Kai kurie dalykai, susiję su pasikartojančiais incidentais Sirijoje, daugeliui yra nelabai suprantami, nes paprasčiausiai pritrūksta kai kurių cheminio karo žinių. O tos žinios išties nėra labai trivialios – didele dalimi jos tiek smarkiai skiriasi nuo įprastinio karo žinių, kad netgi ir kariškiai kartais nepagalvoja, kiek tenai visokios specifikos pasitaiko.
Taigi, šiame straipsnyje bus nemažai visokios istorinės apžvalgos, kuri parodys ir didelius skirtumus tarp skirtingų cheminių ginklų ir jų naudojimo. Iš to atsiras ir supratimas, kiek sunku kartais nustatyti, kur ir kaip ta chemija panaudojama – pasidarys aišku, kodėl Sirijoje, kur įtariama apie dešimtis, jei ne šimtus cheminio ginklo panaudojimo atvejų, tik keletą kartų pavyko surinkti pakankamus to ginklo panaudojimo įrodymus.
Nedėsiu aš čia daugiau kitų nuotraukų apie cheminį karą. Jos arba beprasmės, arba per daug klaikios. Šioje nuotraukoje – britų kariai 1918 metais, gavę kažkurių dujų į akis. Itin žalojančius poveikius akims neretai turėdavo ipritas, tačiau negrįžtamai akis sužalodavo ir daugelis to meto ašarinių dujų bei arseno organikos. Per I Pasaulinį karą nuo cheminio ginklo žuvo apie 100 tūkstančių, dar apie milijonas buvo sužestas. Tačiau to meto cheminiai ginklai buvo silpni, o jų skleidimo priemonės – labai labai primityvios.
Kita vertus, manau, kad po straipsnio pasidarys labai aišku, kodėl specialistai vienareikšmiškai įvardina, kad kai kurios atakos beveik nekelia abejonių, kaip cheminės, įvykdytos būtent Sirijos pajėgų.
Kai kam visai įprastai gali pasirodyti atrodanti ataka, kur koks nors pastatų kompleksas apšaudomas artilerijos, bet apšaudymo viduryje dar atskrenda ir bombonešis, kuris bombas numeta. Kai kam, kas susipažinęs su kovinių nuodingųjų medžiagų specifika, iš tokio puolimo gali pasidaryti aišku ne tik tai, kad šitai buvo cheminė ataka, bet net ir tai, koks konkretus cheminio ginklo tipas buvo panaudotas.
Susipažinus su cheminio karo istorija pasidarys aišku ir tai, kodėl, nepaisant didžiulės grėsmės savo stabilumui, Assadas chemiją naudoja tame kare prieš sukilėlius (galiu atskleisti išsyk: būtent dėl tikslingo ir labai profesionalaus chemijos naudojimo karas prieš sukilėlius ir gaunasi veiksmingas – laimimi mūšiai vietose, kur sukilėliai itin įsitvirtinę). Ir pasidarys aišku, kodėl tą cheminį karą palaiko netgi Rusija, kuriai paskui tenka tuos chemijos panaudojimo atvejus dangstyti visokiomis propagandomis.
Atsiras ir kažkiek supratimo apie tai, kodėl, nors kalbama apie dešimtis ar šimtus chemijos aukų (lyg ir nedidelius kiekius), Vakarų šalys reaguoja taip aršiai – chemijos slėpimo atvejais realūs aukų skaičiai gali būti tiek smarkiai didesni, kad tų skaičių niekas nei nedrįsta įvardinti. Realiai 100 ar 1000 kartų paklaidos ribos pnašiais atvejais gali būti visai normalios.
Kaip bonusą pažadu dar vieną straipsnį, apie cheminį karą tarp Irako ir Irano – labiausiai cheminį karą visoje žmonijos istorijoje. Jis bus labai greitai.
