Tag Archives: medicina

Ką daryti, kad nustotų niežtėti putę

Aš jums jau sakiau, kad imsiu ir parašysiu apie šitą reikalą – putės niežtėjimą, nes aš nesuprantu, kodėl tai yra tokia populiari paieškos frazė, pagal kurią mano blogą suranda skaitytojai. Gal tiksliau būtų pasakyti, kad skaitytojos. Spėju, kad šis klausimas kyla ne supermamoms, nes jos visgi turėtų žinoti, ką daryti, kad putės neniežtėtų. Greičiausiai čia kažkokios paauglės tokių dalykų ieško. Matyt, tos pačios, kurios mėgsta kokį nors Justin Bieber, nuo kurio joms niežulys gal ir kyla. Bet tai nesvarbu, nes nors iš pradžių gal tai atrodo keistokai, tačiau problema yra pakankamai rimta.

Moteris mirko niežtinčią putę šaltame vandenyje

Joksai dvasingumas nepadės, kai niežti taip, kad nors lediniam vandeny mirkyk. Čia reikia žinoti kai kuriuos medicininius dalykus. Ir žinojimas padės žymiai geriau, nei kokie nors užkalbėjimai. Aš jums tas žinias suteiksiu.

Pirmiausiai jums dabar išduosiu, kodėl aš tiek jums galiu papasakoti. Ogi todėl, kad viena sena mano draugė, kuri užsiima kosmetikos prekyba ir taip toliau man papasakojo apie tuos rūgštinius, šarminius ir t.t.. Aš tiesiog paklausiau jos apie tą klausimą, su kuriuo čia pas mane užsuka lankytojos – „kodėl niežti putę“. Tai ji išpūtė akis, nutarė gal pirmiausiai, kad aš kliedžiu (iš žvilgsnio supratau, kad nori duoti man per galvą brangaus vyno buteliu, kurį kaip tik gėrėm), o paskui, kai suprato, kad čia rimtas dalykas – apstulbo: kaip gali būti moterų, kurios gali nežinoti apie higienos reikalus? Bet pasirodo, kad gali taip būti, nes tai yra faktas.

Ta proga aš jums dar pasakysiu vieną dalyką: kadangi atsirado moteris, kuri man viską išaiškino, tai aš be skrupulų jums noriu pareklamuoti jos natūralios ekologiškos kosmetikos parduotuvę, todėl eikite tenai ir pirkite, nes jei ne ji, tai šio straipsnio ir nebūtų.

Taigi, man greitai išaiškino, kad aš su savo įsivaizdavimais apie tai, kad muilu plaut reikia, esu atsilikėlis, o mano žinios apie moters higieną yra pasenę ir paimtos iš senų sovietmečio vadovėlių (aš to neneigiu, nes taip ir yra). Taigi, jau užvestas ant kelio, aš galėjau orientuotis ir pasiaiškinti dar daugiau. Ir štai čia išvis jums nukrypsiu nuo temos: pasirodo, kad yra visa krūva tų priemonių, skirtų intymiai moters higienai. Ir tokių, kaip specialūs intymių vietų šampūnai arba plovikliai, kurių pH yra maždaug 4,5, ir t.t. Ir negana to, dar ir dezinfekuojančių, ir negana to, dar ir su visokiais ten ekologiniais dvasingumais.

Trumpai tariant, kadangi man išaiškino visas problemas ir viską, ką reikia daryti, tai dabar ir aš jau galiu visus ir visas čia apšviesti. Ir savaime aišku, prieš aiškindamas, eilinį kartą pakartosiu, ką jau nesyk esu sakęs: jei niežėjimas nepraeina ar kelia šiaip kokių įtarimų – būtinai kreipkitės į gydytoją-ginekologą, o ne užsiimdinėkit savigyda. Ir tai nėra juokinga, kaip gali kam nors pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

