Tag Archives: durniai

VLKK talibanas liepia jums Ctrl-0132 Ctrl-0147

Net neabejoju, kad VLKK derėtų išsitrinkti galvas, nes matomai psichotronų spinduliuotė juos visai nukankino

Taip, čia ne kalambūras, o VLKK pasiūlymas, kaip reikia rašyti „lietuviškas“ kabutes. Nes pagal juos tos kabutės yra esą kažkokios ten labai svarbios, jos kažkokią tautinę lietuviškumo prasmę neša, dėl kurios lietuvių kalba pasidarys nelietuviška, jei šitų Ctrl-0132/Ctrl-0147 nedarysite. Tai VLKK talibano™, (© Andrius Užklanis) išradimas, kurio laikytis privalote. Nes jis turi įstatyminę galią (bent jau žiniasklaidoje už nesilaikymą – baudos).

O ką tie VLKK kabutiniai kliedesiai duoda kalbai gero? Išties – nieko. Visiškai nieko. Išimtinai vien tik problemas. Bendrai imant, nėra absoliučiai jokio skirtumo, kokias kabutes rašote. Vienintelė kabučių paskirtis – parodyti, kad jose įdėtas tekstas priklauso kažkuriai kitai semantinei sistemai, kad jo reikšmė (ar prasmė) nėra suprastina tiesiogiai. Jei rašote ąžuolas be kabučių – tai medis, o jei „ąžuolas“ kabutėse – tai kažkas visai kito.

Tas semantinis išskyrimas rašytiniame tekste gali būti realizuojamas įvairiausiais būdais. Pradedant tuo, kad parašote ąžuolas kursyvu, išskiriate bet kokiomis kabutėmis („ąžuolas“,  „ąžuolas”,  “ąžuolas” «ąžuolas», „ąžuolas“, ‘ąžuolas’, `ąžuolas`) ar netgi išvis kokiais nors kitais simboliais, pvz., |ąžuolas|, {ąžuolas} ar !ąžuolas! – bet kuriuo atveju tekstas atskiriamas nuo konteksto ir identifikuojamas, kaip specifinis, priklausantis kitai prasminei sistemai.

Yra tik dvi specifinės sritys, kur būtinos konkrečios kabutės – tai programavimas (kur neretai negali naudoti kitų kabučių, nes tiesiog parseris nesupras) ir atvejai, kai tekste naudojami keliagubi išskyrimai, pvz., „Antanas pacitavo Jono teiginį, kad `VLKK turėtų vadintis UAB ‘Oligorėja ir 7 oligofrenai’`“. Iš pastarojo pavyzdžio matome, kad vadovaudamiesi VLKK pasiūlymais, gautume problemų, atsekinėdami, kur yra kokio sakinio pradžia, o kur galas. Beje, VLKK reikalavimu, sakinys turėtų būti užrašomas taip – „Antanas pacitavo Jono teiginį, kad „VLKK turėtų vadintis UAB „Oligorėja ir 7 oligofrenai“ – taip taip, negalima, pasirodo, rašyti kelių kabučių iš eilės, gale turi būti ne trys kabutės, o tik viena. O dabar pabandykim įsivaizduoti, kad po to sakinio eina dar kas nors su kabutėmis – štai ir gauname bardaką, kuriame imi nesuprasti, kur kas kur ką. Nors skirtingos atidarančios ir uždarančios kabutės yra nelabai patogus būdas (skliaustinis) išvengti kelių rūšių kabučių, bet net ir šitas būdas yra užmušamas, draudžiant jį taikyti taip, kaip reikia.

Pastarasis dalykas galioja ne tik kabutėms, bet ir skliaustams (t.y., matematiškai nepriekaištinga skliaustų rekursija, kai kiekvienas atidarantis yra uždaromas – laužoma). Matome, kad puspročiai, neskiriantys reikšmės nuo prasmės (t.y., konkretaus ženklo panaudojimo nuo semantinio lauko), nesuvokiantys pragmatinių aspektų (jie siūlo skalbti skalbimo miltelius, o ne drabužius – pagal VLKK – „skalbiamieji milteliai“, pagal juos ne detonatorius sprogdina bombą, o bomba sprogdina detonatorių – „inicijuojamasis užtaisas“, o ne „inicijuojantysis užtaisas“), nesugeba susigaudyti netgi vienintelėje formalioje (ir išimtinai bukoje) kalbos srityje – sintaksėje. Remiantis kalbainiais, būtų neįmanoma užrašyti matematinių formulių. Bet tai ir nenuostabu – VLKK talibanas nesugeba skaičiuoti. Jie elementariai pernelyg buki.

