Bakteriologinis ginklas Lietuvoje

Vat čia jums senai kabantis ir matyt taip ir liksiantis nepabaigtu straipsnis. Nes tema tokia, kad spėlionių daugiau, nei faktų, o faktai – daugiau gandų lygio, nei kaip nors patikrinami ir netgi vargiai kaip nors sistematizuojami. Primeskit: bakteriologinio ginklo temos sovietmečiu buvo tokios įslaptintos, kad netgi tie, kas tiesiogiai su tuo dirbo, paprastai nieko nei neįtardavo.

Žodžiu, kažkas kažkur buvo, kažkas kažką girdėjo, tarpkais apie visokias biotechnologijas užuominų ir paminėjimų galima rasti – bet kur kas ir ką – visiškai neaišku. Būtent todėl išsyk sakau: skaitykite kaip truputį atrinktus ir su faktais permaišytus, tačiau gandus. Atskiru straipsniu šiuos gandus atskyriau nuo kitų visokių gandų apie sovietmetį, nes bakteriologinio ginklo tema daug platesnė, nei kitos – o kartu ir anksčiau mano kabinta.

Nuo senų seniausių laikų didžiausiu žmonijos prieš buvo ne žvėrys ir stichijos, o visokios ligos. Paskui žmonės atrado nuo ligų vaistus ir todėl ėmė kurti dar baisesnes ligas. Matyt, epidemijų pritrūko. Itin fantasmagoriškai tai atrodo Lietuvoje: kadaise mūsų tautą praktiškai sunaikino maras. O paskui mes užsiėmėm bakteriologiniais ginklais...

Nuo senų seniausių laikų didžiausiu žmonijos prieš buvo ne žvėrys ir stichijos, o visokios ligos. Paskui žmonės atrado nuo ligų vaistus ir todėl ėmė kurti dar baisesnes ligas. Matyt, epidemijų pritrūko. Itin fantasmagoriškai tai atrodo Lietuvoje: kadaise mūsų tautą praktiškai sunaikino maras. O paskui mes užsiėmėm bakteriologiniais ginklais…

Kai kurie gandai senais laikais sakė, kad Lietuvoje nebuvo nei tiriamos, nei kuriamos bakterijos, kurios žudytų žmones (nors tuo užsiimdinėjo ir galimai dar ir dabar užsiima ne taip toli esantis Baltarusijos Epidemiologijos ir Mikrobiologijos institutas), o tik buvo kuriamos kai kurios metodikos tų bakterijų auginimui ir tobulinimui. Kita vertus, čia irgi gandai – kad esą nekuriama buvo: kai neaišku, kas kuriama ir kokiomis apimtimis, tai ir lieka tik neaiškumai.

Iš senų laikų kai kurie atsimena apie bakterijas, kurios itin efektyviai galėtų naikinti visus naftos produktus, pradedant benzinu, dyzelinu bei tepalais ir baigiant netgi plastmasėmis ir guma. Tikslas – tiesiog supūdyti kurą vakarietiškiems tankams ir lėktuvams, o jei gaunasi – tai ir jų pačių kai kurias dalis supūdyt.

Kiek tie Lietuvoje vykdyti tyrimai buvo sėkmingi, o ir kokioje dalyje iš SSSR biologinio karo programų Lietuva dalyvavo – neaišku iki šiol, nes visa, kas buvo slapta, taip ir liko slapta, nes konkretūs faktai apie karinius reikalus, niekad nebuvo skelbiami, tad lieka tik spėlioti. Kita vertus, senas faktas, kad vienu iš tų tyrimų rezultatų tapo bakteriniai preparatai, kažkiek pasiteisinę, naikinant naftos užterštumą.

Kur tiksliai tos bakterijos buvo gaminamos – irgi neaišku (Kaune ar Kėdainiuose?), bet aišku tiek, kad su pusėtinais rezultatais jomis bandyta naikinti mazutą po Globe Asimi katastrofos – sako, smirdėdavo reikalas kaip reikiant, o dirbdavo žmonės su pilna apsauga -specialiais kostiumais ir dujokaukėmis, kaip skafandrais apsirengę. Ir tai nepaisant aiškinimų, kad niekuo tai žmonėms nepavojinga. Kurį laiką ir vėliau tos bakterijos buvo siūlomos užsienio rinkoms, irgi kovai su naftos produktų išsiliejimais. Gal ir dabar siūlomi tie biopreparatai iš Lietuvos – taip ar anaip, bent jau teoriškai turėtų būti neblogas dalykas.

