Tag Archives: korupcija

Kasos aparatai turguose

Kasos aparatas

Kasos aparatas iš Pripetės, mirusio miesto prie Černobylio atominės elektrinės. Valstybės kontroliuojama apskaita visuose prekybos taškuose - centralizuotos, planinės ekonomikos simptomas, tačiau net ir sovietmečiu valdžia nenuprotėjo tiek, kad kasos aparatus padarytų privalomais turguje prekiaujančioms bobutėms

Kol ponas Andrius Kubilius ir Ingrida Šimonytė kleidėja apie kasos aparatus ir kad jų reiks, kol turgaus prekeiviai piketuoja ir badauja, kol iš turgų, kaip sako, tiesiog dingo produktai, prekeiviai ir išvis sustojo prekyba, o valdžiažmogiai kalba apie esą būsimus ekonomikos augimus (ar tik ne 13 procentų žadėjo šiems metams?), o reali biudžeto skylė kaip nesitraukia, taip nesitraukia…

Čia galėčiau priminti visiems gėdingą faktą apie save, kad pats prieš rinkimus į Seimą vertinau konservatorius, kaip vieną iš geriausių pasirinkimų balsavimui. Galiu pasiteisinti tiktai tuo vienu dalyku, kad nuomonę apie konservus pakeičiau, vos pamatęs, ką jie ėmė kliedėt, atėję valdžion. Ir dar 2008, vos pradėjus naktines reformas, tapau vienu iš pirmų ir aršiausių kritikų. Tuo metu mane daug kas plūdo, sakydami maždaug „taigi jie dar nieko nepadarė, kodėl kritikuoji, o jei paaiškės, kad čia teisingi sprendimai?“ Absurdiški sprendimai nebūna teisingais.

Taip, nesąmonių būna daug, bet labai liūdina vienas dalykas – jau pustrečių metų tai tęsiasi, tačiau absurdizmai nesustoja, daromos vis naujos nesąmonės. PSD įvedimas, PVM didinimas, faktinės mokestinės regresijos padidinimas (nors valdžiažmogiai kliedi, esą mokesčiai yra progresiniai, bendras mokestinių apkrovimų pasiskirstymas yra atvirai regresinis). Bet čia aš visgi apie kasos aparatus, o ne apie kažkokias aukštas materijas.

Trumpai tariant, pakalbėjau su vienu labai garbingu žmogum, kuris į politikas nelenda, tačiau su verslo reikalais susijęs taip, kad žino neįtikėtinų niuansų, o reikalus įvardina tokiu neklystančiu tikslumu, kad trumpai tariant, pasako ir viskas. Kaip procesistas. Jis išties ir yra žiauriai patyręs procesistas, vienas iš tų nedaugelio žmonių, į kuriuos žiūriu labai pagarbiai, iš apačios į viršų, tegul ir pažinodamas jau daug metų. Pavadinkim jį ponu R.K. – nes gal jo įžvalgų ir daugiau duosiu kada. Juoba, jau keletą kartų esu davęs ir anksčiau.

Taigi, pono R.K. žodžiais, Maxima kasos aparatų istorijoje niekuo dėta, nors faktas, kad kalbos apie prekybos tinklų ranką ir sklinda. Galimai šios kalbos netgi tikslingai skleidžiamos, siekiant dūmų uždangą paskleist. Viskas, pasirodo, daug banaliau: keli vietiniai kasos aparatų tiekėjai per krizę nusistekeno ir nutarė užsiimti lobizmu. Susimetė, prakrušo protą, kažką pamalonino – štai jums ir įstatymas, be jokių ten prekybos tinklų.

