Sovietmečio idealizavimas ir didesnio masto diskursas

Vienas iš labai specifiniuose sluoksniuse paplitusių naratyvų pasakoja apie tai, kaip buvo gera gyventi sovietmečiu – bulkutės po 3 kapeikas, nemokami butai, visi turėjo darbą ir panašiai. Šitas naratyvas yra absurdiškas, tačiau jis labai tiesiogiai siejasi su kitu naratyvu – apie tai, kad blogai, jog SSRS sugriuvo. O jau šitas naratyvas siejasi su dar kitu naratyvu – apie tai, kad reiktų atkurti SSRS ir susijungti su Rusija.

Aš jums nieko nepasakosiu daugiau, aš jums tiesiog grubiai (maždaug per valandą-pusantros) sumestą schemelę parodysiu, kaip tie naratyvai siejasi per asociatyvinius (atkreipkit dėmesį – nebūtinai loginius) ryšius, t.y., temų panašumus, per kuriuos galima pakreipti kalbas ir nuomones nuo vienų dalykų prie kitų. Vertinat semiotiškai, galima sakyti, kad kiekvienas pasakojimas (naratyvas) – tai prasminis vienetas, iš kurio susidaro didesnis hipernaratyvas.

Paspauskite ant paveiksliuko. Gal įžiūrėsite viską. Ir gal atrasite net ne kelis, o daug daugiau jums girdėtų pasakojimų.

Paspauskite ant paveiksliuko. Gal įžiūrėsite viską. Ir gal atrasite net ne kelis, o daug daugiau jums girdėtų pasakojimų.

Ši schema labai principinė, bendra – čia galima dar belenkiek kitų naratyvų prikaišioti (ir tikrai aš daug jų praleidau), o ir sąryšių tarp skirtingų elementų galime daug daugiau atrasti (dalis jų būtų ir cikliniai, ir abipusiai). Patys sąryšiai čia labai schematiniai: iš esmės kryptys yra parodytos pagal tai, nuo ko pradedama (apačioje) ir link ko einama (viršuje). Kaip galite pastebėti, daugeliu atvejų ne tik nekaltai atrodantys kliedesiai po kiek laiko persislenka į realiai pavojingą zoną – dažnai net ir objektyviai vertingos diskusijos apie rimtas Lietuvoje esančias problemas yra perslenkamos į ten, kur viskas baigiasi išstojimais iš ES ir NATO bei apsijungimais su Rusija.

Visame šitame, beje, galite nesunkiai atrasti ir tipišką, labai paplitusią seką apie tai, kokie tarybiniai saldainiai, ledai ir panašiai buvo skanūs ir kaip buvo gražu vaikystėje, kai tų dalykų buvo, o dabar jau jų nėra, nes viskas yra blogai, chemija ir E raidės, ir taip toliau, ir taip toliau.

Kaip suprantate, hipernaratyvas yra toks didelis, kad jo beveik neįmanoma aprėpti vienu žvilgsniu. Eilinis žmogus vienu metu tekontroliuoja vos vieną ar kelis girdimus pasakojimus, tačiau į juos įsijungęs, tampa diskurso nešėju, kuris jau pats skleidžia naratyvą. Taip maži, kartais nekalti diskursėliai tampa daug didesnio diskurso – hiperdiskurso dalimi.

Problema yra ta, kad žmonės, nešantys savo diskursėlį ir skleidžiantys savo naratyvėlį, nemato ir negali matyti to, kad jų diskursas yra hiperdiskurso elementas. Jiems tai pasakius, ne tik nebūtum suprastas, o dargi priešingai – susilauktum priešiškos reakcijos. Tuo pat metu tiems pat žmonėms galima daryti ilgalaikę įtaką, juos perslenkant iš vieno elemento į kitą. Pvz., nuo kokio nors tipiško „abi pusės meluoja“ link kokio nors „europederastų sąmokslo“ arba nuo to paties „europederastų sąmokslo“ link „reikia jungtis su Rusija“.

Galit neabejoti, kad tos tarnybos, kurios Rusijoje dirba su propaganda, panašias analizes irgi daro. Ir ieško vis naujų ir naujų segmentukų, per kur galėtų užkabinti žmones. Lygiai taip pat tos tarnybos ieško ir naujų būdų, kaip bet kokį diskursą pasukti nuo kalbų apie problemas link kalbų apie išstojimą iš ES ir NATO bei, galų gale, link prisijungimo prie Rusijos.

Žodžiu tiek jums šiandien semiotikos dalykų.

