgi gali būti, kad pats Marius Jonaitis išties buvo apgautas.

Ir tiesą sakant, feikinių skrynšotų kūryba – irgi nenaujas reikalas. Tiesiog feikiniai skrynšotai anksčiau nebūdavo bent kiek plačiau naudojami panašiems tikslams.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter