Rokiškis Rabinovičius | Aš esu Rokiškis Rabinovičius ir būsiu Visatos Valdovas. Čia jums ne kokia vieša vieta, čia skirta tik tiems, kam aš leidau.

FAQ apie susitikimą su Birute Vėsaite

Ponai ir ponios, kadangi daugeliui kyla klausimų apie susitikimą su Birute Vėsaite, tai aš jums čia parengiau trumpą FAQ, kad klausimai būtų atsakyti. Negaliu paneigti fakto, kad buvau susitikime, kadangi netgi ponia Pow W mane nufotografavo, o tai jau įrodymas.

Nors kepsnių nebuvo, teko pasitenkinti sausainiais. Sloikėlyje šalia manęs - radioaktyvi homeopatinė nafta, kuri fosforescuoja, šviečia ir skleidžia psichotroninę manęs spinduliuotę. Todėl man visi paklūsta.

Taip, aš galiu visus klausimus atsakyti, nes jau prasiveržia manęs spinduliuojantys gebėjimai.

Continue reading →

Konkurso laureatai.

Štai dabar aš jums ir skelbiu didingus pirmuosius konkurso dėl blogiausių praktikų rezultatus. Aišku, mielai aš padalinčiau ir daugiau kvietimų, bet suprantate, pakolei nesu dar tapęs Visatos Valdovu, tai mano resursai yra riboti, taip kad čia išsyk sakau, kad visos, tikrai visos istorijos buvo geros ir vienaip ar kitaip vertos dėmesio, o kai kurios – išskirtinai geros, ir kai kurios jau laimėjo.

Štai toksai aš puikus ir mane nuo senovės jau žmonės žino

Ir man užtat kilo visokių užsiparinimų, nes staiga supratau, kad kaip tai gaila yra duot vieniems ir nepalikt kitiems, kurie irgi gerai ir įdomių dalykų parašė. Taip kad čia žinokite, tikrai gaunasi atvejų, kur reikia mėtyti monetą, perkeliant atsakomybę nuo savęs ant Visapasaulinio Randominio Generatoriaus, kuris visada neaiškiais atvejais nulemia bet kokių burtų, loterijų, rulečių ir kauliukų rezultatą.

Vienok burtų rezultatas turi ir teigiamą pusę: kas neišlošė, tas turės šansą antrame ture, nes pirmąjame – 3 išrinktieji, o bus ir dar 6, taip kad štai jums ir prašom, kaip gerai bus. Tai vat jums 3 pirmieji, atrinkti tikslingos atrankos su papildoma burtų monetos pagalba būdu (su jais jau susisiekta, bet jei mano meilus kartais nufiltravot į kokį nors spamą, tai tada reiks registruotis, o kontaktai seminaro suderinimui yra tokie: Ieva, tel. 8(5)2 123 381, ieva@toc.lt – ji padės suderinti laikus, užregistruos ir suteiks visą reikalingą informaciją):

