Tag Archives: biurokratija

Vasario 16 arba tai, kur slepiasi Laisvė

Šiandien Vasario 16 – mūsų laisvės šventė. Netgi ne šiaip laisvės, o Laisvės iš didžiosios raidės. Laisvės todėl, kad galime būti savimi, kalbėti savo kalba, patys spręsti savo likimus, gyventi savo valstybėje ir niekas mums negali nurodyti, ką ir kaip mąstyti. Niekas negali mūsų kankinti, dusinti ir mulkinti, o paskui sodinti į kalėjimus už tai, kad nesutinkame. Tai yra Laisvė.

Lietuvos vėliava

Už šitas tris spalvas dar ne taip jau seniai buvo galima sėsti už grotų. Už spalvas. Už grotų. Suprantate?

Šiais laikais jau niekas nieko nesodina į kalėjimus už kalbas apie laisvę. Gali kalbėti apie savo laisvę, kitų laisvę, pats spręsti ką daryti. Daug visko pasikeitė. Bet kažkuri dalis nelaisvės liko. Vis dar liko – ta nelaisvės dalis, kurią manosi galintys reguliuoti visokie tipai, įsivaizduojantys, kad jie geriau už mus žino, kaip mes turime mąstyti, ko mes turime norėti, ką mes galime galėti.

Jei valstybės mastais pasižiūrėsime, tai didžiausi laisvės priešai yra įvairiarūšiai stagnatoriai, biurokratai, o bendrai – tai korupcionieriai, nes būtent jie atima iš mūsų galimybes būti savimi, apgaudinėja, dusina ir neleidžia spręsti patiems. Iš nevalstybinių laisvės priešų – tai šiaip nusikaltėliai, kurie riboja mūsų laisves, vogdami iš mūsų, plėšdami ir darydami kitus nusikaltimus. Taip, vienas bruožas yra bendras ir stagnatoriškai biurokratijai, ir paprastam kriminalitetui – jie visi riboja mūsų laisvę.

Iš Ukrainos įvykių puikiai pamatėme, kad būtent įvairiarūšiai korupcionieriai bei nusikaltėliai tampa pagrindiniu ramsčiu ir užsienio valstybių invazijai: korumpuoti pasieniečiai ir muitininkai praleidinėjo ginklus, o paskui ir ištisas nusikaltėlių grupes į Rytų Ukrainą. Kiti nusikaltėliai organizavo riaušes, baugino žmones. Korumpuota pseudoteisėsauga dangstė ir rėmė Rusijos invaziją į Ukrainą. Nusikaltėliai, biurokratai, stagnatoriai – tie patys laisvės priešai.

Laisvė – tai ne šiaip kokia nors abstrakcija. Ir ne tik gebėjimas pasipriešinti invazijai ginklu. Laisvė – tai kiekvieno mūsų gebėjimas pasipriešinti bet kokiam nusikaltėliui, biurokratui ir kyšininkui. Laisvės mes turime tiek, kiek sugebame įduoti tokius veikėjus teisėsaugai ir išlikti nuo jų nepriklausomais.

Labai paprastas dalykas – visa ta Laisvė. Paskelbta beveik prieš šimtmetį. Ir visą laiką išlikusi tiek, kiek mes, mūsų tėvai, seneliai ir proseneliai sugebėdavo pasipriešinti stagnatoriams, biurokratams, vagims ir visiems kitiems, norėjusiems tą laisvę sutrypti.

Su Vasario 16, ponai ir ponios! Būkime laisvais ir būkime savimi!

Neapleidžiant minties apie biurokratinius efektus

Jau spėju, kad užknisęs būsiu visus, su Maldeikienės problema (gal netgi ir pačią ponią Aušrą Maldeikienę užveikiau). Bet visvien noriu dar kartą grįžti prie tos pačios temos apie biurslą. Nes lenda per visur tas mėšlas – ir stambiai, ir smulkiai. Išsunkdamas viską, ką gali ir iškreipdamas ekonomiką taip, kad kartais kyla klausimas, kaip išvis šitaip gali būti.

