Sveikas protas vs. rinkimai

Prieš porą dienų buvau susitikęs su ponu Liutauru Ulevičiumi – tiesiog kaip blogeris su blogeriu*. Parašiau jam apie tai, kad norėčiau susitikti, štai ir susitikau. Mes kalbėjom daug visokių įdomybių apie rinkimų pokyčius, apie tai, kaip veiksmas keliasi į internetus, apie tai, kaip kartais sudėtinga suprasti, kaip smarkiai viskas jau dabar pasikeitę. Tarp kitko, ir pats Liutauras Ulevičius yra tokių pokyčių pavyzdys: tai blogeris, tapęs VRK nariu. Tik vat deja, visą pokalbį man iš galvos išmušė kiti dalykai, susiję su kažkokiais rinkiminiais absurdais.

Žinote, kai aš neseku tų visokių politinių rinkimų ir kitų procesų, kurie vyksta Lietuvoje, tai man labai keista buvo kiek vėliau vakare perskaityti, kad kažkokia VTEK, pasirodo, buvo užkibusi ant labai gero trololo, kurį ponas Ulevičius buvo padaręs. Taigi, nors ir klausinėjau pono Liutauro visokių rinkiminių ir filosofinių dalykų, bet dabar gavosi taip, kad parašysiu ne apie tai, o apie cirkus. Nes cirkai, kurie vyksta – stebina.

Štai, pvz., įkliuvo su savo reklamomis kažkoks judėjimas, tarp kurio neskelbiamų šūkių slepiasi abonentinio bilieto idėjos, mikrobusų naikinimas, rubikų palaikymas, elektroninių balsavimų prisukinėjimas ir puikios idėjos apie tiltų pervadinimą kompartijos sekretorių vardais. Judėjimas įkliuvo ir ponas Liutauras jį patraukė. Tai atsakas, žinote, buvo paprastas: vietoje to, kad pataisytų tas nesąmones, kurios pažeidžia įstatymus, judėjimas nagluoju būdu ėmė pulti VRK narį, aiškindamas, kad šis esą šantažais užsiima.

Avys rinkimuose

Čia nesusijęs paveiksliukas, bet visvien tinkamas daugeliui rinkėjų

Esmė labai paprasta: viename internete skelbiama visokia iš žiniasklaidos surinkta informacija apie politikus, o humoro ir dar padidinto trololo vardan kadaise buvo pasiūlyta jiems susimokėti: tokiu atveju informacija apie politiką būtų pašalinta, o vietoje jos parašyta, kad susimokėjo. O pašalintą informaciją visi galėtų lengvai surasti kitose vietose. Tik primeskit, kas būtų, jei koks nors politinis idiotas užkibtų: visiems pasidarytų aišku, kad sąžinė nešvari. Žodžiu, mintis čia visiškai teigiama ir girtina.

Tai aš dabar nepasakosiu jau netgi apie tai, kad VTEK nesupranta, kad visas reikalas yra aiškus trololo, nes gluminimas ar šiaip koks nors humoras tiems matomai yra nesuvokiamas dalykas. Ir netgi nesakysiu nieko apie tai, kad anie ponai padarė sprendimą, kad buvo kažkokiai tarnybinei etikai nusižengta, nors tasai politikams viešinti skirtas internetas buvo daromas tais laikais, kai ponas Liutauras Ulevičius nebuvo joksai ten Vyriausiosios Rinkimų Komisijos narys, o kai jau buvo nariu, tai to dalyko tame internete jau nebuvo. Aš netgi nepasakosiu jums, kad skųstis dėl to reikalo ėmė kažkoksai nerišlios abonentinės organizacijos veikėjas, kurį ponas Liutauras pričiupo dėl kažkokios nerišlios reklaminės agitacijos.

Aš jūsų tik paklausti noriu, KPŠ reiškia Vyriausiosios Tarnybinės Etikos Komisijos sprendimas, kurį čia noriu pateikti visą:

Vyriausiosios rinkimų komisijos nario Liutauro Ulevičiaus elgesys prasilenkia su valstybės pareigūnams keliamais veiklos standartais

Komisija neturi pagrindo pradėti tyrimo dėl Vyriausiosios rinkimų komisijos nario Liutauro Ulevičiaus elgesio atitikties Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimams. Pateiktame pranešime nesama tam pagrįstų faktinių duomenų.

Tačiau Komisija mano, kad L. Ulevičiaus elgesys, kai jo administruojamame interneto tinklalapyje pateikta paslauga už tam tikrą mokestį paslėpti asmenis kompromituojančią informaciją, balansuoja ant galimo šantažo ribos ir nėra suderinamas su valstybės pareigūnams keliamais elgesio standartais.

