Tag Archives: kalbainiai

Kad naudoti kad su bendratimi

Kalbainiai yra durniai – tuo jie ir skiriasi nuo kalbininkų. Čia nieko jau ir aiškinti nereikia, nes tai ir taip aišku. Todėl čia aš jums pratęsiu senas temas ir paaiškinsiu vieną iš sisteminių durnumo atvejų. Labai konkretų – kur kalbainiai draudžia vartoti* žodį „kad“ su bendratimi.

Mašina su vežimo ratais

Kalbainiai yra kaip kokie atsilikėliai, kurie nesupranta, kaip padangose oras gali laikytis. Todėl jie mašinai uždėtų vežimo ratus ir uždraustų padangas vartot. Tačiau durniai nepraeis. Ir žmonės, kurie yra buki, kalbos nereguliuos su savo tais kliedesiais.

Čia netgi nėra ką pasakoti: normalūs žmonės, turintys smegenų, puikiai supranta, kad kai parašai „kad nueiti į namus, reikia būti ne namuose„, tai reiškia „kad (galėtum) nueiti į namus, reikia būti ne namuose„. Tą čia ir rodo bendratis: galimybę, potencinę potekstę. Čia nėra jokio imperatyvo, kuris rodytų, jog turi nueiti į namus.

Netgi kokiam nors visiškam liurbiui yra akivaizdu, kad pasakymas „kad nueitum į namus“ skiriasi nuo „kad nueiti į namus„. Pirmasis rodo, kad kažkas jau nori nueiti į namus ir todėl jam jau aiškinama, pvz.: „kad nueitum į namus, eik kairėn, paskui dešinėn, o paskui tiesiai„. Antrasis pasakymas rodo, kad kalbama apie galimybę: „kad (galėtum) nueiti į namus, pirma turi pasirašyti pasižadėjimą grįžti kalėjiman, o tada jau gal ir galėsi„.

Taigi, kalbam apie paprastą skirtumą: kad su bendratimi tereiškia, kad kalbame apie galėjimą, apie potencialią galimybę, kuri dar nereiškia, kad tu ruošiesi tai daryti. Tačiau kalbainiams tai nesuprantama, nes jie nesuvokia sakinio, jei tik jame yra praleistas kažkoks žodis. Čia, žinote, ir atsiskleidžia ta pati kalbainiškoji problema, kuri ne sykį jau aptardinėta: nėra smegenų – užtat ir norisi kitų kalbėjimą reguliuoti.

Kad naudoti „kad“ su bendratimi, reikia turėti smegenų. Kai jų neturi, tai ir atrodo, kad negali vartoti. Tai akivaizdu tiems, kas turi smegenų.

 

—————-

* Jie pasakoja, kad žodžius reikia vartoti, atseit kaip kokį pieną ar tualetinį popierių – suvartoji ir viskas. Tai irgi daug ką sako apie kalbainius. Bet man šitas reikalas patinka, nes kai sakai, kad žodis vartojamas, tai išsyk tuo pačiu ir parodai, kas tokie galvoja, kad vartojamas išties – nelyg valgomas būtų. Tokios semantikos kelia nuolatines dūzges, glumindamos tuos, kurie to verti. Šitaip ir kalbainiai vartojami. Štai taip po truputį mes juos vartojame ir suvartosime.

Tas siauras semiotinis požiūris į VLKK

Neseniai vienas kalbainis paskaitė mano parašinėjimų ir visai nukvako. Žinote, ką jis man pasakė? Ogi maždaug tokią frazę:

– Jūsų siauras semiotinis požiūris neleidžia jums suprasti, kodėl reikalingos kalbos taisyklės. Jeigu jų nebūtų, žmonės išvis negalėtų susišnekėti.

Štai taip, matote. Siauras semiotinis požiūris. Ir kalbainių taisyklės, be kurių žmonės nesusišnekėtų.

