Kai vieni ar kiti kalba apie sovietžmogius ar sovietinį mentalitetą, paprastai turi omeny kažką tokio ganėtinai neapibrėžto, kažką tokio, ad sunku pasakyti, kur gi ta riba, pvz., tarp sovietžmogio ir naujojo kogitofobo kurį vienas pažįstamas apibrėžė, kaip mankurtinį eurodebilą. Tačiau skirtumas yra. Ir netgi pakankamai kardinalus. Skirtumas yra požiūryje į vogimą.
Sovietmetis: nusikaltėliai ir bomžai
O kaip su nusikalstamumu, ar jo tikrai nebūdavo, kaip kad peza neretas durnius? Nebūdavo valkatų, benamių, girtuoklių, narkomanų? Aišku, kad nebūdavo. Laikraščiuose, TV ir radijuje. Kitur – būdavo, gerokai didesnis, nei dabar.
Sovietmetis: parduotuvės, lūžtančios prekių gausa
Bet kuris rusas, gyvenantis Rusijoje, jums pasakys tiesiai: toje Pribaltikoje visi gyveno, kaip kapitalistai, parduotuvėse visko buvo, taip kad nėra čia ko skųstis. Ir, kaip bebūtų keista, toks rusas bus teisus. Aišku, žvelgiant iš jo paties, o ne iš mūsų pozicijų. Viskas priklauso tik nuo to, ką su kuo lyginsime. Ir lyginame juk su savimi – taip ir gaunasi skirtingi požiūriai.
Sovietmetis: darbas ir japoniškas magnetofonas, kaip simbolis
Atsimenate, kaip turtingai atrodė Vakarų šalys, kaip ten visko buvo? Dabar kai kurie spėlioja, kaip čia taip galėjo atrodyti, negi vakarietiška propaganda buvo tokia stipri? O priežastinė realybė – kur kas paprastesnė, ekonominė savo esme. Tai vadinasi laisvos prekybos ribojimai. Iš tų ribojimų ir gaudavosi nežmoniškas gerovės atotrūkis su visokiais keistais paradoksais.
Sovietmetis: pinigai – vieniems vienokie, kitiems – kitokie
Dauguma prisimena paprastus rublius, kurie būdavo mediniai, pusiau beverčiai. Ko verti pinigai, jei jų uždirbęs daug, negali jų išleisti? Negali jų išleisti, nes nėra, kur? Bet ir negali uždirbti, nes bet koks bandymas uždirbti – neteisėtas. Buvo atskiri BK straipsniai tiems, kas uždirbti norėdavo, pvz., veltėdžiavimas, spekuliacija – už tai sodindavo.
