SAM nori, kad jūs liktumėte be dantų

Ten, kur savo nagus prikiša valdiški biurokratai ar politiniai puspročiai, ten prasideda visokios klaikumos. Ir vieni, ir kiti daro nesąmones. Bet ypatingai tos nesąmonės užveši tada, kai tokie puspročiai bent trumpam pasijunta nebaudžiamais ir galinčiais daryti ką tik nori.

Brangus Aurelijau Veryga. Gal jau nebeministrauk geriau, nes jau tavęs čia per daug, o proto tu į šitą sistemą tikrai neatnešei.

Šiandien aš jums papasakosiu apie tų veikėjų darymus tiek ir tokių dalykų, kad jūs nelabai galėsite patikėti, kad gali būti taip blogai. Greičiausiai jūs netgi negalėsite viso to baisumo kitiems žmonėms perpasakoti, nes to absurdo ir baisumo tiesiog čia bus per daug.

Aš netgi pats tarpais suprantu, kad aš pats negaliu patikėti visu tuo absurdu, kuris vyksta. Ir gal kažkas tėra kažkokios mano fantazijos, nes taip gi negali būti. Nu rimtai.

Šiandien aš jums papasakosiu, kaip Svaikatos apsaugos ministerija su Aurelijumi Veryga priešaky ruošiasi panaikinti mūsų dantis. Kad mes juos gydytumėmės homeopatija ir kepeniškais grūdinimaisis. Ir jei jums atrodo, kad aš čia juokauju, tai paskaitykite ir suprasite, kad aš nejuokauju. Ir tie veikėjai irgi nejuokauja. Jie nuoširdžiai galvoja, kad jie daro kažkokį gerą darbą.

Beje, kad neatrodytų, jog kryptingai daužau kokį nors politiką, išsyk pasakysiu, kad SAM ministrais išvis tampa labai įdomūs žmonės. Čia prisiminkim, pvz., kad ir kokį Algį Čapliką, kuris dabar sėdi Vilniaus savivaldybėje su kažkokia neaiškia Laisvės sąjunga (liberalais) – kadaise jis buvo SAM ministras, kuris įvedė tvarką, pagal kurią homeopatiniai šūdai gali būti išrašomi ir vaistinėse parduodami kaip kokie nors tikri vaistai. Liberalas, žinote.

Arba koks Vytenis Andriukaitis – irgi gerai prisimenamas. Aš atsimenu kažkokius blėnis apie tai, kad mankštas reiks visiems daryti, kaip tais gražiais tarybiniais laikais, kai prie ruso buvo geriau. Bet Andriukaitį laiku kažkaip pašalino į kažkur, skirtingai nuo kai kurių kitų ministrų.

Kai dabar koks nors Dainius Kepenis ar dar koks nors politikierius sugalvoja kovot prieš skiepus ar kažkokią ajurvedą prilyginti mokslui ir įkišti tuos pseudomokslinius šlamštus į sveikatos apsaugą – tai čia nėra kažkas itin unikalaus, nes čia tiktai absurdo mastai kokius 100 kartų išaugę, tiesiog iki užribinio lygmens. O visokių kliedesių politikai ir anksčiau pridarydavo, tik kad mažesnių.

Dabar tas neproporcingas absurdo prieaugis jau darosi realiai pavojingas mūsų visų sveikatai. Ir netgi tokiai sričiai, kur atrodė, jog valstybė negali sugadinti – t.y., odontologijai.

Continue reading

Maisto fenomenai

Mane kartais užkabina keisti maisto, kulinarijos eksceptai, kur kokia nors nesąmonė atsiranda taip, lyg ji būtų kažkokia duotybė, ir dargi tokia duotybė, kad beveik niekam netgi nekyla anei abejonė, kad čia kažkas gali būti ne taip.

