Tag Archives: Ingrida Šimonytė

Kaip tobulėja mokesčiai ir vystosi VMI veikla

Mokesčiai pagal narkomaniškus kliedesius

Kai ieškojau iliustracijos pagal frazę "taxation madness", tai kažkodėl davė šitą 1936 metų filmo reklamą. Google sąmojį ypač gerai įvertins tie, kas filmą matė: "Reefer Madness" - tai propaganda apie tai, kaip nuo žolės rūkymo žmonės tampa bepročiais žudikais-maniakais. Man tas filmas tikrai primena mokesčius: ir siužetas - durnas, kaip mokesčių sistema, ir propagandiniai kliedesiai - kaip iš Finansų Ministerijos. Ir netgi požiūrio priešistoriškumu asociacijas su mokesčiais kelia. Rekomenduoju pažiūrėt.

Gerbiami ponai ir ponios. Aš ilgai rašiau ir prirašiau ištisą paklodę apie VMI bei jų darbo optimizavimo metodus (tai, beje unikalus atvejis, kai egzistuoja vadinamoji sidabrinė kulka – greitas ir stebuklingas sisteminių bėdų sprendimo būdas). Bet paskui pagalvojau, kad viską galima daug trumpiau aprašyt. O be to, jei parašysiu, kaip tas VMI bėdas optimizuot, tai jie man neatleis ir man reiks emigruot, nes tas sprendimas yra toks geras ir pagrįstas, kad juos priepolis ištiks, jei paskaitys. Todėl nutariau paprasčiau parašyt ir nieko apie tą sprendimą nesakyt.

Nes jeigu jie susigalvoja pakeleivius vežančius vairuotojus persekiot, tai gali susigalvot ir mano blogą apmokestint. Juoba, kad pasižiūrėjęs, pagal kokias frazes mano blogą atranda, dabar turiu visokių negerų įtarimų. Bet tiek to. Žadėjau trumpai parašyt.

Atsimenate tą istoriją, kai VMI nubaudė bobutę už tai, kad jos sūnėno sugyventinė karvę melžė? Atsimenate, kaip Ingrida Šimonytė su Andriumi Kubiliumi sugalvojo apmokestinti visokias natūrines pajamas? O atsimenate, kaip kažkokio studentų vakarėlio organizatorius nubaudė baudomis už tai, kad studentai susimetinėjo pinigus alui ir užkandai? O atsimenate, kaip Andrius Kubilius ėmė kliedėti, kaip reikia bulviakasių talkas apmokestinti? O atsimenate, kaip visai neseniai mokesčių inspektoriai galutinai nukvako ir ėmė tikrinti mašinas, ar neveža kokių nors pakeleivių?

Manau, kad aišku, kokie bus kiti bajeriai iš VMI ir Vyriausybės. Aš jums pasakysiu: kai kas nors surengs savo gimtadienio šventę, atlėks į ją VMI inspektoriai su policija ir sudėlios baudas visiems: šeimininkams – už tai, kad atsiskaitinėjo natūra (maistu ir gėrimais) už neapskaitytas paslaugas ir prekes (o jei atsiskaitinėjo – tai reiškia, kad buvo paslaugos ar prekės), o svečiams – už tai, kad jei jau gavo pajamų natūra, tai turėjo išsiimt verslo liudijimus ir susimokėti mokesčius už savo nelegaliai parduotas prekes ar paslaugas, kurių faktą įrodo tai, kad jie gavo natūrinių pajamų.

Nes jau jeigu mašinas stabdo ir aiškinasi, kur kas ką pažįsta, klausinėja vardų ir taip toliau, baudomis grąsindami, tai jau iki to, kad į namus pradėtų lįst pas žmones – pusė žingsnio. Logika juk ta pati.