Dabar man paaiškinkit kas nors, kaip suprasti, kad ponas Liutauras Ulevičius prasilenkia su standartais, bet nesama tam pagrįstų faktinių duomenų. KPŠ, atleiskit? Čia maždaug kaip – faktų neturim, nieko nebuvo, bet visvien prasilenkia su kažkuo? Aš jums pasakysiu, su kuo čia prasilenkia – su sveiku protu. Ir su sveiku protu prasilenkia būtent šitas sprendimas.

Čia, beje, man kažkokia asociacija kyla dar, visai ne į temą: per kažkokią radiją išgirdau, kad VRK pirmininkas Zenonas Vaigauskas maždaug taip esą sako apie šiuos rinkimus (cituoju iš atminties):

Kadangi apribotas partijų finansavimas, tai politinės reklamos nemažės, bet ji bus išradingesnė.

KPŠ, ponai ir ponios? Čia maždaug lyg kas pasakytų maždaug tokią frazę:

Kadangi alkoholis brangsta, tai jo bus geriama ne mažiau, tačiau bus daugiau rūkoma.

Bet jei pažvelgsime dar giliau, tai ponas Zenonas Vaigauskas dar ir kaip teisus: reklamos išties ne mažiau, o per kairę ji prastumiama dar išradingiau. Ir netgi taip įžūliai, kad tie neaiškūs finansuotojai dar paskui rašinėja skundus apie tuos, kas juos pričiupo.

Ir kai apie tai pagalvoji, tai jau ir nestebina, kad reklamos pažeidėjams visiškai nusispjaut į tai, kad juos kažkas gali nubausti: kaip matome, jau greičiau nubausti bus tie, kas pastebi tuos pažeidimus. Ir netgi jei nėra už ką nubausti, net jei viskas tvarkoj, kokia nors komisija visgi pareikš, kad kažkas prasilenkė su valstybės pareigūnams keliamais veiklos standartais. Dabar pamąstykim labai gerai ir atidžiai, su kokiais visgi veiklos standartais prasilenkė. Gal su tais standartais, kurie pro pirštus žiūri į keistus rinkimų finansavimus?

Žodžiu, aš noriu pasakyti, kad su rinkimais yra kažkokie kliedesiai. Sveikas protas kažkur dingsta.

Aš čia žinote, dabar noriu prisiminti dar tokį jau primirštą atvejį, kai tokia ponia Vaiva Macijauskienė, kandidatavusi į kažkokius rinkimus, buvo draudžiama internetuose tuo pagrindu, kad politikai negali nemokamai rašyti kokio nors blogo, nes jei rašys, tai bus kažkuo neteisėta, nes nenumatyta, kad politikai patys save galėtų už dyką kur nors reklamuot. Nes juk savaime aišku, kad jei už pinigus, tai ir nelegaliai kažkodėl viskas praeina. Bet jei tik ne už pinigus – negalima.

Aš čia jus galiu nuraminti tik vienu: seniai garsus tinklaraštininkas ponas Skirmantas Tumelis, katras irgi kandidatuoti nutarė, visgi negali būti baudžiamas už tai, kad turi savo blogą, google plus ir facebook akauntus – tą ponas Liutauras Ulevičius išaiškino. Nors visgi ten, kur politinė reklama figūruoja, reiktų pažymėti, kad tai yra politinė reklama, o jei apmokėta ji iš kažkur – tai irgi turėtų būti nurodyta. Nors jei atsiras kokių nors veikėjų, aiškinančių priešingai, nenustebsiu.

Juk suprantate, jei kažkur yra kažkas apie ką nors rašoma, tai jau reklama, o jei reklama – reiškia už pinigus, o jei už pinigus – tai turi būti pažymėta, o jei nepažymėta – tai nelegalu, o jei nelegalu – tai turi būti uždrausta, o jei jau taip – tai sveikas protas slepiasi. Na, jūs mane supratote.

 

——————

* Aš esu elitas ir galiu susitikti netgi su VRK nariais, o kam nepatinka – duskit pavidolei**.

** Ši legendarinė Andriaus Užkalnio frazė buvo ir legendariniame rinkiminiame žurnale Žmonių istorijos, kuris yra nei pro kur baisus klaikus visų įmanomų bulvarinių žurnalų plagiatas, kadangi jo viršelyje yra pavaizduota besišypsanti moteris ir viskas parašyta raidėmis.