Ne visos katės būna baisios, bet visos nepasižymi protu. Tačiau net ir durniausia katė neėda ryžių, kuriuos didžiausi durniai sugalvoja dėti kaip garnyrą pre šašlo. Ar žinote, kaip nustatyti, kad kabokas yra prastas? Jei jis siūlo šašlus, o garnyras prie jų – kokios nors kruopos, tai kabokas yra prastas.

Na, gal kartais kam nors ir kyla kažkokia abejonė, bet ta abejonė būna labai nestipri. Nes kitaip tokių nesąmonių, apie kokias čia rašau, tiesiog nebūtų. Na, jūs patys pagalvokit, ar galėtų būti toks absurdas, kaip, pvz., silkė su cukrumi? Negalėtų? O jūs tikrai manote, kad tokių nesąmonių šalimais nėra?

Picos ir ketčupas

Kažkada, kai Lietuvoje ėmė rastis picos, niekas čia nei negalvojo apie tai, su kuo jas galima valgyti. Ir niekas jų nemokėjo gaminti. Tiesiog niekas. Bet grynos picos, iškeptos nemokančių nemokšų, būdavo labai sausos ir neskanios – reikėjo padažo.

Spėkit, kas sukosi tada tipiško picas kepti sugalvojusio (ir Italijos nei nemačiusio) lietuvio galvoje? Ogi sukosi klausimas, kokio padažo ant tų picų pilti, kad nebūtų sausa.

Ką čia gali sugalvoti lietuvis? Eilinis lietuvis pradeda mąstyti maždaug taip:

  • Aha, picos yra itališkos…
  • Italai gyvena kažkur Italijoje…
  • Jie valgo picas…
  • Ką jie dar valgo?
  • Dar jie valgo pomidorus, nes ten pomidorai gerai auga…
  • Pomidorai… Iš jų daromas ketčupas…
  • Reiškia, jie picas valgo su ketčupu.

Štai maždaug taip kažkas sugalvojo, kad picos valgomos su ketčupu. O kadangi niekas nei negalėjo patikrinti, tai visokie Čili ir panašūs ėmė tas picas su ketčupu stumdyti.

Iki šiol dauguma lietuvių galvoja, kad picos valgomos su ketčupu, o apie alyvuogių aliejų nei neįtaria.

Štai toks maginis, asociatyvinis mąstymas, sukūręs sunkiai suvokiamą kulinarinį absurdą.

Šašlykai ir ryžiai

Kas antras lietuvis absoliučiai nemoka kepti šašlykų. Ir būtent kas antras lietuvis įsivaizduoja, kad šašlykai valgomi su ryžiais. O jei ne su ryžiais – tai su kokiomis nors kitomis kruopomis, pvz., su grikiais.

Ryžiai prie šašlykų pas mus atsirado gerokai seniau, nei ketčupas prie picų – dar prieš kokį pusę šimtmečio. Kita vertus, atsirado lygiai taip pat durnai, per tokį pat absurdišką asociatyvinį mąstymą: kažkokie durniai bandė sugalvoti, su kuo tie gruzinai, armėnai ar dar kas nors tuos šašlus valgo. Ir tada sugalvojo, kad tie gruzinai ar armėnai – tai matyt kažku Azijoje, tai valgo ryžius, nes visokie kazachai ir kiniečiai tai valgo ryžius.

Tokiems geografiniams priedurniams nei mintis nekilo, kad gruzinai ar armėnai šašlykus valgo arba vienus, su daržovėmis, arba su kokiais nors lavašais, t.y., su duona.

Išties šašlykai valgomi su bet kuo, bet tik ne su kruopomis, tačiau visiškai buki idiotai to niekada nesupras, nes jiems niekada neužteks smegenų. Jie visą gyvenimą taip ir valgys klaikiai iškeptus, perdžiūvusius šašlykus su klaikiais beskoniais, glitėsiškais baltais ryžiais iš pakelių.

Dar basiau, kad šitą klaikų nesuvokimą apie ryžius kai kada žmonės perima taip giliai, kad atsiranda kažkas išvis nepaaiškinamo – aš neseniai tokį fenomeną mačiau Jurbarke. Suprantate, ten yra labai keista šašlykinė (ta, kur visai šalia pat Jurbarko tilto).