Juo labiau, kad visuotiniu pagalvės mokesčiu – PSD jau apdėjo visą Lietuvą. Dirbi, nedirbi, nesvarbu, kad tas mokestis akivaizdžiai antikonstuticinis (tiktai dėl akių pavadintas „sveikatos draudimu“ – esą nemokestis) – mokėk ir viskas. Taip kad lieka tik sulaukti, kad Andrius Kubilius paskelbtų, jog visi neteisėtai nemoka mokesčių, nes turi tarpusavio paslaugų apmokėjimų natūra per visokius nelegalius vakarėlius, gimtadienius, pasisėdėjimus, žiūrint krepšinį ir t.t..

Arba neduok dieve, jei jie paskaitys pas mane, kur minėjau apie socialinę bankininkystę, kad paskolintas draugui litas – tai jau neteisėtas paskolų išdavinėjimas, tai išvis bus jums visiems: turit pinigų – reiškia paskolas dalinat, o tai reiškia, kad jus reikia apmokestint. Lietuvoje 4000 VMI darbuotojų, per mėnesį vienas darbuotojas be problemų gali paviršutiniškai patikrinti 1000 žmonių sąskaitas ir dar liks krūva laisvo laiko kitiems reikalams (beje, kartą per metus jie tai ir daro – kai vyksta tie nesąmoningi pajamų deklaravimai, tik jau tada tikrina netgi rimčiau, nei dažnas galėtų pagalvot). Taip kad turėkit omeny.

Juk pagal VMI logiką viskas labai paprasta – jei tik išleidai krūvą pinigų supermarkete – reiškia pirkaisi perteklių maisto, o jei taip – reiškia, kad kažkam natūra mokėjai už kažką. Bet ką galima pasodint už mokesčių slėpimą ir nelegalią veiklą. Ir dar kartą pagalvokit apie dar vieną priežastį, kodėl Vyriausybė labai nori, kad niekas grynųjų nenaudotų, o viską darytų tik per bankines sąskaitas.

Aš jums taip pasakysiu: kai kartą vienas draugas apmokėjo man pietus, o aš jam pavedimą padariau, tai jo vos priepolis neištiko. Pasirodo, jis, kaip užsiimantis individualia veikla, rizikuoja, kad VMI dėl to prisikabins. Nes viskas, ką jis gauna, pagal inspektorių supratimą yra jo pajamos.

O gal jau pas ką nors buvo atėję tie puspročiai dėl kokio nors panašaus briedo?

Kasos aparatai turguose

Kasos aparatas

Kasos aparatas iš Pripetės, mirusio miesto prie Černobylio atominės elektrinės. Valstybės kontroliuojama apskaita visuose prekybos taškuose - centralizuotos, planinės ekonomikos simptomas, tačiau net ir sovietmečiu valdžia nenuprotėjo tiek, kad kasos aparatus padarytų privalomais turguje prekiaujančioms bobutėms

Kol ponas Andrius Kubilius ir Ingrida Šimonytė kleidėja apie kasos aparatus ir kad jų reiks, kol turgaus prekeiviai piketuoja ir badauja, kol iš turgų, kaip sako, tiesiog dingo produktai, prekeiviai ir išvis sustojo prekyba, o valdžiažmogiai kalba apie esą būsimus ekonomikos augimus (ar tik ne 13 procentų žadėjo šiems metams?), o reali biudžeto skylė kaip nesitraukia, taip nesitraukia…

Čia galėčiau priminti visiems gėdingą faktą apie save, kad pats prieš rinkimus į Seimą vertinau konservatorius, kaip vieną iš geriausių pasirinkimų balsavimui. Galiu pasiteisinti tiktai tuo vienu dalyku, kad nuomonę apie konservus pakeičiau, vos pamatęs, ką jie ėmė kliedėt, atėję valdžion. Ir dar 2008, vos pradėjus naktines reformas, tapau vienu iš pirmų ir aršiausių kritikų. Tuo metu mane daug kas plūdo, sakydami maždaug „taigi jie dar nieko nepadarė, kodėl kritikuoji, o jei paaiškės, kad čia teisingi sprendimai?“ Absurdiški sprendimai nebūna teisingais.