Nuodėmių atleidimas Rugsėjo 1-osios proga

Kadangi koks tai ponas straipsnio apie gatvinius šiknapaukščius komentaruose papasakojo man graudžią istoriją, kaip 150 žmonių jo darbe skaitė mano blogą, o kažkoks šlykštus tipas tyčia prirašinėjo kažkokių kliedesių, gavo baną ir dėl to visas tasai 150 žmonių darbas negali mano blogo skaityt ir labai kankinasi, tai aš nutariau padaryti dvasingą nuodėmių atleidimą visokiems idiotams.

Tasai nuodėmių atleidimas skiriamas Rugsėjo 1, kadangi šita diena buvo vakar, o tai yra mokslo ir pažinimo šventė, kuri simbolizuoja vyksmą, kai visokie dibilai išsimokina elgtis gerai, nes būna gavę banų. Taip besimokydami, dibilai ilgainiui transformuojasi ir iš jų išsivysto protukai.

Aišku, aš nelabai tikiu ta istorija apie 150 žmonių. Tai greičiau buvo koks pusantro žmogaus, kurio viena pirmoji dalis prirašinėjo man fufelių, o paskui pusinė dalis atėjo čia kankintis. Tai labiau įtikinama atrodytų. Bet tiek to, nes aš esu labai mielaširdingas ir jūs garbinate mane, kadangi bijote, nes aš tapsiu Pasaulio ir Visatos valdovu jau labai greitai.

Dieviškas kosminis tarpplanetinis žiurkėnas

Štai taip jau ateina mano valanda ir aš užvaldysiu visą Kosmosą ir Visatą.

Taip kad skelbiu jums nuodėmių atleidimą. Melskitės, klaupkitės ant kelių, nusidėjėliai. Garbinkite mane ir belskite kaktomis į žemę iš dėkingumo. Kartokite giesmes, kur apdainuokite, kaip Rokiškis Rabinovičius gelbsti jūsų sielas. Žinokite, kad žiurkėnai yra aukštesni už jus padarai, jūs menki niekingi žmogiūkščiai. Ir dar atiduokite man savo pinigus.

Dar apie gatves, mašinas ir vairuotojus

Kai parašiau apie visokius kelių šiknapaukščius, tai pas mane, žinokite, lankytojų atėjo tuntai – čia buvo visų laikų manęs skaitomumo rekordas. Nes matyt problema visus giliai užknisusi. Užknisę ir dėl idiotų atsirandantys kamščiai, ir dėl jų žūstantys žmonės. Tarp kitko, atėjo pas mane ir vienas-kitas pacukas nesusipratęs, kur aiškino, kad yra nekaltas, o aplink jį visi kalti. Tai kadangi pacukai yra šiknagalviai, o šiknoje smegenų nerasta, tai jie nesusiprato paskaityti mano blogo FAQ, kur yra aiškiai parašyta, kad pas mane tolerancija yra alternatyvi, kitaip tariant – jos nėra. Ir pacukai nukeliavo tiesiai į Naxui – tokią geografinę vietovę, kuri yra kažkur Peru ir skirta specialiai durniams apgyvendinti.

Nenormali mašina, optinė iliuzija

Ponai ir ponios, kodėl jūs matote kažką tokiais iškreiptais būdais? Nustokite kliedėti, nes čia viskas paprasta: kliedite - gaunate baną.

Nukrypdamas nuo temos čia dar pasakysiu, kad banų skaičius mano bloge viršija lankytojų skaičių. Ir jei kam nors pasakau, kad eitų į Naxui, tai čia reikia suprasti kaip didelę malonę iš manęs. Nes šiaip kitus baninu išvis be jokių įspėjimų. Kuo daugiau banų – tuo mažiau durnių. Kuo mažiau durnių, tuo didesnė dalis yra protingų. Todėl ir pats baninu, ir kitiems labai rekomenduoju, nes tai yra labai gerai. Pacukai turi žinoti savo vietą.

Belenko baninimas – tai labai gerai, nes kai išbaninami visokie moralistiniai ir šiaip dvasinguminiai bei kitokie durniai, pusdurniai ir priedurniai, tai diskusijų lygis pagerėja kardinaliai. Ir tai yra esminė vertė, kurią aš gaunu iš savo blogo – galimybę įdomiai pabendrauti. Nes jei čia būtų durniai toleruojami, tai galimybės pabendrauti nebūtų. Todėl ir netoleruojami durniai, nes aš galiu sau tai leisti.

Tai vat, grįžtant prie visokių ten kelių ir panašiai, čia jums šiaip visokių pabirų apie vairuotojus, mašinas ir kitokius eismo fenomenus.