Žodžiu, tie Jurbarko šašlykų kepėjai yra išradę tiesiog stebuklingą šašlų variantą – jie juos ne tik kad iškepa, bet jie juos dar ir išrūko karšto rūkymo būdu. Gaunasi kažkas fantastiško.

O paskui žinote, ką jie daro? Jie prikrauna prie šašlų krūvą absurdiškų kopūstų, kelis gabaliukus kažkokio parduotuvinio šaldyto pomidoro (kuris buvo pakankamai šaldytas, kad vos ne švinktelėjęs), dar kažkokių nesąmonių ir krūvą ryžių.

Jiems net minties nekyla, kad, pvz., jie galėtų prie šašlo pridėti folijoje keptą bulvę, o taip pat – ant grotelių keptas daržoves (kokias nors paprikas, baklažanus ir pan.). Jie išvis apie tai net negalvoja. Jie to netgi nėra matę savo gyvenime, nes jei tai būtų matę, tai nepiltų prie savo šašlų tų absurdiškų ryžių su kopūstais, morkomis ir dar kažkokiais absurdais.

Suprantate, žmonės iškepa mėsą taip gerai, kaip vargu ar dar kas nors sugebėtų. Ir paskui sugadina viską tokiais klaikiais garnyrais, kad dar baisiau būtų nebent tada, jei jie dar įdėtų tarkuotų burokėlių, o ant viršaus pabarstytų vegetos.

Baisesnį garnyrą prie šašlų esu matęs tik Vilniaus Dailės akademijos valgykloje, kur vietoje ryžių yra pervirę grikiai, o be to dar ir burokėlių priversta. Šašlykai ten tokia prasti, kad netgi tie pervirę grikiai už juos gaunasi skanesni.

Ponai ir ponios, netgi paprasta juoda duona iš parduotuvės yra geresnis garnyras šašlams, negu ryžiai. Ir jei jūs beriate ryžius į šašlykus, tai jūs nesiteisinkite, kad čia jūsų skonis toks ar dar kažkas – ne, čia ne jūsų skonis toks. Čia tiesiog jūs esate žmonės, kuriems skanus ir kiaulėms skirtas kombikormas.

Negalvokit, kad aš apie jus juokauju. Šašlai su ryžiais – tai būtent tokio lygio gėda.

Graikiškos salotos

Dar vienas, tik dar bukesnis maginio mąstymo fenomenas – tai graikiškos salotos. Man rodos, būtent tokių galima ir dabar dar kokiame nors Čili rasti.

Tai tos graikiškos salotos, kurios su graikiškais riešutais.

Suprantate, kadaise kažkokiems durniams kilo mintis, kad kažką jie kažkur girdėjo, kad Graikijoje daug salotų žmonės valgo visokių. O tai kokios tos salotos graikiškos tada? Ogi neaišku kokios, bet tai matyt, kad su graikiškais riešutais, nes ką daugiau tie graikai gali valgyti, jei ne kokius nors graikiškus riešutus?

Štai taip Lietuvoje ir atsirado graikiškos salotos, kuriose tiesiog koios papuola daržovės, išvis nieko gero, bet yra paberta ar smulkintų, ar kartais netgi ir nesmulkintų graikiškų riešutų.

Tiems, kas tokias salotas daro, nei mintis nekyla, kad jei jau visai graikiškas salotas valgysim, nu tai galime su sūriu jas turėti. Jiems nei mintis nekyla, kad graikai jokių riešutų į savo salotas nededa. Jiems net mintis nekyla, nes jų galvos tokios tuščios, kad mintims ten nėra vietos. Ten tik asociacijos tėra – jei graikiškos salotos, tai graikiški riešutai.

Žinote, kaip nustatyti, kad kažkokio kaboko virėjai yra tiek atsilupę, kad yra kaip ufonautai iš priešistorinės praeities? Ogi iš to, kad tame kaboke yra graikiškos salotos su graikiškais riešutais.