Taip, nesąmonių būna daug, bet labai liūdina vienas dalykas – jau pustrečių metų tai tęsiasi, tačiau absurdizmai nesustoja, daromos vis naujos nesąmonės. PSD įvedimas, PVM didinimas, faktinės mokestinės regresijos padidinimas (nors valdžiažmogiai kliedi, esą mokesčiai yra progresiniai, bendras mokestinių apkrovimų pasiskirstymas yra atvirai regresinis). Bet čia aš visgi apie kasos aparatus, o ne apie kažkokias aukštas materijas.

Trumpai tariant, pakalbėjau su vienu labai garbingu žmogum, kuris į politikas nelenda, tačiau su verslo reikalais susijęs taip, kad žino neįtikėtinų niuansų, o reikalus įvardina tokiu neklystančiu tikslumu, kad trumpai tariant, pasako ir viskas. Kaip procesistas. Jis išties ir yra žiauriai patyręs procesistas, vienas iš tų nedaugelio žmonių, į kuriuos žiūriu labai pagarbiai, iš apačios į viršų, tegul ir pažinodamas jau daug metų. Pavadinkim jį ponu R.K. – nes gal jo įžvalgų ir daugiau duosiu kada. Juoba, jau keletą kartų esu davęs ir anksčiau.

Taigi, pono R.K. žodžiais, Maxima kasos aparatų istorijoje niekuo dėta, nors faktas, kad kalbos apie prekybos tinklų ranką ir sklinda. Galimai šios kalbos netgi tikslingai skleidžiamos, siekiant dūmų uždangą paskleist. Viskas, pasirodo, daug banaliau: keli vietiniai kasos aparatų tiekėjai per krizę nusistekeno ir nutarė užsiimti lobizmu. Susimetė, prakrušo protą, kažką pamalonino – štai jums ir įstatymas, be jokių ten prekybos tinklų.

Beje, labai panašiai, priverstinai įstatyminiu būdu kažkada kasos aparatai buvo prastumti ir į kioskus, mikroautobusus ir išvis kur papuola – į tokias sritis, kur tų aparatų neretai nereikia nei verslui, nei valstybei, nei dar kažkam. Išskyrus, žinoma, kasos aparatais prekiaujančias firmas – jos džiaugiasi, kai tokiais priverstiniais būdais tuščioje vietoje sukuriama rinka – ir kasos aparatai parduodami, ir medžiagos jiems, ir priežiūros paslaugos. Beje, kiek žinau, dėl kasos aparatų registracijos tvarkos, kurią nustato VMI, kasos aparatų priežiūros paslaugas norom nenorom turi pirkti visi tų aparatų naudotojai, nes leidžiama įsigyti tik sertifikuotų įmonių platinamus apratus, o šiuos laiks nuo laiko dar reikia ir pertikrinti, etc..

Esminis, papildomas raktinis momentas turgaus prekeivių atveju toks: kasos aparatų įsigijimą kompensuoja valstybė savo lėšomis. Tai reiškia, kad firmos tiekia aparatus, darosi sau biznį, o valstybė apmoka. Kitaip tariant, bene atviriausia valstybinių pinigų išplovimo afera, prakišta, kaip įstatymas. Būtent tas viso šito valstybinių pinigų mokėjimo atvirumas, matyt, daugeliui (ir man irgi) tiesiog pernelyg įžūlus, kad juo išsyk patikėtum. Matyt, iš valdžiažmogių mes vis tikimės, kad jie turės bent jau tiek smegenų, kiek vidutinis Lietuvos pilietis. Kitaip tariant, paprastai mes tikimės, kad bent jau tiesiogiai taip atvirai savo mylimom kontorom valdžiažmogiai pinigų nedalins. Deja, pasirodo, kad dalina.

