Tag Archives: greitas maistas

Vapiano: greitas itališkas maistas ir procesinis valdymas

VapianoPono Skirtumo dėka pamačiau ir paragavau tai, apie ką seniai svajojau – greitą maistą, kuris savo lygiu lenkia tautinio lietuviško kaboko vidurkį. Jūs tik pabandykit įsivaizduoti – greitas maistas, kuris nebrangus, bet lenkiantis vidutinį negreito maisto lygį Lietuvoje. Ir visa tai – dar ir su galimybe stebėti didelę dalį proceso. Taip, tai pasaulinio Vapiano tinklo vietinis skyrius.

Kai naujajame Vilniaus centre, Europos pastate atsidarė greito itališko maisto valgykla „Vapiano“, niekas nesuprato, kas čia per nesąmonė. Ten iki tol buvo berods „Sarma“ ir antras išėjimas iš „Europos“ į lauką. Staiga atsirado merginos, kurios kiekvienam praeinančiam primygtinai duodavo kažkokią kortelę, norint įeit ir paimdavo kortelę, norint išeit. Nes kitaip tipo negalima. Aišku, atrodė, kaip nesusipratimas. Aš pats taip ėjau kiaurai tą kaboką gal kokią antrą jo atsidarymo dieną. Ir nesupratau, kas čia per nesąmonė. Bet aš tai supratau, kai tenai papietavau ir pabandžiau paanalizuoti. Tos kortelės – tai puikus, puikus išradimas.

Praėjo vos kelios savaitės nuo tada, kai šis „nesusipratimas“ atsirado ir tame pat pastate buvęs „Delano“ užsidarė. Įtariu, kad verkti dėl to nesusipratimo ėmė ir Čili bei Fortas. Nes kam jie tokie reikalingi – gaminantys prastesnį maistą už didesnę kainą ir dar verčiantys laukti daug ilgiau. Tautinis biznis savo procesų valdymu yra atsilikęs nuo Vakarų puse šimtmečio, nepajėgus konkuruoti. Vadyba neretai būna tokia prasta, kad kabokas įstengia išgyventi tiktai užsidėdamas neadekvačius antkainius, dusindamas darbuotojus ir mokėdamas personalui tokius grašius, kad vidutinis rotacijos periodas kartais krenta iki mėnesio. Jūs įsivaizduokite, vidutinis metinis rotacijos periodas – 1 mėnuo. Jūs tai įsivaizduojate? Tai yra realybė kai kuriuose mūsiškuose kabokuose, net ir gan dideliuose. Ne kažkokios technologijos, o visiškai prasta vadyba yra dažniausia mūsų verslo problema.

Bet Vapiano – absoliučiai radikaliai priešingas atvejis, nei kiek neprimenantis lietuviškų kabokų. Jie netgi pasauliniais mastais yra išsiskiriantys, jie tiesiog puikūs.

Continue reading →

Apie greitą maistą: MacDonalds, Hesburger, Homeburger ir Tiotia Niura

Aš norėčiau parašyti ištisą seriją straipsnių apie greitą maistą, tačiau kadangi nesugebu parašyti net ir pirmojo (jau mažiausiai pusę metų), pradėsiu nesigilindamas, negalvodamas, padrikai, o jau jūs dėl to neužpykit. Nes tai viskas, ką galiu, kitaip ir to, ką rašau dabar, neparašyčiau.

Greito maisto užkandinės vertinamos labai įvairiai, bet dažniausiai – vienaip ar kitaip neigiamai. Kažkais teigia, kad jų maistas neskanus, kažkas – kad priešingai, skanus, bet nesveikas, etc.. Man čia įdomesnis gal kitas aspektas – galų gale Lietuvoje atsirado bent jau trys vienatipio produkto platintojai, tad galima palyginti juos bent truputį rimčiau. Irgi, duodant balus už įvairius dalykus. Kaip kontrastą pabandysiu paimti kažkokią Tiotią Niurą, pvz., kaipo toji, kur netoli Santuokų rūmų prekiauja beliašais.

