Tag Archives: ekonomika

Atsakas į pono Mariaus Kundroto neiginius

Ponas Marius Kundrotas savo straipsnyje polemizuoja su mano greitu įvykių vertinimu. Iškart pasakysiu: daug kur pono Kundroto požiūris yra elementariai gynybinis (nes užkabinau partiją), o ne holistinis, o iš to – atsiranda vertinimo klaidos, o ir vertinimas gaunasi tiesiog nepakankamas, toks, kai paprasčiausiai nematoma savęs, nes žiūrima gi iš savo pozicijų. O nematoma todėl, kad rūpinamasi partijos reikalais, kas yra labai pagirtina. Bet problema ta, kad kartais reikia pažvelgti iš šalies. Ir vat čia kritiką reikia priimti, kaip didžiulį gėrį, nes ji leidžia atrasti silpnas vietas ir jas pataisyti.

Daugumai atrodo, kad ekonomika labai paprasta. Bet kai pradedi žiūrėti į tai, kas ten gaunasi, paaiškėja, kad viskas yra kažkaip ne taip...

Daugumai atrodo, kad ekonomika labai paprasta. Bet kai pradedi žiūrėti į tai, kas ten gaunasi, paaiškėja, kad viskas yra kažkaip ne taip…

Tasai požiūrio nepakankamumas kyla dėl to vidinio požiūrio taško: iš atsakymo jaučiasi, kad ekonomika ponui Kundrotui atrodo svetima – kaip priedas prie politikos (t.y., kažkoks išorinis procesas). O kai ji atrodo svetima ir išorinė, į ją žiūrima ne kaip į esminį gerovę reguliuojantį pradą ir viso ko aplinką, o kaip į kažkokį antrinį mechanizmą, kur nėra didelio skirtumo, ar taip suktelsi, ar anaip.

Tačiau yra atvirkščiai: būtent politika yra priedas prie ekonomikos, nes ekonomika yra visur, o politika ekonominėje aplinkoje veikia, kaip terpėje. Ir tai yra visur – pradedant rinka ir baigiant tuo, ar mes galime daugintis (taip, gyventojų dauginimasis – irgi ekonominis procesas).

Tiems, kas perskaitė ankstesnį mano pasisakymą apie tautininkus ir seka visą diskusiją, o ir pačiam ponui Mariui Kundrotui pasakysiu gal nelabai daug, bet pakankamai pamąstymo vertų dalykų. Tiesiog pamąstymui, padetalizavimui ir padiskutavimui. Atsakinėsiu ne pagal pono Kundroto punktus, nes jie tiesiog netinkamai sudėlioti (būtent dėl holistinio požiūrio trūkumo: ponas Kundrotas žiūri iš vidaus, o ne iš šalies).

Aš labai tikiuosi, kad tai, ką parašysiu, bus pergalvota, nes ten slepiasi daug daugiau įdomybių, nei galėtų pasirodyti. Ir iš to tautininkai gali išpešti labai daug naudos, jei pažvelgs giliau, kaip į sistemą, kurioje pilna visokių priežasčių ir pasekmių. Tik viskas dažnai kiek kebliau, nei norėtųsi. Todėl ir noriu, kad pergalvotumėt.

Continue reading →

Apie prognozes ir nepataisomą optimizmą

Ponas Algirdas Žiobrys nepatingėjo ir parašė ištisą straipsnį, kaip atsaką maniškiam pastebėjimui apie tai, kokie yra realūs šansai atlyginimams augti ir kas būna, kai augimo tempai per greiti. Tai yra puiku. Ir puiku, kad žmonės analizuoja, nes tada ir ima aiškėti realybė.

Vai vai vai, kaip šokinėja infliacija, darbo užmokestis ir kitokie skaičiai. O dabar pažiūrėkim, kas nuo ko priklauso.

Čia jums tas pats grafikas, tik atkreipkit dėmesį į tą ploną mėlyną tiesę. Kelios tiesės paprasčiausiai orientacijos patogumui nubrėžtos, bet jos kartu rodo ir suvidurkintas realijas.

Bet visgi pasakysiu du dalykus. Pirmas – apie tai, kiek prognozė gali būti tiksli ir kaip netyčia galima pamesti prielaidas ir pereiti prie fantazijų, o antras – apie tai, ką išvis prognozė gali rodyti ir kam ji tėra reikalinga.