Tiesa, panašus atvejis nėra pirmas. Vienas iš labiausiai pagarsėjusių – tai tas, kai buvo priburta su vairuotojų mokymo ir egzaminavimo tvarkomis, o labiausiai išnaglėję politikieriai netgi bandė prakišt reikalavimą, kad išvis kiekvienas vairuotojas kas kelis metus privalėtų pakartotinai lankyti kažkokius vairavimo kursus. Tik istorija su kasos aparatais – dar įžūlesnė, o ir kabina ne pavienę, specifinę verslo nišą, o didžiulę verslo sritį, eilinį kartą kirsdama tiems, kas gauna mažiausias pajamas – būtent turgaus prekeiviams ir turgaus pirkėjams.

Net ir durnam aišku, kad jokie ten kasos aparatai mokesčių surinkimo nepagerins, vietinių ūkininkų padėties nepataisys ir didesnės tvarkos neįves. Tarp kitko, mėsos ar kitų maisto produktų kilmę ir taip būtina nurodyti, ja prekiaujant (tai susiję su sanitarijos reikalais), tad bangos apie visokius mėsos importus iš Lenkijos ar pan., kuriais užsiima prekeiviai – tai tik dūmų uždanga – kasos aparatai to niekaip neįtakoja. T.y., visas buzas – tiktai tam, kad užslėpti bajeriuką, per kurį verslui sumokami valstybiniai pinigai.

PVM: milijardas šen, milijardas ten, koks skirtumas?

Šiandien iš kolegos, dirbančio vienoje didelėje, daug importuojančioje firmoje, sužinojau labai įdomų dalyką. Kubiliaus administracija, sugalvojusi PVM padidinimus, kol kas tyli apie vieną bėdą, kuri, drįstu spėti, ganėtinai greitai bus narstoma per visus galus. Nes atrodo, kad tai yra vambzdiec. Tai PVM surinkimas ES ribose importuojamoms ir eksportuojamoms prekėms.

Pagal vieną iš ES direktyvų, PVM gali būti sumokamas vienoje iš šalių, dalyvaujančių importo-eksporto sandėryje pirkėjo pasirinkimu. Kitaip tariant, jei pas britus PVM bus 17,5 procentų, o pas lietuvius – 21 procentas, tai ir vežant iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą, ir iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją, labiau apsimoka PVM sumokėti ne Lietuvoje, o būtent Didžiojoje Britanijoje – juk tai pigiau.

Pagal tokią schemą PVM gauna tiktai ta šalis, kurioje PVM yra mažesnis – ir tai natūralu. Lietuva, kurioje PVM yra bene didžiausias ES, ima atlikinėti aukos vaidmenį. Nes atrodo, didelė dalis importuotojų ir eksportuotojų jau persitvarkė ir pasikeitė PVM mokėjimo vietą – iš Lietuvos į užsienio šalis.

2009 Lietuvoje surinkta 6,8 milijardo litų PVM. Lietuvos eksportas Europos Sąjungoje 2009 sudarė 26,2 milijardo litų, tuo tarpu importas – 26,5 milijardo litų, sumoje – 52,7 milijardo. 21 procentas iš šios sumos sudarytų 11 milijardų litų, bet aišku, nemenką dalį šių prekių Lietuva reeksportuoja, tad visa suma, žinoma mažesnė. Tačiau, kaip visgi matome, sulyginama. Skaičiuojant pagal britiškus 17,5 procentų, PVM praradimo potencialas sudarytų 9,2 milijardo litų per metus, o skaičiuojant pagal vokiškus 19 procentų – tai būtų 10 milijardų. Tai, žinoma, potencialas, tačiau jis irgi šį tą rodo.