Beje, labai panašiai, priverstinai įstatyminiu būdu kažkada kasos aparatai buvo prastumti ir į kioskus, mikroautobusus ir išvis kur papuola – į tokias sritis, kur tų aparatų neretai nereikia nei verslui, nei valstybei, nei dar kažkam. Išskyrus, žinoma, kasos aparatais prekiaujančias firmas – jos džiaugiasi, kai tokiais priverstiniais būdais tuščioje vietoje sukuriama rinka – ir kasos aparatai parduodami, ir medžiagos jiems, ir priežiūros paslaugos. Beje, kiek žinau, dėl kasos aparatų registracijos tvarkos, kurią nustato VMI, kasos aparatų priežiūros paslaugas norom nenorom turi pirkti visi tų aparatų naudotojai, nes leidžiama įsigyti tik sertifikuotų įmonių platinamus apratus, o šiuos laiks nuo laiko dar reikia ir pertikrinti, etc..

Esminis, papildomas raktinis momentas turgaus prekeivių atveju toks: kasos aparatų įsigijimą kompensuoja valstybė savo lėšomis. Tai reiškia, kad firmos tiekia aparatus, darosi sau biznį, o valstybė apmoka. Kitaip tariant, bene atviriausia valstybinių pinigų išplovimo afera, prakišta, kaip įstatymas. Būtent tas viso šito valstybinių pinigų mokėjimo atvirumas, matyt, daugeliui (ir man irgi) tiesiog pernelyg įžūlus, kad juo išsyk patikėtum. Matyt, iš valdžiažmogių mes vis tikimės, kad jie turės bent jau tiek smegenų, kiek vidutinis Lietuvos pilietis. Kitaip tariant, paprastai mes tikimės, kad bent jau tiesiogiai taip atvirai savo mylimom kontorom valdžiažmogiai pinigų nedalins. Deja, pasirodo, kad dalina.

Tiesa, panašus atvejis nėra pirmas. Vienas iš labiausiai pagarsėjusių – tai tas, kai buvo priburta su vairuotojų mokymo ir egzaminavimo tvarkomis, o labiausiai išnaglėję politikieriai netgi bandė prakišt reikalavimą, kad išvis kiekvienas vairuotojas kas kelis metus privalėtų pakartotinai lankyti kažkokius vairavimo kursus. Tik istorija su kasos aparatais – dar įžūlesnė, o ir kabina ne pavienę, specifinę verslo nišą, o didžiulę verslo sritį, eilinį kartą kirsdama tiems, kas gauna mažiausias pajamas – būtent turgaus prekeiviams ir turgaus pirkėjams.

Net ir durnam aišku, kad jokie ten kasos aparatai mokesčių surinkimo nepagerins, vietinių ūkininkų padėties nepataisys ir didesnės tvarkos neįves. Tarp kitko, mėsos ar kitų maisto produktų kilmę ir taip būtina nurodyti, ja prekiaujant (tai susiję su sanitarijos reikalais), tad bangos apie visokius mėsos importus iš Lenkijos ar pan., kuriais užsiima prekeiviai – tai tik dūmų uždanga – kasos aparatai to niekaip neįtakoja. T.y., visas buzas – tiktai tam, kad užslėpti bajeriuką, per kurį verslui sumokami valstybiniai pinigai.

Apie šilumos ūkius ir šilumos kainas

Šilumos tiekėjai siautėja, kainos už šildymą žiemos mėnesiais siekia 600-800 litų butui, o mes nieko negalim padaryti. Ar tikrai? Aš pabandžiau pakalbėti su būriu pažįstamų, perverčiau krūvą interneto puslapių, prisiskaitinėjau spaudos ir pabandžiau sudėlioti. Atrodo, nuomonę susidariau. Todėl kviečiu diskusijai.

Mano pažįstama moteriškė, gyvenanti mažame miestelyje, gali džiaugtis – jos dviejų kambarių butas statytas sovietmečiu, sienos plonos ir suskilinėjusios, viršutinis aukštas, nešiltintas stogas, o šildymui ji išleidžia 1000-1200 litų. Per metus. Per metus išleidžia tiek, kiek neblogame pora dešimtmečių naujesniame bute žmonės išleidžia per du mėnesius. Priežastis paprasta: jos butas neprijungtas prie jokios centrinio šildymo sistemos. Lietuviška žiema trunka pusę metų, o jos bute karšta. Vidutinės šildymo išlaidos gaunasi apie 200 litų šildymo mėnesiui.