Fast food guy gauna bilietą į projektų valdymą. Šis ponas puikiai aprašė nuostabią istoriją apie tai, kaip tikintis kad dar vieną veiklą pavyks užkrauti ant darbuotojo, buvo gražų gražiausiai kanibalizuota pagrindinė darbuotojo veikla, o tuo pačiu ir biznis. Ponai ir ponios, visada, kai žiūrite, kaip kokius darbus žmonės darys, pažiūrėkite į tai, kaip tie darbai paveiks jau dirbamus. Ledų pardavėja gali plakti kokteilius po 2 minutes, bet tai reiškia, kad visa eilė tas 2 minutes stovės ir nieko nepirks. Ir gaunasi, kad pasiūlius klientams papildomą gerą produktą, pardavimai gali nukristi, vietoje to, kad padidėtų. Tarp kitko, šitą rūšį bėdų labai gerai leidžia analizuoti ToC, nes čia grynas pralaidumų vertinimas.
Pow gauna bilietą į laiko valdymą. Nors ir labai jau lakoniškai (norėtųsi tokiais atvejais kuo gyvenimiškiau), ponia Powiuke aprašė vieną labiausiai paplitusių bėdų: kai įvykiai nefiksuojami, tai nei atkartojamas jų taisymas, nei paskui lieka galimybių ką nors gerinti. Ir visa tai būna daroma (tiksliau – būna nedaroma), remiantis pasiteisinimu, esą registravimai reikalauja papildomo darbo. Ponai ir ponios, visur, visur naudokite visokias tiketų sistemas, klasifikuokite, kategorizuokite ir aprašinėkite. Net primityviausiame ekselyje fiksuojami įvykiai su aprašymais jau leidžia ilgainiui pagerinti situaciją labai smarkiai, nes atsiranda galimybės normaliai veiklos analizei.
Vygandas gauna bilietą į finansų valdymą. Istorija apie bandymą kurti naują verslą – tai net ne šiaip su kai kuriomis tipinėmis problemomis, o tokia ryški, kad aš jums būtinai siūlau perskaityti. Tai tiesiog įspūdinga – ir problemos, ir jų įvardinimai (jei neskaitysim vieno pastebėjimo: siūlyti 15 proc. nuolaidą apmokantiems iš anksto – tai visgi dažniausiai būna labai geras žingsnis, kai svarbu pagreitinti pinigų srautą ir paversti jį greičiau reaguojančiu. Taip yra todėl, kad kai pinigų trūksta, o išlaidos tenka pastoviems kaštams, kurie gali būti neapkrauti – tai srauto didinimas yra gerai visada. Todėl ir prizas – finansų valdymas).

Likusieji 6 laimėtojai bus po savaitės, nes ten yra puikių istorijų, o šansą savąją parašyti turi ir kiti, nes dar laiko yra. Taip kad tęskite – į tą patį straipsnį apie blogiausias praktikas, komentarais. Niekas netrukdo, tarp kitko, ir po kelias istorijas parašyti – šansai nuo to gi didėja 🙂

Čia jums prezentas, bet tik išrinktiesiems

Gerbiami ponai ir ponios. Kadangi aš esu dosnus, gailestingas, mielaširdingas ir jūs mane garbinate, tai jūs nusipelnote geros žinios. Kadangi jūs esate labai mano gerieji ir nuostabieji, besirūpinantys, kaip mane visaip pakelti į aukštybes, tai aš jums pranešu, kad jau manęs garbintojai į manęs bažnyčią prinešė tūkstančius eurų aukų. Manęs bažnyčia yra registruota Kaimanų salose, kaip ir vienas pagarsėjęs bankas – ten yra labai patikimos finansinės įstaigos, nes iš jų jokia valdžia negali nusavinti pinigų. Taip kad viskas legalu, patikima ir saugu. Jūsų aukojami pinigai niekur nedings, o aš juos sunaudosiu savęs patenkinimui tokiais būdais, kokius tik sugalvosiu.

Žiurkėnas Rokiškis Rabinovičius atostogauja Havajuose

Štai čia aš atostogauju Havajuose. Jūsų sunešami pinigai nenueina veltui, nes jie pakliūna į mano sąskaitą Kaimanų salose, iš kurios pinigus aš imu ir eikvoju taip, kaip pats susigalvoju.

Kaip matote, aš esu patenkintas, puikiai leidžiu laiką (čia mane nufotografavo ponas Grumlinas) ir jūs man dabar galite dar labiau melstis. Bet kodėl gi aš tai rašau? Ogi dėl vienos priežasties: manęs garbintojų bažnyčia nutarė plėstis. Ir jai dabar reikia naujų manęs šventikų, kitaip tariant – veikėjų, kurie neštų manęs tyrą žodį į minias ir įmones, kad dar daugiau pinigų būtų uždirbta. Apsimokę šventikai ir patys galės uždirbti daug daugiau ir viskas tada bus daug geriau.