Tingiu kapstytis po realius skaičius (tarp kitko, kai pabandai surasti kokius nors aiškesnius ekonominius duomenis, susidaro įspūdis, kad valdžia kažką slepia: daugelį Lietuvos rodiklių lengviau gauti iš Eurostato, nei iš Statistikos departamento. Žinoma, tai tik prastas valdininkų darbas, bet užknisa). Labai grubiai spėju, kad importuojamiems bei eksportuojamiems produktams tenkantis PVM sudarytų apie pusę viso PVM surinkimo, ar net daugiau, tad galim spėti, kad minėtoji ES direktyva leidžia Lietuvai dėl nekonkurencingumo prarasti apie 3-4 milijardus litų per metus (pasikartoju – tai vertinimai iš lubų, tiesiog mastams suvokti). Tol, kol lietuviškas PVM nesiskyrė nuo kitų ES šalių, tol praradimų nebuvo, tačiau nuo 2009 rugsėjo situacija pasikeitė kardinaliai – 21 procentas Lietuvoje, palyginus su 17,5 procentų Anglijoje – tai ištisi 3,5 procentai prekės ar paslaugos vertės. Smarkiai konkuruojančiuose rinkos segmentuose įmonių gaunamas pelnas neretai būna maždaug tokio dydžio.

Taigi, puikus taupymo šaltinis – mokėti PVM toje šalyje, kur tas PVM yra mažesnis. Tarp kitko, čia gal būt atsiveria ir kai kurios įdomios mokesčių taupymo schemos (taupymo, o ne slėpimo – viskas legalu): pvz., įmonė gamina prekes Lietuvoje, eksportuoja į Kanarų salas, kur 5 procentai PVM, ten sumoka PVM, ir vėl importuoja į Lietuvą. Jei kas susiduriate, pakomentuokite apie tai, nes mokesčių taupymo praktika yra ne mano sritis – tiesiog įdomu, ar taip daroma?

Tarp kito, vėlgi tai primena asmens bankroto įstatymą, kuris Lietuvoje vis nepriimamas: žmonės važiuoja į Didžiąją Britaniją, ten bankrutuoja ir problema išspręsta.

Tokia miela Ingrida Šimonytė. Manau, kad po to, kai rugsėjį valdžia padidino PVM iki 21 procento ir jo surinkimas kokiam mėnesiui ar dviem ėmė viršyti planus (lapkritį labai tuo džiaugėsi ir skelbėsi spaudoje) – tikėjosi, kad taip ir liks. Tuo tarpu aš turiu įdomių gandų, kad kai kas VMI jau raunasi plaukus. Pažiūrėsime, ką iškapstys spauda – aš labai, tikrai labai norėčiau pažiūrėti į PVM surinkimo iš importuojamų bei eksportuojamų prekių mėnesinius grafikus. Drįstu spėti, kad nuo 2009 rugsėjo iki dabar PVM surinkimo iš importo-eksporto kritimas turėtų sudaryti kokių 10 skaitmenų skaičių.

Ingrida Šimonytė: nuo viduriavimo gydausi liuosuojančiais

D.g. Maumaz pasiūlė papolemizuot su finansų ministre Ingrida Šimonyte, katra Delfyje paskelbė straipsnį, kuriuo aiškina savo ekonomines tiesas ir išdeda visus kritikus. Taigi, panagrinėkim ir pasikabinėkim 🙂

Straipsnio originalas – http://www.delfi.lt/news/ringas/politics/article.php?id=23945719

Šiaip bendrų pora pastebėjimų: tai bene pirmas konservatorių vyriausybės bandymas viešai ir aiškiai paaiškinti savo ekonominę politiką. Tai būtų labai gerai, jei ne tai, kad eilinį kartą bandymas kalbėtis išvirsta į puolimus ant visų kritikų, o ne kažkokį rimtą situacijos analizavimą.

Straipsnyje labai krenta į akis vienas dalykas: jis parašytas pagal vieną iš demagoginių šablonų: „pateik prieštaravimus už savo oponentus ir išsyk juos sutriuškink“. Žinoma, kad taip galima pateikti belenką, o daugeliui šitai padarys labai gerą įspūdį.

