Category Archives: Žiniasklaida

Visokie su žiniasklaida susiję tekstai

Dailius Dargis ir antroji knyga apie mafiją

Dailius Dargis - Kruvinasis mafijos maršrutas

Knygos dar nėra, o apie jos pasirodymo datą tiktai spėliojama. Tačiau viršelis jau sumaketuotas, tad knyga tikrai bus.

Aš kadaise rašiau apie Dailių Dargį ir jo pirmąją knygą – absoliučiai topinį bestselerį „Tikroji daktarų istorija“. Rašiau ir apie tai, kaip knygą platinti atsisakinėjo knygynai, ir kaip buvo bandoma autorių užtampyti po teismus. Dabar istorija vėl kartojasi, tik kitais būdais: knyga dar nei neišleista, dar net neaišku, kada ji galėtų pasirodyti, o keistenybės jau vyksta: knygos rankraštis buvo pavogtas.

Pats Dailius Dargis man sakė, kad pats negali teigti, jog vagystė buvo organizuota, nes pernelyg neįtikėtinai tai atrodo. Bet man, pavyzdžiui, abejonės esą neorganizuotumu kyla. Ypač, kai pažvelgęs į ankstesnį savo straipsnį, atrandu komentarą, rašytą kaip tik tuo metu, kai tik buvo įvykdyta vagystė, o apie ją niekas, išskyrus policiją, neturėjo žinoti. Čia jums anonimo Kauniečio citata, parašyta 2011 Gegužės 16 metų senumo visų užmirštame straipsnyje, kurį minėjau aukščiau:

„Balvonas tas tipo “zurnalistas”Dargis,prisigeres klube “Enbasy”prapiso,(arba ne), savo daiktus,dabar prie taksistu pisinejasi ir iesko pas ka paliko savo daiktus,tipo kuprine su kompu,idomu kokio velnio eit i kluba su kompu?,gal prie bachuru prisimazina,iraso pokalbius,ir po to is surinktos “medziagos”raso knygas kurios ir sudilusio skatiko nevertos,o gal cia eilinis “triukas”siekiant isgarseti,nes jo “supistos”rasliavos niekas neperka.“

Trumpai tariant, čia jau kažkokie nelabai normalūs dalykai. Paskaitykite, kaip apie įvykius parašė pats knygos autorius.

Dailiaus Dargio rankraštis išlekia savais maršrutais

Kažkam parūpo mane apvogti. Kad net ir pasibaigus Daktarų erai Kaune tikrai nėra saugu, teko patirti savo kailiu. Visa tai nutiko 2011-ųjų gegužę, kai intensyviau pradėjau rinkti ir apdoroti knygos medžiagą. Dabar galiu drąsiai prisipažinti, jog visai nedaug trūko, kad ši knyga nebūtų išvydusi dienos šviesos.

Taigi po tam tikros pertraukos vieną gražų gegužės penktadienį darbo reikalais lankiausi Kaune. Visą dieną turėjau daugybę susitikimų, pokalbių su įvairiais žmonėmis. Kadangi į gimtąjį miestą atvykau darbo reikalais, savaime suprantama, kad su savimi turėjau ir kuprinę su darbui būtina įranga – nešiojamuoju kompiuteriu „MacBook Pro“, užrašų knygelėmis, rašikliais, diktofonu ir kitais asmeniniais daiktais.
Atsisveikinęs su draugais gerokai po vidurnakčio, nusprendžiau važiuoti į motinos butą viename Kauno miegamajame rajone. Kadangi susitikimas su seniai matytais bičiuliais neapsiėjo be vienos kitos taurės vyno, važiavau taksi.

Paskutinis mano susitikimas vyko Dainavos rajone, tad netoliese buvusio „Girstupio“ prekybos centro pamačiau lyg stovintį, lyg susiruošusį iš vietos pajudėti taksi mikroautobusą. Sustabdžiau, besiblaškantis taksi vairuotojas sustojo. Aišku, sėsdamasis taksi juk ne visada atkreipi dėmesį, kokia firma veža, kaip atrodo vairuotojas ar pagaliau kokia jo vairuojamos mašinos markė. Juk tokiais atvejais nė į galvą nešautų mintis, kad šis žmogus gali apvogti ar kitaip pakenkti. Bet apie taksistų pasaulį jau nuo senų laikų sklando prieštaringiausios istorijos.


Įlipęs taksi vairuotojui paaiškinau, kad prieš pasiekdamas galutinį tikslą, norėčiau trumpam stabtelėti artimiausioje naktinėje parduotuvėje nusipirkti pusryčiams maisto ir gėrimų.

Taksistas be žodžių linktelėjo galva – suprask, kad tikrai sustos. Šiandien galėčiau pagalvoti, kad jis neištarė nė žodžio vien dėl to, kad neįsidėmėčiau jo balso.

