Putinizmas Lietuvoje

Kai kažkas iš apžvalgininkų anksčiau lygino prezidentę Grybauskaitę su Putinu, tie palyginimai atrodė ganėtinai pritempti. Karatistė ir dziudoistas, tvirta ranka ir taip toliau. Pasirodo, klydau. Grybauskaitę su Putinu lyginę žmonės turėjo žymiai geresnę politinę nuojautą, nei aš.

Dabar man tie palyginimai ima atrodyti visai realistiškais. Štai paskutinės naujienos: Vilniuje sniego gniūžtėmis besimėtę jaunuoliai traukiami atsakomybėn už nesankcionuotą mitingų organizavimą ir dalyvavimą juose. Prieš metus toks absurdas atrodė neįmanomu. Dabar – tai jau realybė. Manote, tai tik kažkokių teisėsaugininkų ar savivaldybės bukumas? Manau, kad ne. Šviežesnė naujiena – byla iškelta prieš tuos, kas dalyvavo pikete dėl pedofilijos skandalo. Galima visaip vertinti ir tą bylą, ir piketo dalyvius, bet – operatyvus teisėsaugos dėmesys nukreiptas prieš tuos, kas reiškia savo nuomonę. Ir ne šiaip kokią nuomonę, o teisėsaugos kritiką.

Simptomatiška, kad bylos dėl ankstesnių piketų nebuvo keliamos. Susigalvota tik dabar – kai prezidentė Grybauskaitė palaimino prokurorą Valantiną su jo padėjėjais – esą viskas tvarkoj. Liko užmiršta „Samanėlės“ byla, liko užmiršta Pociūno byla, liko užmiršta, kad prokuratūroje niekas nesikeičia metų metus, kad tas pats prokuroras Valantinas jau įvardinamas, kaip vienas iš pedofilijos bylos stabdžių.

Štai viena politikos apžvalgininkė pasakoja gražią istoriją, kad Valantinas prezidentei labai reikalingas, kaip svertas – turėdama tiek kompramato, ji bet kada jį galės išmesti, todėl privers dirbti Lietuvos labui, šalindama iš VSD ir kitų vietų visokius korupcionierius. Bet tokios kalbos – tai tik naivūs pakleidėjimai: kova su korupcija negali būti neskaidri. Bet kokia neskaidri kova su korupcija pasmerkta nesėkmei. Ko išties nori Grybauskaitė, pasilikdama sau tokius „svertus“? Nežinau.

Išsyk po šaudynių Kaune rašiau apie tai, kad Drąsius Kedys taps legenda. Jau tapo. Apie jį kuriami komiksai, rašomi apsakymai, o kažkur tuose internetuose net ir eilėraščių buvau aptikęs. Norit dar vienos prognozės? Ji akivaizdi: šitaip tęsdama visą istoriją, prokuratūra tiesiog provokuoja riaušes ir tiesioginių Drąsiaus Kedžio pasekėjų atsiradimą. Brangūs teisėsaugininkai, jums maža dar buvo vieno nušauto teisėjo? Atsipeikėkit, po galais!

Su tokiu situacijos valdymu, kaip dabar – kai byloje įtarimai keliami tik vienam žmogui, kai visuomenė negauna jokios aiškesnės informacijos, o tik kažkokias nerišlias versijas, permaišytas su kažkokiomis pamazgomis, kai neaišku, kaip renkami įrodymai, o visos istorijos auka – 5 metų mergaitė grobiama ir kišama į psichiatrines, esą tyrimams – tai tik siutina visuomenę, nes netgi buvusiems skeptikams kelia vis didesnius ir didesnius įtarimus. Bet kai protestuojantys žmonės pradedami persekioti už piketus – kažkam tai jau gali tapti paskutiniu lašu.

Demokratija kiekvienam garantuoja žodžio laisvę. Įstatymai dėl mitingų organizavimo skirti ne tam, kad tą laisvę apriboti, o tam, kad tą laisvę užtikrinti. Bet kai Kauno policija ima skelbti gebelsiškus pareiškimus apie kažkokią mitingais esą sukeltą grėsmę kažkieno gyvybei –  to jau negali pavadinti kaip nors kitaip, kaip tik spjūviu demokratijai į veidą. Štai dėl to man ir kyla asociacijos su putinizmu – tuo, kuris lygiai tokiais pat metodais persekioja protestuotojus Rusijoje.