Dar mažiau moka vienas draugas, turintis išvis nuosavą namą. Namo plotas kelis kartus didesnis, nei buto, o dar ir išorinės sienos – ne dalinamos keliems butams, o tik vienam. Prieš kažkiek laiko paklausiau, kokios jo šildymo išlaidos, atsakė, kad apie 150 litų šaltais žiemos mėnesiais. Taip, žinoma, kad jis šildosi namą pats, be jokių ten rubikonų, miestų energijų ar panašių šilumos tiekėjų.

Valdžia mums siūlo renovacijas, tačiau atrodo, kad tai – tik dar vienas neaiškus pinigų plovimo biznis. Tipiniame sovietmečiu statytame name didžiausi šilumos nuostoliai yra dėl prastos laiptinės. Pakanka sudėti joje langus, įtaisyti dvigubas duris (tiksliau – tambūrą) ir atjungti radiatorius. Namo šilumos sąnaudos dėl tokių paprastų pagerinimų gali sumažėti beveik dvigubai. Tiesa, šilumos sąnaudų sumažėjimas dar nereiškia, kad mokėti už šilumą reiks mažiau. Bet apie tai – kiek žemiau.

Dar viena silpna sovietinių namų vieta – tai stogai. Sienos neretai būna gan storos, vos ne pusmetrinės, su apšiltinančiomis plytomis, tačiau stogas – vos keliolikos centimetrų, nutekinantis šilumos daugiau, nei visos namo sienos kartu sudėjus. Kita silpna vieta – tai namo langai: jei jie sovietiniai, šilta nebus. Galų gale – dar ir rūsys, jei jo langai išdaužyti. Tuo tarpu per pačias namo sienas neretai nuteka vos kokie 20 procentų šilumos.

Galų gale – dar ir šiluminis mazgas. Ar atkreipėte dėmesį, kad eiliniame sovietmečio name rūsyje visada šilta, o netoli šiluminio mazgo – net karšta? Ir netgi tada, kai rūsio langai išdaužyti? Šiluminiame mazge esanti įranga neretai turi vos kelių dešimčių procentų naudingumo koeficientą, šildo ne tiek vandenį radiatoriams, kiek rūsį bei po namu esančią žemę.

O kaip atrodo koks nors namo renovacijos projektas? Galiu nupasakot: iki 70-80 procentų išlaidų jau ir taip šiltų sienų šiltinimui, o likę pinigai – laiptinei, stogui, rūsiui ir pan.. Iki trijų ketvirtadalių renovacijos išlaidų iššvaistoma tam, kad sumažinti namo šiluminius praradimus kokiu dešimtadaliu. Kodėl? Tiesiog tai pelninga renovacijas darančioms firmoms. O kai kada – gal ir nelabai švariais reikalais užsiimančių bendrijų vadovams. Sienų šiltinimui galima nurašyti labai dideles išlaidas.

Na, gerai, tarkim, kad namas renovuotas. Sakykim, namas ne tik bus gerai renovuotas, bet net ir šiluminį mazgą pasikeis į naują, efektyvų. Tarkim, šilumos sąnaudos sumažės kelis kartus. Ar pasikeis sąskaitos už šildymą? Aš esu girdėjęs istorijų, kaip po renovacijos sąskaitos netgi padidėjo. Nors nemanau, kad tai tipiška. Visgi, skaičiai, kuriuos dažniausiai tenka išgirsti – nedžiugina. Paprastai tenka sužinoti, kad žiemos mėnesiais sąskaitos sumažėja pavyzdžiui, 50 litų. Mokėjai 600, po renovacijos moki 550. Arba panašiai. Nes, pasirodo, jei šilumos naudojimas mažėja, tai šilumos tiekėjai gali imti ir kažkokiu būdu vienašališkai padidinti šilumos kainą.

