Tag Archives: ekonomika

SSRS griuvimas per tiekimo grandinę

Man rodos, kadaise esu rašęs visokių ten dalykų apie tiekimo grandinę kasdienėje sovietinėje buityje – kaip žmonės, turėdami prastą tiekimą, būdavo priversti kaupti begales atsargų sandėliukuose, rūsiuose ir šaldytuvuose. Nes nuolat būdavo taip, kad pritrūksta kažko, o to kažko parduotuvėse nėra. Tai ir sprendimai būdavo paprasti – prisikrauti sandėliukan tiek, kad užtektų bent keliems mėnesiams, o jei produktas retesnis (majonezas, konservuoti žirneliai ar pan.) – tai tiek, kad ir metus galima būtų ištempti, taupiai naudojant.

Gilus sovietinės sistemos paradoksas: nuolatinis gamybos perviršis, kuris didino deficitą ir kartu - nuolatinis deficitas, kuris didino gamybos perviršį. Kol nepasižiūri į tiekimo grandinę, tol visa tai atrodo, kaip neįmanomas absurdas.

Gilus sovietinės sistemos paradoksas: nuolatinis gamybos perviršis, kuris didino deficitą ir kartu – nuolatinis deficitas, kuris didino gamybos perviršį. Kol nepasižiūri į tiekimo grandinę, tol visa tai atrodo, kaip neįmanomas absurdas.

Tačiau šitas pats deficitinis mechanizmas veikė ne tik buityje – jis veikė visur. Visoje visoje pramonėje, visoje ekonomikoje, kuri buvo planinė, t.y., paskirstanti prekes visai ne taip, kaip reikia įmonėms, o taip, kaip kažkam susišvies.

Taip, aš žinau, kad yra krūva įvairių rimtų teorijų apie tai, dėl ko žlugo SSRS ekonomika – pradedant banalia stagnacija (apie tą aš irgi esu rašęs berods) ir baigiant naftos kainų kritimu, dėl kurio tiesiog pritrūko pinigų, kurių reikėjo kompensuoti nuolatiniam ekonomikos atsilikimui.

Tačiau visos tos teorijos turi vieną bėdą: jos pilnai nepaaiškina tam tikro periodo, visu stiprumu veikusio vos kelerius metus, kai rinka atsivėrė, ėmė rastis galimybės eksportui, tačiau vietoje ekonomikos susireguliavimo, kuriam laikui kilo kažkoksai nesuvokiamas viso ko ekonominis krachas. Būtent taip: atsirado galimybės prekiauti – visi turėjo imti gyventi geriau, tačiau kažkodėl visi tiesiog katastrofiškai sužlugo. Kas dar įdomiau, daugelis įmonių galutinai sužlugo tik po kokio dešimtmečio, nors tvarkėsi taip prastai, kad turėjo žlugti per kelis mėnesius.

Paties kracho metu kai kurios prekės pasidarė tiesiog nesuvokiamai pigios (pvz., aš kartą gailėjausi, kad nepaėmiau didelės partijos naujutėlių Zenit fotoaparatų gal po kokius 10 litų – taip, tvarkingų ir su objektyvais, bet kita vertus, o kur aš juos būčiau dėjęs?), o gudresni prekeiviai, turėję ryšių su įvairiomis sovietinėmis gamyklomis, neretai ėmė uždirbinėti pasakiškas, sunkiai suvokiamas pinigų sumas, pusvelčiui pirkdami ką papuola ir paskui tą patį, visur pardavinėdami didžiuliais kiekiais.

Taigi, čia bus jums viena iš teorijų, kuri šį bei tą paaiškina iš visai kitos, labai banalios pusės. Tiesiog kaip tiekimo grandinę su buferiais ir jų perpildymu.

Continue reading

Kaip palyginti sovietmečio atlyginimus ir kainas su dabartimi?

