Tag Archives: delfi

Pasibaigus tinklaraščių reklamos savaitei

Labai noriu padėkoti visiems, kas tik sudalyvavo tinklaraščių reklamos savaitėje, neišskirdamas nei vieno. Kiekvienas prisidėjo, kaip galėdamas – taip atvesdamas naujų skaitytojų į gerus, bet mažiau žinomus blogus, reklamuodamas kitus ir platindamas tarpusavio paramos idėją. Aš tikrai nesitikėjau tokio plataus palaikymo. Tai nuostabu – gerokai virš 100 dalyvių, tarp jų – ir ryškiausios, tūkstančiams žmonių žinomos blogosferos žvaigždės, ir dar tik pradedantys blogeriai, dalinę mums visiems nuorodas į savo atradimus.

Mūsų – tiek daug, kad aš net neįstengiau atsekti visų dalyvių, nors nuolat kapsčiau Google naujienas, vis ieškodamas, kas prisijungė prie mūsų akcijos. Atsiprašau, jei ką praleidau ar įtraukiau sąrašan pavėluotai.

Daugiau, nei 100 blogerių – tai milžiniška jėga. Pabandykim aproksimuoti skaičius – štai, jei kiekvienas iš dalyvių vidutiniškai nurodė po 5 kitur nesikartojančius blogus – mes padarėme reklamą pusei tūkstančio autorių. Tai nepaprastai daug. Tai gali lygintis su Lietuvoje aktyviai dirbančių žurnalistų skaičiumi. O jei tarsim, kad kiekvienas toks blogeris vidutiniškai turi 50 skaitytojų per dieną (taip, žinau, kad kai kurie turi dar mažiau, bet yra ir tokių, kur skaitytojų per dieną virš 1000) – tai gausime 25 tūkstančių žmonių dienos auditoriją, 750 tūkstančių mėnesinį skaitytojų srautą. Lietuviška blogosfera, kaip matome, savo įtakingumu gali konkuruoti net ir su didžiaisiais žiniasklaidos banginiais, tokiais, kaip Delfi ar Lietuvos Rytas.

Savaime aišku, kad blogeris – tai ne žurnalistas. Mes juk netaikome į įvykių nušvietimą, mes rašome apie save, savo nuomones, mums svarbius dalykus. Tačiau tie dalykai – neretai žymiai artimesni realybei ir daug svarbesni mums, nei kažkokie pramoginių zvonkių skandalai. Mes rašome ir sau, ir vieni kitiems, mes bendraujame ir dalinamės. Ar dažnai kokiame nors portale gali padiskutuoti su straipsnio autoriumi? Bloge – gali.

Pasaulis keičiasi, internetas mums atveria naujas galimybes – tai banali ir nuvalkiota tiesa. Tačiau ji tampa visai nebanalia ir nenuvalkiota, kai pamatai, kiek daug mes galime. Ir aš tikiu, kad mes visi per šią savaitę pamatėme savo galimybes. Aš pats pamačiau, kad tai, kuo aš taip noriu tikėti, yra tikra – visų dalyvavusiųjų dėka. Ir noriu tikėti, kad mes ir toliau reklamuosime vieni kitus, stiprinsime save ir padarysime pasaulį gražesniu, nes mes sugebame daryti bendrus, šimtus žmonių apjungiančius projektus.

Aš pats tik mažas blogeriukas, žiurkiukas Rokiškis – tą jūs galite pamatyti iš šiame bloge kabančios nuotraukos. Tačiau tikiuosi, kad ir mano cyptelėjimas kažką reiškia, kažką keičia. Nes aš juk, po galais, irgi blogeris! 🙂

Omnitel platina virusus. Kur ritasi pasaulis?

Jau vakar ne vienas pastebėjo, kad, pavyzdžiui, Lietuvos Ryto svetainėje iššokinėja lentelės su įspėjimais apie virusų grėsmes. Kažkas panašaus berods ėmė darytis ir Delfi portale. Šiandien, atrodo, išlindo yla iš maišo. Tai tas nuostabusis Omnitel, kuris vienam mano draugui sugebėjo už savo Omniconnect per mėnesį priskaičiuoti bene 1000 litų ir panašiai numelžė Rytą Staselį, o dar kiek anksčiau pradžiugino daugybę žmonių savo nuostabiu „asmeniniu“ planu. Dar kiek vėliau Omnitel pagarsėjo išvis įdomiais cirkais, pademonstravusiais, kad ant savo klientų jie tiesiog dėjo. Dabar Omnitel mus džiugina nauja pramoga – „džiaukis virusais kartu su Omniu“, tiesa, Google šią akciją pavadino kitaip – „Tai tikriausiai žalinga Jūsų kompiuteriui“.

Continue reading →

Aš nenoriu skaityti naujienų

Ne, žiniasklaida dar nemirė. Ir visai ne apie tai, kad tradicinė žiniasklaida užleis vietą blogams. O tiesiog šiaip apie žanrą ir jo išsigimimą. Užkalnis kartą kažkuriame savo komentare juokėsi iš LJ ir mokytojo Aurelijaus – šį mat daugelis tiesiog garbina. O aš kažkaip pamasčiau ir visai nenoriu juoktis. Gal todėl, kad man, pažiūrėjus TV, ne juoktis norisi, o vemt. Pykina ir nuo daugumos radijo stočių. Gal todėl aš klausausi tiktai Lietuvos Radijo. Šis – savo informatyvumu tiesiog unikalus, fenomenalus ir nuostabus – be konkurencijos. Nesuprantu, per kokius stebuklus jis išliko.

