Įsivaizduokim, kad yra Petras, Jonas ir Antanas. Ir bankas. Bankas išduoda Petrui 1000 litų paskolą. Petras ją gauna į banko sąskaitą. Bankas lyg ir turėjo 1000 litų, atidavė juos Petrui, bet dabar vėl turi 1000 litų indėlį. Taigi, bankas išduoda 1000 litų paskolą ir Jonui. Šis irgi gauna 1000 litų į savo sąskaitą. Taigi, bankas vėl turi 1000 litų indėlį, kurį jau duoda paskolai Antanui.
Kas atsitiko su pinigais? Atrodytų, jie lyg ir nesidaugino, bet išties pasidaugino. Aišku, jei suvesim galutinius balansus, turėsim 1000 litų Antano sąskaitoje, -1000 litų pradinėje banko sąskaitoje, o kitur – nulius. Bet pala, o kaip gi su Petru ir Jonu, kurie irgi turėjo gauti po 1000 litų? Taip, jų sąskaitose, kaip ir Antano sąskaitoje, įrašyta po 1000 litų. Taigi, iš 1000 banko turėtų litų staiga pasidarė 3000 litų paskolų. Ir viskas lyg ir gražiai: jei jau bankas turi indėlį, tai gali išduoti ir paskolą, tiesa? 🙂
Žinoma, gali atsitikti taip, kad ir Petras, ir Jonas, ir Antanas vienu metu užsimanys tuos savo pinigus išsigryninti – tokiu atveju jų lauks nemalonus siurprizas. Bet praktika rodo, kad taip atsitinka labai jau retai, tad užsimanys nebent vienas iš jų, o negana to, išsigrynins tuos pinigus tiktai tam, kad apmokėti kokio nors Vytauto, esančio tame pačiame banke, prekes, tad tie pinigai iš banko taip ir neišeis.
Žinoma, rinkoje yra ne vienas bankas, o visa krūva, tačiau esmės tai nelabai keičia – bankai atsiskaitinėja tarpusavyje, tačiau bendras tarpusavio atsiskaitymų balansas visad būna gan artimas nuliui, tad toks pinigų pasidauginimas niekam netrukdo. Juo labiau, kad visad pastebima atsiskaitymų lokalizacija, kurią, savaime aišku, bankai stengiasi ir sustiprinti: koks nors hipotetinis Darius ar Andrius, gavęs iš banko paskolą butui, pirks butą iš firmos, kurios sąskaita tame pačiame banke, o toji firma namą užsakinės iš statybos bendrovės, kuri to paties banko klientė ir kuri perka statybines medžiagas iš tiekėjų, turinčių tame pačiame banke sąskaitas, o savo darbuotojams atlyginimus išmoka irgi per tą patį banką. Kitaip tariant, praktiškai tas pinigų dauginimasis vyks taip, lyg bankas imtų ir padaugintų kiekvieną pradinį indėlį kelis kartus.
Iš esmės, tokio mechanizmo dėka bankas tampa pinigų leidėju, bet giliai imant, tai nieko nekaso – šitai yra neišvengiamybė, kurios negali sutabdyti jokia valstybė, jei tik ji leidžia veikti komercinei bankininkystei. Ir net jei neleidžia – visvien tai faktiškai neišvengiama, nes tokią pinigų leidybą per paskolų išdavimą ima vykdyti valstybinis bankas.
Kuo tas pinigų dauginimasis kraštutinai svarbus bankams? Vienu dalyku: jei įmanoma būtų dalinti paskoloms tiktai tokius kiekius pinigų, kokius turi, tai gavęs indėlį su 5 procentais metinių, bankas prie to pridėtų pvz. 10 procentų infliacijos ir dar pvz., 10 procentų pelno, ir duotų paskolą su 25 procentais. Ir tai būtų ko gero apatinė paskolos riba. Tačiau realybėje, bankas, davęs paskolą, ją padeda į savo paties sąskaitą, to dėka vėl gali išduoti paskolą, šios pagrindu – dar vieną ir t.t., tad galutinis pinigų kiekis gerokai padidėja, o būtinus pelno procentus galima padalinti visoms šioms paskoloms, po mažiau, taip, lyg imtų ir savo turimus pinigus padaugintų iš tam tikro multiplikatoriaus.
Kardinali problema yra tik viena – jei aukščiau minėtas 1000 litų buvo padaugintas vos 3 kartus, tai gal ir nieko. Bet kas bus, jei tas 1000 litų bus padaugintas pavyzdžiui 30 arba 300, arba 3000 kartų? Gali atsitikti taip, kad menko pirstelėjimo pakaks tam, kad kiltų totalinė bankinės sistemos griūtis. Galime įsivaizduoti, kaip koks nors Algirdas padeda 1000 litų į banką, jie 1000 kartų paskolinami, tada Algirdas atsiima indėlį ir… Iš banko sąskaitų dingsta ištisas milijonas pridaugintų pinigų. Tai yra daug.
