Tag Archives: korupcija

Apie šilumos skaitiklių nuomą

Šilumos skaitikliai, kuriuos nori prakišti kai kurie veikėjai – tai reto naglumo afera. Savo įžūlumu smarkiai lenkianti netgi „Laisvės tvorą“, kurią būrelis gudruolių nori pastatyti Konstitucijos prospekte už pusę milijono litų.

Nuosekliai:
* Kam reikalingos apskaitos priemonės išvis? Tik vienam: veiklos kontrolei ir jos efektyvumo didinimui. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jei jie naudojami efektyvumo didinimui, jie atsiperka iš sutaupytų lėšų – geresnės šilumos tiekimo kontrolės, mažesnio darbo, etc.. Tokiu atveju jų apmokestinimas – tai absurdas, tai tas pat, lyg parduotuvė imtų iš pirkėjų papildomą mokestį už tai, kad diegia pas save verslo optimizavimo sistemą, mažinančią kaštus.
* Kokio, atleiskit, pimpalo, šilumos skaitikliai kiekvienam butui, jei prisijungti ar atsijungti nuo šilumos tiekėjo gali nebent ištisas namas? Ir ką tokia apskaita duotų išvis? Informaciją gyventojui? Kokią, atleiskit? Informaciją pačiam tiekėjui? Kokią, atleiskit? Savo absurdiškumu tai panašu, lyg kažkokie kelininkai rinktų mokestį už keliu pravažiuojančių mašinų apskaitą, į kiekvieną mašiną statydami savo skaitliuką. Debilizmas.
* Konkurencijos padidinimas, apie kurį peza kai kurie veikėjai – tai išvis, atleiskit, briedas. Kokiu būdu skaitliukas gali padidinti konkurenciją? Čia pyzdec, kai tokius kliedesius ima pezėt kai kurie šilumenininkai ar net politikai.
* Galų gale, kai Vilniaus vicemeras Romas Adomavičius ima kleidėti apie tai, kad vieni žmonės vagia šilumą iš kitų – tai išvis eina šikt. Debilų korta – apkaltinti vienus, kad įkišti kitiems ir pareikšti, jog nepatnkintieji esą vagys. Šitas pats Romas Adomavičius, kai savivaldybė neužsakė šiukšlių išvežimo po akcijos „Darom 2010“ Žirmūnuose, Antakalnyje ir dar keliuose rajonuose, turėjo įžūlumo pareikšti, esą tenai dabar savavališki šiukšlynai ir už tai žmonėms, nešantiems šiukšles, bus skiriamos baudos. Jei ką, Romas Adomavičius – socdemas.

Galų gale prisiminkim šilumos kainas – kai žiemą už butą tenka mokėti 600 litų per mėnesį mieste, kur naudojama antrinė energija iš termofikacinės elektrinės, o pastato tūriui tenkantis paviršiaus plotas N kartų mažesnis, nei individualiame name, bet kai paklausiau vieno draugelio, gyvenančio 5 kartus didesnio ploto name – paaiškėjo, kad jis šaltuoju metu sunaudodavo 400 litų, o aš – 600 litų.

Sakyčiau, atvejis labai paprastas – šiluminių sukčių gauja, pasižiūrėjus į tai, kaip kubiliečiai įstato gyventojams visokius PSD, lygiai taip pat nutarė įstatyti savus pistonus skaitiklius.

Putinizmas Lietuvoje

Kai kažkas iš apžvalgininkų anksčiau lygino prezidentę Grybauskaitę su Putinu, tie palyginimai atrodė ganėtinai pritempti. Karatistė ir dziudoistas, tvirta ranka ir taip toliau. Pasirodo, klydau. Grybauskaitę su Putinu lyginę žmonės turėjo žymiai geresnę politinę nuojautą, nei aš.

Dabar man tie palyginimai ima atrodyti visai realistiškais. Štai paskutinės naujienos: Vilniuje sniego gniūžtėmis besimėtę jaunuoliai traukiami atsakomybėn už nesankcionuotą mitingų organizavimą ir dalyvavimą juose. Prieš metus toks absurdas atrodė neįmanomu. Dabar – tai jau realybė. Manote, tai tik kažkokių teisėsaugininkų ar savivaldybės bukumas? Manau, kad ne. Šviežesnė naujiena – byla iškelta prieš tuos, kas dalyvavo pikete dėl pedofilijos skandalo. Galima visaip vertinti ir tą bylą, ir piketo dalyvius, bet – operatyvus teisėsaugos dėmesys nukreiptas prieš tuos, kas reiškia savo nuomonę. Ir ne šiaip kokią nuomonę, o teisėsaugos kritiką.

Simptomatiška, kad bylos dėl ankstesnių piketų nebuvo keliamos. Susigalvota tik dabar – kai prezidentė Grybauskaitė palaimino prokurorą Valantiną su jo padėjėjais – esą viskas tvarkoj. Liko užmiršta „Samanėlės“ byla, liko užmiršta Pociūno byla, liko užmiršta, kad prokuratūroje niekas nesikeičia metų metus, kad tas pats prokuroras Valantinas jau įvardinamas, kaip vienas iš pedofilijos bylos stabdžių.

Štai viena politikos apžvalgininkė pasakoja gražią istoriją, kad Valantinas prezidentei labai reikalingas, kaip svertas – turėdama tiek kompramato, ji bet kada jį galės išmesti, todėl privers dirbti Lietuvos labui, šalindama iš VSD ir kitų vietų visokius korupcionierius. Bet tokios kalbos – tai tik naivūs pakleidėjimai: kova su korupcija negali būti neskaidri. Bet kokia neskaidri kova su korupcija pasmerkta nesėkmei. Ko išties nori Grybauskaitė, pasilikdama sau tokius „svertus“? Nežinau.

Išsyk po šaudynių Kaune rašiau apie tai, kad Drąsius Kedys taps legenda. Jau tapo. Apie jį kuriami komiksai, rašomi apsakymai, o kažkur tuose internetuose net ir eilėraščių buvau aptikęs. Norit dar vienos prognozės? Ji akivaizdi: šitaip tęsdama visą istoriją, prokuratūra tiesiog provokuoja riaušes ir tiesioginių Drąsiaus Kedžio pasekėjų atsiradimą. Brangūs teisėsaugininkai, jums maža dar buvo vieno nušauto teisėjo? Atsipeikėkit, po galais!

Su tokiu situacijos valdymu, kaip dabar – kai byloje įtarimai keliami tik vienam žmogui, kai visuomenė negauna jokios aiškesnės informacijos, o tik kažkokias nerišlias versijas, permaišytas su kažkokiomis pamazgomis, kai neaišku, kaip renkami įrodymai, o visos istorijos auka – 5 metų mergaitė grobiama ir kišama į psichiatrines, esą tyrimams – tai tik siutina visuomenę, nes netgi buvusiems skeptikams kelia vis didesnius ir didesnius įtarimus. Bet kai protestuojantys žmonės pradedami persekioti už piketus – kažkam tai jau gali tapti paskutiniu lašu.

Demokratija kiekvienam garantuoja žodžio laisvę. Įstatymai dėl mitingų organizavimo skirti ne tam, kad tą laisvę apriboti, o tam, kad tą laisvę užtikrinti. Bet kai Kauno policija ima skelbti gebelsiškus pareiškimus apie kažkokią mitingais esą sukeltą grėsmę kažkieno gyvybei –  to jau negali pavadinti kaip nors kitaip, kaip tik spjūviu demokratijai į veidą. Štai dėl to man ir kyla asociacijos su putinizmu – tuo, kuris lygiai tokiais pat metodais persekioja protestuotojus Rusijoje.

Sodra blyn :-)

Pasirodo, Sodra be visų kitų cirkų įsigijus buvo ir 38 kondicionierius "serveriams vėsinti" 🙂 Ir šitai ir dabar aiškina – kad tikrai tam ir reikėjo 🙂 Čia jau neturiu ką pasakyti – jei TOKIŲ įsigijimų ten yra, tai reiškia, kad korupcijos mastai Sodroje yra tiesiog nesuvokiami. Nes "38 kondicionieriai serveriams vėsinti" – tai beveik toks pat absurdas, lyg "Lietuvos Geležinkeliai" įsigytų "38 tūkstančius BMW automobilių keleiviams pervežti".

Žodžiu, dar tokių cirkų iki šiol negirdėjau kažkaip 🙂

Korupcija

Pačią baisiausią istoriją apie valdiškas įstaigas man prieš kelis metus papasakojo buvęs bendradarbis: jis nuvežė savo ligotą tėvą į Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą. Stovėdamas ilgoje eilėje, išgirdo rėkiančią registratorę – šioji mat buvo nepatenkinta, jog kojos neturintis žmogus, davęs jai pasą, neatvertė jo reikiamame puslapyje. Registratorė sviedė pasą per langelį ant grindų – matyt tam, kad ant ramentų stovintis klientas galėtų pasidžiaugti, keldamas savo dokumentą nuo žemės.

