Prieš kelias savaites pagavau save su mintim, kad gal ir žinau, kaip išspręsti vieną bėdą. Bėda sena: mano bloge vis kaupiasi ir kaupiasi neskelbti straipsniai. Jų jau yra kelios dešimtys. Ir kaupiasi jie dėl vienos priežasties: kai parašau kažką protingesne tema, palieku susigulėti, kad po kelių ar keliolikos dienų perskaityčiau ir kritiškai pervertinčiau. Ir tada pataisyčiau ar perrašyčiau išvis naujai*.
Deja, man nepavyksta. Tokie straipsniai taip ir pasilieka gulėti. Aš perskaitau, pervertinu, o paskui pagalvoju, kad reikia jiems dar susigulėti. Ir taip toliau, ir taip toliau. Tai beviltiška tiesiog – straipsniai guli ir kaupiasi, o išlenda tik vienas kitas, pvz., kaip tas apie moters lytinių organų higieną (irgi gal pusę metų gulėjęs, perrašinėtas ir paskui su abejonėmis paskelbtas). Guli ir keletas straipsnių apie vadybą bei semiotiką – irgi laukia susigulėjimo kažkokio.
Anksčiau, prieš keletą metų, kažkaip nesivaržydavau ir skelbdavau, ką papuola. Nežinau, kodėl – gal tiesiog nežiūrėjau į diskusijas rimtai, kaip į dalyką, iš kurio tiek daug gaunu. Dabar pastebėjau, kad jau senokai taip nepavyksta.
Aš noriu protingų minčių ir protingų diskusijų. Tai yra vienintelė priežastis, dėl kurios rašau. Mano didžiausias džiaugsmas yra naujos mintys, nauji atradimai – tie dalykai, kurie keičia mano pasaulio suvokimą**. Todėl aš noriu, kad žmonės, su kuriais bendrauju čia, gautų iš manęs tiek, kad galėtų man tų minčių ir duoti. Bet gaunasi kažkokia nesąmonė: vietoje to, kad prisidiskutuočiau, rašau į archyvą, kuris taip ir lieka uždaru. Tik vienas kitas straipsnis išlenda. Gaunasi štai taip:
Taigi, čia ir matosi: ar rašyti viską apgalvotai, ar rašyti, kas į galvą šaus?
Kaip matome, čia kažkoks kliedesys: kuo norisi protingiau padaryti, tuo gaunasi blogiau. Negana to, kai parašai jau visai protingai ir taip, kad nėra, nei kur pridėti, tai netgi komentarų nesusilauki. Nes visi, kas paskaito, nutaria, kad nėra čia ką pridėt ir nei nepakomentuoja. Ir rezultatas nulinis. Daug prastesnis, nei tuo atveju, jei sąmoningai parašytum absurdiškus kliedesius. Maždaug tokius kliedesius, kokių čia daugelis ir ieško (o tai – daug sakantis paradoksas).
Tai išvada tokia: stengsiuosi dabar neperlenkinėti lazdos su tais protingumais. Ir nepergalvodinėti, ar nebuvo ten kokių nors kliūrkų kokiame nors straipsnyje. Tegul būna tos kliūrkos, nes kitaip nieko įdomaus nesigaus. Taip kad laukite senų nepatikrintų daiktų – kai kurie jau daugiau, nei metus guli nepaskelbti jums. Trumpai tariant, pabandysiu persilaužti.
———–
* Jau šitą straipsnį parašęs, supratau, kad ir jį noriu išsaugoti, kad ryt peržiūrėčiau ir pergalvočiau. Blyn, negalima taip. Skaitykit ir px, jei kažką nusišnekėjau ir prikūriau briedo. Galit vadint mane durnium.
** Pasaulio pažinimas, naujas požiūris – štai, kas išties veža. Ir būtent tai yra priežastis, dėl kurios esu absoliučiai netolerantiškas visokiems dibilams ir tūpiems šabloniniams propagandistams, kuriuos atpažinęs, baninu be pasigailėjimo: tokie žmonės ieško ne platesnio suvokimo, o aplinkinių proto susiaurinimo iki bukai nustatomų rėmų.