Šilumos tiekėjų verslas labai įdomus. Įprasta schema maždaug tokia: tiekėjas suskaičiuoja visas įmanomas savo sąnaudas, prie jų prideda 5 procentus, o pagal tai gauna šilumos kainą, kurią ir padalina gyventojams. Tuos 5 procentus pelno leidžia gauti valstybė, o sąnaudos… O sąnaudose ir yra visa esmė. Kuo sąnaudos didesnės, tuo šilumos tiekėjo pelnas didesnis. Dujos pabrango – šilumos tiekėjui tiktai geriau: sąnaudos padidėja, tuo pačiu padidėja ir tie penki procentai. Kokia nors magistralinė linija nutekina šilumą – irgi gerai: sąnaudos vėl didėja, tuo pačiu – didėja ir pelnai.

Gal prieš kokius 7-8 metus teko girdėti apie įdomų atvejį, kai buvo renovuojama sovietmečio pabaigoje statyta šiluminė trasa. Visa renovacija susivedė į paprastus veiksmus: atkasė vamzdžius, nuplėšė šilumos izoliaciją ir vėl užkasė vamzdžius. Deja, kažkas iš gyventojų pastebėjo reikalą ir pranešė kažkuriai TV, o ta dar spėjo šitą „renovaciją“ nufilmuoti. Kilo baisus skandalas, kuris neįtikėtinai greitai nuslopo. Šilumos tiekėjas pareiškė, kad čia kažkokie vamzdžių tikrinimo darbai, todėl ir buvo nuplėšta šilumos izoliacija, o vamzdžiai laikinai tiktai užkasti, o paskui bus izoliuoti dar geriau. Spėkit, ar paskui izoliavo tuos vamzdžius?

Vargu, ar verta stebėtis, kad gyventojai, perkantys šilumą iš centrinio šilumos tiekėjo, moka už ją kelis kartus brangiau, nei turėdami nuosavą katilinę. Kur ten katilinę – kai kas iš pažįstamų pasiskaičiavo, kad netgi elektra šildytis kainuoja pigiau, nei imti šilumą iš kokios rubikoninės įmonės.

Na, nesvarbu. Tarkim, jūs renovuosite savo namą. Tarkim, per kažkokius stebuklus pavyks sumažinti sąskaitas netgi 100 litų. Tarkim, per metus vienas butas už šildymą mokės net 600 litų mažiau. Jei name yra 30 butų, bendrija per metus sutaupys 18000 litų. Kokia renovacijos kaina, per kiek metų atsipirks? Man teko girdėti apie tai, kad kai kuriems namams paskaičiuojama renovacijos kaina virš milijono litų. Su visais bankinių paskolų procentais tokia namo renovacija atsipirks maždaug po kokio 100 metų. Na, tiek to, jei imsim vos pusę tos sumos, pusę milijono, ir tarsim, kad visi gyventojai turės pinigų be jokių bankinių procentų – tai vienam butui sutaupymas atsipirkinės kokius 30 metų… Verta?

Žinoma, jei apsiribosim laiptinės ir stogo apšiltinimu, rezultatas bus praktiškai tas pats, tačiau kaina gausis kokius 10 kartų mažesnė. Maždaug 2000 litų suminių renovacijos išlaidų butui. Gal tada ir atsipirks… Bet gal geriau pagalvoti apie nuosavą katilinę, kuri su mažesnėmis išlaidomis sutaupyti leis keletą kartų daugiau?

Mirties spiralė

Atsiprašau, kad taip nereguliariai parašau. Taip jau gaunasi. Ir šitas straipsniukas bus ganėtinai lėkštas, su mažai analitikos. Greičiau diskusijai skirtas.