Pratęsiant apie netikrą alų ir netikrą maistą

Kiek kita straipsnio versija pasirodė Lietuvos Ryte, komentarų gal ir ne tiek jau baisiai daug, tačiau iš komentatorių susilaukiau kažkokių nerišlių grąsinimų teismais. O taip pat – plūdimųsi apie tai, kad esą nepateikiu faktų ar pan., nors tie faktai ir akivaizdūs – netgi kažkokio pašteto sudėtį perrašiau 🙂

Nors visgi keista, kad absoliuti dauguma komentatorių buvo stebėtinai palaikantys. Labai nebūdingas dalykas. Matyt, problema žymiai labiau visus užknisusi, nei galvojau.

Kai mestelėjau į Tviterį, nuorodą sutrumpinęs per bit.ly , pastarasis parodė, kad vien Feisbuke pašarinta 30 kartų. Kadangi Feisbuke per bit.ly šarina ne tiek jau daug žmonių, spėju, kad bendras nuorodų iš Feisbuko skaičius gali ir 100 viršyti. Vat čia tai jau vertinčiau, kaip išties rekordinį savo pasiekimą.

————————–

O dabar – truputis iškiliausių komentarų (tikiuosi, jų autoriai neužplūs, nes Lietrytis kažkaip pamiršo nuorodą įdėt):

Rinktiniai komentarai

Socialdarvinizmas Lietuvoje

Šiandien Kanarėlė-Vainienė skelbia naują žinią – socialdarvinistinį projektą bendro socialinio draudimo panaikinimui. Atmetus visą įprastinį LLRI bullshitą, kurį šioji taip mėgsta pilstyti, mintis telieka viena: tie, kas daug užsidirba, savo pinigais geriau gali pasirūpinti patys, todėl jiems jokios "Sodros" nereikia. O visiems kitiems čia jau valstybė, jei norės, galės skirti "dovanas". Kanarėlė tik pamiršo dar pridėti prie tų savo kalbų kitą įprastą LLRI giesmelę – apie tai, kad reikia diegti regresinius mokesčius. Kad tie, kas mažiau uždirba, mokėtų daugiau.

Ir šitą mėšlą transliuoja Lietuvos Radijas, o LLRI egzpertų trydomis remiasi Bubiliaus Kybio ekonomistai? Aš neturiu žodžių. Jei šitą projektą jie prastums (o Bubiliui, manau, to visai norėtųsi, nes taip jis galėtų išspręsti Sodros skolas), aš irgi prisidėsiu prie tų, kas eis į riaušes. Nes tai, atleiskite, totalus PYZDIEC.

Kai Kanareika peza apie komercinį socialinės rūpybos užtikrinimą, aš atsimenu tik vieną sėkmingai komercializuotą socialinės rūpybos pavyzdį – tai nacistinės Vokietijos konslagerius. Šie veikė komerciniais pagrindais. Išties puikiai.

Alus – ne alus, mėsa – ne mėsa, maistas – ne maistas

Kai "Utenos gėrimai" savo alaus kamštukus reklamuoja, kaip esminį savo alaus privalumą – telieka tik pritarti. Taip, tai esminis jų alaus privalumas. Kitų – tiesiog nėra. Skaidrus, o ne rudas butelis – įrodymas, kad iš alaus visiškai pašalintos bet kokios šviesai jautrios medžiagos, kurių visada daug natūraliame aluje, o tai, kad burbuliukų aluje lieka net vakar atidarytame butelyje – irgi sukelia minčių.

"Švyturio" gamintojai nori atrodyti geresni – išleisdami alų "Raw", jie bando pasakyti, esą "štai, mes siūlome tikrą", tačiau vertelgiško mastymo šablonai kyšo per visus galus: visiškai neaišku kokį alų jie nutaria patiekti nefiltruotą. Ir štai – neaišku, koks alus, bet menamas natūralumo padidinimas tampa prekės ženklu. O kokia gi tikroji to "Raw" alaus rūšis? Aišku, neskelbiama. Nes neaišku, kokia ji. Bandau spėti: "high gravity" koncentratas, skiestas perpus vandeniu, o paskui vėl "paraugintas", kad atitiktų įstatymų reikalavimus. Taip, gal ir klystu, bet juk man teliko spėlioti – alus, taip ar anaip, be pavadinimo.

