Čia labai trumpai parašysiu apie vieną šiandien pastebėtą diskursą, staigiai išsklidusį po to, kai ponas Komjaunuolis ir ponas Kleckas Buržujus surengė puikią akciją šūdų garbintojams užtrolint (rekomenduoju paspausti ant tų nuorodų ir pasidžiaugti ir kitiems paplatinti). Kas nežinote – šiandien raudonosios lervos šventė Antano Sniečkaus 110-ąjį gimtadienį, tad susirinko Antakalnio kapinėse, kur pasakojosi apie tai, kaip gerai buvo prie ruso, kaip Antanas Sniečkus esą pakėlė Lietuvą ir taip toliau.
Daugelis komunistinių lervų norėtų iškasti ir prikelti savo šūdų vadus, nes tie - kaip zombiai, kurie išėdė savo klapčiukams smegenis. Sakot, kad nelogiška? Bet logikos komunistams ir nereikia. Jie yra šūdsmegeniai atmatos, kurie negeba mąstyt.
Į akciją nulėkė būrelis trolių, tarp jų – ir jaunieji konservatoriai, pasipuošę gimtadienių šventimo atributika ir nešini torčiuku. Paleckinius nuo šito reikalo ištiko isterikos, kurios paskui prasitęsė ponų Klecko Buržujaus ir Komjaunuolio blogų komentaruose. Pagrindinė įvairiarūšių raudonskūrių aiškinimų tema buvo labai paprasta (matyt jiems jau dašilo, kad raudoni diskursai nepraeis): „kokia gėda, kaip jūs auklėti, argi galima drumsti numirusiųjų ramybę, tegul ilsisi, nes taip negalima ir baisi gėda ir išniekinimas„.
Štai čia aš jums ir pasakysiu vieną reikalą. Pagal lietuvių papročius išties mirusiųjų ramybė yra šventas reikalas. Bet tik su sąlyga, kad mirusieji buvo normalūs žmonės – užtat ir šventas. Atmatoms gi – ramybės nėra ir neturi būti. Senais laikais lietuviai nusikaltėlius, žudikus laidodavo kryžkelėse – specialiai tam, kad niekada jie ramybės neturėtų. Tai būdavo atlygis už nusikaltimus, kuriuos tie būdavo padarę. Ir tai būdavo toks pat šventas reikalas, kaip ir normalių numirėlių ramybė.
Antanas Sniečkus – šlykštus NKVD ir kompartijos veikėjas, organizavęs jau pačius pirmus suėmimus, kankinimus, žudynes ir trėmimus. Būtent jis buvo ta išdavikiška atmata, niekšas ir šlykštynė, surengęs žudynes, kankinimus, tremtį ir vargus šimtams tūkstančių žmonių. Ir būtent todėl bet koks aiškinimas, kad jis esą turėtų būti paliktas ramybėje – tai visiškai tiesioginis nusikaltėlio teisinimas, tai visiškai tiesioginis bandymas išbalinti šlykštaus nusikaltėlio praeitį.
Trolių surengta akcija buvo simboliška: gyvųjų šventė (gimtadienis su torčiuku) – tai simboliškas pranešimas, kad neturi Antanas Sniečkus ramybės po mirties, kad nesiilsi jo dūšia kape ir nesiilsės, o klaidžios, nes negali jis palikti gyvųjų pasaulio pilnai, negali pakliūti į Dausas ir yra įstrigęs ten, kur jam ir vieta – ten, kur jis niekada ramybės neatras.
Tai, ką padarė troliai – tai buvo puiku. Taip ir turi būti – net ir po mirties raudonos atmatos neturi rasti atilsio. O aš čia tik pridėčiau, kad Antano Sniečkaus palaikai turėtų būti perlaidoti. Savaime aišku, kur – po kokia nors judria sankryža.