Mirties spiralė – tai specifinis proceso vystymosi scenarijus, kuriame viskas eina cikliškai blogyn, o blogėjimas sukuria dar didesnį blogėjimą. Kaip pavyzdys – alkoholizmas: pagirios verčia išgerti dar, o geriant dar, gaunasi dar sunkesnės pagirios, išgertuvės virsta savaites trunkančiu girtuokliavimu, o paskui bandant sustoti, prasideda ir baltoji karštinė. Alkoholikas eina mirties spirale vis žemyn ir žemyn, pats vis blogindamas savo būseną. Kitas variantas – įmonės mirties spiralė dėl taupymo:  pritrūkus lėšų, įmonė ima taupyti ant aptarnavimo kokybės, darbuotojų, etc. , dėl to prasideda darbuotojų kaita, klientų ima mažėti, įmonė dėl to ima dar labiau taupyti, o dėl to viskas dar labiau blogėja. Galutinis rezultatas – bankrotas.

Continue reading →

Biudžetai ir jų spalvos. Korupcijos pradžiamokslis

Gavau vieną gandą – apie tai, kad kai kokie neoficialūs viešųjų pirkimų efektingumo vertinimai rodo, kad ~30 procentų lėšų yra iššvaistomos. Alternatyvus gandas teigia dar baisiau – kad iššvaistoma apie 30 procentų viso valstybės biudžeto. Kadangi šaltiniai, na, labai jau neoficialūs (tiksliau – gal nelabai aiškiais skaičiais paremti), o rimtų vertinimų lyg ir nebuvo daryta, tai paliksiu jums patvirtinimų/paneigimų ieškotis patiems, pats pasakysiu nebent tiek, kad bandant labai grubiai aproksimuoti pagal kitus duomenis, skaičiai atrodo esantys įtikinamumo ribose.

Aišku, galėtume nagrinėti korupcionierių psichologiją, detalius konkursinius scenarijus, bet gal svarbiausia čia būtų įvertinti, kaip tos lėšos išvis pasiskirsto, pagal šešėlinių biudžetų sandaras. Ir kaip viskas vyksta, kaip ir kur ieškoti bendrų makliavonių ir kokio jos lygio gali būti. Manau, kad bet kam, kas nemėgsta korupcijos, verta žinoti bent jau bendriausius dalykus. Aišku, jei kas išvis negirdėjote tokio žodžio, kaip „biudžetas“ (lietuviškai, ko gero, būtų „išlaidų planas“) – galite net ir neskaityti.

Continue reading →

Elektroninis balsavimas, korupcija ir durnumas

Kai koks nors politinis veikėjas pradeda skleisti kliedesius apie tai, kad reiktų diegti elektroninę balsavimų sistemą, aš tai suprantu, kaip vieną iš dviejų: arba nemokšiškumą, arba korupciją. Nemokšiškumą, jei politikas nežino, kad Konstitucija numato anoniminį balsavimą. Korupciją – jei jis žino, ir nepaisant to, visvien dėl kažkokių paskatų siūlo. Kai elektroninį balsavimą siūlo vienas-kitas su IT susijęs žmogus, aš tai irgi galiu įvardinti arba kaip nemokšiškumą, arba kaip korupciją. Nemokšiškumą, jei IT specialistas nesugeba suprasti, kad elektroninis balsavimas su slaptumo garantijomis ir rezultatų patikrinamumu yra praktikoje neįmanomas. Korupciją, jei jis bando prastumti žinomai blogą sprendimą.

Elektroninio balsavimo klausimas išties yra toks paprastas, kad apie jį išvis net nėra prasmės diskutuoti: viskas apie šį klausimą parašyta Konstitucijos straipsniuose nr. 55, 78 ir 119, teigiančiuose, kad balsavimas yra slaptas.

