Tag Archives: ekologija

Pasaulio pabaiga dėl British Petroleum

Štai Gudijos įžymybė   davė nuostabų linką apie tai, kaip dėl British Petroleum ateis pasaulio pabaiga. Mintis tokia, kad ta neužkemšama skylė vis plečiasi, purkšdama labai nemenkus kiekius dujų ir naftos. Beje, į paviršių teiškyla tik dalis: mišinio temperatūra siekia kelis šimtus laipsnių, t.y., tokia, kad kildama į viršų, tiesiog su vandeniu sudaro emulsiją, kuri po vandeniu sklinda už šimtų ar tūkstančių kilometrų. Kai kurie spėja, kad realus naftos išmetimas gali būti mažiausiai 3-4 kartus didesnis už skelbiamą.

Bet tai niekai, šitai juk nesukeltų pasaulio pabaigos. Pasaulio pabaiga kils tada, kai skylė pakankamai išsiplės, o slėgis telkinyje sumažės tiek, kad vandenyno dugnas, esantis virš dujų ir naftos telkinio, įgriūtų. Tada įvyks milžiniško kiekio metano išmetimas, o kai šios dujos iškils į vandens paviršių, jos, sudariusios su oru sprogųjį mišinį, bumptels. Ir bumptels taip, kad pusę pasaulio sulygins su žeme, o likusią numarins per visokius klimato pokyčius ir panašiai. Maždaug taip, kaip nuo visokių bumptelėjimų ir klimato pokyčių kažkada išdvėsė dinozaurai. Ir visa tai įvyks gal būt jau po kokio pusmečio.

Taigi, jei kas netingi skaityt – tasai linkas, o jei netingit ieškoti Google – tai ir dar daugiau galit atrast.

Ką aš manau? Ogi nieko nemanau. Šiaip tai iš principo gal ir įmanoma, o gal ir ne. Absurdizmų didelių lyg ir nepastebėjau (jei neskaitysim sunkokai įvertinamo tokiai katastrofai reikalingo dujų kiekio), bet kita vertus, apie geologiją neišmanau. Būtų įdomu kitų nuomonių ar teorijų išgirst.

Buitinė chemija – freonas

Nekaltutis dezodorantas, kurį naudojate, per kelias sekundes jūsų plaučius gali išdeginti labiau, nei išdegintų 20 metų rūkymo. Žinoma, esant specifinėms sąlygoms, gerai pasistengus.

Iki šiol įprasta, kad į daugelį dezodorantų pilamas freonas – taip vadinami įvairūs fluoro angliavandeniliai. Freonų būna įvairių, tai dešimtys ar šimtai junginių, kuriuos vienija tik vienas dalykas – molekulėje vienas ar keli vandenilio atomai yra pakeisti fluoru. Tarp kitko, plačiai žinoma nedegi plastmasė teflonas – tai irgi freonams artimas daiktas. Tiesiog polimerinis fluoro angliavandenilis. Sunkesni, didelės molekulinės masės freonai naudojami gesintuvuose – tai sunkūs lėtai garuojantys skysčiai, labai tinkami tais atvejais, kai negalima panaudoti vandens. Pavyzdžiui, gesinant kokius nors elektros prietaisus. Mažesnės molekulinės masės freonai naudojami šaldytuvuose, kondicionieriuose, dezodorantuose ir pan.. Naudingas freonų bruožas – jie gan atsparūs aukštoms temperatūroms, sąlyginai ar visai nedegūs, parenkant tinkamą freoną, galima gauti tinkamą jo virimo temperatūrą, todėl gerai pritaikyti visokiems buitiniams panaudojimams.

Senas senutėlis triukas, ne kartą rodytas filmuose ar mūsų pačių bandytas, kai uždegi žiebtuvėlį, o į jo liepsną papurški dezodorantu, gaudamas buitinį „liepsnosvaidį“, duodantį metrinę ugnies čiurkšlę – irgi įdomus. Įdomus tuo, kad dega tai ne freonas, o spirito ir eterinių aliejų mišinys, tačiau degimo temperatūros (500-600C) pakanka tam, kad dalis freono būtų sunaikinta, išskaldyta, o fluorangliavandeniliai, oksidavęsi, pavirstų į anglies dvideginio, vandens garų, laisvo fluoro vandenilio ir fluoro rūgšties mišinį.