Priimkite tai kaip pozityvią kritiką, ponas Algirdai, nes tiesiog noriu parodyti, kad yra kai kurie niuansai apie kuriuos patys mes dažnai nepagalvojame, kol kažkas nebaksteli. Tamsta gerai darote, kad skaičiuojate per BVP, nes tai priežastinis modelis, o ne statistinis, kaip pas mane (t.y., potencialiai geresnis), bet vat kad Šėtonas slepiasi smulkmenose… Ir žinokit, kad anas Šėtonas suktesnis už mane.

Continue reading →

Darbo užmokesčio pokyčiai kreivėmis

Kada ten pažiūrinėjau tokius grafikus, o paskui kartą kai vienas kažkoks pusdurnis ant FB pradėjo kliedėti apie Artūro Zuoko taipininkiškų pažadų realumą, tai pasikėliau anuos ir dar pažiūrėjau. Žinot, aš jums nelinkėčiau, kad iki 2020 metų koks nors vidurkis pakiltų iki tų 6000 litų. Nes jei taip pakiltų, tai dabartinius laikus prisimintumėte, kaip laimingą ramios ir prognozuojamos ekonominės gerovės tarpsnį.

Žodžiu, neaiškinsiu nieko jums, nei formulių, nei prasmių kažkokių – skaičiavimai yra gan primityvūs, prognostiniai grafikai – akumuliuotos dešimtmečio medianos, korekcijos – pagal infliaciją ir t.t., trumpai tariant – niveliuojant modelį iki minimalaus, bet išlaikant adekvatumą, kuris atitinka stabilų vidutinį infliacijos lygį. Bus čia jums toks netikrintas 30 minučių straipsnis, kurį dabar patys ir tikrinkit.

BTW, apie 2020 prognozėje matom Lietuvos vidurkį bruto – 2864 litai gaunami pagal istorinę augimo medianą, kas po korekcijos dėl infliacijos ir mokesčių atitiktų vidutinį 1899 litus neto (dabar šis yra 1698 litai). Tiesiog pažiūrėkit ir pagalvokit, kaip vienos kreivės siejasi su kitomis kreivėmis, įvykiais ir t.t., o prie kokių lygių tos kreivės pereina į neprognozuojamą beprotybę.

Vai vai vai, kaip šokinėja infliacija, darbo užmokestis ir kitokie skaičiai. O dabar pažiūrėkim, kas nuo ko priklauso.

Vai vai vai, kaip šokinėja infliacija, darbo užmokestis ir kitokie skaičiai. O dabar pažiūrėkim, kas nuo ko priklauso. Ai, dar paspauskit mygtuką ant to grafiko, bus didesnis paveiksliukas.

Vat pavyzdžiui, kokie klausimai ar šiaip pastebėjimai su provokacijomis pamąstymui (čia aišku spėlionės, nes tikrintis reikia, bet pasitikrinkit kažkaip žiūrėdami):

Valiutos stabilumas:

  • Lito įvedimas – pirma stabilizacija.
  • Lito surišimas su doleriu – antra stabilizacija.
  • Pernelyg greita ir kieta stabilizacija sukelia problemas dėl rinkos prisitaikymo prie infliacijos.
  • Lito perrišimas prie euro – startas į progresinį augimą, pasibaigusį griūtimi.

Perkaitimo požymiai:

  • 2006 – jau turėtų būti pastebima paspartėjusi infliacija, kartu sumažėjus atlyginimų augimui.
  • 2007 – aiški plato fazė: prasideda atlyginimų augimo kritimas, esant vis dar kylančiai infliacijai.
  • 2008 – jau imam kristi į bedugnę laisvuoju kritimu, matosi ryškus BVP gyventojui augimo kritimas ir realių pajamų augimo kritimas*.
  • 2009 – pyzdauskas visame gražume.

Bendros pastabos:

  • Panašu į tai, kad koreguotas BVP gerai siejasi su nekoreguotu atlyginimu, tačiau neatitinka realių pajamų. Ką tai galėtų reikšti? Trumpai tariant, KPŠ?
  • Neabejotina keineziastų tiesa: greiti kilimai baigiasi duobėmis, o išlyginus duobes, gaunasi tie patys vidutiniai tempai. Kaip sakant, nuliūdinsiu čia kai ką.
  • Perėjimo į šizofreniją lygis – maždaug 8-12% infliacijos: tada prasideda kažkokie kliedesiai, o ne ekonomika.
  • Per 20 metų objektyvios gyventojų pajamos (po visų ten infliacinių korekcijų) išaugo beveik 2 kartus. Viena vertus, gal tai nėra daug, kita vertus – tai yra labai nemažai.
  • BVP gyventojui svyravymų lygis sudarė keliasdešimt procentų vos kelių metų periode – kaip tik dėl burbulo ir krizės. Būtent tasai greitas didelės amplitudės svyravimas išties ir buvo labai skausmingas ekonomikai.
  • Rusijos krizė tebuvo gėlytės, lyginant su paskutine krize, nors tą Rusijos krizę daugelis iki šiol prisimena.
  • Vyriausybė dar 2006 galėjo identifikuoti krizę, o jau 2007 ne tik galėjo, bet ir privalėjo. Vienintelis klausimas – kiek mėnesių ar gal net metų uždelsimą duoda statistikos pateikėjai, kai pulsą reikia jaust net ne mėnesinį, o savaitinį.
  • 2008 krizė jau buvo įsivažiavusi pilnais pajėgumais: kai apie ją imta šnekėt, buvo jau klausimas ne apie tai, kaip nenukrist į bedugnę, o apie tai, kaip bekrentant įsičiupt už bet kokios šakos, kad neužsimušt.
  • Visokių šūdbankių griuvimas – normalizacijos simptomas, o ne blogėjimo simptomas. Tas būdinga ir bankų griūčiai 1994-1997, ir visokiems snorbankiams bei ūkbankiams.
  • Neklauskit manęs, kas dėjosi iki 1993, nes tuo metu jau buvo ne šiaip kokia šizofrenija, o grynas deliriumas su mėlynais tarakonais ir kitais gliukonautais.

Rinkos uždelsimai į siuacijos pokyčius – apie metus laiko, jie dabar 2-3 kartus sutrumpėję, lyginant su tuo, kas buvo prieš porą dešimtmečių – tas matosi iš atlyginimų pokyčių. Ir tai, kad šitai matosi iš metinių grafikų, leidžia įtarti, kad dalis uždelsimų gali būti ir dar trumpesni, pvz., kelių mėnesių. Savo ruožtu, tai reiškia, kad valstybės valdymui minimalūs reikalingi rodikliai turi būti bent mėnesiniai. Gal kas nori su manim pasidalinti, kiek uždelsimo ir kokius periodus duoda Lietuvos Statistikos Departamentas?

Keineziastiniai efektai:

  • Lito perrišimas prie euro, o paskui ir ES lėšos – laisvų pinigų daugėjimas rinkoje ir atitinkamas augimas. Galima įtarti, kad būtent tai tapo pirmu dideliu postūmiu vėlesniam burbului.
  • Pinigų devalvacija 2008-2009 visgi turėjo šansą įmest šalį į deliriumą, tad nors aš pats anuomet sakiau, kad tai gali būti paprastas sprendimas, visgi toks sprendimas būtų buvęs labai rizikingu dėl destabilizacijos.

Socialistiniai klausimai:

  • O kodėl čia man gaunasi taip, kad koreguotas BVP su nekoreguotu atlyginimu siejasi geriau, nei su koreguotu?

Huh:

  • Nepaisant išgelbėtų NT kontorų, NT kainų, koreguotų pagal infliaciją santykis su koreguotu neto per artimiausius 5-7 metus kris iki to lygio, kuris buvo 2000-2002, nes pūtimuisi nėra pagrindo – tą matom iš nustojusios kilt infliacijos (čia net neimant domėn bendrai NT kainų tiesioginio ir infliacinio kainų kritimo). Užjaučiu tuos, kas dar tikisi uždirbt.

Taigi, pažiūrėkit į tuos grafikus, pamedituokit kažką ir pasitikrinkit bei mane patikrinkit, nes čia šiaip prišokimu pakrapščiau skaičius. Ir išvadų sau pasidarykit.

 

—————-

* Ar žinote, kodėl kalbainius ištinka isterikos ir jie apsiputoję ima aiškinti, kad negalima sakyti „pajamų augimo kritimas“, o reikia sakyti „pajamos krenta“ ar panašiai? Ogi todėl, kad jų intelektas kaip beždžionės ir todėl jie nesupranta, kad augimo kritimas yra visai ne pajamų kritimas ir jau juo labiau ne koks sulėtėjimas (kas išvis yra beprasmybė, kai žiūri aukštyn-žemyn grafike kintančius skaičius), o tik gradiento pokytis. Jiems tai nieko nesako, nes jie daugybos neskiria nuo sudėties. Ir nors šituos aritmetinius veiksmus puikiai skiria dar pradinukai, kalbainiai pas mus piktinasi esą prastu vaikų išsilavinimu. O dabar užduokite klausimą: ar nėra taip, kad kalbainiški kliedesiai gali būti išreikšti ekonomikos augimo gradiento daugikliu, kuris juntamai mažesnis už 1?