Čemodanai ir moralinė pudra

Kas bendro tap čemodano ir kovos už moralę? Tur būt daugelis esate girdėję apie tokį reiškinį, kaip Daningo-Kriugero (Dunning-Kruger) efektas, kai kompetencijos ir elementarių žinių neturintis žmogus, kažko nesusivokdamas, pasijunta superkietu, viską suprantančiu ir tada, toliau nesusivokdamas, pradeda putotis ir kliedėti visaip kaip plūsdamas tą supratimą turinčius tol, kol nesukelia masinio aplinkinių žvengimo (panašiai, kaip amerikietiškoje komedijoje, kai ką nors ištinka netikėta diarėja), nes paaiškėja, kad apsidurnino iki tokio lygio, kad maža nepasirodytų nei jam pačiam.

Jeigu žodį "sovietinis" galima perskatyti kaip "senovinis", tai žodį "sovetskij" juo labiau galim aperskaityti kaip žodį "čemodanas"., es akivaizdu gi kad vatnikai puolami. Labą dieną, mes jums diagnozuojame Dunning-Kruger sindromą. Tiksliau, čemodaninę sindromo versiją.

Jeigu žodį „sovietinis“ galima perskatyti kaip „senovinis“, tai žodį „sovetskij“ juo labiau galim aperskaityti kaip žodį „čemodanas“, nes akivaizdu gi kad vatnikai puolami. Labą dieną, mes jums diagnozuojame Dunning-Kruger sindromą. Tiksliau, čemodaninę sindromo versiją.

Ryškus apsidurninimas kai kada baigiasi perėjimu į visišką mirties spiralę – durninimosi kolapsą, kai žmogus, jau ir pats imdamas suprasti, kad atsisėdo į balą, pereina į aklą gynybą ir toliau neigia ir neigia viską iš eilės, nors jau jį ir nosimi į apsidirbimą aplinkiniai baksnoja. Ir taip daro netgi tada, kai jau geriau reiktų slėptis – vietoje to gi susidirbimas toliau demonstruojamas viešai, ginantis savo teisumu ir taip toliau. Nes negalima juk pripažinti, kad padarei tai, kas visiems pasitaiko – leptelėjai absoliučią nesąmonę, nepagalvojęs.

Man labai liūdna, bet mano labai mylima autorė Lidžita (kuri, beje, jau ne pirmą kartą mane užsipuldinėja, ir kuriai ir už šitą Dunning-Kruger sindromą irgi atleisiu, nes visvien ji man patinka, bet štai ji man už šitą straipsnį tai jau tur būt kad neatleis), atsisėdo į balą dėl to, kad elementariai nemokėdama rusų kalbos, pradėjo fantazuoti kažkokius kliedesius apie visuomenės skaidymą ir panašiai, puldama taškytis kažkokiais moraliniais miltukais iš neaiškaus čemodano.

Visa paslaptis čia buvo elementari (todėl ir Dunning-Kruger efektas čia toks išsikirtinai pavyzdinis: rusų kalbos žodį „советский“ perskaitė kaip „cobetckuu“, o tada matyt nusprendė, kad tai matyt koks nors „čemodanas“, o gal dar kas nors, nes tikrai tos kvadratinės raidės negali reiškšti žodžio „sovietinis“. Na, gal dar gali reikšti žodį „senovinis“. Gal netgi „senovinis čemodanas“. Taigi akivaizdu kiekvienam. Bet gal Lidžitai vis dar ne. Bet jau tuoj bus aišku ir jai.

Continue reading

Brandos egzaminų absurdas

Neseniai man toksai labai protingas žmogus – ponas Dainius Dzindzalieta, užrodė matematikos egzaminų rezultatus. Buvo pora uždavinių ir rezultatų, kurie išties atskleidžia visą švietimo sistemos ir jos rengiamų programų ydingumą. Netgi ne ydingumą, o kaip čia pasakius tiksliau… Ko gero, visišką išsigimėliškumą.

Egzaminų sistema patiems geriausiams pasako, kad jie esą nevykėliai. Realybė yra tai, kad pati šita egzaminų sistema yra fundamentaliai absurdiška ir vienintelis būdas ją pataisyti - tai banaliai panaikinti iš viso. Jei jūs esate moksleivis, turite gebėjimų ir egzaminas nesigavo - žinokite, kad išties feilinot ne jūs, o tuntas silpnapročių biurokratų, kuurie neturi smegenų.

Egzaminų sistema patiems geriausiams pasako, kad jie esą nevykėliai. Realybė yra tai, kad pati šita egzaminų sistema yra fundamentaliai absurdiška ir vienintelis būdas ją pataisyti – tai banaliai panaikinti iš viso. Jei jūs esate moksleivis, turite gebėjimų ir egzaminas nesigavo – žinokite, kad išties feilinot ne jūs, o tuntas silpnapročių biurokratų, kuurie neturi smegenų.