Štai taip visa tai veikia.

Tiesą sakant, aš nežinau net durnesnio varianto už tokias graikiškas salotas. Čia tiesiog nėra ką kalbėt.

Košės ir bananai

Košės su bananais (kad tipo būtų skaniau) – tai irgi toks pat nesusipratimas, tik jau naujesnis, iš moderniųjų, atsiradusių per paskutinius kokius 20 metų.

Štai primeskit, kas yra bananas? Bananas yra kaip ir vaisius, bet pagal savo sudėtį jis išties praktiškai niekuo nesiskiria nuo kokių nors bulvių – t.y., beveik grynas krakmolas su vandeniu. Ir truputis, vos vos cukraus.

Išties būtų skanu valgyti košę su kokia nors uogiene – ten didžiąja dalimi yra cukrus, košė dėl to gaunasi saldi, skani ir viskas gerai. Bet suprantate, kaip veikia supermamų galvos – jos negali, iš principo tiesiog negali mąstyti apie kažką, kas turėtų pridėtinio cukraus. O grynos uogos yra per rūgščios košei.

Kas tada darosi kokioje nors supermamiškoje galvoje? Ogi išlenda kažkokia fantazija, kad va, bananai taigi stebuklingas saldus vaisius, reikia pridėt į košę ir bus gerai. Nes bananai yra kuo tais tiesiog puikūs*.

Rezultatas – košėje, kur ir taip daug krakmolo, to krakmolo koncentracija dar padvigubėja, o ląstelienos koncentracija – dvigubai sumažėja. Ląsteliena, beje – tai bene vienintelis teigiamas dalykas, kuris išvis yra įprastose košėse, nes šiaip jau nieko gero košėse nebūna.

Negana to, tokioje košėje visvien saldumo lieka per mažai, ir lyginant su tokiomis košėmis, į kurias pridėta uogienės – tokia košė visvien lieka visiškai neskani. Ir tai logiška – neįmanoma pataisyti košės, dedant į ją kokias nors bulves ar bananus.

Žiauriausias dalykas yra tai, kad supermamoms tiek žiauriai kažką užspaudžia tie bananai košėse, kad net šitą perskaičiusios, jos nieko nesupras, nepripažins ir ginčysis iki pasiutimo. Aš jums tai garantuoju.

Suprantate, supermamos absoliučiai nuoširdžiai ir šventai paskui tiki, kad kokia nors avižinė košė su bananais – ir sveika**, ir skani.

Saldumynamas – ne!

Galų gale apie paskutinį, visai jau fenomenalų reiškinį – apie menamai sveikus saldumynus, dietinius tortus ir panašius kliedesius. Čia jau netgi ne supermamų, o dar jaunesnės kartos, hipsteriniai absurdai.

Aš apie juos būčiau nei nesužinojęs, jei ne tas vienas kartas, kai vienoje įmonėje, su kuria dirbau, panos mane nutarė pamaitinti dietiniais torčiukais kažkokiais, nes nutarė mane įtikinti, kad sveikas maistas yra sveikesnis už kažkokį ten nesveiką, ir kad negana to, tas sveikas maistas dar ir skanus, o jei ne skanus – tai bent jau valgomas.

Įsivaizduokite kažkokios senos vandeny mirkytos ruginės duonos gabalą, nedakeptą kažkokį. Dabar įsivaizduokite, kad ant jo užpilate kažkokio sojų absurdo, imituojančio plaktą grietinėlę. Ir tada dar užberiate ant viršaus kažkokių šilauogių – kad nebūtų per daug, tai kokias 2-3 iš viso.

Gaunasi absurdiška juoda vandeny permirkusi duona, ant kurios užpurkšta absurdiško klaikaus sojų šlamšto ir tos 2-3 šilauogės ant viršaus.

Aš to mažo gabalėlio torto nesugebėjau suvalgyti. Jis buvo klaikus.