Continue reading

Biurokratija ir valdančioji dauguma

Aš čia prieš kažkiek laiko norėjau parašyti, kaip gerai yra Andrius Kubilius, Ingrida Šimonytė ir kita valdžia, kuri skirtingai nuo begalės ankstesnių, bent jau laikosi kažkokios krypties ir išvengia totalinės vadovybės kaitos. Jie darė daug klaidų, aš juos už tai smarkiai keikiau, tačiau per ketverius metus jie nepadarė didžiausios klaidos, kai priimami sprendimai, o paskui priimami priešingi sprendimai ir taip toliau, ir taip toliau, vis trypčiojant ir tik švaistant resursus judesiui pirmyn, atgal ir į šonus.

Tai vienas iš Edward Deming įvardintų principų: kartais ne taip svarbu, kad būtų daromi geriausi sprendimai, o žymiai svarbiau, kad tie sprendimai būtų nuolat ir kryptingai diegiami, kad būtų stabilumas ir ilgalaikis judėjimas aiškia kryptimi.

Bet paskui supratau, kad nieko gero man čia kažkodėl nesigauna parašyti, todėl parašysiu apie tai, kodėl tie sprendimai yra tokie sunkūs. Kodėl visa ta valdžia, kelis metus besikapstydama, vis neįstengia perlaužti stuburo stagnacinei valdininkijai. Kodėl biurokratinė sistema laikosi taip, lyg visi reformų bandymai tebūtų kažkokie uodo įkandimai. Taip, valdžios keičiasi, keičiasi ministrai ir prezidentai, o biurokratinė sistema elgiasi su reformatoriais, kaip su uodais – juos arba priploja, arba, blogiausiu atveju, tiesiog iškenčia ir visvien nepasikeičia.

Gigantiškas mechaninis uodas

Uodas gali būti netgi ne paprastas, o tobulas, mechanizuotas ir gigantiškas, bet jis visvien tiktai uodas. Biurokratinė mašina, kuriai toksai uodas kąs, apima visą Lietuvą. Joje dirba keli šimtai tūkstančių viešojo sektoriaus darbuotojų, dešimtys tūkstančių valdininkų, ją remia bene milijonas pensininkų ir pašalpų gavėjų, ji yra tokia galinga, kad pakeisti ją - beveik neįmanoma. Stebuklas yra tai, kad visgi pokyčių įvyko.

Kai NK-95 pasakoja, kad mes įgrimzdę į totalitarinę, stagnacinę, laisvės neduodančią sistemą, jie iki galo nesuvokia, apie ką kalba, nes paliečia tiktai kraštelį tiesos. Kai anarchistai su Darium Pocevičium priešaky pareiškia, kad valstybė beviltiška ir telieka parazituoti – jie irgi savaip teisūs, bet ir čia abejoju, ar jie suvokia visą reikalą iki galo. Kai emigrantai kalba apie sistemą, kuri jiems neduoda gyventi, todėl tiesiog ištremia iš Lietuvos, jie irgi kalba apie tą patį reiškinį, bet nesuvokia, kokia ta problema kebli. Ir kai verslininkai sako, kad juos spaudžia ir terorizuoja, tai dažnai irgi ne viską iki galo supranta. Ir netgi visokios bobutės, šnekančios, kad valdžia yra vagys ir viskas blogai – sako tą patį, bet ir vėl negali įvardinti, kur ta tikroji bėda.

Aš irgi nežinau, ar sugebėsiu įvardinti. Bet bent jau pabandysiu.

Continue reading

Restauracija, autorių teisės ir šiaip nesąmonės

Po to, kai internetuose ispaniška freskos restauracija Borja bažnyčioje momentaliai tapo nauja mėme, man kilo visokių atsitiktinių minčių, kurios jums bus gal ir neįdomios, o gal ir sunervins netgi. Nes žinot, šnekėkit jūs ką norit, ale viskas dažniausiai būna sudėtingiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio*. Taip ir šiuo atveju, nereikėtų imti ir varyti – ponia Cecilia Gimenez, nuoširdžiai freską restauravusi 80 metų senutė, stengėsi padaryti gerą darbą. Kuo jūs nepatenkinti?

Ispanija, freska prieš restauraciją ir po jos

Elias Garcia Martinez sukurta freska, Borja bažnyčia, šiaurės rytų Ispanija. Pirma nuotrauka rodo, kaip freska atrodė 2010 metais. Antra nuotrauka - 2012 liepą, prieš pat restauraciją. Trečia nuotrauka - jau po restauracijos. Pastebėkite pasikeitusį žvilgsnį: anksčiau žiūrėjęs kažkur į dangų, dabar žvilgsnis žiūri į jus. Jis jus stebi.