Darydami savižudišką bandymą, galime kelias-kelioliką sekundžių deginti čiurkšlę iš freoninio dezodoranto, paskui kelis kartus giliai į plaučius įkvėpti susidariusio dūmų debesėlio, pakosėti, o po pusdienio-dienos pajusti aiškius bronchito, o paskui – ir plaučių uždegimo požymius, o jei pavyko prisikvėpuoti pakankamai daug – tai dar ir imt kosėti kraujais. Po kelių dienų važiuoti į ligoninę, ilgai gydytis ir visą likusį gyvenimą kamuotis nuo įvairių plaučių ligų.

Fluoro vandenilio rūgštis – vienas iš šlykščiausių junginių, pasižymintis labai ryškiu citotoksiniu poveikiu (tai reiškia dar ir tai, kad priešnuodžių – nėra), ganėtinai laki, puikiai prasiskverbianti per odą ir tiesiog žudanti ląsteles. Apsinuodijimo požymiai – gan panašūs į tuos, kokius sukelia ipritas, liuizitas ir panašūs cheminiai ginklai. Tiesa, vargu ar buityje kokiu nors būdu gausite pakankamą dozę fluoro rūgšties, kad ši sukeltų pūsles ir pūlinius ant odos. Tačiau dažnas chemikas žino, kad ši medžiaga, beje, daug geriau ir giliau prasiskverbianti į audinius, nei kiti chemikalai, pakliuvusi ant rankų, tiesiog suėda sąnarius ir kaulus, paversdama juos ištisiniais pūliniais.

Senais laikais, kai apie panašius pavojus buvo žinoma daug mažiau, neretas chemikas ar koks gudresnis dailininkas su visokiais chemikalais darydavo visokias grožybes. Pavyzdžiui, graviruodavo fluoro rūgštimi stiklą, ant jo padarydamas visokius gražius raštus, piešinius. Fluoro rūgštis stiklą tirpina, tad ja galima tiesiog tapyti. Beje, viename iš dailės medžiagų žinynų buvau net ir keletą receptūrų tam radęs, žinoma, kad su fluoro rūgštimi, nors ir su įspėjimais, kad tai tinka tik pramoniniam graviravimui. Chemikų ar menininkų nelaimei, tokie bandymai, daromi be specialių pirštinių ir traukos spintų, paprastai baigdavosi tragedijomis.

Kadaise teko skaityti apie rusų chemikų porelę, kuri pasivogė iš valgyklos kažkokių indų ir nutarė nutrinti tuos užrašus, žyminčius, kokiai valgyklai tie indai priklausė (atsimenat sovietinius laikus su tokiais indų žymėjimais restoranuose?). Aktyvistė žmona nutrynė užrašus nuo indų paprasčiausia vata, pamirkyta fluoro rūgštyje. Ir, matomai, dar ir akis pasikasė (fluoro rūgšties garai smarkiai dirgina, ašaros, bevalant indus, turėjo bėgti upeliais). Chemikei teko keisti profesiją. Savo laimei, ji įsidarbino chemijos mokytoja mokykloje. Be abiejų akių, tik su duobėmis, kurios liko, išpjovus ištisinėmis votimis pavirtusius akių obuolius. Ir be riešų – pūliavimas tiesiog išėdė kaulus. Mokiniams ši mokytoja dėstydavo chemiją iš galvos, atmintinai, su įvairiais pavyzdžiais. Savo istoriją irgi kartais papasakodavo. Jos mokiniai laimėdavo įvairiose chemijos olimpiadose, nors mokytoja negalėdavo nei užrašyti ant lentos formulių, nei parašyti jiems pažymių į knygeles.