Tad nekalbėsiu apie tai, kas sveika ar nesveika. Žmonės, kurie per dieną išgeria pusę litro stiprios kavos, bet pavalgo tik vieną kartą, kai suranda 15 minučių laisvo laiko, kenkia sau daugybę kartų labiau, nei pakenktų kokios nors greito maisto medžiagos. Tokiems žmonėms rūpi, kad būtų greitai, greitai, greitai, o jei įmanoma – kad dar ir skanu. Visa kita – niekai.

Continue reading →

Greitas maistas pseudo-meksikietiškai. Tortilijos

Kadaise, seniai seniai jau rašiau apie tai, kaip greitosiomis pasidaryti tortilijų pseudomeksikietiškai. Dabar, po geroko laiko tarpo, receptas jau visai atsidirbo ir optimizavosi, o rezultatai – žymiai pagerėjo. Taip, tai greitas ir bukas maistas – per pusvalandį galima pagamint, visai nesivarginant. Esminis komponentas, kuris atsirado, kaip kokia neišvengiamybė – tai laimas arba žalioji citrina. Būtent žalioji, o ne paprasta. Taigi, ko reikės, norint sočiai primaitint visą šeimą greita vakariene, taip kad ir kitai dienai dar liktų:

  • 2 pakeliai vidutinių tortilijų
  • didelė skardinė pupelių (600-800g)
  • didelė skardinė kukurūzų (600-800g)
  • 2 visai vidutiniai, nelabai dideli laimai (žaliosios citrinos)
  • truputis pomidorų padažo
  • vos vos aliejaus
  • ~500g kiaulienos faršo
tortilijos

Ne, čia ne mano darytos, paveiksliukas šiaip iš internetų, dėl grožio, o ir šiaip, jei taip tortilijas suksit, tai viskas išdribs bevalgant. Sukti reikia panašiai, kaip lietinius blynus, kur su mėsa būna.

Aišku, skaičius galima sumažinti dvigubai, bet tada jau negarantuoju, kad visai šeimai užteks. Nors vienam žmogui pakaks apsiryt ir liks. Šiaip tai spręskit pagal save. Ir dar, beje, jau kai valgysit, nebūkit godūs ir nesistenkit dėti įdaro per daug – nes paskui drimba ir valgyt darosi neįmanoma. Jei tortilijos nėra didelės, taip sakant, vidutinės – tai pora valgomųjų šaukštų  ne per baisiai kupinų – vienai tortilijai bus kaip tik. Tad jei nesat baisi minia ėdrūnų, tai visgi sumažinkit išvardintus kiekius dvigubai – ketvirtis kilo faršo, mažesnė skardinė pupelių, mažesnė ir kukurūzų, vienas laimas 🙂

Viską darom paprastai, didelėje gilioje keptuvėje:

  • faršą sumaišom su pomidorų padažu, įpilam aliejaus ir maišydami kepam. Faršui pomidorų padažas reikalingas tam, kad jis liktų birus, o nesukeptų į didelį kotletą
  • kai faršas apkeps, pilam pupeles ir kukurūzus, per daug nesicackindami – kepam, kol nugaruos skystis, pagal skonį įdedam druskos (druskos reikia įdėti anksčiau, nei laimo, nes rūgštus skonis trukdo pajust sūrumą)
  • per tą laiką, kol baiginėja kept visas įdaras – smulkiai supjaustom tuos laimus, tik nepagailim. Pjaustom su visa žievele, bet smulkiai. Sultis supilam į visą faršą su pupelėmis ir kukurūzais, gabaliukus – irgi. Pridedam kvapiųjų pipirų – dėl kvapo. Galima ir raudonųjų pipirų – dėl skonio. Truputį dar apkepam, pamaišydami – kokias 5-10 minučių, kol apvirs ir suminkštės laimų odelė.
  • Nagi ir dedam į tas tortilijas, vyniojam ir ėdam 🙂
  • Ai, dar šitą postą užsibukmarkinam 🙂

Laimas – esminis dalykas. Žiauriai, neįtikėtinai stipriai pagerina valgomumą ir skonį. Svarbiausia – negailėti, kaip mėgsta daryt lietuviškos virėjos. Paprasta citrina irgi pagerina, tačiau jos duodamas rezultatas – juokingai silpnas. Kad būtų dar geriau – galima paišsidirbinėti, visokių ten salotų lapų, jalapenų, paprikų prikaišioti jau vyniojant į tortilijas. Bet ir be to skanu. Ir svarbiausia – greita. Ir be pastangų. Ir be kvalifikacijos. Ir sąlyginai nebrangiai.