Deja, kalbainiška paradigma, apie kurią jau esu rašęs, yra tokia kalbainiška. Jie nuvokia, kad kalba tėra kažkoks gramatikos, ženklų (žodžių) ir jais adresuojamų reikšmių mechanizmas, gebantis vystytis kažkaip savarankiškai, gaivališkai ir nesuvaldomai (nes realizuoja Tiuringo mašinos kriterijus). Kalbainiai nuvokia tą nelabai rišliai, nes jiems tai sudėtinga, tačiau jie jaučiasi už tai besą atsakingais. Ir tada sako: „jei mes nereguliuosime, tai kas gi atsitiks? Kiekvienas šnekės ką nori ir kaip nori?“

Hamburgeriai - mėsainiai

Nors daugelis klausia, už ką aš nemėgstu kalbainių, tie daugelis klysta. Aš visai mėgstu kalbainius, tiktai štai kalbainiai dirba ne savo darbą, todėl kelia visiems bėdas. Kalbainiams labai tiktų dirbti kokiame nors Makdake, kur jie galėtų kepti hamburgerius (aišku, griežtai prižiūrimi patyrusio personalo, nes kitaip jiems bus pernelyg sudėtinga). Tik deja, kalbainiai negali to padaryti, nes jie hamburgerius pervadino į mėsainius, todėl patys buvo pervadinti į kalbainius, o šitaip vadinamiems žmonėms negalima patikėti atsakingo darbo.

Apie II Pasaulinio karo laikus, kai amerikonai prikūrė krūvas karinių bazių Okeanijos salose, tenykščiai čiabuviai pamatė stebuklus: iš dangaus kažkas mėtydavo amerikiečių kariams siuntinius su visokiomis gėrybėmis. Paskui, kai amerikiečiai išsikraustė, čiabuviai patys ėmė įrenginėti lėktuvų nusileidimo-pakilimo takus, būdeles budėtojams, rytines rikiuotes, etc., tikėdamiesi, kad jei jie laikysis tų pačių taisyklių ir bus panašūs į amerikonus, tai ir jiems iš dangaus kris gėrybės.

Tai maginis mąstymas, kur vietoje priežasčių-pasekmių ryšio yra naudojama panašumų magija. Toks maginis mąstymas labai būdingas kalbainiams: šie nujaučia, kad kažkokios taisyklės yra, bando jas atrasti, sukuria aprašymus, tačiau kai kažkas jiems pasako, kad dovanos iš dangaus nekris, nes jų prigalvotos nesąmonės tėra kliedesiai, juos ištinka šokas. Jie kaip tie čiabuviai, kurie tiki, kad anksčiau ar vėliau lėktuvai ims dovanas jiems mėtyti iš dangaus. Kalbainiai irgi tiki, kad imitacinės pseudotaisyklės anksčiau ar vėliau duos kažkokius rezultatus, jei tik tų taisyklių prikursi pakankamai daug, o paskui pakankamai įnirtingai laikysiesi. Bet jiems nepavyksta. Ir tada jie ima kovoti prieš visus, kas tik tų taisyklių nesilaiko. Tai irgi magiškas mąstymas.

Šiais laikais kiekvienas šneka ką nori ir kaip nori, nes dabar jau ne sovietmetis, kai kažkurie kalbainystės ideologai (berods dar prie Chruščiovo) skelbė, jog reguliuodami kalbą, pagerins žmonių mąstymą ir priartins komunizmą, nes niekas negalės kalbėti neteisingai, išreikšdamas kokias nors neteisingas mintis. Naujakalbės laikai praėjo. Ir niekam tai nerūpi, išskyrus pačius kalbainius, kurie staiga suvokia, kad visas jų triūsas buvo beprasmis. Štai dėl to kalbainiai ir siunta. Dėl to kalbainiams tokia šventas tasai sovietmečio periodas. Jie pasakoja apie tai, kad vaikai tada esą buvo raštingesni, o valdžia rūpinosi žmonėmis. Todėl tikrą kalbainį visada galima pažinti pagal atkakliai vartojamą žodį „tarybinis“, nes sakyti „sovietinis“ nevalia. Beje, Glavlitas irgi juk rūpinosi švaria, gražia kalba. Jie aiškino, kad padeda žmonėms geriau rašyti.