Kažkada seniai, kai internetai Lietuvoje tebuvo žinomi kokiems keliems tūkstančiams žmonių, Baltarusijos prezidentas Aliaksandras* Lukašenka atsidarė savo internetų portalą. Tai buvo gal kokie 1998 metai. Tas Lukašenkos internetas buvo labai kietas – jame buvo galima palikti lankytojų atsiliepimus, tiesa, su moderacija. Atsiliepimus kažkas peržiūrėdavo, o paskui paskelbdavo – aišku, su sąlyga, kad tas pasisakymas bus teigiamas ir šlovinantis Baltarusijos valdžią. Taigi, aš jiems parašiau, pasidomėjęs jų kainomis.

Sovietinis absurdas:netgi nesuvokiamai šūdinas zapukas kainavo tiek, kad jo neįmanoma įpirkti, bet nepaisant to, paklausa buvo tokia, kad žmonės eilėse metų metais stovėdavo, o nepaisant tokios paklausos, valdžia dar ir skirdavo pinigus reklamai. Nebandykit šito suprasti, nes logikos tame nėra ir nebuvo.

Sovietinis absurdas:netgi nesuvokiamai šūdinas zapukas kainavo tiek, kad jo neįmanoma įpirkti, bet nepaisant to, paklausa buvo tokia, kad žmonės eilėse metų metais stovėdavo, o nepaisant tokios paklausos, valdžia dar ir skirdavo pinigus reklamai. Nebandykit šito suprasti, nes logikos tame nėra ir nebuvo. Tai niekaip nesisieja su mūsų dabartiniu supratimu.

Parašiau apie tai, kaip nuostabiai jie gyvena ir koksai geras tasai jų prezidentas, ir kaip gerai tvarkosi, nes aš, gyvendamas Lietuvoje, už savo pusės metų atlyginimą galėčiau butą Minske nusipirkt, o Vilniuje negaliu. Todėl labai gerai jiems Baltarusijoje gyvent, nes štai pas juos galėčiau, o Lietuvoje – viskas daug brangiau.

Žinot, kas baisiausia, kai kalbi su žmonėmis, gyvenančiais planinėje ekonomikoje? Ogi tai, kad jie nesupranta elementarių dalykų: jei kažkoks tipiškas lietuvis (ir dar 1998 metais!) už pusmečio atlyginimą gali nusipirkti butą pas juos – tai reiškia, kad jie visiški skurdžiai. Bet jie to nesuvokia, nes jiems pernelyg sudėtinga ką nors suskaičiuoti ir palyginti. Todėl Aleksandro Lukašenkos prezidentūros administracija per kokį mėnesį laiko sugebėjo patikrinti mano laišką, gavo palaiminimą ir įdėjo į skyrelį su skaitytojų pagyromis prezidentui.

Paskui kokius pusę metų, jei ne ilgiau, kabojo tas mano atsiliepimas pas Aleksandrą Lukašenką, kol galų gale matyt kažkas jiems paaiškino, kas ten išties parašyta – vat tada ir ištrynė, kartu su visu atsiliepimų skyriumi – vietoje šio atsirado kažkoks skyrelis su įžymybių pasisakymais. Galiu tik įtart, kad kažkas dėl to nukentėjo, jei jau nuspręsta buvo, kad reikia spręst problemą iš pašaknų.

Dar buvo įdomu, kad po to, kai anie paskelbė mano pasisakymą (su mano kontaktiniu emeilu), gavau laiškų iš baltarusių. Vienas, pasipiktinęs, man parašė, kad kaip galima taip blogai kalbėt apie Lietuvą ir taip gerai apie Baltarusiją, nes argi aš aklas ir nesuprantu, kad Lietuvoje visi daug daugiau uždirba ir daug geriau gyvena? Jis rėmėsi tuo, kad pats buvo į Lietuvą atvažiavęs ir matė, kad uždirbame kardinaliai daugiau. Man teko aiškinti, kad būtent tą aš ir parašiau: už kelių mėnesių lietuvišką atlyginimą galiu nusipirkti butą Minske. Tasai žmogus nesuprato. Suprato tik dar po kelių laiškų, kuriuos vienas kitam parašėme. O tada netikėtai paklausė maždaug taip: „negi jie nesupranta, ką jūs jiems parašėte, nes jūs juk parašėte, kad Baltarusijoje skurdas ir šitaip iš jų valdymo išsityčiojot?