—————————————

Straipsnį ponia panelė Šimonytė išsyk pradeda atviru kaltinimu, kad vyriausybės ekonominių sprendimų kritikai yra nemokšos iš anekdotų, besigydantys bet kokiais vaistais, aiškindama, esą kitų šalių patirtis – tai (citata) „vien kaimynės sėkmingo gydymosi istorija“. Toliau dar pratęsia: „apgaulinga tiesiogiai lygintis su valstybėmis, kurias pasaulio finansų krizė paveikė mažesniu mastu“ – atseit, tos šalys sėkmingesnės ne todėl, kad jos geriau tvarkosi, o todėl, kad jos tiesiog sėkmingesnės. Ir pergalingai retoriškai-demagogiškai pareiškia, esą iš Lenkijos patirties nieks nesimoko. Čia mes galim tik paklausti: „ar išties iš Lenkijos patirties kitos šalys nesimoko?“. Kaip matome, straipsnio pradžia – daug žadantis demagogijos ir makaronų kratinys.

Na, bet pradėkim visgi kritiką faktais: Lietuva nukrito į pačią apačią visoje Europos Sąjungoje. Savo kritimu pralenkė netgi Latviją, kurios situacija išties primena Lietuvą. Tad verta užduoti klausimą: ar visgi nėra taip, kad šitas Šimonytės straipsnis – tiesiog tos pačios Kubiliškos politikos pavyzdėlis, paremtas idėja, kad visi kritikai yra priešai?

Apie Lenkijos ūkio augimą

„Lenkijos ūkio augimo varikliai šiuo laikotarpiu yra eksportas ir vidaus vartojimas. Eksportas – ir mūsų išgyvenimo šaltinis. Taigi, kodėl Lenkijos eksportui sekėsi geriau? Pagrindinis atsakymas – zlotas nuvertėjo sparčiai ir reikšmingai, tai atpigino Lenkijos produkciją jos prekybos partnerių ir konkurentų atžvilgiu taip pat greitai ir stipriai. Gali kilti klausimas – jeigu zlotui buvo leidžiama taip žemai kristi ir „nieko neatsitiko“, galbūt tai gera išeitis?“

Klausimas yra geras, ir atsakymas – irgi geras. Taip, devalvacija – yra paprasčiausia ir mažiausiai skausmingas sprendimas. Vieninteliai, kam suskaus – tai tie patys burbulo augintojai: bankai ir skolininkai. Deja, Šimonytė čia nutaria remtis Šveiku, pareikšdama, kad Lenkijos situacija pablogėjo (pamiršo palyginti su tuo, kiek pablogėjo Lietuvoje?) ir bando nedrąsiai aiškinti, esą Lenkijos padėtis dar blogesnė. Gal blogesnė, nei Lietuvos?

Ir tada Šimonytė „pergalingai“ pareiškia, kad Lietuva nieko, ką prisitaikė Lenkija, negali prisitaikyti sau. Matyt todėl, kad Lenkija eksportuoja ir importuoja, o Lietuva – atvirkščiai: importuoja ir eksportuoja. Todėl Lenkija prekybos saldo pagerino, o Lietuva – nepagerins. Bent jau kitos logikos neradau. Ai, taip, Šimonytė gi pareiškia, kad čia Lietuvoje 20 metų valiutų valdyba ir siekiama pakeisti litą euru. Todėl matyt devalvacija irgi neatneštų naudos. Mintis gera – į ekonomiką nusispjaut, bile tik euras būtų. Ir intencijos suprantamos: nesusitvarkai savo monetarinės sistemos, tai ir netvarkyk, o padovanok ją ES. Logiška?

Itin tinka pabaigiantis šios pastraipos pagrąsymas, kad skolininkai bus pasmerkti dar didesnėms skoloms.