Štai dėl to ir atsiranda privalomieji rezervai: nori to bankas ar nenori, paskolos išdavimui jis indėlį gali panaudoti ne pilnai, o pvz., tiktai 90 procentų. Tai reiškia, kad bankas, gavęs 1000 litų indėlį, išduos tiktai 900 litų paskolą Petrui, paskui jau 810 litų paskolą Jonui, 729 litų paskolą Antanui ir t.t. – sekai artėjant prie begalybės, pinigų masės limitas bus artėjantis prie 10 kartų didesnės sumos, nei pradinis indėlis, t.y., prie 10000. Toks rezervavimo mechanizmas garantuoja, kad pinigai neims daugintis neribotai.
Kita vertus, galim pastebėti, kad praktinis kritinis taškas šioje sistemoje yra netgi ne pats rezervas ir net ne perskolinimų skaičius, o tiktai tai, kokia dalis pinigų yra bankų sąskaitose, o kokia yra atsiimta iš bankų grynais: pvz., jei pusė pinigų rinkoje bus atiduoti pirmam paskolos gavėjui į rankas, perpus kris visa likusi seka. Čia, gal būt, yra ir viena iš gilesnių priežasčių, dėl kurių pasaulinė finansų sistema darosi vis labiau nestabilia – vis mažesnė dalis pinigų gryninama, todėl didėja išvestinių pinigų dalis.
Paskutiniu metu vis didesnė pinigų dalis tampa elektronine, t.y., sėdinčia banke, o ne žmogaus kišenėje. Tai reiškia, grynųjų kiekis – kuo toliau, tuo mažesnis, o visi tie multiplikavimai panaudojami vis aktyviau. Kai atsiskaitai parduotuvėje kortele, tavo pinigai iš vienos sąskaitos į kitą nueina momentaliai. Savo ruožtu, paskolų sekos vidutinis ilgis vis didėja, atitinkamai augindamas ir rinkoje esančių pinigų masę. Bankai stengiasi grynųjų pinigų laikus sumažinti kiek įmanoma labiau: tai ir elektroninės atsiskaitymų kortelės (debetinės ir kreditinės), ir bankomatai (vietoj to, kad grynintis pinigus kartą per mėnesį, galima grynintis kas 3 dienas, taip 10 kartų sumažinant grynųjų dalį), ir elektroninė bankininkystė, ir internetinės parduotuvės (šiose išvis negalima atsiskaityti grynais).
O dabar įdomybių, štai toks scenarijus: tarkim, du bankai vykdo atsiskaitymus, vienas kitam persiųsdami pinigus. Tačiau bankas, kuris pasiunčia pinigus, nurašo tuos pinigus iš savo sąskaitos su uždelsimu, tiktai praėjus kuriam laiko tarpui. Pusantros minutės uždelsimas, kalbant apie pvz., milijardo transakcijas per dieną, reiškia milijoną iš niekur atsiradusių pinigų. Jei imsim amerikietišką 10% rezervą, tai reikš jau 10 milijonų, o kokios pustrečios valandos uždelsimas jau reikš milijardą iš uždelsimo atsiradusių pinigų (atsiradusių siunčiančiame banke, bet prarastų pas gaunantį banką). Kaip ten sakoma, laikas – pinigai?
Arba pvz., asinchroninis scenarijus: vienas bankas persiunčia pinigus be uždelsimo kitam, tačiau iš savo sąskaitų nurašo su pvz., 10 sekundžių uždelsimu. Kaip jums tai atrodo? Žinoma, tai pažeidimas, tačiau, kai transakcijos vyksta per sudėtingą tarpininkų grandinę, ne taip jau paprasta tokius dalykus sukontroliuoti, galimi ir gudresni variantai, kaip pvz., siunčiančiame banke pinigai gali būti nurašomi iškart, tačiau gaunantis bankas gali juos užskaityti anksčiau, nei gavo realiai. Koks nors neaiškus tarpininkas dėl panašių techninių "problemų" staiga gali pasidaryti labai turtingu, jo paties klientams net nepastebėjus jokio pokyčio transakcijų laikuose.
Kartą vienas pažįstamas biržos žaidėjas minėjo, kad būtent tarpbankinių atsiskaitymų laikų pokyčiai yra vienas iš svarbiausių rodiklių: didėjant pinigų trūkumui, bankai ilgina transakcijų laikus, o patyrę žaidėjai kartais stebi netgi dešimtadalio sekundės pokyčius skirtinguose regionuose. Aš čia tik prisimenu, kaip apie 2000 metus kai kurie lietuviški bankai pavedimą į kitą banką darydavo dvi-tris dienas.