Kad bulvytės fry taptų maistu

Bulvytės fry – gėdingas daiktas. Bet daugiausiai gal todėl, kad jų skonis – išties bjaurus, ypač šaldytų: jos sausos, beskonės, nykios, kaip koks kartonas. Kai kurie bando pagerinti jas, pabarstydami gliutamatiniais prieskoniais, tačiau tai tik šiek tiek tegelbsti. Bet juk galima ir skaniai paruošti, jei tiktai žinai, kaip tai daryt – taip, kad į įprastas bulvytes fry net nepanašu būtų.
Taigi, pirmas dalykas, dėl ko jos tampa beskonėmis – tai riebalai, ant kurių kepama (apie virimą riebaluose nei nekalbėsiu – tai jau MacDonalds). Tikrai skanių bulvių iškepti ant aliejaus – neįmanoma. Taukai yra būtini. Kad nebūtų per riebu, galim daryti paprastai: įpilam keptuvėn aliejaus, o tada – jau gabalą taukų. Ir kepam ant šito riebalų mišinio. Skonis – kardinaliai geresnis.

Antras dalykas – negalima uždengti bulvyčių dangčiu: tokiu atveju jos tik šutinsis, garuos, galų gale pavirsdamos į beskonę nesąmonę. Keptuvė turi būti atvira.

O dabar – visas šakar makar, kurio dėka bulvytės fry pavirsta į visai kitą dalyką: pomidorų padažas. Priklausomai nuo to, ką norite gauti, galite pilti geroką kiekį pomidorų padažo ir pačioje pradžioje, ir į galą. Jei pomidorų padažu aplaistysite dar suledėjusias, vos keptuvėn suverstas ir išmaišysite, o jau tada kepsit – tada jos gausis minkštutėlės vidury, bet su plona stangresne plutele. Jei padažo pilsit į pabaigą, dar ir ne tiesiai ant bulvių, o ant keptuvės, kad pats padažas, prieš maišant, pakeptų – bus panašiau į įprastas keptas bulves, tačiau paskanintas. Bet kuriuo atveju pomidorų kvapas ir skonis kepant išsisklaido, tačiau bulvės nebūna perdžiūvusios, kietos ar beskonės.

Rezultatą galite patys pasitikrinti: tokias pomidorines bulvytes fry galima valgyti netgi be nieko – jos skanios savaime.

Greitos nemeksikietiškos tortilkės, arba kam tinka pomidorų padažas

Taigi, nesigilinam, o darom (viskam pagaminti pilnai pakanka kokių 20-30 minučių):

Pirmiausiai, ko reikia nusipirkti parduotuvėje:
1 tortilijų pakelis,
1 konservuotų pupelių su pomidorų padažu skardinė
1 konservuotų kukurūzų skardinė
~200-300 gramų poliesio faršo, tinka ir maišytas, ir liesos kiaulienos, etc., bet netinka paukštienos faršas
šiek tiek salotų lapų
trupučio pomidorų padažo

Kaip darome:
faršą maišome su pomidorų padažu, metam į keptuvę (riebalų nereikia pilti – išsiskirs kepant), kepinam ir maišom. Kai faršas apskrus, pilam pupeles (su visu skysčiu) ir vėl kepam ir maišom, kol nugaruos, o tada pilam kukurūzus (vėl su visu skysčiu). Pridedame kvapiųjų pipirų. Druskos – galima truputį įdėti, bet nepersistenkit – jos daug yra pomidorų padaže.

Kai viskas iškepa, greitai sukam iš tortilijų vamzdelius, kišam salotos lapų vidun, kemšam iškeptą masę į tortilijas ir valgom. Pagaminto maisto pakaks 3-4 žmonėms.

Apie skonį – tai normali pseudomeksikietiška virtuvė. O jei dar privarysite daug daug raudonųjų pipirų ir vietoj salotų lapų pridėsite jelapenų – tai net ir visai panašu gal bus. Esminis privalumas – paruošiama labai greitai ir truputį kitaip, nei įprastas maistas – įvairovė tiesiog.