Pajudėjome artimiausios visą parą veikiančios parduotuvės link K. Baršausko gatvėje, greta garsiojo VI forto žiedo, kurį sovietmečiu puošė tankas išvaduotojas. Trumpam stabtelėjome kitoje prekybos centro pusėje esančiame kieme, šalia kurio dirbo naktinė parduotuvė.
Taksi vairuotojas išjungė variklį. Išlipau į parduotuvę laikydamas rankose tik piniginę su pinigais ir dokumentais. Kuprinę su daiktais palikau taksi automobilyje – juk išlipau tik kelioms minutėms.

Kol nedidelėje maisto ir gėrimų parduotuvėje susirinkau reikiamų maisto produktų, gėrimų, užtrukau bemaž aštuonias minutes. Susimokėjęs už pirkinius išėjau iš parduotuvės ir negalėjau patikėti savo akimis – taksi automobilis, kuriame dar neseniai sėdėjau, sukosi aplink žiedą ir dideliu greičiu važiavo K. Baršausko gatvės link.

Sviedęs pirkinius ant žemės, pasileidau bėgti paskui tolstantį taksi. Kvaila – kaip pasivysi važiuojantį automobilį. Kaip tyčia tuščioje gatvėje, ištikus bėdai, nepastebėjau nė vieno taksi, policijos patrulių automobilio, su kuriuo galėčiau vaikytis su mano daiktais sprunkantį taksistą.

Pasijutau šlykščiai, nes buvau apmulkintas netuščius klientus medžiojančio taksisto. Apmaudu, kad netekau man priklausančių daiktų ir dar taip idiotiškai. Suprasčiau, kad sutemus Kaune gauni į snukį ar iš tamsos kokie vaikėzai pribėga ir išplėšia iš rankų kuprinę. Galbūt minėtais atvejais praradimas būtų labiau pateisinamas. Bet kad tokį žaidimą sužaistų taksistas, man tai buvo netikėta.

Teko skambinti policijai. Maždaug po 10 minučių, vadinasi, jei būtų rimtesnė bėda, galima ir numirti, į mano nurodytą vietą atskubėjo policijos patruliai. Jiems papasakojau problemos esmę ir netrukus buvau nuvežtas į Dainavos policijos komisariatą, kuriame parašiau pareiškimą ir išsamiai išdėsčiau visas šio dviprasmio įvykio aplinkybes.

Paryčiais iš komisariato patraukiau namo. Kadangi turėjau vilties, kad vis dėlto savarankiškai surasiu mane apvogusį niekšą, kitą rytą važiavau ieškoti vaizdo kamerų, kurios galėjo užfiksuoti taksi automobilio registracijos numerį.

Su keliais bičiuliais išvažinėjau visą K. Baršausko gatvę. Niekur nepastebėjau gatvės fiksuojančių vaizdo kamerų. Pasirodo, netoliese veikiančio prekybos centro „Molas“ vaizdo kameros naktį filmuoja tik milžinišką plotą užimančią automobilių stovėjimo aikštelę, kuri dažniausiai tokiu metu būna visiškai tuščia. Tai man teko įsitikinti savo akimis, kai apsilankiau pas apsaugos darbuotojus, kurie nenoriai, bet vis dėlto parodė fiksuojamą plotą. Ko gero, tai bus nebloga žinia gyvenantiesiems šioje Kauno vietoje.

Kitos minėtoje miesto gatvėje esančios įmonėlės, parduotuvėlės ir kavinės visai neturi vaizdo kamerų. Gatvėse irgi nėra jokių vaizdą fiksuojančių prietaisų. Daryk šioje Kauno vietoje, ką panorėjęs – šaudyk, plėšk, daužyk, prievartauk. Jokios garantijos, kad šioje miesto gatvėje, kuri nėra labai taiki, būsi apsaugotas ir pastebėtas tada, kai tavo gyvybei grės rimtas pavojus.

Atvažiavęs prie buvusio „Girstupio“ rūmų veikiančio prekybos centro IKI, nuo kurio sėdau į mane vežusio taksisto automobilį, sužinojau, kad ką tik buvo ištrinta vaizdo medžiaga – praėjus tam tikroms valandoms ją automatiškai ištrina kompiuteris.

Virš prekybos centro esančiame naktiniame klube tą vakarą vaizdo stebėjimo kamera neveikė, nes buvo specialiai nusukta nesąžiningai klube dirbusių barmenų rankomis. Pamaniau, kad tokios aplinkybės man buvo paruoštos kaip tyčia, tarsi pagal specialų užsakymą. Kadangi nesu paranojikas, tokios mintys pasiliko ne mano, bet mane artimai pažįstančių žmonių galvose.

Po kelių dienų, siekdamas vagystės tyrimo rezultatų, kreipiausi į pažįstamus policijos darbuotojus Vilniuje ir Kaune. Teko prašyti pagalbos ir žmonių, palaikančių artimus ryšius su pogrindiniu vagių pasauliu ar supirkinėjančių nugvelbtus daiktus.

Jiems paaiškinau, kad net už apvalią sumą išsipirksiu savo daiktus. Bene svarbiausias man buvo kompiuterio turinys – ką tik pradėtos naujos knygos rankraštis, kai kurių asmenų įrašyti pokalbiai, užrašai, statistika ir kiti knygai būtini failai.