Keistas dalykas – fluoro rūgštis kaulus ir sąnarius dažnai suėda greičiau, nei odą, ant kurios jos lašeliai pakliuvo: maža molekulinė masė šiam junginiui leidžia greitai prasiskverbti per mėsas, o pažeidžiami daugiau tie audiniai, kuriuose yra kalcio. Kai kurie chemikai, supratę, kad fluoro rūgšties pakliuvo ant pirštų, po pusdienio-dienos patys maldaudavo chirurgų juos nupjauti, nors išoriškai tesimatydavo stiprokas sutinimas. Nepatyrę gydytojai nesuprasdavo, kodėl, tačiau kai pūslės ir pūliniai pasirodydavo ant odos paviršiaus, jau tekdavo amputuoti ne tik pirštus, bet ir rankas.

Ne, deginamas dezodorantas neduos tiek fluoro rūgšties, kad ši suėstų jums kaulus. Net jei deginsite kambaryje, greičiausiai gausite tik mažą dozę. Ir tiktai degindami – nes paprastas freonas yra labai inertiškas ir visiškai nenuodingas. Kai kurie iš sunkesnių freonų buvo netgi bandomi, kaip specifinis kraujo pakaitalas – tai tikrai patikrintas ir nekenksmingas chemijos pramonės kūrinys. Tačiau jei pakvėpuosite deginto freono dūmais, greitai suprasite, kas yra tikra gamtos tarša.

Paprasta ekologija: įkalk vinį, išgelbėk medį

Štai toksai, pasirodo, paprastas ir elementarus būdas, kaip apsaugoti medžius parkuose ar gatvėse nuo išpjovimo: tiesiog prikalti į juos nemažų, kokių 10-20cm ilgumo vinių (kuo didesnis medis – tuo daugiau ir didesnių) įvairiame aukštyje – ir prie pat žemės, ir taip aukštai, kiek tik gali pasiekti. Ir žinoma, iš įvairių pusių. Kelios dešimtys ar ten šimtas sukaltų vinių nepakenkia medžiui, tačiau bandant tokį priviniuotą medį pjauti benzininiu pjūklu, pastarasis lūžta.

Žinoma, vinis reikia kalti giliai – taip, kad jų būtų neįmanoma ištraukti. Manyčiau, labai tiktų vinys su vadinamosiom paslėptom galvutėm (jos kiek kitokios, nei įprastų plokščiagalvių vinių). Gal būt, galima panaudoti ir šiaip vinis su nugnaibytom galvutėm – tokių irgi taip paprastai neištrauksi, tiktai kad kalant vinis gali sulinkt. Kita vertus, yra ir parastesnis, tik laiko užimantis metodas – galvutę nugnybti po to, kai vinis jau įkalta. Jei pavyktų kur rasti – esu matęs vinių su užkarpomis, ar kaip čia pavadint – tam tikru būdu rantytų. Tokių ištraukti beveik neįmanoma netgi tada, kai galvutė palikta.

Savaime aišku, vinis kalti reiktų įstrižai, taip kad padidėtų tikimybė, kad pjūklas užtaikys. Skersinis kalimas į kamieną ne toks pavojingas pjūklams. Kita vertus, ir skersai kalant, medis tampa visiškai netinkamu lentoms gaminti. O tai irgi nėra taip jau blogai. Taip ar anaip, tinkamai panaudotos vinys tampa medžių skiepais nuo pačios bjauriausios ligos – žmonių.

Gaila, kad radikalūs žalieji šito nežinojo tada, kai buvo ruošiamasi pjauti medžius Gedimino prospekte. Tikiuosi, dabar sužinos.

Ekonomika, kaip ekosistema

Yra visa krūva biologinių mechanizmų, kurie labai primena tuos, kuriuos taiko verslas. Natūrali atranka, kai laimi stipriausias – akivaizdžiausias iš tokių. Kiek mažiau pastebimas ekologinis mechanizmas – tai paveldėjimas: įmonės per vadovus ir darbuotojus gauna patirtį iš kitų, anksčiau veikusių įmonių. Kai kurios detalės čia primena net genetiką – paveldimi ištisi kompleksai labai specifiškų savybių (konkrečios technologijos, konkretūs procesai, etc.). Panašiai vyksta ir kryžminimasis – ir tarp įmonių, joms apsijungiant bei skaidantis, ir per tokius metodus, kaip geriausių praktikų perėmimas ar technologijų pirkimas. Panašumų su gamta, su įvairiais organizmais – gyvas galas.