Gal todėl savo bukumą VLKK slepia po anonimiškais, taip sovietmetį primenančiais „VLKK“, o ne konkrečių žmonių pasirašomais straipsniais. „‘“Grupė atsakingų piliečių’ informuoja, kad išpuoliai prieš VLKK yra nepagrįsti“ – tai didžiausias atsakas, kokio galite susilaukti, jei užduosite jiems klausimų apie jų kuriamus absurdizmus.

Ir dar dėl Ctrl-0132 ir Ctrl-0147: skaičiaus ir Ctrl klavišo kombinacija perjungia naršyklėje užsklandą („tabą“), tad brangūs kalbainiai, jei dar iš šio teksto nesupratote, ką apie jūsų tūpas galvas parašiau, tai aiškinu paprastai: imperatyviai jus siunčiu lytiškai abstrahuota kryptimi. Kitaip tariant – naxui.

Kogitofobija, kaip tolerastija

Kogitofobija, iš lot. cogito ir gr. φόβος/φοβία (fobos) – patologinė baimė, susijusi su nesugebėjimu turėti nuomonę, analizuoti padėtį, mąstyti. Kitaip tariant – mąstymo baimė. Būdingos kogitofobijos apraiškos – tipinės, susijusios su neadekvačiomis, nelogiškomis, iracionaliomis reakcijomis į bet kokį savo paties ar oponento mąstymą:

  • etikečių kabinimas kažką teigiantiems ar analizuojantiems asmenims: „fašistas“, „homofobas“, „antisemitas“, „islamofobas“, „rasistas“, „seksistas“
  • teiginių bei argumentacijos neigimas, juos vadinant beprasmiais ar neadekvačiais, nieko bendra neturinčiais su tema epitetais, dažniausiai: „diktatūra“, „tolerancija“, „fašizmas“, „homofobija“, „antisemitizmas“, „islamofobija“, „rasizmas“, „seksizmas“, „diskriminacija“, „patriarchatas“
  • kova prieš bet kokias nuomones, remiantis tuo, esą jos pažeidžia kažkieno nuomonę, laisvę, ar pan., diskriminuoja kažkokias mažumas ar visuomenės grupes
  • neargumentuotų ar netgi absurdiškų nuomonių (pvz., „žodis ‘moteris’ yra seksistinis“), beprasmių įsitikinimų gynimas, remiantis teiginiu, esą tai laisvė nuomonei, tačiau nekreipiant dėmesio į argumentus ar įvardinant tuos argumentus, kaip, esą, diskriminaciją, fašizmą, rasizmą ir pan.
  • argumentuotos diskusijos baimė, oponentus stengiantis pašalinti iš diskusijos nediskusiniais metodais, pvz., apkaltinant juos diskriminacinėmis pažiūromis
  • bendru atveju būdinga, kad kogitofobijos kamuojamas žmogus neigia ar ignoruoja bet kokius argumentus (pvz., į pastebėjimą apie fiziologinius skirtumus tarp vyrų ir moterų reaguoja, teigdamas, esą tai diskriminaciją ir seksizmas), o prieštaravimus vertina, kaip asmeninį persekiojimą ar netgi įžeidimą
  • kogitofobijos kamuojamų žmonių pažiūros turi savyje ryškų pozityvios (teigiančios) argumentacijos trūkumą, yra orientuotos į menamų priešų paiešką, bet kurių argumentų neigimą ir atmetimą, pasižymi ryškiu negatyvizmu

Dažniausiai kogitofobijos apraiškos susijusios su reiškiniais, įvardinamais, kaip politkorektiškumas, multikultūralizmas ir pan., neurotitški kogitofobijos kamuojami asmenys perdėm jautriai reguoja net į tokių žodžių, kaip „negras“, „čigonas“, „žydas“ pavartojimą neutraliame ar net pozityviame kontekste (pvz., į sakinį „čigonai turi puikią muzikinę kultūrą“ reaguoja, kaip į diskriminuojantį čigonus), įprastus buitinius epitetus, kaip, pvz., „boba“ ar „durnius“, vertina, kaip priešiškos ideologijos (pvz., seksizmo) apraiškas.