Ir dar, mano kadaise minėtą patarimą apie tai, kad reikia plautis muilu su šiltu vandeniu – užmirškite, nes šitai nors kartais ir padeda (ir iš bėdos tinka, jei nėra kitų priemonių), bet toli gražu ne idealiai. Šitos mano žinios buvo atsineštos dar iš sovietmečiu skaitytos literatūros. Taip, muilas ir vanduo kažkiek pagelbės, tačiau deja, tai yra šarminis daiktas, o natūralus, bakterijoms nepalankus pH balansas tenai yra rūgštinis, todėl reikia plautis specialiai tam skirtomis lytinių organų higienos priemonėmis, kurie to balanso nepažeistų. Negana to, jei plausitės ne tik išorę, o ir vidų, tai nuo muilo ir išvis galite susirgti. Bet pirmiau – apie tai, nuo ko išvis gali kilti tokios problemos, kaip lytinių organų niežulys ir kuo tai gali baigtis.

Continue reading

Antidepresantai neveikia

Ko gero, daugelis girdėjot paskutinius tyrimus, apie tai, kad daugelis antidepresantų neveikia, nors ir turėtų. Nemažai medikų kalba, kad visas poveikis nesiskiria nuo placebo. Kai kurie žurnalistai rašo apie tai, kad farmacijos industrija tiesiog parazituoja visuomenėje, nesiskaitydama su jokiomis moralės normomis. Tačiau placebo efektas būdingas tik daliai vaistų, daliai antidepresantų. Kiti visgi veikia. Ir kartais – labai žiauriai.

Aš ilgai galvojau, ką parašyti apie koaksilį (coaxil) – vieną iš ganėtinai naujų ir populiarių antidepresantų, informaciją apie kurį atradau internete. Tai narkotikas, sukėlęs gangrenų epidemiją Rusijoje. Narkotikas, kuris savo populiarumu ten nusileidžia tik heroinui. Negana to, pasiaiškinus apie koaksilį, ėmė lįst ir kitos įdomybės.

Nežinojau, ką parašyti. Todėl tiesiog parašiau tai, ką galvoju. Po to, kai daviau paskaityti mane recenzavusiam gydytojui Ryčiui L. (tai vienas iš žymiausių Lietuvos anesteziologų), jis pasibaisėjo ir pareikalavo ištrinti jo pavardę iš teksto. Bet nepaneigė to, ką aš parašiau.

Tad jūsų dėmesiui straipsnis apie gangrenas.

Gliutamatas nupuvusiomis kojomis

Rusiją užtvindė nauja narkomanijos banga, farmacininkams nešanti milžiniškus pelnus. Naujas narkotikas – koaksilis (coaxil), parduodamas vaistinėse be recepto, populiarumu prilygstantis heroinui ir šiurpinantis medikus savo pasekmėmis. Į ligonines plūsta gangrenos pūdomi narkomanai, kuriuos medikai diagnozuoja vienu klausimu: „leidaisi koaksilį?“ Narkomanai atsako teigiamai ir medikai imasi pjūklų, amputuoja pirštus, rankas ir kojas.

Bet iki Lietuvos ši gangrenų epidemija dar neatėjo, nors vaistas ir pas mus reklamuojamas. Preparatas platinamas įvairiais pavadinimais – tai ir koaksilis (coaxil), ir tianeptinas (tianeptine, tianeptinum), ir stablonas (stablon). Rusijos vaistinėse šis vaistukas pardavinėjamas išsyk su paruoštais švirkštais – jį perka beveik vieni narkomanai. Prieš porą metų žurnalistinis tyrimas Maskvoje parodė, kad šitaip koaksiliu prekiauja visos naktimis dirbančios vaistinės. Bet Lietuvoje to dar nėra. Lietuvoje šis vaistas dar nekelia pavojų.