Kai aš pasakiau toms panoms, kad pagal angliavandenių, riebalų, baltymų ir t.t., sudėtį beigi kalorijas išties tas absurdas yra maždaug tas pat, kas normalus pilnavertis saldus tortas, tos panos manimi nepatikėjo. O aš joms toliau ir neįrodinėjau.

Jos tiesiog nežino ir taip ir nesužinos, kad valg atseit dietinį, bet išties – visai nedietinį, užtat siaubingai klaikiai neskanų ir dar kelis kartus brangesnį pseudoekologišką absurdą.

Ar jūs žinojote, kad kilogramas cukraus ir kilogramas miltų pagal savo energetinę vertę – iš esmės tas pats, ir kad jei nuo cukraus pereisit prie tų pačių kiekių juodos duonos, visai nesuliesėsit?

Kažkodėl žmonėms atrodo, kad jei kažkas yra siaubingai neskanu, bet kaip nors dar ir šlykštu, ir dar su užrašais apie ekologiją ar veganišką maistą – tai reiškia, kad tai bus sveikiau.

Žmonės save kankina, valgo klaikias šlykštynes, už kurias moka keturgubus pinigus, ir daro tai be jokios prasmės, o vien tiktai tam, kad… Na, aš netgi nežinau, kam jie tai daro. Aš manau, kad kartais žmonėms užeina kažkoks proto aptemimas, kada jie daro kažkokius absurdus.

Aš todėl ir rašau apie tokius absurdus, nes jie tokie absurdiški, kad normaliu sveiku protu jų egzistavimas nepaaiškinamas. Tai maginio, iracionalaus, asociatyvnio mąstymo apraiškos.

Toks iracionalus mąstymas kartais apima ir visai normalius žmones.

 

———–

*  Išties tai bananas yra bene mažiausiai naudos duodantis ir beprasmiškas vaisius, kuriuo nebent staigiai skrandį užsikimšt galima. Tačiau iš sovietmečio jis daugeliui vis dar atrodo, kaip kažkoksai stebuklas, nes tai buvo sunkiausiai gaunamas iš visų vaisių, kuriuos tik žinojo sovietinis žmogus. Kitų, dar sunkiau gaunamų, sovietinis žmogus banaliai nežinojo.

** Deja, nors ir labai šlykšti, avižinė košė išties yra ir labai sveika – tyrimai rodo, kad ji labai stipriai sumažina miokardo infarkto ir pnaašių ligų riziką. Kita vertus, nuo to, kad ta avižinė košė bus dar neskanesnė, pvz., be uogienės, be druskos, be kondensuoto pieno, specialiai išvierta taip, kad būtų dar labiau nevalgoma – nuo to ji nepasidarys sveikesnė. Visas jos sveikumas yra kažkokiose ten medžiagose, kurios tose avižose yra. Žodžiu, jei tokią košę daktarai jums liepė valgyti, dėkit į ją uogienių, kondensuoto pieno ar dar ko nors tiek, kiek tiktai norit. Tačiau bananų į ją dėti nepatariu – nei naudos iš jų, nei skonio.

Nevairuokite išgėrę

Šitą istoriją man neseniai papasakojo vienas draugas, kuris kadaise gerdavo, o dabar – kaip tai nelabai. Anusyk jis turėjo kažkokią didelę Renault mašiną, su kuria važinėdavosi (modelio jau net neatmenu), bet paskui kaip tai kažkas jo mašinai atsitiko, sugedo jinai smarkiai, o ir šiaip ten kažkas pasidarė, tai mašina važinėti jis ir nustojo. Juoba pasakė, kad pinigų ėmė trūkti. Na, vat taip kažkaip ir nustojo vairuoti ir važinėti. Ėmė važinėti dviračiu.

Išsyk nudžiuginsiu – kadangi anasai pasakojo, tai reiškia, kaip suprantate, liko jisai gyvas… Bet pasimokė.

Taigi, neseniai papasakojo jisai, kaip ten buvo išties.