Kažkada, kai "Verslo žinios" paskelbė, kad visi didieji Lietuvos aludariai naudoja "high gravity" technologiją, berods tiktai "Ragutis" į juos kreipėsi, prašydami paneigimo. Ir tai su išlygomis – esą "high gravity" technologija naudojama tik ribotai, įstatymų numatytose ribose. Tos pačios "Verslo žinios" kartą atrado ir dar įdomesnį faktą: pasirodo, kad įvairioms kavinėms ar restoranams yra mokama už tai, kad neįsileistų mažųjų aludarių. Tų, kurie verda tikrą alų. Ir kaip čia neprisiminsi "Alaus sindikato", veikusio Tarpukariu? Juolab, kad dabartiniai didieji apsijungę į tokią panašią "Aludarių gildiją".

Nuėjęs į "Mamutą", gali paragauti tikro alaus. Išties tikro – "Butautų dvaro", ar kaip jis ten. Nuo parduotuvėse įprastų alaus skonio limonadų skonis skiriasi tiek, kad staiga topteli mintis: negi visur vien falsifikatai? Kartą išgirdau papasakojimą apie tuos "high gravity" metodus: didžiausios alaus gamybos išlaidos tenka ne žaliavoms, o misos virimui bei rauginimui. Daug kainuoja vandens kaitinimas, daug kainuoja rauginimo talpos ir alaus laikymas jose kelis mėnesius. Todėl viskas spartinama, kad tik būtų ekonomiškiau. Alus gamyba trunka ne tris mėnesius, o tris dienas, naudojamos ne tradicinės alaus mielės, o panašios į tas, kurias naudoja spirito varytojai. Išraugtas 10-12 laipsnių stiprumo "šamarliakas" skiedžiamas vandeniu įvairiomis proporcijomis, o tada pilstomas į butelius. Taip viena "high gravity" koncentrato rūšis staiga virsta 3 ar 5 skirtingomis alaus rūšimis. O kad netrukdytų įstatymai, procesas dar labiau pagerinamas: tariama, esą rauginimas vyko jau po "šamarliako" maišymo su vandeniu, o tas sumaišymas – tai esą tik misos ruošimas.

O ko čia stebėtis? Nusiperki parduotuvėje pomidorų, o jų skonis – kaip kokio vandens. Kaimiškas pomidoras po tokių ima atrodyti, lyg stebuklas. KPŠ? O pasirodo, tie parduotuviniai pomidorai auginami kažkokiose hidroponikos fermose. Nusiperki parduotuvėje "rūkyto" kumpio, o praplėšus pakuotę, iš to kumpio ima tekėti vanduo. Iš rūkyto kumpio – vanduo? KPŠ? O pasirodo, kad vietoj rūkymo – ten kažkoks mirkymas chemikalų mišiniuose. "Skonis ir kvapas identiški natūraliems" – kažką panašaus kartais galima aptikti etiketėse. Negana to, mirkymas dar prideda mėsai svorio, kai rūkymas – atimtų. Ekonomija. Pramonė. Verslas.

Maždaug prieš metus pora tokių gamintojų vienos interneto svetainės savininkams ėmė grąsinti teismais. Už ką? Ogi už tai, kad ta svetainė paskelbė šių vertelgų gaminamo mėšlo sudėtį. Pasižiūrėkite į kokios nors "Selita" "giros" sudėtį – ar tai gira? Tai, atleiskite, eilinis limonadas, pilnas saldiklių. Paragaukite "Vilniaus konservų" gaminamos uogienės – šios skonis ne kaip uogienės, o kaip kažkokio kisieliaus. Sudėtis – irgi. Mieli "Selitos" ir "Vilniaus konservai", gal ir man norėtumėt pagrąsinti teismais už tai, kad manau, jog pardavinėjate skiestą Š?