Gydytoja Nijolė Bučelytė portale Medicine.lt apibūdina koaksilį nelyg stebuklą, kurį šeimos gydytojai turėtų skirti kam papuola: „Coaxil galėtų atrasti dar platesnį taikymą tiek gydytojų psichiatrų, tiek šeimos gydytojų praktikoje. Dar pernelyg mažai atsižvelgiame į Coaxil neuroprotekcinį poveikį, poveikį nerimui, potraukio alkoholiui mažinimo poveikį. Tikėkimės, kad, didėjant praktinei patirčiai ir gausėjant tyrimų, Coaxil daugeliu atvejų taps pirmiausia pasirenkamu vaistu

Tame pačiame portale tianeptiną giria ir gydytojas Jurgis Šurkus: „Jis beveik neturi šalutinių poveikių, būdingų kitiems antidepresantams, tokių kaip slopinimas ar miego sutrikdymas, anticholinerginio poveikio, nesukelia seksualinės disfunkcijos, neturi neigiamos įtakos širdies ir kraujagyslių sistemai. <…> Palyginamųjų tyrimų su kitais tradiciniais antidepresantais metu tianeptinas išsiskyrė kaip gerai toleruojamas ir turintis tik keletą nesunkių nepageidaujamų poveikių. <…> Tai saugus, mažai toksiškas medikamentas, net ir suvartojus dideles jo dozes

Pagyros – pagyromis, tačiau savanoriškų tianeptino vartotojų istorijos – šiurpina. Dar prieš dešimtį metų tai buvo vienas iš populiariausių preparatų, skiriamų narkomanams ir alkoholikams Rusijos narkodispanseriuose – medikai manė, kad šis vaistas nesukelia pripratimo, tuo pat metu sumažindamas potraukį įvairiems svaigalams, padeda net „širkės“ mėgėjams. Kaip paaiškėjo, pripratimas koaksiliui išsivysto gilesnis, nei heroinui, o pasekmės – tragiškos. Didelės tianeptino dozės sukelia kraujagyslių spazmus, o sutrikus kraujotakai, prasideda gangrenos. Narkomanai valgo tianeptino  tabletes saujomis, leidžiasi jį į veną, patiria euforiją ir net nepajunta, kaip virsta vaikščiojančiais lavonais – tikrais zombiais, nuo kurių krenta supuvusios mėsos gabalai.

Taip, dozės, kurias vartoja narkomanai – kelis kartus didesnės, nei įprastos terapinės. Kaip suprantu, tai tos dozės, kurios yra „mažai toksiškos“. Žemiau – filmukas su tur būt „mažai toksiškas“ dozes suvartojusiu narkomanu. Iš anksto įspėju, nežiūrėkite jo, jei nesate geležinių nervų žmogus. Bet jei nervai stiprūs – peržvelkite iki galo, pamatysite tai, ką apie narkomaniją turi žinoti kiekvienas. Tai yra koaksilio realybė.

Taip, suprantu, kad ši filmuota medžiaga – šiurpi, kaip baisiausias košmaras. Bet filmukas – ne išskirtinis: pagal vaisto pavadinimą galima atrasti daugybę panašių kitų – su supuvusiomis kojomis, rankomis, mėsomis, krentančiomis nuo kaulų, didžiulėmis išpuvusiomis skylėmis gyvų žmonių kūnuose. Tai narkomanų dalia – mirti nuo narkotikų. Bet jei anksčiau apie puvimą dažniau buvo kalbama perkeltine prasme, dabar tai tapo realybe, kraupinančia net patyrusius medikus. Ir dar baisiau yra tai, kad kai kurie koaksilio mėgėjai prie šio narkotiko priprato begydomi nuo kitų narkomanijos rūšių, alkoholizmo ar netgi paprasčiausios depresijos. Dar 2000-aisiais koaksilis Rusijoje buvo naujovė, bet jau 2006 jis tapo pardavimų rekordininku – šio preparato parduota daugiausiai iš visų psichotropinių vaistų. Ir nuo to laiko koaksilio pardavimai tik augo.