Bet yra ir dar pora dėsnių, be kurių nei gamtoje, nei ekonomikoje negali vykti aukščiau pavardinti dalykai. Tie dėsniai yra tokie fundamentalūs, kad mes apie juos dažnai pamirštam. Pirmas dėsnis – tai gimimo ir augimo dėsnis: organizmai gimsta ir auga, įmonės irgi atsiranda ir auga. Antras dėsnis – tai senėjimo ir mirties dėsnis: organizmai sensta, silpnėja ir miršta. Įmonės – irgi.

Šie dėsniai yra kardinaliai svarbūs. Jei nebus gimimo ir augimo – ilgainiui tam tikra gyvūnijos populiacija tiesiog išmirs. Bet jei nebus senėjimo ir mirties, naujos kartos turės atlaikyti stiprią jau subrendusių individų konkurenciją – ir vėlgi, populiacija degraduos, bus negyvybinga, nes "seniai" nesivystys. Tam, kad populiacija vystytųsi, tobulėtų, turi vykti nuolatinė kaita: gimti vis nauji ir nauji nariai, jie augti, tuo tarpu seni, anksčiau stiprūs – senti ir mirti. Tik tada ima veikti ir kiti procesai – paveldėjimas, atranka ir t.t..

Kaip tai veikia ekonomikoje? Turi nuolat rastis vis naujos įmonės, jos turi augti, tuo tarpu senos, jau stiprios – turi silpnėti, užleisti savo vietą naujoms ir galų gale, užsidarinėti. Tai turi veikti kaip privalomas dėsnis – tada atsiranda ir atranka, ir ekonominė populiacija lieka jauna, gyvybinga, konkurencinga. Tada puikiai veikia ir kryžminimaisi, ir paveldėjimai, ir kitos savybės – nelieka uždarumo, stagnacijos, vyksta nuolatinis vystymasis ir tobulėjimas. Problema tik tame, kad įprastomis sąlygomis nekontroliuojamoje ekonomikoje tokie ekologiniai dėsniai veikia silpnai o kartais – ir išvis neveikia.

Gamta savo dėsnių veikimą stiprina – gyvūnai, ypač aukštesnių, sudėtingesnių rūšių, rūpinasi savo jaunikliais, padeda jiems augti, tuo tarpu seni individai neturi jokių šansų išgyventi ilgiau, nei jiems numatyta – mirtis yra neišvengiamybė, absoliutus gyvybės dėsnis, be kurio, atrodytų, net ir pati gyvybė negalėtų egzistuoti.

Deja, ekonomikoje negalime nustatyti maksimalaus leistino amžiaus įmonei. Kai kurios korporacijos sėkmingai gyvuoja kelis šimtmečius, tačiau kiti konkurenciją žudantys monstrai atsiranda vos per porą dešimčių metų. Vienoms firmoms išaugti ir pasiekti klestėjimui pakanka 5-10 metų, kitoms veikloms prireikia pusšimčio metų. Nustatyti vieningo laiko visoms įmonėms, visoms šalims – neįmanoma. Tačiau kiti mechanizmai – įgyvendinami nesunkiai. Visų pirma – tai rūpinimasis mažiukais (juos ir maitinant, ir sukuriant jiems pagerintas sąlygas), ir senėjimas (t.y., sunkesnių sąlygų sukūrimas didelėms, galingoms įmonėms). Pats elementariausias mechanizmas – tai progresiniai mokesčiai bei nuolaidos startuojančiam verslui.