Ji jums sako: reikia dar reguliavimų, dar visokių įstatymų, ribojimų, draudimų, tikrinimų ir valdžios kišimosi kur papuola. Pažiūrėkit į biurslinės lervos akis. Kažkada ji buvo normali, bet pasidavė reguliavimams.

Šita zombė jums sako: reikia dar reguliavimų, dar visokių įstatymų, ribojimų, draudimų, tikrinimų ir valdžios kišimosi kur papuola. Pažiūrėkit į biurslinės lervos akis. Kažkada ji buvo normali, bet pasidavė reguliavimams. Dabar ji nori tik vieno: suėsti jūsų smegenis ir paversti jus tokiais pat zombiais. Tai biurslo deivė.

Priminsiu trumpai ano esmę: biurslas – tai tokia simbiozė tarp ganėtinai nesveiko verslo, paremto valstybės įtaka iš vienos pusės ir valdininkų, kurie naudojasi verslo įtaka iš kitos pusės. Tarpusavio nauda gali būti įvairi – ir atkatai, ir politinė galia, ir šiaip besidalinamas pelnas, ir netgi paprasčiausiai rami kokio nors valdininko galva, nes jo problemos išsisprendžia savaime. Variantų čia daug.

Būtų gal ir nieko blogo, jei ne tai, kad dėl biurslo atsiradimo valdžios išlaidos ima augti tiesiog absoliučiai neadekvačiai, o tuo tarpu normalus verslas yra paprasčiausiai išstumiamas nesveikais reguliavimais. O paskui tai virsta neadekvačių reguliavimų sukeltu emigracijos srautu.

Continue reading →

Apie biurokratijos ir biurslo saviaugą

Aš jau rašiau apie Maldeikienės problemą (paskaitykit, jei neskaitėt – ten mažiau raidžių, bet užtat yra paveiksliukų, iš kurių nieko neskaitant, galima viską suprasti): šioji yra tame, kad ponia Aušra Maldeikienė kažkaip bando ginti ir laisvą rinką, ir perskirstymą, tuo pat metu užsipuldama ir perskirstymą, ir laisvą rinką Lietuvoje, nes ir su tuo, ir su anuo yra bėdos.

Chimera - toksai keistas padaras - liūtas su ožio galva iš nugaros augančia, o ir uodega - gyvatė. Klaikus, beprasmis, pavojingas ir absurdiškas. Biurokratinė sistema Lietuvoje daug kuo primena šitokį monstrą.

Chimera – toksai keistas padaras – liūtas su ožio galva iš nugaros augančia, o ir uodega – gyvatė. Klaikus, beprasmis, pavojingas ir absurdiškas. Biurokratinė sistema Lietuvoje daug kuo primena šitokį monstrą.

Čia labai paprasta: galėtų veikti ir realiai socialdemokratinis modelis, ir laisvarinkiškas, bet jie tarpusavy nesuderinami ir reikia apsispręsti, ką rinktis. Nes kai bandoma sukurti hibridą, tai gaunasi nei šis, nei tas – kažkoks katšunis ar arkliakarvė, kur naudos jokios.

Taip yra dėl vienos labai nemalonios sisteminės ligos: kai neapsisprendžiama, kuria kryptimi eiti, nuolat priimami kompromisiniai sprendimai – nei šen, nei ten. Atitinkamai, reguliavimai ilgainiui augina ir biurokratiją su visa korupcija, ir išskirtines sąlygas turinčias įmones, kurios vėlgi susisieja su ta reguliavimų sistema. Rezultate gaunasi visas biurslas – oligarcinių ir korupcinių struktūrų simbiozė.