Jei visi gamina kažkokius pramoninius birzgalus, o paskui dar savo pirkėjams gali grąsinti teismais, tai ko čia stebėtis, kad didieji alaus gamintojai siūlo "alaus skonio" gėrimus, pavadintus alumi? Tai tikrai ne pats blogiausias variantas. Čia bent jau kažkokia kontrolė, alų skiesti galima tiktai ribotai, o ir gaminti tik iš nustatytų medžiagų. Aišku, importuoti galima bet ką – kas ten supaisys. Daugelyje šalių alumi vadinti galima netgi "post-mix" gėrimus. Juos gaminti dar paprasčiau: kažkokį koncentratą maišyt su vandeniu ir alkoholiu, paskui užgazuoti lyg limonadą – ir viskas. Pigu ir pelninga. Ypač tiems, kas tuos dalykus importuoja.

Lyg simboliškai, viską užbaigia informacija apie tai, kad alaus gamintojai, pasirodo, besantys ir vienais iš didžiausių gliutamato gamintojų. Taip, to paties "skonio ir kvapo stipriklio" E621, kuris nevalgomas pjuvenas paverčia skaniu maistu. Gliutamatai išgaunami iš alaus gamybos atliekų – mirusių mielių. Tam, kad procesas būtų pelningesnis, išvestos specialios, itin daug gliutamatų gaminančios alaus mielės. Ratas užsidaro.

Šalčiai

Vakar grįžom iš tūso, kažkokiuose poilsio namuose už Nemenčinės buvom. Pirtelės ir taip toliau. Poilsio namai atseit šildomi, temperatūra kambariuose kokie +5. Žiauru. Šaltis lauke – irgi žiaurus. Aišku, ne tie -40, kokių yra buvę Lietuvoje, bet -28, apie kuriuos radijas kalbėjo – tai jau tur būt.

Sniegas girgždėjo garsiai, lyg koks traiškomas pergamentas. Kai sniegu eina keletas žmonių, garsas tiesiog skausmingai atsiduoda ausyse. Girgžda, kai šala. Jau šeštadienį girgždėjo klaikiai. O sekmadienį ryte, kai vaikščiojom nuo vieno pastato iki kito – triukšmas net nejaukus darėsi. Juolab, kad ir šiaip visi garsai, esant tokiam šalčiui, sustiprėja keleriopai. Ir dar tas oras, blizgantis saulėje. Kai labai atšala, galima pamatyti, kaip oras žaižaruoja. Nežinau, kodėl, bet būna toks dalykas – lyg mažytės kibirkštėlės blykčiotų.

Neužsivedė daugiau, kaip pusė visų mašinų. Mūsų SAAB pasirodė gražiausiai – užsivedė, vos suktelėjus raktelį, kai kitiems teko pavargti. Aišku, teko kitus paskui kurti. Visą būrį neužsivedėlių. Pora draugų atvažiavo savo mikroautobusu – tiems buvo išvis tragedija, užsivedė tik porą kilometrų pratampyti.

Jau važiuodami namo, pamatėm kažkokius nuo keliuko nučiuožusius senukus. Nulėkė labai sėkmingai, tiesiai į tarpą tarp dviejų medžių. 30cm į kairę ar į dešinę – būtų subaladoję mašiną. Vairavęs senukas sakė "pats nesuprantu, kaip čia taip sumėtė, taip atsargiai važiavau, negreitai". Išties negreitai – manau, kad ne daugiau, nei 20-30 km/h, nes šliūžės matėsi vos kokių 5-6 metrų. Sustojo ir daugiau žmonių, tai visu būriu tiesiog išstūmėm tą mašiną ant kelio. Bet toliau tuo miško keliuku važiavom jau labai lėtai.

Ir aišku, grįžus į Vilnių – ryškus vaizdas: visur mašinos su atidarytais kapotais. Tiems, kas turi dyzelius – išvis mirtinas reikalas, kai kurie tik po ilgų tampymų užsiveda, kai variklis prasukamas tiek, kad nuo sukimo įšiltų.

Techninė smulkmena: laidų reikia visgi gerų. Bandėme kurti, draugų mašiną prijungę tais kinietiškais laidais, kokių pilna degalinėse – nei velnio neužkuria. Matyt neperduoda pakankamos galios. Pavyko, tik pajungus kažkokius senus rusiškus, piršto storumo kabelius.