Tokiam dalykui visiškai nesvarbūs menami moraliniai aspektai, apie kokius pilstyt iš tuščio į kiaurą mėgsta frydmaniški laisvos rinkos socialdarvinistai: esmė ne kažkieno baudime, ne kažkokių nenusipelnėlių skatinime, o tiktai nuolatiniame atsinaujinime. Nuopelnai – nesvarbūs. Gamtai visiškai nerūpi, kad sensta unikalaus grožio povas ar išskirtinai ypatingą balsą turinti lakštingala: visi turi mirti, visi turi senti. Tam, kad ateitų naujos kartos. Ir mes matome, kad negailestingas, neteisingas senatvės ir mirties dėsnis veikia: randasi vis naujos rūšys vietoje senųjų. Paprasčiausios žiurkės pasirodo besančios efektyvesnėmis už dinozaurus, žvirbiai pralenkia pterodaktilius, išnyksta "tobulais" buvę kardadančiai tigrai ar milžiniški skorpionai. Rūšys, besilaikančios gyvybės ir mirties principų, vystosi ir tampa sėkmingomis – būtent šie dėsniai joms ir padeda.

Pažvelgę į įvairias ekonomikas, galime pastebėti tą patį: rinkos, kur dominuoja "geradariškos" oligarchinės ar monopolinės kompanijos, valdančios visą ekonomiką, yra pasmerktos žlugimui. Bene tipiškiausi atvejai – daugelis kolonijinių šalių, kur kardinalią įtaką ekonomikai daro vos kelios monstriškų mastų kalnakasybos kompanijos (tokių pavyzdžių bene daugiausiai galime rasti Afrikoje). Tokiose šalyse paprastai nėra progresinių mokesčių, turto mokesčių, jokios paramos smulkiam ar startuojančiam verslui ir pan.. Klestinčiose šalyse viskas atvirkščiai – progresiniai mokesčiai veikia pilna jėga, o pradedančiaisiais verslininkais valstybė neretai rūpinasi lyg brangiais kūdikėliais. Čia ir ima veikti ekologiniai dėsniai: seni oligopoliniai monstrai miršta, tuo tarpu laimi naujos, inovatyvios įmonės. Būtent tokiose šalyse išties veikia konkurencinė kova, atranka, apsikeitimas geriausiomis praktikomis. Ir būtent tokios šalys tampa turtingiausiomis.

Žinoma, išdėsčiau tiktai vieną požiūrį, bet juk pažvelgus į verslo procesus taip, kaip į juos žvelgia biologai, viskas ima atrodyti kitaip, net nedarant jokių ten gilių ekonominių analizių. Tiesiog paprastas dėsnis – gyvybės ir mirties, jaunystės ir senatvės dėsnis, nuolatinė kaita.

Bangos, telefonai, vėžys ir fizika

Kai įbrendi į jūrą, gali pastebėti, kad bangos eina "kiaurai" kojas, taip lyg tų kojų net nebūtų. Vanduo pakyla, apsemia kojas, bet tai netrugdo bangai judėti. Visai kitaip būna, kai bangoms kelią užtveria daiktas, didesnis už pačią bangą – šios tada tiesiog dūžta, stumdydamos užtvarą ir atiduodamos jai savo energiją.

Kur link suku – visas tas briedas apie mobiliuosius telefonus ir jų sukeliamą vėžį kyla iš elementaraus nesupratimo: bangos, nesvarbu, ar tai radijo bangos, ar vandens bangos, ar dar kokios nors, negali būti sugertos objektų, kurie yra daug kartų trumpesni už jų ilgį. Jei negali būti sugertos – jos negali ir tiesiogiai paveikti to daikto, per kurį sklinda. Tiesiog nėra netgi principinės galimybės poveikiui – banga neatiduoda savo energijos, atitinkamai ir sąveikos nėra.

Mobilieji telefonai, dirbantys 1,8GHz dažniu, skleidžia maždaug 16,7cm ilgio bangas. Telefonai, dirbantys 900MHz dažniu, skleidžia maždaug 33,3cm ilgio bangas. Grubiai tariant, daiktas, kuris sugeria tokias bangas, turi būti bent jau ketvirtadalio bangos dydžio. Didelis, labai didelis, lyginant su organizmo ląstele. Ir jau išvis nesuvokiamai didelis, lyginant su kokia nors DNR molekule – būtent šių molekolių pažeidimai gali sukelti vėžį. Taigi, banga turi būti labai trumpa.