Svečio įrašas: Ar tikrai tie klausimai, Žiurkėne?

Po to, kai parašiau neperskaitomai ilgą tekstą apie kai kurias liberalaus nacionalizmo prielaidas, kurio beveik niekas neperskaitė, nes nesugebėjo (dėl to, jei pavyks, aš jį dar išskaidysiu paskirais gabalais), gavau griežtą ir negailestingą išpuolį iš garsios ekonomistės Aušros Maldeikienės. Ji tapo vienu iš tų nedaugelio žmonių, kurie turėjo kantrybės viską perskaityt, o prieš tai spėjo dar ir dėl kitų dalykų pakvestionuot.

Milijardas markių - čia kad būtų gražiau. O minčių tai turi sukelti ne apie tai, kaip baisu būna, kai hiperinfliacija, o apie tai, kas visgi per procesai vyksta valstybėse.

Milijardas markių – čia kad būtų gražiau. O minčių tai turi sukelti ne apie tai, kaip baisu būna, kai hiperinfliacija, o apie tai, kas visgi per procesai vyksta valstybėse.

Turiu pasakyti, kad daugelyje pastebėjimų ponia Aušra teisi ir tą turiu priimti, kaip faktą, nes tai yra faktas. Kita vertus, prieštaravimų jokių nepateikinėsiu, nes žodis šį kartą ne mano, o ponios Aušros, kuri yra žinoma kiekvienam. Todėl čia ji tars žodį, o ne aš.

Visgi, pastebėsiu vieną dalyką, kadangi ponia Aušra perklausia gan atskirai – dėl Adam Smith: jis daug kartų kartojo apie tai, kad vergovė neefektyvi, lyginant su laisva sistema ir lygino tai pakankamai paprastais pavyzdžiais – vienais atvejais švelniau, kitais – šiurkščiau, bet laikydamasis pakankamai aiškių bendrų vertinimų. Kaip pvz.:

But if great improvements are seldom to be expected from great proprietors, they are least of all to be expected when they employ slaves for their workmen. The experience of all ages and nations, I believe, demonstrates that the work done by slaves, though it appears to cost only their maintenance, is in the end the dearest of any. A person who can acquire no property, can have no other interest but to eat as much, and to labour as little as possible. Whatever work he does beyond what is sufficient to purchase his own maintenance can be squeezed out of him by violence only, and not by any interest of his own. In ancient Italy, how much the cultivation of corn degenerated, how unprofitable it became to the master when it fell under the management of slaves, is remarked by both Pliny and Columella. (Adam Smith, An Inquiry into the Nature and Causes of the Wealth of Nations, Of the different Progress of Opulence in Different Nations, Book III, Chapter I Of the Natural Progress of Opulence, III.2.9)

Taip ar anaip, kalba yra ne apie tai, kas ten ką ir kaip, o apie tai, kad ponia Aušra Maldeikienė kritikuoja čia mane savo straipsniu, o būtent kritika – tai yra geriausias dalykas, kokį tiktai įmanoma gauti, kai bandai sustatyti kai kuriuos dalykus į kažkokį sistemiškesnį tam tikros rūšies modelį. Taip kad duokime žodį poniai Aušrai ir tegul ji prasineša visaip, kaip tik galima įskaitant ir netgi kokias tai užuominas, kad LLRI skleidžia manęs idėjas.

Tekstą paredagavau tikrai labai minimaliai, taip kad iškraipymų neatsirastų, o tik truputį skaitomumas pagerėtų. Skaitykit ir galvokit. Nes galvojimas yra dorybė, o negalvojimas – tai bukumas.

Continue reading →

Nacionalinis liberalizmas arba Lietuvos ekonomika iš kitos pusės

Žinot, aš netgi nežinau, nuo ko čia pradėti tą temą, nes pernelyg ji plati, o užkabint tepavyktų visvien vos kelis procentėlius viso to sudėtingumo – kas gi galėtų būti naudinga visai Lietuvai ir jos gyventojams, kokios yra bendros sisteminės problemos ir kokių sprendimų reiktų. Viskas pernelyg kompleksiška, kad imtum, užkabintum ir sugalvotum sprendimus. Nebūna gi taip. Tačiau jau kelinti metai įvairūs žmonės vis man sako, kad parašyčiau, tai matyt, kad anksčiau ar vėliau reikia tai padaryti.