Kadaise, kai Lietuva tik siekė nepriklausomybės ir laisvės, Gorbačiovais plūdosi apie siaurą tų nacionalistinių pribaltų požiūrį. Nes čia siauras požiūris – būti laisvam. Nes nesupranta jie, kad negalima imti ir išstoti iš SSRS. Nes laisvės idėjos ir demokratija turi būti pagal kompartijos taisykles. Laisvė gali būti tik pagal tas taisykles ir nurodymus, kurie yra nustatyti Sovietų Sąjungos.

Taip dabar kalbainiai plūstasi apie visus, kas išdrįsta suabejoti kalbainiškais fufeliais. Nes juk negalima duoti žmonėms kalbėti taip, kaip jie nori. Čia juk siauras požiūris. Reikia vadovautis VLKK taisyklėmis.

Apie esą neskaitantį jaunimą

Neseniai prasidėjo kažkokie isteriški pezėjimai apie tai, kaip baisiai krenta lietuvių kalbos žinios ir kaip viskas baisu. Kaip vargšai mokiniai, mokomi pagal kažkokią naują programą, dabar blogai mokomi, nes kažkokia ten daktarinė disertacija kažkur buvo atmesta dėl prastos lietuvių kalbos. Ir žinoma, visos tos kalbos baigėsi pareiškimais, kad reikia grąžinti tokį lietuvių kalbos mokymą, koksai buvo tarybiniais laikais, nes tada buvo labai gerai ir lietuvių kalba buvo tausojama, mokyklos buvo geros, žmonės buvo dvasingesni ir nešnekėdavo to, kas neleista.

Tie, kas aiškina apie neišsilavinusį jaunimą, visada remiasi paprasta logika: "mes nesuprantam, jie kažką ne taip mums sako, todėl duokite mums daugiau pinigų"

Aš nieko nerašysiu jums apie tas tuščias kalbainių galvas, kuriose skamba aidas, kuris jiems girdisi, kai koksai nors vabzdys padvesia nuo kalbainiškų pelėsių tvaiko ir krenta į kaukolėse esančios ertmės dugną. Tokio vabzdžio sukeltas aidas skamba ilgai, triukšmingai ir tampa haliucinacijomis, kurias paskui išprotėję kalbainiai atpasakoja per visokias radijo laidas.

Aš jums tik pasakysiu, kad dar nebuvo Lietuvoje tiek daug skaitančios jaunosios kartos, kokia yra dabar. Ir nebuvo dar tokio apsišvietusio jaunimo, koks yra dabar. Mes turime tokius protingus, gabius, daug besimokančius, skaitančius ir išsilavinusius vaikus, kad senos kartos funkcionieriams tai yra nesuvokiama, jiems tai visiškas užribis. Jiems tai tiesiog neegzistuoja, nes tai už jų suvokimo ribų. Ir net jeigu jie suvoktų, jie visvien nepripažintų, kad eilinis moksleivis yra protingesnis už juos.

Continue reading →

Tipinės vadovų ir darbuotojų problemos

Shoko Asahara, Aum Shinrikyo sektos vadas

Čia jums dvasingas vadovas - Shoko Asahara, Aum Shinrikyo sektos vadeiva, surengęs masines žudynes Japonijoje. Pats tas dvasingumų pavyzdys. Tuo tarpu normalūs vadovai remiasi ne dvasingumais, o protu.

Jau rašiau apie visokias didžiąsias ir mažąsias ligas bei svarbiausius Edward Deming vadybos principus, bet yra ir dar vienas vadybos aspektas – tai patys vadovai. Čia galima vėlgi prisigalvoti visokių dvasingumų, tačiau pažvelgkime sistemiškai ir paprastai: visiškai nesvarbu, kas yra koks vadovas, jei jis užtikrina svarbiausią dalyką – vadovavimą. O kas tas vadovavimas? Tai tiesiog gebėjimas užtikrinti, kad visi tavo žmonės, visa tavo komanda dirbs vieningai, tikslingai ir kryptingai. Taip, kaip reikia.