Bet štai mechanizmus nagrinėjant ir ieškant kaltųjų, nereiktų įsivaizduoti, kad yra kažkokie piktavaliai, kurie rezga sąmokslus. Viskas vyksta natūraliai ir savaime: kažkuris verslas tiesiog nori uždirbti pinigų ir puikiai suprantama, kad jie stengiasi, kaip tik gali. Dar daugiau – jei jie nesistengtų, tai ir nekurtų vertės, tad čia džiaugtis reikia, nes verslas atitinka savo paskirtį ir daro viską, kad tik gautų pinigų iš vartotojo, o vartotojas moka už tai, kad sukuriama vertė. Trumpai tariant, nėra čia ką kaltinti.

Kiek sudėtingiau yra su biurokratine sistema: šioji lyg ir turėtų užsiimti vartotojų gynimu, tačiau kažkodėl itin dažnai gaunasi priešingai. Priežastis paprasta – žiūrima savo interesų, kurie absoliučiai nesisieja su tuo, kuo tikimasi: visi norėtų, kad biurokratai gintų jų interesus, tačiau biurokratai kažkodėl gina tik savo pačių veiklą, kuri dažnai būna visiškai priešinga tam, ko norėtume.

Taigi, reguliavimų lygis auga, o nekaltai atrodanti biurokratija tampa būtent tuo esminiu tašku, kuris ir užtikrina, jog viskas liks blogai. Ponia Aušra Maldeikienė kartą man teigė, kad aš pervertinu biurokratijos įtaką. Deja, čia ji labai klysta ir aš tai jums garantuoju: būtent išsipūtusi ir prastai veikianti biurokratinė sistema šiuo metu yra ta problema, kurios dėka vystosi biurslas.

Vat čia ir pažiūrėkim į tą biurokratinio neveiksnumo mechanizmą paprastuoju būdu, per kokio nors išgalvoto atvejo analizę. Kiek tai išgalvota, o kiek realistiška – patys atsirinkite.

Continue reading →

Eurobiurokratijos įtaka Lietuvos įstaigoms

Čia ganėtinai negiliai užkabinsiu ES biurokratijos įtaką, nes buvo klausinėjančių, kaip visokia ta stagnuojanti sistema derinasi su Europos Sąjungos reikalavimais. O situacija kaip tik visu ryškumu čia ir išlenda: jei tik yra kokie nors reikalavimai ar reguliavimai iš ES, nomenklatūros veikėjai, suinteresuoti savo darbo užtikrinimu, visada juos bus linkę įdiegti taip, kad biurokratijos kiekiai maksimizuotųsi. T.y., abi vietinė biurokratinė sistema bet kurioje šalyje linkusi pridėti europinį reguliavimą taip, kad atsirastų kuo daugiau darbo.

Plečiantis biurokratijai, po kiek laiko reguliavimai tampa svarbesniu dalyku, nei bet koks sveikas protas.

Plečiantis biurokratijai, po kiek laiko reguliavimai tampa svarbesniu dalyku, nei bet koks sveikas protas.

Savaime aišku: amžinai atsranda veikėjų, kurie bet kokią ES direktyvą interpretuos venakryptiškai, taip kaip naudinga jiems. Jei direktyva neleidžia kažko reguliuoti ir reikalauja biurokratinės kontrolės švelninimo, ji bus ignoruojama arba eiliniu stebuklingu būdu perinterpretuojama taip, kad gautųsi viskas literaliai priešingai, nei reikalauta, o reguliavimų padaugėtų.

Esu kadais paskaitęs konkrečių direktyvų ir jų vietinių adaptacijų, tai žinot, skirtumas būna kartais toks, lyg lygintum kopėčias su ekskavatoriumi: būna kartais, kad kokie nors veikėjai lietuviškuose dokumentuose privelia vienaip, o pasižiūrėjus į tas direktyvas, paaiškėja, kad parašyta diametraliai priešingai.

O štai jeigu direktyva nurodo kažką kontroliuoti ar reguliuoti, tai ji bus priimta, vykdant jos reikalavimus pačiu aršiausiu įmanomu būdu, nes būtent tai maksimaliai padidins biurokratų užimtumą.