Tai moteriškei parestauruoti freską nurodė kažkoks kunigas. Tačiau visi kaltina senutę Ceciliją Gimenez. Kunigas, kaip visada, nekaltas. Čia matome puikų atvejį, daugeliui seniai žinomą: visi gyvuliai yra lygūs, tačiau kai kurie – lygesni už kitus. Galim prisiminti įdomią istoriją apie Aušros vartų restauraciją, kur kažkoks klebonas Jan Kasiukevič užsakė restauruot ką papuola, o kalta liko firma, kuri tai darė. Nes juk negalima bausti bažnyčios. Bet ir kleboną galima suprasti: su visais tais paveldosaugininkais tvarkant, greičiau jau Aušros Vartai sugriūtų, nei pavyktų ką nors ten pataisyti.

Krūvą metų niekas tos Borja bažnyčios freskos neprižiūrėjo, ji trupėjo, tad prieš restauraciją iš jos buvo likę tik tiek, kad mažai ką ten ir tepakenkė tos teplionės. Tiesą sakant, įspūdis iš naujo varianto yra pakankamai galingas, kad aš sakyčiau, jog vertėjo tai padaryti.

Paveldosaugininkų veikla yra tokia, kad jie geriau duoda visam paveldui supūti, bet neleidžia jo restauruoti, atnaujinti, remontuoti ar pataisyti. Barjerai sukuriami tokie, kad ir Lietuvoje dažnas šimtų metų senumo pastatas tiesiog sugriūna, bet jo savininkai taip ir negauna leidimo jį kažkaip sutvarkyti. Paveldo apsauga yra savo esme apsimestinė: šaukiama apie apsaugą, tačiau neleidžiama išsaugoti. Spėju, kad ir Ispanijoje panašiai.

Dėl tos apsimestinės apsaugos ir neadekvačių barjerų žymiai paprasčiau yra tiesiog kažką sunaikinti. Neretas seną dvarą įsigijęs žmogus taip ir daro: po truputį kasmet jį griauna, per šalčius dar ant mūrų papila vandens, kad greičiau plytos suirtų, vieną kitą silpniau besilaikančią plytą nuspardo. Po kokių dešimties metų lėto naikinimo, kai pastatas virsta ištisinėmis nuolaužomis, leidimus statybai galima gauti, nes jau neliko ką saugoti. Ir jau tada savininkas bando atstatinėti tai, kas buvo. Nes galų gale jis gauna leidimus, kadangi viskas jau sugriuvę iki galo.

Spėju, kad panašiai ir Ispanijoje gavosi: kunigas, žinodamas, kad normaliais būdais restauruojant, prireiks tiek komisijų, biurokratijų, reguliavimų, leidimų ir tikrinimų, kad bus tik išleistos krūvos pinigų, o rezultato taip ir nesigaus, sugalvojo paprastai – duoti kokiai nors atsitiktinei bobelei patvarkyt. Nes taip paprasčiau.

Beje, autorių teisių gynėjai čia irgi galėtų susirūpinti: po restauracijos, o tiksliau – naujo kūrinio nutapymo vietoj senojo, buvo melejonai visur pridaugintų nuotraukų, reprodukcijų ir kopijų. Turint omeny visokius įkainius, kuriuos taiko autorių gynėjų firmos, restauraciją atlikusi moteriškė galėtų būti jau milijoniere. Bet ji nebus milijoniere, nes tuos pinigus susižertų pačios autorių teisių gynėjų grupuotės.

Žodžiu, kažkas čia neteisingai vyksta. Ir žinot, aš visai nieko prieš būčiau, jei ta pati bobutė panašiai parestauruotų Aušros Vartų koplyčioje esantį šv. Marijos paveikslą. Gal tada, po skandalų, viską draudžiantys paveldosaugininkai pradėtų galvoti ne apie draudimus, o apie tai, kaip kažką galima realiai išsaugot. Ir gal kartu baigtųsi bažnyčios nebaudžiamumas su visomis jų sakralinėmis erdvėmis ir kitais dvasingumais.

 

————–

* Bene ryškiausias atvejis, kai atrodo vienaip, o paskui išlenda subtilybės – kai Anglijoje per Olimpines žaidynes buvo milžiniška bauda buvo nubaustas lietuvis, kuris esą rodė fašistinius gestus. Žiniasklaida tik rėkė, rėkė dėl to, o paskui po truputį ėmė lįst galai: nuotraukose buvo vienas žmogus, o teismas nubaudė visai kitą, kurį tiesiog pasigavo kažkokie tenykščiai apsauginiai, ieškantys atpirkimo ožių. Konkretus KPŠ.