Kai kurie kiti tyrimai buvę gerokai pavojingesni – susiję su specialios paskirties vakcinomis. Kaip žinia, bet kuris bakteriologinis ginklas gali tiek pat gerai išnaikinti ir savą kariuomenę, tad reikia turėti vakcinų, kurios padėtų ir nuo kovinių štamų. Kaip sako gandas, kai kurios tokios vakcinos bent jau vienu metu buvo gaminamos, o gal net ir kuriamos Lietuvoje – kažkur netoli Kauno buvusi kokia tai Biopreparat laboratorija su nuosavu gyvulių ūkiu, skirtu visokiems serumams gaminti, tik vat neaišku, ar nuo žmonių ligų, ar nuo galvijų. Beje, klausimas, ar nebuvo tenai kuriami ir kokie nors bakteriologiniai ginklai, skirti galvijų naikinimui – tai irgi svarbi biologinio karo sritis (ar žinote, kodėl tokį siaubą žemės ūkiui varo koks nors afrikinis kiaulių maras ar snukio ir nagų liga?).

Dar kai kurie kiti iš tyrimų buvo daug labiau komplikuoti, labai moksliniai ir mažiau susiję su tiesioginiais bakteriologinio ginklo reikalais, tačiau būtent Biopreparat sistemai skirti – esu kartą minėjęs, kad GMO tyrimai ir taikymas SSRS prasidėjo anksčiau, nei Vakaruose. Štai tais moksliniais tyrimais remiantis, Rusijos gilumoje buvo kuriami ir bandomi patys naujausi, visiškai nenormalūs bakterijų štamai (matyt, pagrindinai programa „Faktor“) – kaip tik tie, kur dar ir dabar atrodo kaip fantastika: visokie virusų ir bakterijų hibridai (taip, jūs teisingai supratote, nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip absurdas), užkrečiamieji vėžiukai, autoimunines reakcijas (ūminę sklerozę) sukeliantys legionelės štamai ir panašiai.

Continue reading

Degradacija prasideda sovietinėje mokykloje

Kartais pasitaiko išgirsti vieną ar kitą istoriją apie valdiškas mokyklas. Ir kažkodėl tos istorijos būna kažkokios kraupios savo stagnaciniu bukumu ir nykiai nomenklatūrine logika. Kažkokia Kafkos dvasia tiesiog. Tie pasakojimai verčia mane uždavinėti klausimus: kaip organizuojami procesai ir kokiais principais remiamasi, kad tokios istorijos atsitinka? Kur giluminės priežastys, dėl kurių tie pasakojimai atsiranda? Kas per diskursas šitas istorijas sukuria?

Šitas KPŠ - tai dar ne šiaip sau. Atkreipkite dėmesį į furažkę pas uniformuotą degradą - tai ne koks nors lakūnas, o NKVD/KGB darbuotojas. Vat čia jums ir yra išgrynintos Antono Makarenkos idėjos vaizdžiai.

Šitas KPŠ – tai ne šiaip sau kokia sovietinė nesąmonė. Atkreipkite dėmesį į furažkę pas uniformuotą degradą – tai ne koks nors lakūnas, o NKVD/KGB darbuotojas. Vat čia jums ir yra išgrynintos Antono Makarenkos idėjos vaizdžiai: auginti degradus-robotukus, kurie neturi asmenybių, o yra tiktai sistemos sraigteliai.

Štai pavyzdžiui, tokia istorija – pakankamai šviežia: į vieną mokyklą atvažiuoja Prezidentė, mokiniai eina susitikti, o vienos klasės mokytoja sugalvoja, kad viena mergaitė atrodo netinkamai, mat esą kažkokios baltos apykaklės neturi. Suprantate, negalima vaikui pamatyti Prezidentės, nes apykaklė netinkamos spalvos. Ir neduokdie, jei Prezidentė ar dar kažkas tą kitokios spalvos apykaklę pamatys. Mergaitė buvo patraukta, kai likę mokiniai susitiko su Prezidente.