T.y., matome, kad bet kuriuo atveju biurokratijos arba nesumažės, arba jos dar daugiau prisidaugins, tiesiog visas dauginimas bus pridengtas dar ir demagogijomis, esą būtina daryti tą ar aną, nes esą taip reikalauja ES.

Tačiau su europine biurokratija yra ir savų niuansų – bene svarbiausias jų – tai itin didelė (daug grandžių turinti) piramidė, esant itin plačioms reguliavimų apimtims. Kitaip tariant, suveikia informaciniai efektai, kurių patį veikimo principą ir įtakų lygį galim nesunkiai pamodeliuoti:

  • Tarkim, kad Lietuvoje turime scenarijų: kažkoks verslininkas pasiskundžia valdininkais kokiam žurnalistui, tasai parašo, tada koks ministras apsvarsto, perduoda informaciją inspekcijos vadovui, kuris priima sprendimą, kurį gauna inspektorius, kuris paskui jau taiko to verslininko atžvilgiu. Taip galim tarti, kad čia yra 6 grandys komunikacijos grandinėje ir 5 informacijos perdavimo etapai. Kiekviename etape turint kokį 10% informacijos praradimą, gausime rezultatą, kuris bus 0,9^5=0,59, t.y., nors rezultatas bus ir nelabai sąmoningas, bet bent jau didesne dalimi teisingas.
  • ES atveju matyt galim drąsiai pridėti dar tiek pat informacijos perdavimo etapų, tad su tais pat informacijos praradimais gausim 0,9^10=0,35, t.y., maždaug trečdalio teisingumą. Trumpai tariant, informacijos iškraipymai iš esmės ims blokuoti galimybes daryti prasmingus sprendimus*.
  • Panašiai rezultatai išsikraipo ir nuo reguliuojamų sričių pločio (t.y., kiek skirtingų veiklų paliečia koks nors sprendimas). Kai Lietuva nėra didelė, sprendimai gaunasi gan pakenčiami, pvz., jei koks nors nutarimas užkabina 100 įmonių, iš kurių 10% bus netipiškos, tai nukentės 10 įmonių. Žodžiu, sužaidus į kompromisą, daugeliu atvejų gausim visgi priimtiną rezultatą.
  • ES atveju įmonių turėsim kokį 100 kartų daugiau, sritys bus belenkiek įvairesnės, tad priimtino rezultato vargu, ar bus galima tikėtis. Nors čia paskaičiuoti gan sunku, bet pats principas natūraliai suprantamas: koks nors vaismedžių reguliavimas Lietuvoje teužkabins kokias nors obelis, kriaušes, slyvas ir vyšnias, bet visos ES mastais skirtingų vaismedžių rūšių bus bent kelis kartus daugiau. Jei iš lempos tarėme, kad Lietuvoje koks nors sprendimas bus priimtinas 90%, tai ES atveju jau bus koks 100 kartų daugiau įmonių, kas grubiai duos kokį 90%^sqrt(100)=0,35, t.y., vėl kokį trečdalį tinkamumo.
  • Vat čia dabar abu mechanizmus apibendrinę ir paėmę iliustracinius lempaskaičius, gaunam Lietuvos atveju sprendimo tikėtinas teisingumas sieks vos 0,9*0,59=0,53, o ES atveju – 0,35*0,35=0,12. Žodžiu, vargu ar reikia stebėtis, kad kokie nors eurobiurokratai sugalvoja reguliuot prezervatyvų ilgį, bananų kreivumą ar dar kokius nors kliedesius.

Aišku, visam nesąmoningumui kompensuoti irgi yra metodai – pvz., papildomos grandys informacijos tikslinimui, papildomi laikai vertinimui ir t.t., tačiau tos papildomos grandys, laikai ir visa kita biurokratinį aparatą padaro dar gremėzdiškesniu, o kokių nors smulkmenų svarstymas kartais užsitęsia tiek, kad paprasčiausiai praranda prasmę.