Žodžiu, vieną kartą jis Druskininkuose kažką šventė. Šventė smarkiai, netgi labai. Ir kai jau visai jam pasidarė linksma, žmona jam atrašė velnių, kad prisigėręs ir pasakė, kad eitų kur nors velniop. Tasai susinervino, pasakė, kad nu jau tiek to, jei jau taip, ir nuėjo prie mašinos pamiegot ir vienas pabūt, nes ant žmonos supyko. Na, žinote, kaip būna.

Buvo vakaras…

Pasėdėjęs kažkiek laiko mašinoje ir pasnaudęs, anas atsibudo ir nusprendė, kad nieko čia mašinoje įdomaus, sėdėt nuobodu, gerti nėra ką, tad gal geriau važiuoti kur nors į mišką.

Pavažiavo kažkiek į mišką, vėl pasnaudė, atsibudo – kokia 5 ryto, jau gal ir švist pradeda po truputį, gal ir ką – nuobodu, norisi kažkur važiuot. Nu ir nutarė važiuot į Vilnių.

Kelias iš Druskininkų į Vilnių ilgas ir nuobodus, bet kai toks ankstyvas rytas, beveik naktis dar – tai ir visiškai tuščias. Norėjosi į Vilnių parvažiuoti kuo greičiau. Gazas, dar gazas, dar daugiau gazo – visai jau gazas dugnas, mašina skrenda ir atrodo, kad pakils nuo žemės, nes taip greitai šita renuškė dar nevažiavo niekad…

Kažkas atsitiko ir staiga renuškė vertėsi. Neaišku net nuo ko – tiesiog važiuodama ėmė vartytis ir skristi oru, taip besivartaliodama. Paskui nukrito kažkur pakelėje.

Anas vėl užmigo, nes pasijuto pavargęs, o gal ir šiaip prisitvojęs.

Kai visai jau šviesu pasidarė, atvažiavo policija – kažkas iškvietė matyt, pamatęs pakelėje gulinčią sudaužytą mašiną. Pareigūnai, priėję prie mašinos, išgirdo knarkimą – vairuotojo vietoje gulėjo anasai draugas ir miegojo. Pažadintas, nesuprato, kas dedasi, bet paaiškėjo besąs visai sveikas.

Pareigūnai paprašė jo papūsti, tai anas pripūtė 3,28 promilės… Buvo praėjęs jau koks trečdalis paros nuo paskutinio alkoholio gurkšnio.

Mašina liko nepataisoma, sudaužyta taip, kad išvis nepanaši į mašiną. Tiesiog metalo laužas, geležų gniužulas. Baudos irgi buvo didelės – tiek, kad pinigų pritrūko. Teises prarado irgi ilgam. Žodžiu, maža nebuvo.

Renault mašinos kokybiškos, geros, kartais apsaugo netgi nuo tokių avarijų. Bet visgi neapsaugo nuo girtumo.

Praėjo jau daug metų, teisės tam draugui jau vėl seniai galioja, bet mašinos jisai nebevairuoja. Nenori. Važinėja dviračiu. Ir su alkoholiu elgiasi atsargiau.

Kas gali būti nuobodžiau už matematines funkcijas?

Vakar vienas pusprotis mano straipsnyje apie Būlio algebrą parašė komentarą apie tai, kad matematika (tiksliau, visiškai elementarūs skaičiavimai) yra šyvos kumelės briedas. Esmė tame, kad anas komentatorius net esuprato, ką jis skaičiuoja ir jam pasirodė, kad jei prie teigiamų n ir m pridėsi po teigiamą x, tai skirtumas tarp n ir m padidės.

Šiu atveju, kaip supratau, kalba net nebuvo apie aritmetinį skirtumą (vis dar darau prielaidą, kad tokio absurdiško durnumo žmonių čia pas mane neateina). Aritmetinis skirtumas išvis nesikeičia prie tokių sumavimų: (n-m)=(n+x)-(m+x), t.y., koks bebūtų x, jisai nepasikeis.