Kogitofobo požiūriu, bet kuri diskusija gali būti vertinama, kaip diskriminacija ar persekiojimas. Kartais kogitofobai vartoja netgi tokias formuluotes, kaip „diskriminacija intelekto pagrindu“ – taip sakant, esą bet kuri kogitofobui nepatinkanti argumentacija esanti diskriminacijos forma, paremta tuo, kad argumentuojantysis neteisėtai, nederamai naudojasi savo aukštesniu intelektu.

Būdinga tai, kad vengdami diskusijos, kogitofobai netgi žodžius, žyminčius konkrečius dalykus, keičia į kitus, nes esą kažką kažkurie žodžiai įžeidžia. Tai irgi nenormalaus, sutrikusio, negatyvistinio mąstymo apraiška, nes bandant pakeisti vieną žodį į kitą, tiesiog vengiama diskusijos, vietoj argumentacijos eilinį kartą vėl panaudojant kaltinimus dėl menamos diskriminacijos ar pan.. Visiškas kogitofobo negatyvizmas jo paties požiūriu dažniausiai vadintinas tolerancija, tačiau realybėje kogitofobija yra greičiau visiška tolerancijos priešingybė.

Kaip anekdotinius kogitofobijos atvejus galime paminėti prieš kokius 6-7 metus pareigūnų pradėtą tyrimą dėl anekdotų apie blondines (esą lytinė ir rasinė diskriminacija) ar neseną istoriją, kai vienas filosofas buvo persekiojamas dėl pasisakymų apie mergaičių ir berniukų auklėjimo. Panašūs nelogiški, neargumentuoti kogitofobinės isterikos atvejai kai kada įgauna net ir dar absurdiškesnę formą, kartais pradedamas bylinėjimasis dėl įprasto kitų asmenų elgesio, šį vertinant, kaip diskriminavimą ar netgi persekiojimą, pvz., patologiniai kogitofobijos atvejai su kaltinimais dėl priekabiavimo žvilgsniu.

Labai svarbu suprasti, kad kogitofobija yra patologinis mąstymo būdas, dėl kurio kogitofobas neadekvačiai reaguoja į argumentus ar bet kokias mąstymo, logikos ar vertinimų apraiškas. Kogitofobija neatstovauja jokių pažiūrų, nes nepasižymi jokiu pozityvizmu, neturi savyje prasmę nešančių teiginių. Vienintelis ryškus kogitofobijos bruožas – tai menamų ar realių oponentų persekiojimas ir diskriminavimas, neigiant jų teiginius tuo pagrindu, esą jie kažką persekioja, diskriminuoja ir pan..

Kita vertus, svarbu neužmiršti ir to, kad dėl kogitofobijai nebūdingo argumentavimo, kogitofobai neturi vieningų pažiūrų ir dėl to būna paradoksalių atvejų, kai du kogitofobai ima persekioti vienas kitą, neigdami vienas kito neigimus ir sutartinai vienas kitą kaltindami tarpusavio diskriminacija, persekiojimu ir t.t..

Dar kitais atvejais kogitofobinės reakcijos pačios įvardinamos, naudojant apibrėžimus, parodijuojančius kogitofobišką mąstymą, pvz., įvardinant kogitofobines reakcijas, kaip „tolerastiją“, o pačius kogitofobus vadinant „tolerastais“.

Kaip mane suranda paieškos sistemos, tęsinys

Ne taip seniai rašiau apie visokius įdomumus, pagal kuriuos mano blogą žmonės suranda paieškos sistemose. Kadangi tema visai įdomi ir kelianti apie tuos žmones minčių, jūsų dėmesiui – tęsinys. Tai kiek naujesnės paieškos frazės, toliau man varančios šiurpą ir kognityvinį disonansą. Pavyzdžiui, štai ko ieško apie Rokiškį (ar apie mane, ar apie Rokiškio miestelį):

Continue reading

Kaip mane randa paieškos sistemose

Na jau negaliu susiturėti, nes tokių fantazmų ateina, kad jau kelintą kartą fantazija atšoka. Pagal ką mano blogą atranda Google paieškoje, tiksliau, kokio durnumo frazes žmonės įvedinėja. Čia truputį parankiojau įdomesnių, kai kurie iš jų leidžia įtarti labai keistą, kartais gal net schizofrenišką ieškotojų mastyseną, kai kurie kiti – tiesiog šiaip durni:

Continue reading