O kur čia biurslas su visokiomis specifinių verslų įtakomis? Ogi labai paprastoje pozicijoje: jie bet kokius ES nutarimus lygiai taip pat naudoja, pridengdami visokius savo biursliškus absurdus. Nes suprantat gi, jei tik kažkam pasakysi, kad čia ES reikalauja, tai bet kokį kliedesį galima prastumt.

Taigi, kai kyla ES reikalavimai, verta pirmiausiai užduoti klausimą, ar tie menami reikalavimai kartais nėra elementarūs makaronai, kuriuos visuomenei kabina kažkokios suinteresuotos grupės? Ir kartu užduoti dar du klausimus: ar tikrai kokia nors ES direktyva turi bent kokios nors prasmės ir ar tikrai ją išvis kaip nors reikia čia mums vykdyti?

 

—————–

*  Kad nebūčiau galaslovnas, pasakysiu tiek, kad EP sugebėjo netgi imtis priemonių prieš psichotronus, kas rodo, jog tasai iš prielaidos gautas trečdalis adekvatumo – labai optimistinis ir tetinkamas patiems skirtumams paaiškinti. Praktikoje galima įtarti, kad kai kuriais atvejais tas koeficientas netgi kelių procentų nepasiekia.

Lietuvos Paštas

Pagaliau susisiekimo ministras įvardino tai, kas artimiau susipažinusiems su tema buvo akivaizdu jau beveik 20 metų: Lietuvos Paštas buvo sąmoningai varomas į bankrotą.

Vos Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, Lietuvos Paštas atsisakė naudoti lietuviškus pašto ženklus. Kilo paradoksali situacija, kai pašto ženklai buvo, o juos naudodavo paskiri skyriai, tik savo iniciatyva. Spustelėjus kažką iš Lietuvos Pašto vadovybės, pavyko pasiekti to, kad pašto ženklai atsirastų, tačiau visvien ilgai buvo pezama, esą į užsienį ar kitas SSRS respublikas siunčiant, reikia klijuoti ir sovietinius. Būtent šia proga filatelistai patys (filatelistai, o ne Paštas!!!) išleido Kovo-11 perspaudus: tam, kad jei jau paštai atsisako priimti lietuviškus ženklus, kad bent jau sovietiniai būtų su užrašais apie nepriklausomybę.

Jau įtvirtinus nepriklausomybę, Lietuvos Paštas padarė vieną pirmų tikslingo bankrotinimosi veiksmų – pašalino visas išsiuntimui skirtas pašto dėžutes, išskyrus tas, kurios buvo pašto skyriuose. Esą "brangiai kainuoja" jų išlaikymas ir aptarnavimas. Šio sprendimo dėka jau per kelis pirmus metus laiškų siuntimas sumažėjo keletą kartų, o praėjus keliolikai metų daugelis jaunesnių Lietuvos piliečių net nežino, kaip laišką išsiųsti.

Vienu iš pirmų žingsnių buvo ir bandymas atsisakyti spaudos platinimo – esą tai ne pašto reikalas. Rezultatas buvo paprastas: paštas prarado krūvas pinigų, o visokie leidiniai ėmė platinti save patys. Pašto vadų nelaimei, pilnai įgyvendinti šio dalyko nepavyko.

Vėlesnis etapas buvo sudėtingesnis: teko sudarinėti sutartis su kurjerių firmomis, kad už šias vokuoti siunčiamus dokumentus ir netgi gabenti laiškus, bet už tokias kainas, kad paštas kuo stabiliau eitų į bankrotą. Kurjerių firmos džiaugėsi, pašto vadai gaudavo "atkatus".