Kaip supratau, ano komentatoriaus nesuvokimas buvo apie tai, kad jei prie n ir m pridėsim po x, tai pasikeis santykis – t.y., jei n buvo mažiau už m, tai n pasidarys dar mažiau už m. Čia irgi absurdas, tiktai gal ne toks akivaizdus. Absurdiškumas pasimato tada, kai pabandai įsivaizduoti, kaip keisis santykis, keičiantis pajamoms. Gražiausiai tai matosi grafike:

Kaip matome, kuo mažesnės pajamos, tuo labiau pasijunta kompensacijos dydis. Jei pajamos tėra 100 eurų, tai pridėjus 100 eurų kompensaciją ir 100, ir 1000 eurų uždirbantiems, pajamų nelygybė sumažėja kone du kartus – santykis pasikeičia iš 10 į 5,5.

Labai paprasta viską pamatyti, kai pabandai paskaičiuoti: vat tarkim, pas kažką gal pajamos 300 eurų ir valstybė, pvz., apmoka 100 eurų kainuojantį darželį. O pas kažką pajamos gal 1200 eurų, ir valstybė irgi duoda 100 eurų kompensacijos. Kaip pasikeičia santykis tarp pajamų? Ogi be kompensacijos tas santykis buvo 4 kartai, o su kompensacija pasidarė 3,25 karto, t.y., labai labai riebiai sumažėjo.

Aš suprantu, kur kažkam kirmėlės graužia – norisi, kad tie buržujai turčiai negautų jokių kompensacijų, nes jie ir taip turtingi. Bet reikalas tame, kad tiesiniai kompensavimo mechanizmai realiai suveikia kaip progresiniai. Ir net jei neduosi tam daug uždirbančiam kompensacijos, skirtumas pasikeis gana nežymiai: vietoje 3,25 karto bus tiesiog 3 kartai.

Tokie dalykai labai aiškiai pasimato, kai tiesiog pradedi skaičiuoti – nes matematika yra matematika ir viskas. Bet kol nebandai skaičiuoti, tai gaunasi visokie marazmai. O kai į matematiką žiūri kaip ožys į naujus vartus, tai pamatęs tokius skaičiavimus, gali nutarti, kad šitie skaičiavimai yra kažkoks šyvos kumelės briedas.

Deja, čia ne skaičiavimai yra briedas. Durniai yra tik tie, kurie pamatę akivaizdžius skaičius, ima sakyti, kad čia yra nesąmonės.

Beje, aš laikas nuo laiko vis atsimenu, kaip kartą prie straipsnio apie Ebolą ir jos plitimo tempus (tuo metu jie buvo nevaldomi) pas mane atėjo kažkokie humanitarai, kurie, kaip paskui paaiškėjo, net nesugebėjo sudėties nuo daugybos atskirti. Anie puskvaišiai dar paskui man mėtė kažkokias absurdiškas nuorodas, kurias rado, į Google įvedę kažkokius jiems patiems nesuprantamus žodžius. Tomis nuorodomis (nieko bendro netgi neturėjusiomis su tuo, ką jie bandė įrodinėti) jie man bandė įrodyti, kad eksponentinės sekos yra tiesinės 😀

Ponai ir ponios, netgi klaikiai nuobodi matematika būna labai labai įdomi. Bet jei tos klaikiai nuobodžios matematikos pagrindų nesimokai – paskui lieki durniaus vietoje, ir tada iš tavęs kas nors skaldo bajerius, o tu piktiniesi ir nesupranti, kodėl tave durniumi vadina.

Kiek nukrypstant – matematika yra labai įdomi, bet tai, kaip jos moko mokyklose – tai yra klaiku ir pasibaisėtina. Matematikos moko taip, kad ji būna baisesnė gal netgi ir už chemiją. Ir visai nenuostabu, kad beveik niekas jos neišmoksta, o tiktai iškala atmintinai.