Taip kad deliberatiškai ir ekskliuzyviškai čia jums skelbiu mano investiciją į jus – tai cieli geri 2 tūkstančiai eurų, ponai ir ponios manęs gerbėjos. Cieli 9 išrinktieji gaus puikius dienos trukmės mokymus, po kurių pajus pakylėjimą. Ir kiekvieni mokymai yra verti krūvos pinigų – ištisų 800 litų, nes tai yra mano sunkiu darbu uždirbti pinigai, kadangi jie išleisti jūsų dvasiniam tobulėjimui.

Šitie aukšto vertingumo mokymai – tai kursas, kurį jums teikia ponai komonsensavičiai, kurie yra aukštieji manęs bažnyčios kunigai. Vadinasi tie mokymai „Nuo amato prie verslo“ ir ten bus 9 seminarai jums, kurie vyks įvairiuose miestuose. Tam, kad įvairūs žmonės galėtų geriau juos patirti. Ir 9 išrinktieji gaus po tokį seminarą už dyką, kad pasidarytų protingesniais ir gudresniais. Ir kad pinigų daugiau uždirbtų.

Taip kad reikalas čia dabar paprastas ir atranka elementari: apie tai, ką siųsti, sprendžiu aš, o sprendžiu pagal du kriterijus, taip kad jums gaunasi konkursas, per kurį tapsite išrinktaisiais:

Kiekvienas norintis turi parašyti man į komentarus čia po kokią nors blogiausios praktikos (worst practice) istoriją – kokią nors įsigalėjusią tvarką, dėl kurios viskas blogai. Tokią istoriją, kurioje būtų galima sužinoti kokių nesąmonių daro įvairios įmonės ir verslai (pasakojimai iš serijos „ta parduotuvė neturi ekologiškų prekių, todėl aš negaliu jų nusipirkti ir parduotuvė gauna nuostolius“ nepraeis, nes kaip tik todėl, kad neužsiima niekais, ta parduotuvė ir gyvuoja). Istorijoje galit ir neminėti konkrečių pavadinimų, bet tai turi būti tikra istorija. Tokia, iš kurios daugelis galėtų pasimokyti. Todėl ir šiokių tokių paaiškinimų būtų gerai prie kiekvienos – pvz., kad būtų galima suprasti, kokio dydžio įmonė, kokia jos veiklos sritis ir pan..
Rašydami apie blogiausias praktikas, nepamirškite nurodyti, į kurį seminarą norėtumėte gauti dovanų bilietuką. Visuose juose jums plaus smegenis su procesais, Lean ir ToC fokusais ir t.t., bet žiūrėkite, kas jums labiausiai skauda. Jei amžinai vėluojate įvykdyti projektus, pridarote klaidų ir šimtą kartų perdarinėjate ir užknisate klientus, o šie jums po to nemoka, tai rekomenduoju „Projektų valdymą„. Jei jūsų konkurentai sugeba pardavinėti tą patį produktą už pigiau, o jūs kiek beskaičiuotumėte, vis tiek gaunasi perpus brangesnė savikaina, vadinasi, jums reikia bilietuko į „Finansų valdymą„. Jei jūsų pardavėjai sėdi ofise, o per mėnesinius meetingus vis peza ir peza tą patį, kaip jie eitų ir darytų, bet gi klientai durni neperka, tuomet jums reikia bilietuko į „Pardavimų valdymą„. Ir t.t.
Jei kuri iš tokių istorijų atrodo įdomiai, bet konkuruoja su kitomis panašaus įdomumo, tai turėkit omeny, kad čia aš apsisprendžiu paprastuoju būdu – kas pirmesnis, tas ir gauna. Sunkiais atvejais mėtau monetą. Viskas sąžiningai.

Taigi, taisyklės čia aiškios ir labai paprastos. Dalyvavimui nėra jokių apribojimų – jei patys negalėsite dalyvauti, tai galėsite duoti bilietą savo draugams, kolegoms ar viršininkams, kad tie išmoktų teisingai dirbti. Beje, jei esate koks tai samdomas žmogus, kažkur korporacinės struktūros vidury, iš kur labai gerai matosi viršūnėlių nedadėlkos beigi amžinai nusikalęs bosas (šiaip jau geras žmogus, bet baisiai nuvargęs, net Havajuose nebuvęs), tai bilietuką galite padovanoti jam. Tik prieš tai jį laimėkite aprašęs realią blogą praktiką. Taip, real worst practice, kad būtų visiems aišku, kaip galima blogai daryti. Nes tik tada pasidaro aišku, kas yra geriausios praktikos ir kodėl reikia daryti gerai.