Paskui kilo geresnė mintis – uždarinėti vietinius pašto skyrius, nes esą jų išlaikymas daug kainuoja. Čia maždaug kaip Maxima uždarinėtų parduotuves, nes jų išlaikymas esą brangiai kainuoja. Kad savikainas padidintų, o pelną sumažintų, dar ėmė statyti bilietėlių eilių automatus, kaip bankuose – kad pašto ženklą perkančio kliento aptarnavimas užtruktų ne pusę minutės, o bent kokias 3-4. Savo vidiniame laikraštyje Lietuvos Paštas ta proga dar išspausdino vedamąjį apie tai, kokie blogi yra klientai, kad būriais eina į paštą, stojasi į eiles, grūdasi prie langelio ir kad, deja, atsisakyti juos aptarnauti negalima, bet galima pastatyti bilietėlių automatus iš Hansabo.

Bene paskutinis žingsnis, skirtas pagerinti kurjerių gyvenimui ir dar labiau sumažinti apyvartai buvo Lietuvos Pašto sprendimas nedirbti savaitgaliais. Ta proga buvo pradėtos kalbos, kad mažesniems pašto skyriams pakaktų dirbti 1-2 dienas per savaitę. Šiųjų darbo laikas jau anksčiau buvo sutrumpintas, daugeliu atvejų – iki 16 valandos, kaip tik tiek, kad dirbantis žmogus niekaip negalėtų jais pasinaudoti.

Paskutinius dešimt metų pašto vadai tyliai vis skleidė kalbas apie numatomą privatizaciją – akivaizdžiai, jos ir tikėdamiesi. Paskutinės kalbos buvo apie tai, esą ES numato pašto paslaugų liberalizaciją, todėl esą bus privatizacija. Nors liberalizacija išties tereiškia tai, kad siuntų gabenimas leidžiamas ir kitoms įmonėms, o ne tik valstybiniam paštui, kitaip tariant, Lietuvoje ta liberalizacija jau senų seniausiai yra. Valstybinio pašto realybėje atsisakyti neįmanoma: ir dėl to, kad reikia vykdyti specifines mažo pelningumo funkcijas (pvz., smulkiuose kaimuose), ir dėl to, kad gabenamos valstybinės siuntos, įskaitant ir slaptas.

Lietuvos pašto veiklą bene geriausiai reprezentuoja pašto vidinis laikraštis, savo silpnaprotiškais tekstais primenantis sovietinę spaudą bei patys pašto ženklai. Šiųjų biznis irgi organizuotas nuostabiai – išrenkami tik pateptųjų projektai, kad premijas gautų savi, giminaičiai ar darbuotojai. Ir viskas gi teisėta, "komisija priėmė, konkursas buvo". Taip išleidžiami tokie šedevrai, kaip garsusis "apsišikęs kūdikis" ar Mesalina (Lietuva – vienintelė pasaulio valstybė, išleidusi pašto ženklą , vaizduojantį prostitutę!), vėliau reprezentuojantys Lietuvą prieš visą pasaulį.

Tikėkimės, kad kažkas pasikeis. Nes savo sovietine degeneracija Lietuvos Paštas seniai pralenkė bet ką iš valstybinių įmonių – net Lietuvos Geležinkeliai, save palyginę su Lietuvos Paštu, tyliai apsiverktų kamputyje. Pagal įvairius pasaulinius pašto organizacijų reitingus, Lietuvos Paštas nuolat pakliūna į šimtuko apačią, o kartais net ir į šį neįtaiko, vilkdamasis greta karų, maištų ir kitų neramumų kamuojamų Afrikos valstybių, nuolat tapdamas visos Europos rekordininku pagal prarastų siuntų procentą ir laiškų gabenimo trukmę.

Lietuva yra vienintelė pasaulio šalis, kur yra ištisa prieš pašto veiklą protestuojanti organizacija – Filop. Ir, ko gero, vienintelė pasaulio šalis, kur filatelistai rengia ne gražiausio, o baisiausio pašto ženklo rinkimus.

Galime tik nostalgiškai prisiminti sovietmetį, kai laiškas tame pačiame mieste būdavo atgabenamas per vieną dieną. Dabar tai užtrunka 4-5 dienas, o kartais – ir savaitę.