Išties matematikos pagrindai nėra sudėtingi, jie yra netgi labai įdomūs ir naudingi, svarbu tik juos suprasti.

Būlio algebra ir argumentavimo klaidos

Gyvenimas man tiesiog ant lėkštutės atnešė iliustraciją praeitam mano straipsniui – apie tai, kaip žinojimo skylės žmonėms iškreipia pasaulio supratimą ir įklampina juos į visiškas klaidas. Ir apie tai, kodėl reikia visgi enciklopedinių žinių – apie viską viską.

Čia pavaizduoti kai kurie iš loginių veiksmų ir kaip jie keičia rezultatą, kai tie veiksmai atliekami su kažkuriais teiginiais. Kita vertus, norint atlikti veiksmus, pirma reikia iš kažkur išskirti pačius teiginius, o paskui dar ir įsitikinti, ar teiginys yra klaidingas, ar teisingas.

Atvejis buvo labai paprastas: vienas senas mano draugas, prisiskaitęs kažkokių lazutkų, apspango ir ėmė kartoti visiškai absurdiškas demagogines nesąmones, nesuvokdamas, kad išvis daro klaidas. Klaidos buvo paprastos – iš tų, kur vietoje loginių sekų yra pritaikomos asociatyvinės, kurios išties su jokiomis logikomis nieko bendro neturi.

Problema buvo ta, kad anas draugas negalėjo netgi suprasti, kas su tomis jo asociatyvinėmis sekomis yra ne taip. Tą, deja, teko suprasti man. Ir kai aš supratau ir paklausiau, ar jis mokinosi Būlio algebros, jis atsakė, kad kadangi mokykloje nemokė, tai nesimokino.

Štai taip ir pasidarė man aišku, kaip žmogus nesuvokia elementarių nesąmonių, kurios būna rašomos.

Džordžo Būlio (George Boole) algebra yra pagrindas visai šiuolaikinei matematikos teorijai, o kartu ir metateorijai, o tuo pačiu – ir išvis visoms teorijoms, ir kartu ir tai pačiai mano neretai minimai semiotikai. Taip, semiotika irgi paremta tuo pačiu – norint suprasti tekstą, reikia jį skaidyti į teiginius ir paskui tikrinti, transliuojant. Transliavimo taisyklės yra tokios, kad transliuotas teiginys turi būti tapatus pagal savo prasmę pirminiam teiginiui. Na, žodžiu.

Žodžiu, na taip jau gavosi, kad gavau sau atvejį, kuris man pačiam parodė, kiek būtina yra turėti įvairių sričių žinias.

Ai, beje, šiaip dėl įdomumo: George Boole, sukūręs loginę algebrą (kur vietoje skaičių yra teiginiai, kurių reikšmė yra tiesa arba melas), buvo faktiškai totalus savamokslis. Nors nebaigęs formalių mokslų, jis mokėsi, mokėsi, mokėsi, kol galų gale nutarė kad reiktų gal pasimokyti kokiame universitete, o tada paaiškėjo, kad jam prieš tai reikia praeiti krūvą mokymų vien reikalingiems popieriams gauti, tad jis į tą mokslą universitete nusispjovė. Baigėsi tuo, kad visvien jis tapo matematikos profesoriumi, o galutiniame rezultate – tuo žmogumi, kuris padėjo pagrindus visai šiuolaikinei (revizuotai) matematikai – tai pačiai, kuri jau paremta metateorija. Ai, ir kartu dar ir kompams pagrindus padėjo – visi kompiuteriai tėra ne kas kitas, o Būlio algebros skaičiuotuvai.

Pats George Boole buvo kuo geriausias pavyzdys, kad esmė yra ne formalūs popieriai, o enciklopedinės, plačios žinios, kurios leidžia apjungti įvairias mokslo sritis į vieną.

Taigi, šiandien čia bus jums truputį apie Būlio algebros pagrindus ir logines operacijas. Kad būtų truputį mažiau klaidų tose analizėse, kurias mums visiems tenka daryti.

Continue reading