Transparency International skelbia 2009 metų korupcijos suvokimo indeksus. Lietuva – 52 vietoje, tiesiog tragiškai atsilikusi nuo Estijos, kuri – 27-ta. Krizės ištikta Latvija, kuriai neretai net pranašaujamas greitas bankrotas – tik truputį žemiau už mūsų šalį – 56 vietoje. Akivaizdu, korupcija yra ir klesti. Klesti, nepaisant kažkada socdemų vado Kirkilo pažado su ja susidoroti bei vėlesnių jo pareiškimų, esą korupcijos nėra.

Su korupcija susiduriame patys, susiduria mūsų draugai, giminės, pažįstami. Vieni – moka kyšius, kiti – kankinasi, nešiodami visokias pažymas ir metų metais laukdami kokio nors rišlaus atsakymo iš valdininkų. O kiekviena nauja valdžia vis bando tą korupciją sutramdyti, tačiau pastangos – bergždžios. Problema ta, kad korupcija – nebūtinai piniginė: kuo gi skiriasi „pagelbėt už atkatą“ nuo „pagelbėt giminaičiui“? O kuo skiriasi reikalų vilkinimas dėl noro gauti kyšį nuo tokio pat vilkinimo iš paprasčiausio tingumo? Arba tylus kyšio traukimas, siuntinėjant vargšą valstybinės įstaigos klientą kur papuola, nuo tokio paties siuntinėjimo, kylančio iš visiško bardako valstybinėje įstaigoje? Galų gale, kaip kitaip, jei ne korupcija, galim pavadinti daugybės valstybinių įstaigų išsipūtimą iki nesuvokiamų mastų?

Baisu, kad pačių valstybinių įstaigų darbuotojai, apimti korupcijos, patys jos nei nepastebi – jiems atrodo, kad jie gerai dirba visiems reikalingą darbą. Reikalauti 10 pažymų ten, kur pakaktų vienos, tvirtinti kažką 5 kartus, kai galima išsyk nuspręsti, elementariems klausimams užsukti ištisą projektą – tai atrodo natūralu ir įprasta. Bet argi tai ne ta pati korupcija? Specialiųjų tyrimų tarnyba pasakytų, kad ne – mat nėra kyšininkavimo ar kitų nusikaltimų. Tačiau bet kuris sveiko proto žmogus pasakytų, kad taip: tai savų, valdininkiškų interesų tenkinimas, užmirštant apie piliečio, kurį reikia aptarnauti, poreikius.

Laiks nuo laiko teisėsauga pagauna vieną-kitą kyšininką. Tačiau niekas iš esmės nesikeičia. Ir paradoksalu: ten, kur kyšininkavimas veikia efektingai, sistema kartais dirba geriau, nei ten, kur kyšininkavimo nėra: puikus pavyzdys – legenda tapęs Misteris 15 procentų, kuriuo taip džiaugėsi ir Vilniaus verslininkai, ir gyventojai. Akivaizdu: jei kyšininkavimo valdoma įstaiga veikia geriau, nei „švari“, galim kalbėti jau ne apie valdininkų korupciją, o apie sisteminę – visos valstybės korupciją. Tokią, kur įstatymais, ministerijų sprendimais, darbo tvarkomis ir kitomis biurokratinėmis išmonėmis sukuriamos neįveikiamos kliūtys. Ir aišku, esant progai, tos kliūtys puikiai padeda paimti vieną-kitą kyšį.

Kuo didesne biurokratizacija suinteresuotas veik kiekvienas valdininkas: jei reikia ruošti daug pažymų, tvirtinimų, registracijų – sukuriama jo darbo vieta. Jei tvarką supaprastinsi, gali staiga paaiškėti, kad valdininkas nereikalingas. O pats tikriausias įrodymas, kad valdininkas reikalingas – tai tokia paini ir nesuvokiama biurokratinė tvarka, kad be valdininko joje nesusigaudysi. Kiekvienas valdininkų viršininkas irgi suinteresuotas biurokratinę tvarką kuo labiau supainioti – taip jis gaus daugiau pavaldinių, o atitinkamai – bus svarbesnis, gal ir atlyginimą pasididins.