Atsakymų laukiu iki šio penktadienio, 2013-02-01, nes jau šeštadienį bus pirmas seminaras.

Kontroliuok procesą arba feilinsi kaip Norfa

Aš kažkada rašiau berods, kad Norfa yra geriausias prekybos tinklas, nes nekruša proto visokiomis nesąmonėmis, o tiesiog pigiai pardavinėja tai, ko žmonėms reikia, kitaip tariant, galvoja apie klientą ir į jį orientuojasi. Bet dabar taip jau nėra, nes jie jau ne geriausias prekybos tinklas, o į jų supermarketus eiti gal ir neverta. Dėl vienos bukos priežasties. Elementariai bukos. Ne dėl to, kad ten prekių nebūtų, o tiesiog dėl to, kad procesas lūžta.

Ne, į Norfą nereikia eiti ne dėl to, kad jie irgi pradėjo idiotiškas akcijas iš serijos „apsipirk už 250 litų per mėnesį ir laimėk melejoną“. Tokios akcijos yra labai blogos, nes visokie klientai supranta, kad juos taip durnina ir jų pinigus atiduoda kokiems nors laimėtojams. Bet tai smulkmena, nes Norfos feilas yra tokioje vietoje, kurios niekas (bent jau iš vadovybės) nesupranta, kol pirštu neparodai. O kai parodai pirštu, tai tada visi sako: „taigi čia savaime aišku, mes ir patys tai žinojome„. Tik kažkodėl tie žinotojai nežino, kol nepasakai.

Aš šiandien užėjau į Norfą, kuri buvo labai jau man pakeliui. Ir aš afygiel. Ir kaip aš supratau, tai jau tęsiasi ne pirmą dieną. Pirmas dalykas, kuris nustebino mane, vos užėjusį – tai neįtikėtinai mažas žmonių kiekis. Buvo kaip tik tas metas, kai visi važiuoja namo iš darbo, parduotuvės tuo metu būna pilnos, bet Norfoje buvo kaip kokioje bažnyčioje – tylu ir tuščia. Anei vieno žmogaus prie kasų, nors anksčiau ten užėjus netgi kokią 9 ryto ir tai daugiau pirkėjų būdavo. Per visą parduotuvę – gal kokie 5-6 norintys apsipirkti žmonės. Tuštuma, kuri tiesiog nesuvokiama. Aš tą tuštumą supratau, priėjęs prie kasos – nebuvo maišelių.

Taip, tokių fokusų parduotuvių vadovybė neretai nepastebi. Kodėl nepastebi? Ogi todėl, kad negalvoja. O kodėl negalvoja? O todėl, kad nesupranta elementarios tiesos: ne pirkėjas turi taikytis prie parduotuvės proceso, o parduotuvė turi taikytis prie pirkėjo proceso. O pirkėjo procesas – labai paprastas. Vat žemiau paveiksliuke jis grubiai pavaizduotas maždaug taip, kaip yra.

Čia vat tas žalias - tai pirkėjas, o žydras - tai supermarketas. O visi raudoni - tai feilai, kurie gali ištikti pirkėją, o tuo pačiu - ir parduotuvę. Nes ne parduotuvė reguliuoja pirkėjo procesą. Pirkėjas tiesiog arba gauna savo procesui tai, ko reikia, arba pasirenka kitą tiekėją.