„Pasakysiu atvirai, jei ne tavo pavardė ir pažintys, tokiais šūdais, kaip tavo kuprinės paieška, neužsiimtume. Jau kitą dieną būčiau suplėšęs į skutelius tavo pareiškimą, o dar po mėnesio tavo namus būtų pasiekęs laiškas, kad pritrūkus reikiamų duomenų, policijos tyrimas dėl vagystės yra nutraukiamas“, – taip atvirai, bet gana žiauriai paaiškino vienas Kauno kriminalistų.

Po kelių dienų sulaukiau skambučio iš Dainavos policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus. Vagystę tirti ėmėsi patyręs ir ilgametis šio skyriaus darbuotojas Antanas Kirvėla.

Jis man paaiškino, kad nustatytas galimas įtariamasis. Apsidžiaugiau, nes atrodė, kad atsirado viltis susigrąžinti prarastus ir reikalingus daiktus. Dar po kurio laiko sužinojau, kad minėto taksisto namuose atliktos kelios kratos. Tiesa, jos nedavė laukiamų rezultatų – man priklausančio kompiuterio nerasta.

Po mėnesio sulaukiau kvietimo atpažinti nusikaltėlį. Atvykęs į Kauną laukiau trijų žmonių, iš kurių vienas turėjo būti tą nelemtą vakarą mane vežęs ir apvogęs taksistas. Aš jį kuo puikiausiai įsidėmėjau dėl išskirtinio bruožo – pažeistos vienos akies.

Nekantriai laukiau, kada prasidės atpažinimas, ir kaip jausis mane išvydęs taksistas. Tačiau tyrėja man pranešė, kad įtariamojo mobiliojo telefono ragelio signalas yra, bet niekas neatsiliepia. Po kelių savaičių mane pasiekė žinia, kad tą dieną, kai turėjo vykti atpažinimas, taksistas išvyko iš Lietuvos į Norvegiją.

Labai netikėtas šios iš pirmo žvilgsnio paprastos vagystės posūkis. Pareigūnai man geranoriškai pažadėjo, kad ateis diena, kai šis asmuo pateks į jų rankas. Norėtųsi tikėti, kad artimiausioje ateityje taip ir nutiks.

Rašant knygą vis dar liko neaišku, ar taksistas tą naktį savo noru įvykdė tokią įžūlią vagystę, o gal tiesiog atliko kieno nors jam pavestą misiją.

Stebėtina, kad mano asmeninį kompiuterį pavogęs žmogus skubiai traukėsi iš Lietuvos. Galbūt įsijungęs kompiuterį jis rimtai persigando, nes apvogė ne eilinį kauštelėjusį penktadienio vakaro nuotykių ieškotoją, o žurnalistą. Kadangi kelio atgal nėra, jis nusprendė trauktis. O galbūt taip jam liepė tikrieji šios vagystės iniciatoriai, kuriuos ir sudomino mano kompiuterio turinys?

Po tokio netikėto tyrimo posūkio galima kelti daugybę pačių netikėčiausių, fantastiškiausių, idiotiškiausių versijų. Įdomus sutapimas: buvau apvogtas likus vos porai dienų iki Daktarų gaujos teismo proceso pradžios Klaipėdoje.

Jame planavau dalyvauti, nes ketinau parengti išsamų reportažą portalui „Balsas.lt“ ir savaitraščiui „Balsas.lt savaitė“. Aišku, ir papildyti nauja medžiaga būsimą knygą. Buvau iš anksto užsisakęs viešbutį uostamiestyje. Deja, dėl minėtos vagystės neturėjau galimybės sudalyvauti šiame teisme. Gal kas nors iš teismo dalyvių ir jų artimųjų nepanoro, kad dalyvaučiau šiame metų teismo procese. Galbūt tai lėmė aukštesniosios arba gerokai paprastesnės, bet ypač klastingai, žiauriai ir negailėstingai veikiančios žemiškosios jėgos.

Kokios? Deja, aiškaus atsakymo vis dar nėra.

Kruvinasis mafijos maršrutas visgi bus atskleistas

Aš dar neskaičiau antrosios knygos. Bet man labai įdomu, kas joje bus. Pirmąją perskaičiau per porą vakarų – ji buvo pilna medžiagos, ją paskaitęs, išties gali pasijusti nusikaltėlių veiklos žinovu. Antra knyga, manyčiau, turėtų būti ne blogesnė už pirmąją, nors ir negaliu spėlioti, kas ten bus ir apie ką. Taip ar anaip, lauksiu. Gandai sako, kad pasirodys Lapkritį. Tiesa, Dailius Dargis taip ir nepasakė, kaip jis atgavo rankraštį. O gal ir neatgavo, o rašė iš naujo? Nežinau. Jis paslaptingas, kaip ir jo aprašomi įvykiai.