Aš išties labai gerbiu žurnalistus, kurie sugeba į skaitytoją žvelgti, kaip į tikrus, mastančius žmones. Dėl to  ,  ,   – man kaip koks stebuklas. Aš galiu įvardinti, kodėl   yra dievinamas – tai redaktorius, kuris tiki, kad rimti, protingi straipsniai – irgi gali rasti skaitytoją. Jis tiki, kad nebūtina šerti skaitytojus mėšlu, o galima dalintis su jais tuo, kas pačiam įdomu. Jis unikalus, jis pats atrodo, lyg stebuklas. Todėl jis ir dievinamas. Aš labai gerbiu Artūrą Račą, kurio blogo neskaitau, nors porą kartų ir bandžiau suprasti, ką ten randa kiti. Gerbiu todėl, kad jis bando kovoti už normalesnę žiniasklaidą darbais. Bando – o tai jau labai daug. Ir žinoma, gerbiu Andrių Užkalnį, kuris tyčiojasi iš visos makalynės, apie kurią rašau šiame savo moralinės trydos protrūkyje.

Gal kažkam pasirodys keista, bet aš gerbiu Lietuvos Rytą – tai vienintelis Lietuvos internetinis portalas, kuriame daugmaž išlaikomas žanras – originalūs tekstai, įdomios temos, naujienos – bent jau perfiltruojamos, paanalizuojamos, papildomos. Tačiau savo tendencingumu ir iškreiptumu – Lietrytis yra neabejotinas lyderis Lietuvoje, todėl jo nei neskaitau. Kai jį palyginu su Delfi, kuris išties sukėlė internetinės žiniasklaidos perversmą Lietuvoje, pastarasis atrodo gailiai: kopypeistai iš BNS, papildyti keliomis entelektualinių veikėjų paklodėmis, kurias paskaičius, apima depresija. Todėl neskaitau ir Delfi. Alfa ganėtinai panašiai, nors ir bando būti geresniais. Todėl ir jų neskaitau. Zebra – kažkokie mėgėjai, todėl žinoma, kad jų neskaitau. 15min – vis lenda moksleiviško lygio geltonavimai, nors ir bandant išlaikyti tabloidinį formatą. Tad ir jų neskaitau. Balsas – gal ir galėtų išlįst į viršų, bet keisti turinio kratiniai, kur šalia politinių straipsnių atsiranda kažkokios olialia pyzdutės, o visą portalą puošia porno reklamos – tiesiog žudo. Todėl neskaitau ir Balso. Verslo Žinios gal ir būtų tas portalas, kurį pavadinčiau geriausiu, jei ne jų kvankštelėjimai su turinio slapstymais, praeito tūkstantmečio dezainu ir registracijomis. Todėl jau seniai neskaitau ir šių. LRT portaliukas (valstybinė kontora) – turiniu visai neblogas. Naujienos operatyvios, tačiau pateikimas – na taip, valstybinis. Praeitame tūkstantmetyje jie būtų atrodę visai moderniai, dabar gi – nesuprasi, ką jie ten daro… Todėl irgi neskaitau. Ką internete veikia Respublika – nežinau. Toks vaizdas, kad jie iki šiol nesupranta, kas tie internetai. Todėl ir neskaitau. Gal tik Diena tarp visų išvardintų portalų atrodo kiek perspektyviau – turinio kokybe bando konkuruot su Lietryčiu, kartu nenušokdami į politinių tendencijų duobę. Bet ir jų neskaitau. Ar praleidau kažką?

Šiaip jau ankstesnės pastraipos galėjote ir neskaityti, ten jokia ne analizė, o tik bandymas apibūdinti kiekvieną portalą vienu sakiniu. Internete situacija išties yra puiki – konkurencija didžiulė, skaitytojas visad gali pasirinkti. O tai, kad visur prišikta straipsnius uždengiančių reklamų, kurios dar ir automatiškai ima groti, kalbėti ir dainuoti, taip priversdamos tiesiog uždaryti portalą ir ten daugiau negrįžti – smulkmenos. Tikri žiaurumai prasideda, kai pabandai pažiūrėti TV. Pasirodo, anokia "Kakadu" – tai viena iš rimčiausių tiriamosios žurnalistikos laidų. Kitos tiriamosios laidos šūdus ant žiūrovų irgi pila cisternomis, tačiau, skirtingai nuo "Kakadu", dar ir vaizduoja solidžias. Seimo darbas pagal TV – tai tik dar vienas realybės šou, kur seimūnų veiklą reikia pateikti tokiame pat formate, kaip seriale "Lai kraujas liejasi laisvai". Nes kitaip, matyt, neįdomu bus. Kas gi gaunasi? TV elementariai atmeta naujienas, kurios aktualios visuomenei, tuo tarpu generuodamos naujienas pačios. Pvz., net jei koks nors seimūnas prisidirbo, informacijos pagrindą sudarys ne info ne apie seimūną, o pačios TV sugeneruoti sąmokslai, kur tas seimūnas bus įkištas lyg tarp kitko. Į savo auditoriją šie "žurnalistai" žvelgia tiesiog, kaip į debilų tuntą, kuriuos tiesiog reikia maitinti šūdais. Šūdais, šūdais, šūdais – kuo daugiau, tuo geriau.

Atrodo, per paskutinius kelioliką metų žiniasklaida praėjo gan įdomų kelią. Ypač ryškiai tai matosi TV. Gal būt tai susiję su tuo, kad dėl interneto pasikeitė TV auditorija – neliko intelektualesnės publikos dalies, kuri dabar tiesiog naudojasi internetu? O gal priežastys kitos? Nežinau. Mane vemt verčia TV naujienos. Išties vemt verčia ir laikraščiai, ir net internetiniai naujienų portalai. Gal dėl to aš taip ir žaviuosi tais paskutiniais rimtosios žurnalistikos atstovais. Tais, kurie dar žiūri į savo skaitytoją, kaip į žmogų.