O paskui dar nuostabiai apie tą švietimo sistemą bei egzaminus parašė ponia Elžbieta Banytė, kuri pastebėjo, kad anei vienas iš tų visai jau rinktinius literatūrinius ir kalbinius gebėjimus bei žinias turinčių moksleivių nepakliuvo į geriausiųjų tarpą – egzaminuose gerus vertinimus gauna kaip tik tie, kas nėra geri. Jos straipsnis apie tai yra puikus.

Bet pradėkim viską nuo pradžių.

Continue reading

Atėjo laikas tautininkams

Kažkodėl taip jau gavosi, kad vienintelė partija, kurios nariai manęs paprašė juos nudrožti ir visaip iškritikuoti, buvo tautininkai. Pirmiausiai socdemus drožiau, paskui konservus drožiau, paskui liberalus drožiau, o dabar vat tautininkus drošiu. Ir žinote kas to paprašė (gal ir juokais, bet aš humoro nesuprantu)? Ogi ne taip seniai kažkaip jau neatsimenu dėl ko kažkokiame portale mane iškeikęs Tomas Baranauskas, kuris buvo neteisus, nes teisus būnu aš, net nesvarbu kodėl. Taigi, brangūs tautininkai, maža jums dabar nepasirodys, nes kai jau kaposiu, tai per tokią vietą, kur jūs nesitikėsit.

Labai aišku tokie mieli kačiukai visi ir taip toliau, bet kačiukai yra katės, o katėms pasigailėjimo nebus.

Labai aišku tokie mieli kačiukai visi ir taip toliau, bet kačiukai yra katės, o katėms pasigailėjimo nebus.

Tiesa, atskirai turiu pasakyti kad tai labai keista – paprastai gyvenime kritikos labiausiai nori tie, kas nori keistis ir gerėti. Man labai keista, kad tautininkai nori keistis ir gerėti. Taip jau priimkim šitai, nors šitai yra požymis, jog viskas yra geriau, nei galima pagalvoti. O aš dėl to nesu tikras. Ir aš viską išdėsiu. Ir pažadu, kad būsite pasigailėję to, ką aš jums parašysiu. Kad maža nepasirodytų.

Continue reading

Brangūs liberalai, šiandien aš drošiu jus

Kai aš drožiau Algirdą Butkevičių už jo disertaciją, buvo daug isterikavimų kažkokių, kad aš čia esu kažkoksai konservas ir dėl to vargšą ministrą pirmininką draikau. Kai padrožiau konservus už jų šeimyninius kliedesius, prasidėjo triukšmas, kad man sumokėjo, o be to, aš gausiu aukštą vietą liberalų rinkiminiame sąraše. Šiandien jau prasidės triukšmas, kad aš gal parsidaviau dar kam nors. Nes šiandien atėjo eilė liberalams.

Liberalai didele dalimi yra kaip katės - tokie mieli ir kvaili kaip katės. Ir dar dažnai jaučiasi labai kietais. Todėl jie irgi gaus į skūrą.

Liberalai didele dalimi yra kaip katės. Tokie mieli ir kvaili kaip katės. Ir dar dažnai jaučiasi labai kietais. Todėl jie irgi gaus į skūrą. Kad nesijaustų gerai.

Drošiu aš jus, brangūs liberalai, ne už Eligijų Masiulį ir ne už Antaną Guogą – jų jau senokai pas jus nebėra. Drošiu aš jus už durnumą. Nes jei droži už durnumą, tai kartais ima kas nors ir pasikeičia. Tai gal ir Liberalų Sąjūdis kaip nors pasikeis. Gal nesmarkiai, bet kaip nors. Tokiu būdu aš jums duosiu gėrio.

Beje, kokios nors Darbo partijos, Tvarkos ir Teisingumo ar kokių nors Valstiečių ir Žaliųjų aš gal ir nedrošiu. Manau, kad jie yra kitas lygis – tas, kur drožti nėra prasmės. Kodėl nėra prasmės? Ogi todėl, kad iš principo nėra prasmės.

Liberalus spardyti yra prasmės. Jie atsikratė kai kuriomis nesąmonėmis, kad ir su išorine pagalba. Užtat dabar jie yra geresni ir gali būti dar geresni. Su sąlyga, kad gaus gerų pendelių. Taigi, pradėkim su liberalais nesicackindami, išsyk ir žostkai.

Continue reading