Jei pirmoji knyga buvo daugiausiai apie Kauno gaujas, tai antrojoje knygoje, pavadintoje „Kruvinasis mafijos maršrutas“, turėtų būti nemažai medžiagos apie kitus nusikaltėlius: čia matyt bus aprašyti ir Panevėžio Tulpiniai, Klaipėdos Gaidjurginiai bei kitos gaujos. Ir, svarbiausia, galų gale atsiras daugiau medžiagos apie taip ir likusią šešėlyje Vilniaus Brigadą. Atsimenate, kaip prieš porą dešimtmečių laikraščiuose reklamuodavosi tokia „Komercijos ir gamybos firmų asociacija“? Taip, šita gauja net per žiniasklaidą skelbdavosi, kad esą „visi verslininkai turi eiti pas mus, mes juos apsaugosim, nes kas nenueis, tai nežinia kokios nelaimės gali atsitikti“.

 

Liberalų Sąjūdis, Eligijus Masiulis ir Remigijus Šimašius nesusiję

Ne, aš čia nieko negaliu pasakyti apie Eligijų Masiulį, nes jis čia niekuo dėtas ir niekaip nesisieja su visu šiuo mano straipsniu. Kaip ir Remigijus Šimašius nieko dėtas ir niekaip nesisieja. Nes Eligijus Masiulis tiktai vadovauja ministerijai, kuri atsakinga už bendriniu pavadinimu tapusius Lietuvos Geležinkelius, Lietuvos Paštą, TV bokštą (kur, beje, dar ir visokios įdomybės su Mezon tinklo reikalais, o kaip sako gandai iš žiniasklaidos – „kas sumokės už 100 milijonų paskolą?„), Vilniaus Oro Uostą ir dar kažką, o Remigijus Šimašius tiktai vadovauja teisingumo ministerijai, kuri už teisingumą atsakinga. Abu labu Liberalų Sąjūdžio atstovai, bet ir šita partija niekaip nesisieja.

Čia tik šiaip man galvoje ūžesiai ir atsitiktinės mintys kyla, kurios irgi su niekuo nesisieja. Juk negali būti ministrai atsakingi už tuos dalykus, kurie kur nors vyksta. Remigijus Šimašius juk neatsakingas už tai, kad jo ministerija vykdo baltarusiškus lukašenkinio režimo nurodymus, o Eligijus Masiulis irgi neatsakingas už tai, ką daro susisiekimo ministerijos prižiūrimos įmonės. Todėl aš nieko čia nerašysiu apie šituos du asmenis, o parašysiu apie visai nesusijusį Bananistaną – neegzistuojančią Afrikos šalį.

Robert Mugabe, Zimbabvės absoliutus valdovas

Robertas Mugabė irgi niekaip su niekuo nesusijęs, ir visa jo nuotrauka čia nesusijusi. Su jokiais liberalais nesusijusi, su atkatais nesusijusi ir išvis su niekuo nesusijusi. Jis tiktai Zimbabvės ekonomiką kelia, vadovauja šaliai ir ją modernizuoja, remdamasis liberaliais principais ir taip toliau. Čia tik šiaip, dėl gražaus vaizdo aš šitą nuotrauką įdedu, nes Robertas Mugabė yra visokių Afrikos pridūrkų garbinamas panašiai, kaip mūsiškių pridūrkų garbinamas yra Aleksandras Lukašenka, kuris aišku niekaip nesisieja irgi su niekuo ir jokių valstybinių lėšų savo propagandoms bei rinkimams niekaip nenaudoja, opozicijos nepersekioja ir niekaip nesisieja su niekuo. Todėl čia aš jus užtikrinu, kad jokių analogijų ar panašumų čia nėra nei pėdsako.

Liberalų Sąjūdis čia matyt niekaip nesusijęs, o tik šiaip kažkokios nesąmoningos asociacijos kažkam kyla, prisiminus kokias nors labiausiai nukvakusias Afrikos valstybes.

O dabar Dansu Dansu parašė, o Common Sense paanalizavo visai kitus reikalus, kurie aišku niekaip nesisieja su jokiu ten Liberalų Sąjūdžiu ar kokiais nors ministrais ar netgi Bananistanu: Vilniaus Oro uostas susigalvoja užsakinėti reklamą, o reikalavimus nustato taip, kad telieka tik vienas galimas tiekėjas. Ir tada jau tas tiekėjas lupa tokius pinigus, kokius tik susigalvoja – t.y., 25 milijonus už tai, kad… Žinokit, aš negaliu aiškiai pasakyti, už ką, nes aš nelabai suprantu, kuriems galams Vilniaus Oro Uostui kažkokios ten komunikacijos paslaugos ir dar už panašias sumas. Tai, atleiskit, labai įspūdinga, kai įmonė, užsiimanti infrastruktūra, perka kažkokius reklaminius projektus, nes tai yra gražu ir dvasinga, gal būt tai kažkaip didina Lietuvos kultūrą ar dar ką nors.

Tai panašiai, kaip komunikacijos paslaugas už 25 milijonus litų pirktų Vilniaus kanalizacijos tinklas, nes juk jis irgi kažkokius žmones aptarnauja, turi rūpintis savo įvaizdžiu ir taip toliau. Aišku, niekas negali tvirtinti, kad tai kokie nors šešėliniai biudžetai, nes viskas čia yra teisėta ir jokių negerų sąsajų mums nereikėtų čia ieškoti, o mano palyginimas tarp fekalinės kanalizacijos ir Vilniaus Oro Uosto – nei į tvorą, nei į mietą, tai tik visiškai nesusijusi asociacija. Nes kaip sakoma, pinigai nesmirdi. Kitaip tariant, nesmirdi nepriklausomai nuo to, per kiek Vilniaus Oro Uostų jie būtų perėję.