Apie vidaus vartojimą

Apie vidaus vartojimą I. Šimonytė išsyk kalba būtuoju laiku – kaip tas vartojimas buvo didelis kažkada prieš porą metų. O toliau – išsisuka, pareikšdama, kad (citata) „įsivaizduoti, kad Lietuva turi bent menkiausių galimybių tą vidaus vartojimą tikslingai skatinti, yra naivu“. Ir paaiškina tai tuo, kad esą šitam reikalingas 20 milijardų dovanojimas Lietuvai (jei norite, galite tą Šimonytės pareikštą skaičių pakeisti bet kokiu kitu, kurį išsigalvoti galite lygiai taip pat, kaip ir jinai). Ir tada Šimonytė dar pradeda aiškinti, kad vidaus vartojimas Lietuvai yra labai blogai, nes būtent tai ir sukėlė mums krizę. Nuostabus pareiškimas, kurį galima bus ant jos politinio antkapio iškalt.

Taigi, čia nelabai ką ir yra komentuoti – nusišnekėjimas akivaizdus. Sveiko proto žmogus žino: vartojimas – tai verslas, o verslas – tai vartojimas. Vartojimas žlunga – verslas irgi žlunga. Verslas žlugdomas – vartojimo irgi nelieka. Jei poniai panelei Šimonytei nedašyla tokie elementarūs sąryšiai, neturiu nei ką pakomentuot. Galiu tik priminti apie vieną pirmų konservų žingsnių – kirsti per smulkų verslą, kuris sudaro absoliučią didumą viso verslo Lietuvoje. Ir dar padidinti kartelę IDV, kur jau ir taip regresiniai mokesčiai.

Gal dėl akivaizdaus Bubiliaus vyriausybės nesąmoningumo Šimonytė ir stengiasi apsiriboti nerišliu papudrinimu, taip ir nepasakiusi nieko rišlaus.

Apie pajamas

O čia jau Šimonytė įsivažiuoja ir pradeda viduriuoti apie tai, kaip (citata): „Lietuvos gyventojų apsipirkimai Lenkijos biudžeto tikrai neišgelbėjo“. Ir kitoje pastraipoje pradeda kalbėti apie „ad absurdum“, nei nepastebėdama kad iki absurdo priveda savo pačios nusišnekėjimus (kurių jau net nebando priskirti savo įsivaizduojamiems oponentams). Ir paskui ima kalbėti apie subtilumus. Galiu įvardinti tuos subtilumus: vietoj to, kad kalbėti apie visišką PVM didinimo pravalą biudžetui, kuris tik ką pradėtas dar sykį kartoti, Šimonytė kalba žodžių kratinius apie Lenkiją. Juk lengviau kalbėti apie kitų problemas, kurias pats dar ir išgalvoji, nei apie tas problemas, kurias pats pridarei. Tiesa? 🙂

O tada šį skyrių Šimonytė užbaigia puikiu briedu. Cituoju: „Nepaisydami PVM didinimo, Lietuvoje matome tik trumpalaikį jo poveikį kainoms“. Ir paskui iš kainų tendencijos mažėti (akivaizdžios defliacijos) sugeba padaryti išvadą, kad tai yra todėl, kad (citata) „nebėra finansinių išteklių, tad kaina tampa svarbi“. Miela ponia panele Šimonyte, jei kada čia paskaitysit, tai atskleisiu jums nuostabų dalyką: PVM yra vartojimo mokestis, todėl jis ir kerta per vartojimą, atimdamas finansinius išteklius iš vartojimo rinkos.

Pabaigia dar palyginimu su Estija, kad ten visvien blogai. Galiu tik priminti, kad Estijoje burbulas buvo išsipūtęs gerokai smarkiau, o padėtisten dabar jau kardinaliai geresnė, nei Lietuvoje. Čia grafikėlius galiu pasiūlyt pasižiūrėt, kas ir kaip.

juos reguliariai skelbia, viskas taip akivaizdu, kad nei aiškint nereikia.