Čia kaip ir nėra ką komentuoti, nes akivaizdu, kad mokytoja, užsiimanti sovietūchine pakazūcha, kur vaizduoja vieną, o daro kitą – tai tiesiog toksai nenormalus sraigtelis su iškreiptu mąstymu. Jai matyt visiškai nerūpi, ką galvoja ir kaip jaučiasi vaikas, iš kurio gavosi šitaip pasityčiota. Tačiau kur problema, t.y., tokio mokytojos elgesio priežastys?

Taigi paprastai žiūrėkim: jei mokytoja išties galvotų apie mokinius, o ne apie pakazūchą, tai tokių absurdų nebūtų. Vadinasi – mokytojos smegeninė persikreipusi taip, kad ji galvoja apie pakazūchą, o ne apie mokinius. Ir mokyklos vadovybė, kuri tokius dalykus leidžia – irgi panašūs, nes galvoja ne apie mokinius, o apie pakazūchą. Jei bent vieni iš jų galvotų apie realius tikslus – mokyti mokinius ir juos auginti, tai jie apie pakazūchą ne tik negalvotų, bet ir stengtųsi ją užkirsti.

Čia iškart pastebėkim visą esmę: pakazūcha – tai grynai sovietinis reiškinys, kai bandoma visiems parodyti, kad viskas gražu, o problemos grubiausiais būdais slepiamos, o ne sprendžiamos. Problemos slepiamos todėl, kad norint jas spręsti, reikia atvirumo, o atvirumas – tai reiškia, kad gali pasirodyti blogiau, nei norėtum. Bet kai problemos nesprendžiamos, jos tiktai auga, o štai tada ir atsiranda pakazūcha, kartais pereinanti net į visokias falsifikacijas.

Kitos istorijos, kurias laikas nuo laiko išgirstu – irgi panašios. Panagrinėkime dar kelis skirtingus variantus – ir atrasime, kad visur smegenų trūkumas, negalvojimas apie mokinius ir sovietinis paveldas.

Continue reading

Neužmirškim tų, kurių dėka esame laisvi

Kažkaip nemėgstu aš daug rašyti apie Sausio 13. Nors esu parašęs kažkada truputį apie tas dienas. Kita vertus, dabar vis labiau suprantu, kad daugeliui, kas neatsimena anų laikų, sunku suvokti, kas ir kaip vyko ir ką tuo metu galvojo žmonės, budėję prie svarbiausių Lietuvai vietų. Žmonės, kurie pasirinko mirti, bet likti laisvais.

Įsisekime naužmirštuolę. Nepamirškime.

Įsisekime neužmirštuolę. Neužmirškime.

Viskas išties buvo paprasta: kiekvienas suprato, kad bejėgių žmonių žudymas taps sovietų pralaimėjimu. Ir visi tam ir ėjo budėt – kad sovietai pralaimėtų, žudydami tuos, kas geriau renkasi mirtį, bet kartu ir laisvę. Juk negali atimti laisvės iš to, kas geriau mirs, bet laisvės neatiduos. Būtent todėl Sausio 13 sovietai pralaimėjo, o laimėjo tie, kas pasirinko laisvę.

Būtent todėl ši diena – tegul ir liūdna, tegul primenanti mirtį, tačiau tai yra šventė mums – mes laimėjome ir tapome laisvais. Bet kažkas iš mūsų žuvo. Žuvo vardan laisvės, kurią turime dabar.

Todėl ir prašau, kad neužmirštumėte žuvusiųjų. Jie paaukojo savo gyvybes ir savo ateitį vardan mūsų ateities. Vardan to, kad dabar galėtume galvoti kaip norime, kalbėti ką norime ir patys spręsti savo likimus. Kad galėtume būti laisvais, kad galėtume rinktis.

Būtent todėl prašau – įsisekite neužmirštuolę. Ji apie tai, kad mes turime laisvę ir kad neužmirštame tų, kurių mirtis mums ją atnešė.

Kalėjimo ekonomika, kaip holistinis modelis

Šiandien vienas senas draugas pasakė man nuostabią alegoriją apie ekonominę sistemą ir bandymus ją vienaip ar kitaip reguliuoti, o taip pat ir apie bandymus ją drožti. Ir kadangi jau seniai nesidalinau su jumis visokiais ekonominiais modeliais, kur viskas yra supaprastinta iki tiek, kiek galima, tai pasidalinsiu štai šiuo. Jis elementarus, bet labai gilus, viena iš grakščiausių ekonominių alegorijų, kokias esu girdėjęs.