Ar rūpi tie 25 milijonai litų susisiekimo ministrui Eligijui Masiuliui? Aš nežinau, ar tai jam rūpi. Gal ir nerūpi, nes jei rūpėtų, tai gal taip nebūtų. Arba atvirkščiai, gal ir rūpi, nes jei nerūpėtų, tai tada nebūtų. O ar rūpi 25 milijonai litų teisingumo ministrui Remigijui Šimašiui? Man rodos, kad irgi arba nerūpi, nes jei rūpėtų, tai nebūtų, arba atvirkščiai – rūpi, nes jei nerūpėtų, tai nebūtų taip. Čia nieko negaliu pasakyti, o galiu tik paspėlioti visaip, nes juk sąsajų ir interesų nėra. Ministrai yra niekaip neatsakingi už tai.

Lėktuvo lakūnas rodo užpakalį

Čia irgi niekaip niekas nesisieja su jokiomis aviacijomis, oro uostais ar dar kuo nors. Nuotrauka irgi ne iš Lietuvos, o iš kažkur kitur. Ir užpakalis čia niekuo dėtas. Tai tik šiaip iliustracija dėl grožio.

Nesvarbu, kad pagal įstatymus galima laisvai nutraukti tokius pirkimus arba reikalauti mažesnių sumų, bet čia matyt taip jau gaunasi, kad nesigauna kažkas. Nes kai nori, kad nesigautų, tai visada nesigauna, o kai nori, kad gautųsi, tai visada gaunasi. Nuo norų gal kažkas priklauso, nes šiaip niekas juk nepriklauso nuo ministrų, o be to, viskas yra labai teisėta ir nieko čia nelegalaus, o žmonės tiktai dirba savo darbą, o be to, už tai valdžia neatsakinga niekaip. Ir išvis aš čia tik spėlioju kažkokias nesąmones pagal savo iškreiptą vaizduotę, nes nieko neišmanau apie tą alternatvią realybę, kurioje dirba ministrai. O jau visai nesusijusios asociacijos man sako, kad ten, kur yra kokie nors pinigų srautai, ten paprastai būna ir tam tikri nusistovėję procesai. Todėl visada labai įdomu pasižiūrėti, kokie ten tie nusistovėję procesai būna kai kuriose schemose, kurių gal ir nėra. Arba yra. Arba kitur yra, bet tiktai ne ten. Aišku, niekaip tai nesisieja ir niekas ten jokių pinigų negauna juk. Viskas teisėta.

Visiškai nesusijęs diskursas apie politinės reklamos atkatines schemas

Čia imkim ir atmeskim visą reikalą, o prisiminkim, kaip veikia klasikinė atkatinė schema su rinkimų organizavimu ir PR agentūrų mechanizmais Bananistane – apie tai buvo daug kalbėta prieš krūvą metų, kai kilo skandalai apie visiškai kitus ir niekaip nesusijusius tenykščius liberalus, kurie per kažkokias rusiškas firmas kažkokius PR sau darė, į prezidentinius postus lipo, o paskui šaukė apie neatsistatydinimus. Tada kas netingi analizavo tas schemas, nes matomai reikalas užsibugino ir spaudos kažkodėl neužčiaupė – gal todėl, kad toji agentūra buvo truputį rusiška, tai gal neatrado būdų, kaip ten tinkamai prieiti prie vietinės žiniasklaidos. Taigi, tada ir išlindo atkatinio mechanizmo principas, kuris yra absoliučiai teisėtas, legalus ir niekaip niekam neįdomus, todėl matyt išsigalvotas ir veikiantis tiktai kokioje nors Zimbabvėje ar Bananistane, bet tikrai ne Lietuvoje:

  • Yra tarkim kažkokia Bananistano Liberalinių demokratų sąjūdžio partija, turinti valstybinių resursų, pvz., ministeriją, kurios valdomoms įmonėms yra poreikis kokioms nors viešinimo kampanijoms ar pan. paslaugoms
  • Tie valstybiniai Bananistano resursai perka iš įmonės „All Max Public Cum Relations“ kokias nors komunikacijos paslaugas, mokėdami belenkokias didžiules sumas, o visokius konkurus laimi vis toji įmonė. O kai kada ir išvis be konkursų ta pati įmonė gauna užsakymus.
  • Iš tos pačios įmonės visokias paslaugas užsakinėja ir kitos įmonės, irgi mokėdamos didžiules sumas ir niekaip jokių ten partijų neremdamos, o tik šiaip pirkdamos tam tikras paslaugas, nes jų reikia verslui.
  • Įmonė „All Max Public Cum Relations“ savo nuožiūra užsakinėja visokias paslaugas iš svarbiausių laikraščių, interneto portalų, TV ir pan., mokėdama didelius pinigus ir skirstydama lėšas ne tik pagal vieną valstybinį užsakymą, bet ir pagal krūvą kitų, net ir nevalstybinių
  • Tuo tarpu kokiame nors neoficialiame pokalbyje „All Max Public Cum Relations“ žiniasklaidininkams duoda aiškių užuominų, kad Bananistano Liberalinių demokratų sąjūdžio partija yra gera. Arba netgi neduoda užuominų, nes žiniasklaidininkai nedurni ir patys mato, kokią reklamą iš jų užsakinėja įmonė ir kas vadovauja atitinkamoms valstybinėms įstaigoms
  • Leidinio vadovybė aiškiai supranta, kad negalima skelbti apie Bananistano Liberalinių demokratų sąjūdžio partijos makles, o taip pat reikia skelbti šį bei tą gero apie tos partijos veikėjus, nes kitaip galima pasigadinti santykius su įmone „All Max Public Cum Relations“, o tokiu atveju dings pinigai
  • Galutiniame rezultate Bananistano Liberalinių demokratų sąjūdžio partija susikuria sau labai gerą įvaizdį visuomenės akyse: skandalų – tik vienas kitas, o jei ir būna, tai šitie skandalai lieka nesusietais su partijos vadovybe, o jei visgi kažkas ir susieja, tai laikraščiai apie tai labai greitai užmiršta ir niekada vėliau neprimena. Kita vertus, tie patys žiniasklaidininkai patys visaip stengiasi populiarinti visokias tų pačių Liberaldemokratų sąjūdžio iniciatyvas.

Štai toks paprastutis politinės reklamos finansavimo mechanizmas, puikiai rodantis, kaip viskas gali būti. Bet aišku, aš tikiu, kad jokie Bananistano ministrai niekaip nesinaudoja jokiomis panašiomis paslaugomis iš jokių agentūrų. Nes jiems juk nereikia jokių tokių paslaugų, jie niekaip niekur nesisieja ir man kylančios mintys irgi niekaip nesisieja. Čia jokių analogijų niekur nėra nei pėdsako, jūs mane supraskite teisingai. Ir jau visai nesusijusios su Bananistano valdžia yra kalbos apie tai, kad kažkokia įmonė, žadanti gauti daug pinigų, teikia paslaugas vienai kitai stambiai įmonei, kurios vienas vadovų yra tapęs vieno ministro patarėju, o paskui – ir ministerijos kancleriu, o kitas tos pačios įmonės vadovų yra tapęs vienu iš valstybėje reikšmingo Liberastijos Instituto vadovų, kuriam prieš tai prezidentavo vienas ministras ir taip toliau. Čia tik visokie Bananistano gandai.

Ir dar labiau nesusiję kratiniai

Aš vat tik tiek atsimenu, kad Eligijus Masiulis jau senais laikais buvo paskelbęs, jog Seimas neturi teisės tirti VSD skandalo, o vėliau pagarsėjo tuo, kad jo vadovaujama Susisiekimo ministerija prakišinėjo visuotinio sekimo priemones, kurias valdytų VSD, bet visa tai, žinoma, irgi tiktai išsigalvojimas. O taip pat man kyla asociacijos ir apie labai įdomius elektroninio balsavimo projektus, kuriuos išvis neaišku, kas valdytų, bet tai aišku irgi kažkoks išsigalvojimas. Na, dar galim prisiminti kažkokį skandalėlį, kai Lietuvos Pašto vadas, paskirtas to paties Eligijaus Masiulio, paaiškėjo besąs elementarus vagis, kas gal irgi išsigalvojimas. Ir visokios vis lendančios kalbos apie Lietuvos Geležinkelius – tai irgi tik išsigalvojimas, tiktai nuogirdos ir nesupratimas. Ir taip toliau, ir taip toliau.

Bananistano vėliava

Čia tik atsitiktinis spalvų sutapimas, nes čia niekaip nesisieja su Lietuvos vėliava

Tai visai seniai užmirštos istorijos, nes spaudai jos kažkodėl visai neįdomios ir matyt patsai ministras su tuo niekaip nesusijęs. Remigijus Šimašius neseniai pagarsėjo, kai jo vadovaujama ministerija ėmė ir pramušė šimtų Lietuvoje esančių bankų sąskaitų duomenų perdavimą Baltarusijos saugumiečiams – to pasekoje dabar Lukašenka savo politinius priešininkus gali kišti į kalėjimus už esą finansinius nusikaltimus, bet už tai, žinoma, kaltas ne ministras, o tik kažkokia ten jo ministerijos klerkė, net nepaisant to, kad į teismą be paties ministro žinios ji gal net negalėjo kreiptis. Kai Austrija sakė, kad viskas teisėta, kad Golovatovą paleido, tai teisingumo ministerija kažką irgi nerišliai aiškino taip, kad pagal ją tai vos ne teisėta gavosi, tai aš čia irgi neįžiūriu jokių skandalingumų, nes tai nesisieja su niekuo.