Nėra tame gebėjime gerai vadovauti jokių ypatingų dvasingumų, o tiktai darbas. Tarp kitko, labai sunkus ir gadinantis nervus, o kartais – netgi banaliai nykus darbas. Kita vertus, tai veikla, kuri padeda susidoroti su baisiuoju Tim Wood demonu.

Lyderystė – tai ne kažkokia dvasingai perkreipta morda iškilmingai nutaisyta veido kaukė, o tiesiog gebėjimas pažvelgti į visą veiklą bendrai, į visus priežasčių ir pasekmių ryšius. Ir dirbti, turint juos omeny.

Deja, visi puikiai žinom, kaip ten būna su vadovais. Visaip būna. Ir bene dažniausiai būna, kad pats, būdamas vadovu, nei nepagalvoji apie savo problemas. O iš šalies jų niekas nepasako, nors tos problemos dažniausiai būna visai tipinės.

Kad jums būtų lengviau suprasti, kas per problemos kamuoja būtent jus, kaip vadovą, aš duosiu vieną aiškų kriterijų: pasižiūrėkite į savo pavaldinius. Jūsų pavaldiniai – geriausias veidrodis.

Jūsų pavaldiniai – tai žmonės, kuriuos jūs priimate į darbą, mokote, įpratinate prie tam tikrų veiklos metodų bei savo paties charakterio gliukų. Jūsų pavaldiniai – tai jūsų paties atspindys. Kartais – atvirkščias (nes išnaudoja jūsų silpnybes), o kartais – tiesioginis (nes perima jūsų mąstymą). Pasižiūrėkite į savo darbuotojus. Jei pamatysite juose kažkurią iš žemiau pavardintų bėdų – žinokite, kad tai ir jūsų bėda.

Continue reading →

Kovo 11: Lietuvos himnas ir kalbainiai

Kovo 11 proga (su ja visus sveikinu), iškilo tokia tema, nes ponas Tomas Chochrin užsiminė neseniai apie keistą dalyką: kažkodėl daugelis patriotų, dainuojančių Lietuvos himną, kitaip tariant, Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, dainuoja „Tegul Saulė Lietuvos tamsumus prašalina“, nors oficialiame tekste yra rašoma „Tegul Saulė Lietuvoj tamsumas prašalina“. O tada atėjo ponas Mantas, kuris ir pasakė, kame reikalas: buvo daromi himno pakeitimai.

Taigi, kad tas pasakymas neliktų tuščiu, tai aš jums pateikiu faktą:

Lietuvos himnas. Vincas Kudirka, Tautiška giesmė, 1938 metai

Čia yra 1938 metų Lietuvos himnas. O tas, kuris yra dabar - pakeistas.

Taip, kažkokie kalbainiai prieš kažkiek laiko tyliai pacenzūravo Lietuvos himną, pakeisdami jo žodžius. Gal būt nelabai smarkiai, tačiau pakankamai prasmingai, kai pabandai suprasti, ką tie pokyčiai reiškia: iš mūsų Saulės (žinių, švietimo, kultūros ir mokslo simbolio), kuri šalina tamsumus visur, padarė kažkokią pašalinę Saulę, kuri turi pašalinti tamsumas Lietuvoje. Kitaip tariant, apvertė viską aukštyn kojomis. Kaip anksčiau matėme, įvairūs kalbainiai mėgsta iškraipyti ką papuola: jie ir Jono Jablonskio idėjas sugebėjo išdarkyti.

Galim prisiminti ir vieną istorinį momentą – kaip visokie kultūros veikėjai nešė Stalino saulę į Lietuvą – tada jau toji turėjo prašalinti tamsumas, pakeisdama Lietuvos saulę. Pasakymas apie Stalino saulę buvo simboliškas, jis būtent tą ir reiškė – kad vietoj Lietuvos saulės bus svetima. Jau atkuriant nepriklausomybę, kai kurie veikėjai matyt pasirūpino, kad toji istorinė aliuzija išliktų.

Taip, kalbainiškasis Lietuvos himno variantas neša ne ką kitą, o užslėptą okupacinį diskursą. Tai yra žiauru, bet kita vertus, tai simbolizuoja.