Lietuvoje valdininkų skaičius nuolat auga. Štai 2003 tarnautojų tebuvo 19 tūkstančių. 2007 – jau 25 tūkstančiai. O 2009 – jau virš 30 tūkstančių. Tuo tarpu 1990 jų tebuvo apie 10 tūkstančių. Nuostabu? Pridėkim, kad per tą laiką valstybė atsisakė daugelio savo funkcijų, jas perleisdama privačioms įmonėms – veiklos lyg ir mažiau, bet kažkodėl valdininkų – vis daugiau. Per tuos porą dešimtmečių visur atsirado kompiuteriai, internetas – tai turėtų darbo efektyvumą pagerinti bent porą kartų, tačiau matome, kad valdininkų skaičius neišvengiamai auga. Ir ne tik valdininkų – viešojo sektoriaus (valstybės finansuojamos veiklos) darbuotojų skaičius 2008 sudarė 418 tūkstančių. Maždaug septintadalį Lietuvos. Taip, tai ir gydytojai, ir mokytojai, ir daugybė kitų reikalingų žmonių. Bet juk Lietuvoje tėra 1,1 milijono dirbančiųjų. Tad turime du valstybinius darbuotojus penkiems „paprastiems“ žmonėms.

Pažvelgus į skaičius, valdančiųjų kalbos apie numatomą tarnautojų skaičiaus mažinimą 4 tūkstančiais žmonių, atrodo, kaip vaikiškas lemenimas. Aišku, negalim paneigti, kad žingsnis – teisinga linkme. Tačiau kalbėti verta apie valdininkų skaičiaus sumažinimą bent jau du kartus. Ir apie geroką viešojo sektoriaus darbuotojų mažinimą. Tik ar įstengs tai padaryti valdžia, kuriai prireikė ištisų metų vien tam, kad suprastų, jog reikia mažinti biurokratinius barjerus?

Žinoma, galime pasvajoti apie „sidabrinę kulką“ – anglakalbiai taip vadina priemonę, kuri vienu šūviu išsprendžia visas bėdas. Tačiau kiekvienas, dirbęs vadovu, supranta, kad išties sidabrinės kulkos nėra – jei ji būtų, ji jau seniai būtų atrasta ir panaudota. Tad geriau būtų pažvelgti į problemą iš kitos pusės: kaip mes žiūrime į ją, kaip paprasti klientai? Juk valstybinės institucijos turėtų tenkinti mūsų poreikius, bet kaip užtikrinti, kad valdininkai, tegul ir dirbdami korumpuotoje sistemoje, bus priversti daryti tai, ko mes norime?

Komercinėse įmonėse tam naudojamos pakankamai nesudėtingos kompiuterinės klientų aptarnavimo sistemos: tokia sistema leidžia matyti visas klientų užklausas ir gauti tam tikrą statistiką – kas dirba gerai, o kas dirba blogai, kur užklausų daugiausia, o kur mažiausia. Praktika sako, kad dažnai net neprireikia ieškoti prastai dirbančių darbuotojų: šie neįtikėtinai sparčiai pasitaiso, pamatę, kad klientas gali įvertinti jų veiksmus, o visa darbo eiga lieka įrašyta kompiuterinėje sistemoje. Kažką panašaus daro ir vadinamosios „vieno langelio“ sistemos, kurių mada neseniai užėjo į lietuviškas įstaigas (tiesa, dažnai – daugiau žodžiais, nei darbais).

Būtų nuostabu turėti vieningą visoms valstybinėms įstaigoms anoniminę internetinę skundų sistemą. Tokią, kur kiekvienas galėtų pasiskųsti. Ir kur būtų galima lengvai atrasti valdininkus bei įstaigas, kurių darbu skundžiamasi dažniausiai. Ir kad kiekvienas skundas būtų viešas – matomas visiems. Ir gal net su balsavimo galimybėmis – kad kiekvienas internautas, užėjęs į tokį puslapį, galėtų pabalsuoti, kurį skundą laiko košmariškiausiu. Ir kad kokiai nors įstaigai išsprendus tokį skundą, tik jo kūrėjas, turintis slaptažodį, galėtų patvirtinti, jog problema – sutvarkyta.

Atrodo utopiškai, o gal valdininkai nei nereaguotų? Bet jeigu remdamasi šiais skundais, aukštesnė valdžia imtų daryti sprendimus dėl tam tikrų žmonių ar padalinių optimizacijos, kitaip tariant, dėl etatų mažinimo – nei neabejoju, kad jau po kelių mėnesių daugelis įstaigų imtų dirbti geriau. Gal net ir pačios sugalvotų gerinti savo veiklą bei naikinti biurokratinius absurdus.

Tik vienas menkas kabliukas… Ar jūs tikite, kad per artimiausius dešimtį metų pamatysime kažką panašaus?

Truputis apie konkursinius metodus

Truputis apie konkursinius metodus, taikomus Lietuvoje – kad diskutuojant būtų aišku. Nes pas su diskutuodamas, pagalvojau, kad visgi gal ir ne visi supranta tuos mechanizmus.