Kokiu gražiu bedarytum kalėjimą, jis visvien lieka kalėjimu. O kalinių darbas yra paties mažiausio našumo, kokį galima įsivaizduoti.

Kokiu gražiu bedarytum kalėjimą, jis visvien lieka kalėjimu. O kalinių darbas yra paties mažiausio našumo, kokį galima įsivaizduoti.

Žodžiu, įsivaizduokime, kad mes visi esame dideliame dideliame kalėjime, kuriame sėdime. Dalis iš kalėjime esančių – tai kaliniai. Jie sudaro, sakykim, kokius nors 90% iš visų tų, kas kalėjime. Dar kokie 9% yra tie, kas prižiūrėtojai. Dar 1% yra kokia nors kalėjimo vadovybė, kuri prižiūrėjimu neužsiima.

Čia kuo puikiausias valdomos (planinės) ekonomikos modelis – yra kelios visuomenės grupės, o komandinė valdymo sistema veikia tiesiog idealiai – kaip vadovybė nuspręs, taip ir vyks. Ir liaudis (t.y., kaliniai) darys viską taip, kaip jiems nurodai, ir negalės niekaip pasipriešinti, nes jie tiktai kaliniai. O dabar pabandykime sumodeliuoti, kas vyksta, kai ir vadovybė, ir prižiūrėtojai elgiasi skirtingai.

Continue reading

Su Naujaisiais, 2014 metais jus!

Taigi, ateina jau 2014 metai. Kas gi buvo gero per 2013? Ogi gyvas galas visko, bet viskas keliauja užmarštin, nes metai baigiasi. Reikia galvot apie ateitį ir dar labiau džiaugtis tuo maloniu gyvenimu, kuris dabar yra, o taip pat planuotis tolimesnius žingsnius į tai, kad tapčiau Visatos Valdovu, nes tas laikas artėja vis labiau ir tampa neišvengiamas. Todėl jau garbinkite mane, nes ateitis yra šviesi ir nuostabi ir man, ir jums visiems!

Aš jums atnešu Naujuosius Metus!

Aš jums atnešu Naujuosius Metus!

Kita vertus, kažkodėl būtent vienas straipsnis apie senus ir užmirštus dalykus tapo pačiu populiariausiu mano straipsniu per praėjusius metus – tai buvo apie ekologiją sovietiniais laikais. Galiu pasidžiaugti, kad matyt išties išsivaikščiojo plačiai, nes nors nedaug laiko tepraėjo, bet dabar jau retai kada beišgirsi kliedesių, kad kokios nors tarybinės sasyskos ar dar kažkas būdavę be visokių chemijų, GMO ir neužterštos. Matyt, kai kuriems deliriumo apimtiems puspročiams anas straipsnis grąžino smegenų vingius į vietą. Tai labai gerai, nes tai reiškia, kad mano šnekos jus veikia teigiamai. Užtat jums irgi apie užmirštas keistas senas istorijas buvo paskutinis mano įrašas šiais metais.

Kas liko nebaigta? Ogi vienas paskutinis balsavimas apie būsimus prezidentus, kuris, atkrentant vis didesniam kandidatų skaičiui, sukasi vis lėčiau. Matyt, šiais metais anas balsavimas taip ir nesurinks 2000 balsų, tad užsibaigs jau naujiesiems, 2014 metams įsivažiavus.

O dar į Naujuosius metus persikelia šimtai, jei ne tūkstančiai banų, pridėliotų visokiems perkreiptasmegeniams propagandistams ir šiaip idiotams, kurie vis galvoja, kad ateis kur pas mane į nuostabiausią manęs blogą, Facebook ar Google Plus, o tenai savo kliedesius paskleis.

Taip kad sveikinu ir banų niekam šita proga nenuimsiu. Linksmų jums švenčių Naujaisiais, 2014 metais, todėl melskitės man, nes aš būsiu Visatos Valdovas, taip kad neškite pinigus grynaisiais, nes tokia bus geriausia dovana jums!