O kaip su mikrobangėmis krosnelėmis, kurios kepa mėsą? O mikrobangės krosnelės irgi nepaveikia ląstelių tiesiogiai. Radijo bangos ten sukuria elektros sroves, kurios jau ir kaitina maisto produktus. Kitaip tariant, žmogų galima iškepti spinduliavimu, tačiau tiesioginio poveikio DNR tai visvien nepadarys (DNR skils tik nuo bendro mėsos įkaitimo). Vėžį sukeliančių veiksnių atveju turėtų būti priešingai: ląstelė turi likti sveika, galinti daugintis, tačiau jos DNR turi būti pažeista.

Ar yra elektromagnetinių bangų, kurios gali paveikti ląstelės DNR, nepaveikdamos pačios ląstelės? Žinoma, kad taip. Tai rentgeno ir gama spinduliai. Tam tikrose ribose poveikį gali daryti aukštadažnis (kietas) ultravioletinis spinduliavimas. Apie šiuos spinduliavimus ir žinoma, kad jie gali sukelti vėžį. Aukštadažnis ultravioletas būna vasarą, vidurdienį, tiesa, jo intenesyvumas – labai jau silpnas, giliai po oda jis irgi negali prasiskverbti, tačiau kaip rizikos faktorius vėžiniams susirgimams – jis žinomas – sukelti gali melanomą (odos vėžį). Rentgeno ir gama spinduliai prasiskverbia žymiai giliau, jų poveikis rimtesnis, tačiau šio spinduliavimo šaltinių aplink mus tiesiog nėra (jei neskaitysim rentgeno aparatų poliklinimose ir ligoninėse).

Taigi, radijo bangos ir vėžys – niekaip nesisieja. O ką galima pasakyti bendrai apie radijo bangų šaltinius? Jų daug. Faktiškai kiekvienas aukštadažnis buitinis prietaisas (kompiuteris, mobilus telefonas, televizorius, radijo imtuvas, mp3 grotuvas ir t.t.) skleidžia radijo bangas. Vieni prietaisai silpnesnes, kiti – stipresnes. Pvz., televizoriaus skleidžiamas radijo bangas specialiai naudojami prietaisai gali pastebėti už daugelio kilometrų, tuo naudojasi britų tarnybos, ieškančios nelegalių televizorių (ten reikia mokėti valstybei mokesčius už televizorių, tačiau atsiranda, kas nori naudotis TV, o mokesčio bando išvengti). Beje, TV siųstuvų galia – šimtus ar net tūkstančius kartų didesnė, nei mobilių telefonų stočių.

Ko gero galingiausi radijo bangų šaltiniai – tai radarai. Gan didelę galią turi laivų radarai, leidžiantys stebėti aplinką už kelių dešimčių kilometrų. Kariniai radarai, skirti lėktuvams stebėti – dar galingesni. Ypatingai aukštą galią turi kariniai radarai, skirti priešo artilerijos taškų susekimui – jie sugeba pamatyti atskrendantį priešo sviedinį ir pagal jo trajektoriją nustatyti iš kokio taško yra šaudoma. Šie radarai turi tokią galią, kad už kelių dešimčių metrų nuo jų esantys medžiai per pusdienį radaro darbo ima gelsti ir mesti lapus. Bet net ir tokios galios radarai nesukelia vėžio, nors priešais pat anteną atsistojusį žmogų galėtų iškepti per kelias minutes.

Elektromagnetinės bangos – tai ir ta pati šviesa, ir šiluma, kurią skleidžia radiatoriai ar tiesiog valgomas maistas. Šios bangos – tai žymiai aukštesnio dažnio spinduliavimas, nei radijo bangos (prisiminkim, ką reiškia bangos ilgis). Ko gero, per kelias valandas gauname natūralaus spinduliavimo gerokai daugiau, nei iš visų žmonijos sukurtų prietaisų galim gauti per visą gyvenimą. Ar nuo maisto šilumos kuo nors susergame? Žinoma, kad taip, jei valgome verdančią sriubą 🙂