Kaip matome, jei tik pirkėjo procesas kažkurioje grandyje lūžta, tai pirkėjas baigia tuo, kad arba nenusiperka prekių, arba jei ir nusiperka, tai lieka tokiu klaikiai nepatenkintu ir pasipiktinusiu, kad antrą kartą daugiau neateina, o eina ten, kur tokių bėdų nėra. Ir jei tas pirkėjo procesas lūžta paskutinėje grandyje, tai kažkam gali atrodyti, kad visgi viskas veikia – nusipirko gi pirkėjas prekes. O jau paskui – taigi pirkėjo problemos.

Pasižiūrėję, galim pastebėti, kad visi galimi feilai – labai natūralūs. Jei žmogus neturi, kur pasistatyti mašinos – jis važiuoja kitur. Jei neranda krepšelio prekėms (Rimi, atsimenu, prieš kokius porą metų buvo ta problema) – tai paieško, bet jei visvien neranda, tai eina kitur. Jei neranda kokių nors būtinų prekių (pieno, makaronų ar dar kažko, ko jam būtinai reikia nusipirkti) – tai ir vėl eina kitur. Jei prie kasų susiduria su eile, kurioje gali tekti laukti pusę valandos – tai ir vėl gali nueiti kitur. O ką daryti pirkėjui, kuris jau susimokėjo, jau turi savo nuosavus daiktus, o tų daiktų nėra kaip išsinešti? Vat čia jau pirkėjui nelieka nieko kito, kaip tik prekes kaišiotis į kišenes, o paskui prakeikti parduotuvę. Ir nebegrįžti į ją.

Prekių maišelis kainuoja labai nebrangiai. Supermarketai ir šiaip visokios parduotuvės įsivaizduoja, kad tas maišelis neneša pelno, nes labai jau pigus. Nors yra ir tūpų parduotuvių, kurios galvoja, kad gali fufelišką plastmasinį maišiuką parduoti už litą. Bet tai elementarus pirkėjo proceso nesupratimas: jei pirkėjas negauna maišelio, lūžta pirkėjo procesas. O pirkėjas niekada nenorės turėti reikalų su tiekėjais, kurie jam laužo procesus.

Kai Vakaruose jūs gaunate supermarkete maišelius už dyką*, tai yra ne šiaip sau. Tai yra tik dėl to, kad supermarketai maišelių išvis netraktuoja, kaip prekės. Jiems tas maišelis – tai pirkėjo proceso užtikrinimo priemonė. Eneibleris, kaip sakant. Jei eneiblerio nėra – viskas bus blogai. Būtent todėl eneibleris pirkėjams tiekiamas už dyką – kad neduok tu dieve, kas nors nesugalvotų paoptimizuoti tiekimo pagal tokį principą, kad geriau tegul maišelių atsargos nesikaupia, nes pelno iš to visvien neuždirbsim.

Ponai ir ponios, orientacija į klientą – tai absoliučiai būtina verslo sąlyga. Aš jums tą sakau ir geriau jums manim patikėti.

————-

* Kažkada Vokietijoje tie nemokami maišeliai labai stebindavo lietuvius. Netgi Rytų Vokietijoje, jau nekalbant apie Vakarų Vokietiją. Bet vėliau, kai visokie iš Rytų Europos plūstelėjo ir ėmė krūvomis tuos maišelius nešt, parduotuvės ėmė stabdyt – vienur tiesiog ribotą maišelių kiekį duot, o kitur irgi mokamais padarė (kad barjeras atsirastų). Dabar toks pasiskirstymas gaunasi – kuo toliau į Vakarus, tuo labiau visur nemokami maišeliai. Kita vertus, Gariūnuose nemokami maišeliai seniai tapo įprastais. Matyt Gariūnai visgi yra ta vieta, per kurią į Lietuvą dar ir šiais laikais ateidinėja verslo procesų supratimas.