Remigijus Šimašius anksčiau vadovavo LLRI – tai pačiai kontorai, apie kurią išvis niekam tur būt pasakot nereikia, nes toji kontora remiama niekuo nesusijusių įmonių ir niekaip nesisieja su jokia politika ar ministrais. Bet tai irgi visai gal neįdomu spaudai. Čia, žinoma, tie dalykai niekaip nesusiję, nes nei Susisiekimo ministerija kaip nors atsakinga už Vilniaus Oro Uostą, nei Teisingumo ministerija kaip nors atsakinga už teisingumą. Čia tik šiaip visokios man asociacijos kyla mano durnoje žiurkėniškoje galvoje. Jūs gal man paaiškinkit, ko aš čia nesuprantu ir kodėl prisigalvoju tokių niekų.

Pabaigai

Ponai Eligijau Masiuli ir Remigijau Šimašiau. Žinau, kad anksčiau ar vėliau sužinosit, ką apie jus čia parašiau. Nes žinau, kad visokių ministrų tarnybos labai daug ką monitorina. Jums, ponai ministrai, derėtų atsistatydinti, tačiau aš spėju, kad jūs neatsistatydinsit. Bus eilinis „neatsistatydinsiu ir viskas“, „ministras nekaltas, pavaldiniai kalti“ ar koks nors panašus cirkas. Tačiau turėkit omeny: aš tokius, kaip jūs kiaurai matau. Ir ne aš vienas, o didžiulė daugybė žmonių. Ir jūsų bėda tame, kad pinigų jūs norite, o užsidirbate, būdami ministrais.

Aš labai tikiuosi, ponai ministrai, kad jus galų gale nafig iš koalicijos išmes patys konservai. Nes paskutiniu metu jūs atrodote blogiau net už paksuolius. Žinokit, tai aišku net ir paprasčiausiam internetiniam žiurkėnui.

Respublikos atsakas į Dainiaus Radzevičiaus iššūkį

Vilkas vilioja Raudonkepuraitę internetais

Internetai - baisus daiktas, siaubingas globalizacinis sąmokslas jus čia suės gyvus!

Sako, kad ponas Vitas Tomkus, gal pasiskaitęs Commonsense.lt pasiūlymą, matyt nutarė bylinėtis ne su Dainiumi Radzevičiumi, o su norvegų Aftenposten – matyt, irgi reikalaus, kad šie paneigtų WikiLeaks 🙂

Nors jau anksčiau rašiau apie situaciją, bet dabar Respublikos poziciją, mano manymu, puikiai ir koncentruotai išreiškia vienas trumpas paties Vito Tomkaus pasažas apie tai, kaip globalistai (matyt koks nors žydomasonų bei iliuminatų sąmokslas) naikina Lietuvos spaudą – būtent šitą sau leisiu pacituoti:

Tuo tikslu globalistai ir verčia mūsų valdžią vis labiau finansuoti visuomenės kompiuterizavimą ir apkrauti mokesčiais lietuvišką spaudą, kurią gana sunku sukontroliuoti. Kadangi iki šiol Lietuvos spauda dar tebekvėpuoja, imamasi dar drastiškesnių žingsnių: uždaromos bibliotekos, pašto skyriai, spaudos kioskai, kad tik Lietuvos gyventojai kuo greičiau prisijungtų prie globalaus interneto tinklo, kurį valdo tie, kurie kuria programas ir valdo informacijos saugyklas – serverius.

Kaip matom, serveriai, programos ir internetai žudo laisvą žodį, o laisvės būtinoji salyga matyt – neturėti kompiuterių bei Interneto, nes tik spauda leidžia atsilaikyt prieš globalistų kėslus. Taip ar anaip, galim neabejoti vienu dalyku: buzas, kuris nuėjo per blogosferą ir spaudą, suneramino kai kuriuos žiniasklaidos veikėjus. Akivaizdu, kad jie mato, kas vyksta, tik žinoma, iš savo varpinės.

 

Naujoji Komunikacija

Nesu tikras, bet rodos, kad šitame yra. Mačiau kažkokiame parduotuvėje. Pirkit visus ir kaip nors pataikysit. Nepasigailėkit pinigų, nes tai istorinis jūsų šansas.

Taip taip taip, ponai, nusiperkat greitai žurnalą „Naujoji Komunikacija“, kas dar nenusipirkot, atsiverčiat greitai paskutinį puslapį ir skaitot mano apsiputojusius purslus popieriuje, pažadu, kad maža nepasirodys, ir šluostysitės putas paskui ir dar kitus apdrabstysit. Paskubėkit, ba jau parduotuvėse beveik neliko.

Man davė PASKUTINĮ puslapį, kuris yra pats galingiausias visuose žurnaluose, jis net svarbesnis už REDAGTORIAUS skiltį!!!!

Jūs primeskit, jūs tiktai primeskit, internetiniai personažai ėda popierių!

Žurnalistika FAIL

Atvirkščias naganas

Jeigu ieškai tiesos, tai esi tendencingas, vadinasi - melagis. Melo atkartojimas - ne melas, tiesa?

Šiandien FB gavosi tokia trumpa ir labai smagi pasilazdavonė su viena iš nuostabiausių merginų, kokias pažįstu (ale neminėsiu vardų-pavardžių). Ana turi tokį aštrų liežuvį ir taip įpratus neieškot žodžio kišenėj, kad ją ir susitikti baisu – nes užeis kas ir išlazdavos negyvai. Tuo ji ir nuostabi.