Slaptas balsavimas kelia paprastą ir matematiškai neišsprendžiamą reikalavimą: balsavimas turi likti slaptu, anonimišku, kartu išvengiant falsifikavimo galimybių. O dabar pabandykime įsivaizduoti, kaip jūs anonimiškai identifikuojate save, kaip rinkėją kažkokioje balsavimo sistemoje. Nagi? Identifikuojate save, likdamas anoniminiu? Manau, kad nereikia didelio proto, norint suprasti, kad toks anoniminis identifikavimas primena truputį nėščią paauglę.

Taip, teoriškai yra nagrinėjamas modelis su vadinamaisiais vokais, kur koduoti pranešimai maišomi, o jau paskui dekoduojami, etc., tačiau tasai modelis yra tiktai teorinis – esmė ta, kad jei vokai, identifikuojantys asmenį, yra nepanaikinami, lieka galimybė labai lengvai atsekti, kas už ką balsavo, o jei panaikinami – nelieka galimybės perskaičiuoti balsus ar patikrinti balsavimo švarumą. Beje, tos pačios bėdos yra ne tik su internetinėmis, bet ir išvis su bet kuriomis elektroninio balsavimo sistemomis, atliekančiomis balsuotojo identifikavimo procedūrą.

Tad net nesigilinant į technines smulkmenas, klausimas susiveda pirmiausiai į tai, ar kažkas iš politikų ar interesų grupių nori prastumti įstatymą, vienareikšmiškai pažeidžiantį Konstituciją, ar tiesiog nesusipranta, kad toks įstatymas gali galioti tik po Konstitucijos pakeitimo. Tai vėlgi mane verčia užduoti klausimą – ar tai kažkieno nemokšiškumas, ar tiesiog korupcija?

O jau techninių smulkmenų, net jei balsavimas būtų neanoniminiu, neslaptu, galėtų kilti nepaprastai daug. Apie jas aišku geriausiai papasakotų bet kuris IT specialistas. Ir pradedant istorijomis, kaip JAV balsavimo dėžės, kaip kokiose interneto apklausose skaičiuodavo vieną balsą už dešimtį, ir istorijas apie tai, kad balsavimo sistemos tampa keistai įslaptintomis, dėl ko išvis niekas negali jų patikrinti. Ir žinoma, bet kuris IT specialistas jums patvirtins, kad dažniausiai būtent elektroninius duomenis falsifikuoti yra paprasčiausia – tiesiog keliais mygtukų paspaudimais. Net sovietmečiu balsavimai buvo patikimesni, nei tie, kuriuos duotų kažkokios internetinio balsavimo sistemos. Įdomu, kodėl kažkam gali prireikti balsavimų, primenančių kokio nors internetinio puslapio apklausas, kur prisukčiauti galima pačiais įvairiausias būdais, netgi tokiais paprastais, kaip balsavimas pagal susitarimą?

Ypač juokingai atrodo, kai kas nors ima siūlyti pasiremti kokia nors kažkieno patirtimi – „darykim, kaip kiti“. Galiu atkreipti dėmesį, kad balsavimo sistemas jau belenkiek metų kuria įvairios firmos. Tai pavyzdžiui, balsavimo sistemos tokiems renginiams, kaip Eurovizija ar pan.. Ir jau tikrai neverta abejoti, kad jas bandoma padaryti saugiomis. Ir puikiai žinome, kaip jose prasukami visokie balsavimų rezultatai. Gal kažkas iš valdžiažmogių norėtų būtent tokių balsavimų? Tiesą sakant, net neabejoju, kad kažkam panašią sistemą turėti būtų visai patogu.

Taigi, dar kartą noriu pakartoti tą patį savo klausimą: ar internetinių balsavimų šalininkai yra tiesiog nekompetetingi nemokšos, kliedintys apie tai, apie ką neturi nei žalio supratimo, ar tai tiesiog rinkimus norintys klastoti korupcionieriai? Aš negalėčiau į šį klausimą atsakyti.