Vėl paieškos atradimų – 2013 metų pradžiai

Jau daug kartų esu tai sakęs, kad durniai čia pas mane ateidinėja į blogą. Štai įsivaizduokit, kasdien čia kažko ateina po gal net kelioliką (o kartais netgi daugiau) skaitytojų, ir beveik visi – kažkokie durniai. Suprantate, net jeigu tarsim, kad ateina 10 per dieną tokių – tai padauginkim iš 365 dienų per metus ir kokių 5 metų – tai gausis 18250 durnių per tą laiką, kurį šitas blogas egzistuoja. Jūs suprantate gi, kad su tokiu durnių srautu kovoti beveik neįmanoma. Tai yra kiekiai, kurie netgi man yra pernelyg dideli. Tai yra tiesiog durnių armija, kuri mane puola. Jie manęs nekenčia, todėl ir eina čia su savo kliedesiais kažkokiais. Ir paskui dar jie stebisi, kai aš juos išbaninu, kai jie panašius kliedesius ima rašinėti man į komentarus čia.

Čia yra tie, kas mane suranda. Visas Internetas yra pilnas durnių.

Populiariausi durniai iš visų

Durnių skaičius yra nesuskaičiuojamai didelis, todėl vienintelis būdas su jais tvarkytis - tai juos praspirdinėti. Nes jie bailūs ir juos gasdina viskas.

Jau senokai pastebėjau, kad durnių yra dvi rūšys: reguliarūs durniai ir nereguliarūs durniai. Reguliarūs durniai kartojasi savo idiotizmais – ateina po keletą kartų visiškai nesąmoningus dalykus kažkur į Google parašę. O nereguliarūs yra unikalūs. Tai vat unikalūs aišku išvis būna kažkokie nevispročiai, o reguliarūs leidžia pasidaryti išvadas apie Lietuvos gyventojų intelektualinę sudėtį. Štai jums populiariausios tų durnių paieškos frazės:

Mistika matematika – taip, žinoma, kur tik matematika – ten ir mistika. Netgi 2+2 neaišku kam lygu matyt. Abstrakcija, žinote. O jei jau abstrakcija – tai ir burtai, magija, mistika ir dvasingumas. Psichotronai spinduliuoja skaičius ir sukelia smegenų vėžį.
Karštas komentaras – čia matyt toks komentaras, kuris mano bloge parašytas, nes jei pernelyg karštas ir neapgalvotas, tai jau žino visi, kur gali pakliūti, nes gailesčio čia nėra ir jums čia ne kokia vieša vieta, kad man rašinėtumėt nesąmones.
Putės niežėjimas ir panašios frazės apie lytinių organų niežulį – aš apie šitą reikalą išties kadaise parašiau, nes su šitais klausimais ateinantys visokie asmenys mane taip jau nukamavo, kad tiesiog parašiau apie putės niežėjimą ir viskas. Tai dabar garsiausias ir pasauliui žinomiausias visų laikų mano straipsnis.
Nealkoholinis vynas – kažkada gal ir esu minėjęs kažką apie tai. Tai išties yra dalykas, kurį rekomenduoju, nes alkoholis yra nesveika ir kenksminga. Ir dar būna ir bealkoholinė degtinė šiaip, bet ji išties į degtinę nelabai panaši.
Baisus negras – ar aš jums į tokį panašus? Jeigu taip, tai labai gerai, kad manęs bijote. Nes jei bijote, vadinasi, kad gerbiate. O jei gerbiate, vadinasi, kad mylite. O jei mylite, tai vadinasi, kad garbinate ir man meldžiatės.
Dalia Grybauskaitė jaunystėje – šito, atleiskit, nesuprantu visiškai, nes čia gal ir prasminga paieška, bet man rodos, kad Google čia absoliučiai ne į temą mano blogą randa. Kai bandau su Google ieškoti kažko tokio savo bloge, man kažkodėl ta fufeliška paieška duoda nuorodą į kažką visiškai savo tema priešingo. Tiesiog neadekvačiai priešingo. Netgi tiek absoliučiai priešingo, kad geriau jums to net neskaityt.
Vogr vogr – ke?
Kas yra Rokiškis Jebinovičius? – ponai ir ponios, čia yra įrodymas, kad jau visai nukvako kai kurie. Aš tokiems, kai tapsiu Visatos Valdovu, atkeršysiu, paversdamas juos mikrokačių snargliukais.
Pasaka apie strateginį planavimą – apie strateginio planavimo kai kuriuos dalykus rašiau kadaise, bet kad tai kažkam atrodo pasaka, tai dar vienas įrodymas, kad tie kažkas yra durniai.
Dvasingumo semiotinis modelis – čia gal kas nors turėjo omeny kokį nors psichotroninį ar astrologinį dvasingumo modelį? Tiesą sakant, semiotika prie dvasingumo derinasi maždaug taip pat, kaip burokai prie laikrodžių, tad čia nėra ką ir komentuot išties.
Katinas su akiniais – dėl šito jau nesistebiu. Visi, kas ieško kačių, daro tai kokio nors proto aptemimo metu. Man irgi kartą buvo kažkaip aptemęs protas, tai buvo ir pas mane apie kates-katukus kažkas.
Dvasios aristokratas – tai aš. Taip, pagaliau atrado maždaug du žmonės, kad aš esu tasai aristokratiškai dvasingas žiurkėnas, taip kad jau manęs vertintojų visgi yra. Bet visvien durniai, nes pinigų man nesumokėjo už tai kad aš toks puikus.
Tarybinio periodo parkas – čia yra ženkliška, nes jau Juros periodo parkas kažkam yra tolygus sovietmečio parkui. Tai žymi pasikeitusį žmonių požiūrį – jiems visokie komunistai gyveno dinozaurų laikais. Ir tai yra gerai, kad žmonės taip žiūri.
Baisus veidas – čia matyt jau minėto baisaus negro baisus veidas. Jei manęs bijote, tai meldžiatės man. Klūpėkite ir melskitės.
Darbo terapija – gal kada ir minėjau kur, bet tai įdomu, kad yra dar tokių, kam šitai aktualu. Irgi matyt kokie nors durniai, nugirdę kur nors Snežnevskio ir Makarenkos skleistų pasakojimų. Realiai darbo terapija tebuvo eilinis sovietmečio cirkas, kai sugalvota, kad psichikos ligonius ir šiaip alkoholikus galima priversti dirbti, o kad kažkas nepradėtų rėkti, kad ligoniai dirbti verčiami, tai ir buvo pavadinta darbo terapija. Nes kaip ten sakė tovariščius Leonidas Brežnevas, ekonomika turi būti ekonomiška.
Farsas meksikietiškai – ke?
Prakeiksmo nuėmimas – čia aišku, kad pas mane, o kiek man už tai sumokėsite, nes aš esu vienintelis tai mokantis padaryti kokybiškai ir neapgauti? Manęs burtai yra nenumaldomi, jie gali viską. Melskitės ir daužykite galvomis į grindis.
Ingrida Šimonytė blogas – vėlgi čia labai man keista, kodėl ponios Ingridos Šimonytės pas mane kažkas ieško, nes tai man rodos vėl kažkoks nesusipratimas. Bet jei jau taip, tai Ingridos Šimonytės blogas visai čia pat.
Supuvusios mašinos – o supelijusios ir surūgusios mašinos irgi domina? Deja, ne ten pataikėt.
Pyderai bent moka mylėti – čia aš nekomentuosiu, nes neišmanau nieko nei apie pyderus, nei apie meilę.
Rokiškis Rabinovičius yra Martynas Ramanauskas – KPŠ???
Skystas hamburgeris – KPŠ???
Žiurkėnas iš Palestinos – ke?
Žodis smirda – ke?

Tai vat čia jums visi nuo kažkada apsilankę daugkartiniai visokie paieškiniai lankytojai, jei neskaitysim dar menko ir mažumą sudarančio būrelio, kurie veda į paiešką ką nors iš serijos „Rokiškis Rabinovičius“. Vienok čia turiu pasakyti, kad kažkaip keistai pasikeitė tų paieškos reikalų veikimas, todėl matyt labai keistai gaunasi, kad dabar kitokie durniai eina jau, negu anksčiau. Bet faktas liko faktu, kad Google kažkokius puspročius pas mane varo, o tai labai kelia abejones, ar išties Google gerai veikia.

Continue reading →