Apie lengvatas

Čia Šimonytė polemizuoja su savimi apie tai, kad Lenkijoje taikomos PVM lengvatos neteikia naudos vartotojui, o kainos auga dėl infliacijos. Kodėl apie šias lengvatas ji kalba? Galiu pasakyti tiesiai: tiktai tam, kad regresinių mokesčių ir smulkaus verslo žlugdymo klausimą paverstų „PVM lengvatų klausimu“. Kodėl taip teigiu? Todėl kad pati Šimonytė, Lenkiją ir vėl lygindama su Lietuva, išsiduoda, jog kalba apie smulkų verslą – (citata) „Lenkijoje […] 8-9 tinklai valdo apie pusę rinkos, kitą dalį užima tūkstančiai parduotuvėlių“.

Taigi, vietoj to, kad įvardinti tikras problemas, Šimonytė padaro pigų demagoginį manevrą: pačiai sugalvoti oponento pareiškimus, o paskui juos sutriuškinti.

Apie priežastis ir pasekmes

„Priežasčių ir pasekmių painiojimas ir pavienių skaičių lyginimas (sąmoningas ar ne) yra tipinis viešosios polemikos reiškinys – kvaila būtų neigti, kad Lietuvos Vyriausybės veiksmai, deja, veikia ta pačia kryptimi, kaip ir ekonomikos nuosmukis, kaip ir kvaila būtų neigti, kad sunkmetis visada provokuoja šešėlinę ekonomiką, todėl greito atsigavimo nepalengvina.“

Įsiskaitykite, ką jinai parašė. Štai čia – negaliu nesutikti. Tiesiog pagal mūsų mokytoją Freudą, išsidavė tai, ką ir pati pasąmoningai ima pripažinti: (dar kartą cituoju tą patį) „kvaila būtų neigti, kad Lietuvos Vyriausybės veiksmai, deja, veikia ta pačia kryptimi, kaip ir ekonomikos nuosmukis“.

O paskui, gal kažko dar nesusizgribusi, prideda „blablabla“ apie tai, kaip negalėjo būti kitaip.

Apie panašumus

Čia jau imam jausti, kad Šimonytė išseko. Nei argumentacijos, nei dar kažko. Protestai dėl Lenkijos lyginimo su Lietuva ima baigtis ir man jau kyla jausmas, kad Šimonytės galvoje ima krebždėti mintis, jog „gal išties ne taip jau ir skiriasi ta Lenkija, gal ir pas mus buvo galima kitaip?“. Bet ne, negalima, reikia didinti mokesčius!

Apie „viską reikia daryti kitaip“

O čia jau mintis krypteli link to, kad gal ir Lenkijoj valdžia kritikuojama. Taigi valio, suradom, ko mes iš Lenkijos pasimokėm!!! Valio!!! Eureka!!! Lenkijos valdžia gi irgi kritikuojama!!!! Todėl jei jie daro gerai ir neklauso kritikos, tai vadinasi ir mes darom gerai!!!! Žinokit, suknisti kritikai jūs!!!!

Pabaigai

O pabaigai – retoriški pabėdavojimai apie tai, kad skaičių ekvilibristikos meną daugelis atrado tik dabar. Čia matyt norima pasakyti, kad gerieji konservatoriai skaičių ekvilibristikos meną atrado anksčiau. Pzpzpz.

Ir – šokas tau, skaitytojau, jei dar atsimeni, nuo ko straipsnis prasidėjo: pradžioje straipsnio plūdusi tuos, kas užsiima mėgėjiška savigyda belenkokiais vaistais, ji čia ima vėl kartotis, bet padaro paradoksalią išvadą: gydykimės patys taip kaip mokame, nes mes juk žinome diagnozę!

——————————–

Reziumuojant. Konservatoriai gydosi nuo viduriavimo liuosuojančiais. Tačiau aš patarčiau jiems pasigydyt smgenis, o ne viduriavimą, kurį sukėlė jų pačių savigyda.