Matot, tam žmogui įvyko persijungimas iš vienos finansinės paradigmos į kitą. Pradžioje jis bandė vertinti, remdamasis prielaida apie bazinius, t.y., visur fiksuotus ir vienodus pajamų dydžius (prisiminkit nuolatinį sovietžmogišką klausimą apie MMA) su įvairaujančiomis kainomis ir dėl to galvojo apie tai, kad žino, jog butui Lietuvoje uždirbti būtų galima greičiau – reiškia, kad mes daugiau galim nusipirkt už tą patį atlyginimą – t.y., pagal jį, mums viskas Lietuvoje pigiau. O jau paskui, po aiškinimų, persijungė į vertinimą pagal tiesioginį (pinigais konvertuojamą) santykį tarp pajamų ir kainų. Vienu metu abiejų paradigmų išlaikyti galvoje jis nesugebėjo, todėl paskui pats ėmė stebėtis tuo, ar įmanoma suprasti kažką taip, kaip jis pats suprato.

Gal ir juokingai atrodo, bet išties tą kainų skirtumą tarp skirtingų ekonominių sistemų palyginti yra klaikiai sunku, nes jos paprasčiausiai skirtingos. Tiek skirtingos, kad neįmanoma parašyti lygybės – ji tiesiog neįmanoma, nes visa ekonominių santykių logika yra skirtingose dimensijose. Planinė ekonomika su planinių atlyginimų normomis ir fiksuojamomis kainomis niekaip nesisieja su rinkos ekonomika, netgi jei paprastam žmogui atrodo, kad jis ir vienu, ir kitu atveju parduotuvėje kažką perka, mokėdamas pinigus. Paprasčiausiai ir jo atlyginimo dydis, ir prekių kainos randasi visiškai kitaip ir iš visai kitų finansinių procesų.

Žinoma, ekonomistams, vadovams ir šiaip žmonėms visgi norisi išvesti kažkokį gerą palyginimą, bet jis neišsiveda ir viskas. Tą bandė padaryti ir vakarietiški ekonomistai, ir sovietinė valdžia – ir senais, dar stalininiais laikais, ir vėliau, jau prie Chruščiovo ir Brežnevo, o ir dabar dar kai kurie bando. Bet normalaus palyginimo nėra, nes jo iš principo negali būti – per vienur ar kitur lygintum, gaunasi arba šiaip kažkokie iškreiptumai su vietomis lendančiomis grandiozinėmis neatitiktimis, arba klaikūs skaičiai, arba dar kažkas. Bet visvien, lyginti reikia, kad ir kiek kliedesių ar keistenybių gautųsi, nes tiktai lygindami suprasim skirtumus.

Štai todėl aš čia labai prašau ir jūsų prisijungti su visokiais lyginimo metodais ir būdais – čia toleruosiu bet kokius, netgi trenkčiausius paskaičiavimus į visas puses, jei tie paskaičiavimai bent kažkiek suprantami bus ir nenusipeizintys į skleidesius apie tai, kad visiems viskas buvo nemokamai, nieko netrūko, ikrus visi šaukštais valgė ir žmonės buvo dvasingesni. Pats jums irgi kelis skaičiavimų variantus pateiksiu.

Continue reading

Socializmas yra aferizmas

Tarpais vis pasigirsta visokių pezalų apie socializmo esą kažkokius privalumus. Pagrindinai apie tą kliedi kelios dešimtys bolševikinių frontininkų bei dar mažesnis kiekis nacionalsocialistų, kliedinčių apie tai, kaip gerai tvarkosi Šiaurės Korėja. Yra ir kiek didesnė grupelė tokių, kur iš sovietmečio praradę smegenis, galvoja, kad su savo planinės ekonomikos nesąmonėmis paaiškins kitiems, kaip reikia geriau dirbti. Bet visi jie tiesiog kliedi. Teisybę sako tie, kas visą šį reikalą vadina žmonių mulkinimu.