Žinoma, taip, tai žurnalistė. Ir lazdavonės gavosi apie žurnalistiką. Žinia jau, kaip rašė ponas Pseudoistorikas, anokia puspročiams kliedesius rašinėjanti pasakų kūrėja, sekanti anokio Česlovo Gedgaudo pėdomis, atvyko Lietuvon su savo dalinai pseudolingvistinės, dalinai šiaip pseudoistorinės kilmės knygutėmis pasiimti kažkokių ten mokslų daktaro titulo iš VPU, kuris čia ypatingai įdomus, jei užkabinsim tą per kelis blogus nuvilnijusią (taip, kad jau ir pats galų nesuseku) mokslo ir mokymų kokybės temą.

Kalbant paprasčiau, diskusija prasidėjo nuo Lietryčio ir BNS/Delfi informacijos palyginimo. Jei Lietrytis taip ir įvardino tą babcią, kaip kažkokią ten pseudomokslus skleidžiančią, tai BNS, o per jį – ir Delfi, paskelbė menamai neutralią žinutę, esą lyg čia įvykis įvyko, kažkokia ten tyrinėtoja, blablabla. Taip, lyg anoji išties kažkokiu mokslu užsiimtų.

Štai tada ana aštrialiežuvė (pavadinkim ją Ž.) ir tėkštelėjo, kad Lietrytis blogai parašė, o BNS/Delfi – gerai. Tiesa, prieš tai išsakius ir savo asmeninę nuomonę (kaip sakiau, mergina intelektu pasižyminti, tad pridūrkavotus šarlatanus identifikuoja aiškiai, šiuo atveju irgi). Va tokia diskusijėlė gavosi:

  • R. Rabinovičius: Ponia Ž., o tai nuo kada čia pasidarė blogu lygiu kažkokiu parašyt tiesą, nevyniojant į vatą? Jūs čia, ponia, užmirštate vieną iš esminių žurnalistikos imperatyvų berods.
  • Ž.: haha pone Rabinovičiau, turiu įtarimą, kad tyčia mane provokuojate. vienos tiesos nėra, o žurnalistikos pagrindinė misija – būtent tai ir atspindėti 🙂
  • R. Rabinovičius: Ponia Ž., ar tamsta norit pasakyti, kad kliedesiai yra lygiaverčiai tiesai?
  • Ž.: Jei kažkam tie kliedesiai yra tiesa, tai kodėl ne
  • R. Rabinovičius: Ane?
  • Ž.: jei aš padaryčiau video reportažą, kuriame stovėčiau McDonalde ir pasakočiau, kaip čia skanu, pakalbindama kokį nors lankytoją entuziastą, ir daugiau nieko nekalbinčiau, tai ponas Rabinovičius greičiausiai pasipiktintų, kad gal jam visai neskanu. tada aš sakyčiau, bet JUK TIESA TA, KAD SKANU.

Sakyčiau, realybė išties reali. Aš žinau, kaip ta mergina dirba reale – ji tikrai yra puiki. Bet FB jos nenumaldomas trolizmo džiaugsmas, išreikštas krūvele šabloniškų bajeriukų, atskleidė vieną iš ryškiausių, daugybę kartų matytų žurnalistikos bėdų: tiesa nerūpi. Informacijos teisingumas nesvarbus. Įvykis įvyko – koks skirtumas, kas ten apie jį bus – svarbu, kad įvykis įvyko. Beje, įvykis įvyko, nes apie jį kažkas pranešė, o jei nepranešė – tai ir neįvyko. Tiesa niekam neįdomi, yra įvykis. Tiesos sakyt negalima, netgi jei ji neabejotina. Galima tik tapti žinios perdavėju.

Išties čia ir dingsta esminis imperatyvas, esantis tikrąja, esmine žurnalistikos varančiąja jėga – nuolatinis tiesos ieškojimas. Alternatyvūs informacijos šaltiniai, faktų patikrinimas, tyrimas – niekam neįdomu. Nes tai tik stabdis, trukdantis perduoti įvykį ir keliantis abejones, ar tik žurnalistas nebandė ieškoti tiesos, ar tik jis neturėjo kokios nors pozicijos?

Kas gaunasi, kai tiesos paieška dingsta? Kodėl telieka belenkokio šlamšto perdavimas iš bet kurio kanalo, nesvarbu, ar iš teisingo, ar iš melagingo? Atleiskit, KPŠ?

Melas sulyginamas su tiesa. Nesvarbu, kad Lietrytis informavo pagal aiškiausius reikalavimus, neutraliai, pakalbindamas specialistą. Tai tiesos paieška, o jos ieškoti negalima. Melas turi vienodas teises gyvuoti, nes juo juk kažkas tiki, vadinasi, melas turi tam teisę. Jis lygiavertis tiesai. Nes juk galima supainioti tiesą su melu, tiesa? Todėl ir tiesos negalima ieškoti. Kad kartais su melu nesupainiotum.