Taigi, dabar ir parašysiu jums sudėtingai, bet visvien gan paviršutiniškai. Ir ne apie viską, o tik fragmentiškai ir daugiau visokiais iš lempos išgalvotais pavyzdžiais. Bet visgi gausit kažką, ką gal būt galėtų būti užvadinta tokiais žodžiais, kaip liberalnacionalizmas ar nacionalliberalizmas ekonomikoje: valstybės valdymas, orientuotas ne į kokias nors abstrakčias gėrio-blogio idėjas, o į labai pragmatišką valstybės ekonominių pranašumų auginimą. T.y., tiesiog apie laisvarinkišką (beveik ultradešinįjį) ekonominį nacionalizmą.

lietuva_trispalve1

Jei jau norim žiūrėt į valstybės gerovę nacionalistiškai, tai žiūrėkim taip, kad būtų galima kažką realiai pagerinti. Ekonomikoje ant idėjiškumo toli nenuvažiuosi – čia veikia labai pragmatiniai dalykai, galutiniame rezultate matuojami tiesiog pinigais.

Pirmiausiai, prieš pradėdamas, aš jums pasakysiu vieną labai abstraktų, tačiau būtiną įvardinimą, kurį reikia turėti omeny: tarp valstybės ir piliečio yra amžinas konfliktas. Viena vertus, mes suprantame, kad kartu galime pasiekti daugiau, todėl valstybė tampa neišvengiama. Kita vertus, valstybė, kuri apriboja piliečius, tampa negyvybinga ir žlunga. Beje, dar toksai senovinis Adam Smith įvardino, kodėl žlugo vergovinės valstybės: ogi todėl, kad darbas jose klaikiai neefektyvus – ekonomika nekonkurencinga, o tai buvo dėl vergovės – valstybės prievartos prieš žmogų. Taigi, valstybės sėkmė priklauso nuo to, kiek laisvių turi visi piliečiai. Bet kita vertus, visiškos anarchijos įvesti irgi neįmanoma, tad reikia gerai apgalvoti, kur ir ką galima reguliuoti ir ar valstybė savo purvinomis kanopomis visko nesugadins.

Bendras, beveik visada veikiantis ekonominis dėsnis yra toks: laisva rinka yra kardinaliai (t.y., daug kartų, matuojant santykį tarp išleistų pinigų ir rezultato) efektyvesnė už valdžios veiksmus.

Dabar pabandykim į viską pažvelgti iš kitos, truputį labiau praktinės pusės: štai yra Lietuva, kurioje gyvena trys milijonai žmonių. Visi jie turi įvairių interesų, tačiau kokie tie žmonės bebūtų, visi supranta, kad egzistuoja tam tikri bendri tikslai ir sprendimai, kurie gali nulemti visų žmonių gerovę ar negerovę. Taigi, galim vertinti valdžios sprendimus pagal paprastą kriterijų: jei nuo tų sprendimų Lietuvos gyventojams bus kažkaip geriau, tai jie yra geri. O vat jeigu bus blogiau – tai tie sprendimai yra blogi. Atrodo lyg ir logiškai, tiesa?

Galima sakyti, kad tinkami sprendimai didina Lietuvos, kaip valstybės, konkurencingumą: šalis daugiau uždirba, gyventojai irgi daugiau uždirba, ir Lietuva auga sparčiau, nei kitos šalys, t.y., laimi konkurencinėje kovoje. O jei taip, tai šitai yra gerai Lietuvos gyventojams. Taigi, kiekvieną valstybės sprendimą galime analizuoti visai paprastais klausimais:

  • Ar dabar yra problema, kuriai spręsti reikalingas sprendimas? Jei problemos realiai nėra – tai kam išvis kažką keisti, juk visi pakeitimai patys sukelia problemas?
  • Kaip mes įsivaizduojame situaciją, kur nėra tos problemos ir pagal ką mes tą situaciją galėtume įvertinti? Jei negalėsime įvertinti, tai gal tas sprendimas visai nieko neišspręs?
  • Kaip kažkoks siūlomas sprendimas išsprendžia turimą problemą ir sukuria tą gerą situaciją? O kokias blogas pasekmes jis duoda? Ar tikrai geros pasekmės yra daug geresnės už blogas?

Vat čia pažiūrėkim į šitus reikalus truputį detaliau. Nes kai kurie dalykai neretai tampa lazda su dviem galais. Ir kai pabandai tą paanalizuoti, tai gaunasi kažkokia keistoka ekonominė koncepcija: lyg ir visiškai nacionalistinė, bet kartu labai jau link liberalizmo pasukta. Tai aš jums duosiu krūvą visokių hipotetinių pavyzdžių iš lempos, o paskui jau pažiūrėkim, kas iš to gausis.

Continue reading →