Visa socializmo esmė - reguliyuoti svetimus reikalus socialistiniu būdu - atimant ir padalinant, kad niekas negalėtų išlipti iš socialistų iškastos vilkduobės.

Visa socializmo esmė – reguliuoti svetimus reikalus socialistiniu būdu – atimant ir padalinant, kad niekas negalėtų išlipti iš socialistų iškastos vilkduobės.

Visa savo esme socializmas yra ne kas kita, kaip Ponzi schema, pakelta iki politinio, valstybinio lygmens. Tiesą sakant, Lietuvoje mes jau turime tokią Ponzi schemą, pavadintą Sodra – ten irgi iš vienų atimama, kitiems duodami atlikę trupiniai, o realiai gaunasi kažkas panašaus, kaip legendinis MMM. Visa Ponzi schemų esmė – kuo daugiau prisigrobti iš visų, kas tik kažką turi, pažadant tiems, iš kurių grobiama, kad jie esą gaus daugiau. Išlošia iš tokių Ponzi tipo schemų tiktai jų kūrėjai – sukčiai, aferistai, apsimelavę politikai, korupcionieriai ir šiaip vagys, pasakojantys, kad kažkam kažką duos, o išties viską tik nusavinantys. Toks yra visas socializmas.

Socializmas klaidina nekuriuos žmones tik dėl vienos priežasties: elementarūs dalykai socialistiniuose kliedesiuose apvelkami tokiais nesveikais kiekiais irelevantiško šlamšto, kad dažnas, turintis mažiau smegenų, papračiausiai tame šlamšte paskęsta ir pameta apie ką išvis kalba eina. Beje, ne veltui socialistai taip gražiai susieina su visokiais pasakotojais apie žydomasonų sąmokslus, driežažmogius, chemtreilus, psichotronus ir panašų mėšlą – kuo daugiau mėšlo, tuo mažiau sveiko proto. O kuo mažiau sveiko proto, tuo lengviau ką nors apmulkinti.

Beje, dėl tos priežasties socialistai nuolat kalba abstrakcijomis, vaizduodami, kad čia ne iš jūsų atims kažką, o aiškindami, esą jums duos – taip jie atrodo negrėsmingai, nes nežada jūsų apiplėšti. Jie tik vaizduoja, kad atimdinės kažką iš turtingųjų kažkokių, o jumis visais esą rūpinsis. Tik niekuo jie nesirūpins, o tik atimdinės iš visų ir švaistys. Tai labai akivaizdu, kai panagrinėji socialistines idėjas.

Continue reading

Kalėjimo ekonomika, kaip holistinis modelis

Šiandien vienas senas draugas pasakė man nuostabią alegoriją apie ekonominę sistemą ir bandymus ją vienaip ar kitaip reguliuoti, o taip pat ir apie bandymus ją drožti. Ir kadangi jau seniai nesidalinau su jumis visokiais ekonominiais modeliais, kur viskas yra supaprastinta iki tiek, kiek galima, tai pasidalinsiu štai šiuo. Jis elementarus, bet labai gilus, viena iš grakščiausių ekonominių alegorijų, kokias esu girdėjęs.

Kokiu gražiu bedarytum kalėjimą, jis visvien lieka kalėjimu. O kalinių darbas yra paties mažiausio našumo, kokį galima įsivaizduoti.

Kokiu gražiu bedarytum kalėjimą, jis visvien lieka kalėjimu. O kalinių darbas yra paties mažiausio našumo, kokį galima įsivaizduoti.

Žodžiu, įsivaizduokime, kad mes visi esame dideliame dideliame kalėjime, kuriame sėdime. Dalis iš kalėjime esančių – tai kaliniai. Jie sudaro, sakykim, kokius nors 90% iš visų tų, kas kalėjime. Dar kokie 9% yra tie, kas prižiūrėtojai. Dar 1% yra kokia nors kalėjimo vadovybė, kuri prižiūrėjimu neužsiima.