Iš esmės, yra trys scenarijai, bent jau IT sferoje (manau, kad kitose – lygiai tas pats):

1. Skelbiamas realus konkursas su realia kandidatų paieška. Gana retas atvejis, bet būna. Pvz., bent dalį IT šitaip perka LB ir NMA. Priežastis – kirviai adminai, kuriems nusispjaut ant atkatų, nes jie visvien tokių negauna, o technikos norisi realiai dirbančios. Adminų įtaka tokiose kontorose yra lemiama (IT based business), tad šlamšto neįkiši. Manyčiau, ir kitose (ne IT) srityse būna atvejų, kur technokratai turi lemiamą įtaką. Neretai galima neblogai nuspėti apie tai, kad scenarijus bus toks pagal paprastą klausimą: kiek kritiškai nuo IT priklauso šitos įstaigos veikla? Kuo priklausomybė didesnė – tuo adminų-kirvių įtaka didesnė, t.y., tuo labiau reikia orientuotis į realų pardavimą.

2. Pagal įdirbį. Tai pakankamai populiarus variantas, susijęs su viena konkursų problema: gan dažnai neįmanoma nurodyti konkurse tinkamų sąlygų. Jei tiekimas susijęs su pakankamai sudėtingomis paslaugomis, reikia gerokai atidirbti su tiekėju detales, realiai bendradarbiauti, įsitikinti, kad tai įmonė, realiai sugebanti suteikti paslaugas, o ne eiliniai stūmikai. Tokiu atveju ilgai bendraujama su viena, kita, trečia įmone, išrenkama tinkama, o paskui konkurso sąlygos atitinkamai nušlifuojamos taip, kad laimėtojas būtų vienas – tasai, kuris jau iki konkurso buvo išrinktas, kaip tinkamas. Atkatų mokėjimas čia jau priklauso nuo įvairių faktorių – jis gali būti, o gali ir nebūti. Įstaigų, perkančių pagal šitą metodą, neminėsiu – patys atsirinksit, jei gilinsitės 🙂 Šitas metodas išties nėra blogas: nemaža dalimi – tai tiesiog egzistuojančios konkursinės sistemos bėda.

3. Pagal švogerius. Didžiulė dalis (subjektyviai vertinant – gal ir virš pusės) valstybinių užsakymų, daromų per pakankamai patikimas pažintis. Perkamos įrangos ar paslaugų realios charakteristikos – iš esmės, nusispjaut. Svarbu, kad sumos būtų kuo didesnės. Atkato sumokėjimo mechanizmas varijuoja nuo silpnaprotiško "į rankas" iki gudresnių "konsultacinių paslaugų" pirkimo iš tų pačių atsakingųjų, protingesniu atveju – tas paslaugas perkant per trečiąsias firmas ar netgi mokant už jas kokiems nors atsakingųjų giminaičiams. Manau, kad tokias įstaigas irgi nesunku atsirinkt. Man, kaip pavyzdys, ryškiausiai šviečia Lietuvos Paštas (jis jau tapo labiau bendriniu pavadinimu už Lietuvos Geležinkelius).

Daugeliu atvejų toje pačioje įstaigoje pirkimo scenarijus irgi gali varijuoti, priklausomai nuo to, kokios paslaugos ar prekės yra perkamos – kur patikimumo nereikia – trečias variantas, o kur patikimumo reikia – pirmas ar antras. Kai kada pirkėjas tiesiai ir įvardina – "čia bet ką galima", "čia turi būti geras daiktas, šūdo nekiškit". Būna, kad durnas pardavėjas šito nesupranta, paskui susigadindamas santykius su užsakovu. Pvz., IT sferoje galit dėmesį atkreipti į HP kompiuterių pirkėjus 🙂

Kur kabliukai prasideda: jei pirmas ir antras scenarijai – gan aiškūs ir skaidrūs, tai trečiasis turi vieną įdomią savybę: ne visi visur turi savo įtakojančius švogerius. O viską lemia būtent šie. Taigi, atsiranda subrangovinis verslas: jei gali laimėti konkursą įmonėje X, tai laimi jį belenkaip – nesvarbu, ar gali tiekti, ar negali. Tada eini pas galintį tiekti ir mokantį su tokiais dirbti patikimą (irgi švogerinį) konkurentą, su kuriuo ir realizuoji tą kontraktą. Aišku, pinigais tenka dalintis, kita vertus – pinigai iš oro 🙂 Yra tik vienas apribojimas: šitokie kontraktų dalijimaisi gali sėkmingai vykti tik tarp tų, kas turi pakankamai gerus tarpusavio ryšius, dirba pagal tą pačią švogerinę schemą ir gali vieni kitais pasitikėti. Prašalaičiai į šitą schemą paprastai neįleidžiami.