Čia kuo puikiausias valdomos (planinės) ekonomikos modelis – yra kelios visuomenės grupės, o komandinė valdymo sistema veikia tiesiog idealiai – kaip vadovybė nuspręs, taip ir vyks. Ir liaudis (t.y., kaliniai) darys viską taip, kaip jiems nurodai, ir negalės niekaip pasipriešinti, nes jie tiktai kaliniai. O dabar pabandykime sumodeliuoti, kas vyksta, kai ir vadovybė, ir prižiūrėtojai elgiasi skirtingai.

Continue reading

Apie ekonominio kairumo ir dešinumo skalę

Kai kalba užeina apie kairumus ir dešinumus, labai dažnai būna suveliama viskas kas papuola ir tada gaunasi kažkokios nesąmonės, pvz., kai kokie nors ultrakairieji puspročiai komunistai pradeda vadinti tokius pat ultrakairiuosius puspročius nacionalsocialistus ultradešiniaisiais. Tai yra visiškas kliedesys, nes ir anų, ir kitų šaknys yra tos pačios (XIXa. socialdemokratinės teorijos), o ir ekonomikos įsivaizdavimas pas vienus ir kitus visiškai vienodas. Aš nejuokauju: tarp moderniųjų nacionalsocialistų, kaip ir tarp daugelio komunistų kokia nors Šiaurės Korėja laikoma turinčia tinkamą ekonomikos valdymo modelį.

Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja - dvi valstybės, kurių vystymasis nuėjo skirtingomis kryptimis. Šiaurės Korėjoje ekonomika buvo tvarkoma stalininiais metodais, tad nepaisant milžiniškos paramos iš SSRS, jie taip ir liko laukine valstybe. Tuo tarpu Pietų Korėja, pasukusi į liberalią ekonomiką, augo kaip stebuklas. Per kelis dešimtmečius iš visiškai agrarinės šalies jie sugebėjo išaugti į ekonominį gigantą. Pietų Korėjos BVP gyventojui sudaro 32000 dolerių, kai Šiaurės Korėjoje - vos apie 1800. Palyginimui, Lietuvoje BVP gyventojui yra apie 14000 dolerių.

Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja – dvi valstybės, kurių vystymasis nuėjo skirtingomis kryptimis. Šiaurės Korėjoje ekonomika buvo tvarkoma stalininiais metodais, tad nepaisant milžiniškos paramos iš SSRS, jie taip ir liko laukine valstybe. Tuo tarpu Pietų Korėja, pasukusi į liberalią ekonomiką, augo kaip stebuklas. Per kelis dešimtmečius iš visiškai agrarinės šalies jie sugebėjo išaugti į ekonominį gigantą. Pietų Korėjos BVP gyventojui sudaro 32000 dolerių, kai Šiaurės Korėjoje – vos apie 1800. Palyginimui, Lietuvoje BVP gyventojui yra apie 14000 dolerių.

Toksai manipuliatyvus aiškinimas, įvardinant kaip dešiniuosius tuos, kas išties yra ultrakairiųjų pažiūrų, atsiranda dėl paprastos priežasties: vieni kitų tiesiog nekenčia ir nenori pripažinti, kad ekonominės pozicijos išties yra praktiškai tapačios, o skirtumas – tik tame, kokius priešus pirmiausiai norėtų susodinti į koncentracijos stovyklas.

Beje, čia netgi nesigilinkim į vietines Lietuvos keistenybes, kur socdemai paatstovauja stambų kapitalą, o konservatoriai – pensininkus. Atsiribokim nuo tų politikų ir paprastai pažiūrėkim.

Taigi, jei atmesime visą tą ideologinį bulšitą ir pasižiūrėsime į tai, kur išties yra kairumo-dešinumo ribos, tai rasime ganėtinai įdomią skalę, kuri tegul ir sąlyginė, tegul ir labai jau ekonominė, tačiau pakankamai paprasta, kad ja galėtume pasinaudoti, kai prireikia kažkur orientuotis. Aišku, bandant įvertinti, kur kokia valstybė toje skalėje yra, tenka daryti visokias išlygas (kai kurie reguliavimai sunkiai palyginami), tačiau galime pasiremti ir dar viena prielaida, kuri orientuotis padėtų: menamas optimumo taškas turėtų leisti visiems gyventi geriausiai.

Continue reading