Tianeptinas veikia gliutamato receptorius smegenyse, sukeldamas nuskausminimą, apsvaigimą, euforiją, o nustojusiems jį vartoti – nepakeliamus skausmus, abstinencijos sindromą, kurio nenumalšina netgi heroinas. Taip, šis vaistas, siūlomas net šeimos gydytojams – stipresnis narkotikas už heroiną. Narkotikas, kurio vartotojai supūna nuo gangrenos.

Narkotikas, veikiantis gliutamato receptorius. Taip, pasirodo, visiems žinomas natrio gliutamatas – tai medžiaga, kuri veikia tuos pačius receptorius, kaip ir koaksilis arba tianeptinas. Paklausiau žinomo anesteziologo Ryčio L. apie tianeptiną ir gliutamatą. Rytis išmano viską apie vaistus, veikiančius psichiką. Tai jo profesija. Jis dirbo ir su narkomanais, o pavadinimais ir medicininiais terminais švaistosi taip, kad man tenka tikrintis žodynuose. Iš pokalbio paaiškėja, kad šis „mažai toksiškas“ vaistas pakankamai išskirtinis.

Tai vienas iš triciklių antidepresantų – tokie junginiai neretai vartojami lėtiniams skausmams malšinti. Tianeptinas pasižymi gan ryškiu opioidiniu poveikiu, kitaip tariant, veikia panašiai, kaip morfijus ar heroinas. Akivaizdu, kad tokie vaistai pagerins nuotaiką, padės nuo depresijos – juk jie sukelia euforiją. Mažomis dozėmis – mažą, veik nepastebimą, didelėmis dozėmis – didelę. Vaistu besisvaiginantys narkomanai net nepajunta, kaip pradeda pūti – nuskausminimas puikus, žmogus pūva, yra , krenta gabalais, o jaučia nebent kažkokius nepatogumus.

Koaksilis veikia gliutamato receptorius – tai reiškia, kad jo poveikis – kažkuo panašus į maisto priedo E621, dar vadinamo natrio gliutamatu. Perklausiau Ryčio, kaip ten su tais gliutamatiniais receptoriais – jei vaistas veikia per juos, tai kaip veikia gliutamatas, negi taip pat? Atsakymas lyg ir vienareikšmis: gliutamatai – tai tiesiog amino rūgštys, nekenksmingos, net didelėmis dozėmis mažai toksiškos, negalinčios sukelti euforijos.

Mažai toksiškos… Aš jau girdėjau panašią frazę. Tiksliau, skaičiau tuose teigiamuose koaksilio aprašymuose. Google paieškoje įvedu frazę „glutamate spasm“ ir gaunu 248 tūkstančius rezultatų. Įvedu ten pat frazę „glutamate euphoric effects“ ir gaunu 189 tūkstančius rezultatų.

Taip, aš tik neišmanantis blogeris, kartais domiuosi visokiais kvailais dalykais. Aš neturiu kompetencijos, kuri leistų spręsti apie koaksilio ar gliutamato kenksmingumą, aš sprendžiu tik pagal tai, ką perskaitau ar išgirstu iš kitų. O gydytojai turi pačių įvairiausių nuomonių. Bet aš tikiu, kad gliutamatas nekenkia ir negali sukelti euforijos netgi didelėmis dozėmis. Tai tik išsigalvojimai, o aš tikiu gydytojais. O kuo daugiau tikėt?

Jau parašęs straipsnį, daviau jį paskaityti mane konsultavusiam Ryčiui L. Jis nepaneigė to, ką rašiau apie koaksilį, tačiau pareikalavo, kad neskelbčiau jo pavardės.

Vidutinis pimpalo ilgis (tai, ko nebuvo „Lietuvos Ryte“)

(Čia kai kas, ko nebuvo ir nebus "Lietuvos Ryte")

Juokingiausiai atrodo visokie straipsniai apie vidutinį varpos ilgį – tokie "tyrimai" gan reguliariai kur nors išlenda ir sukelia milžiniškas diskusijas. O jų skaitytojai dažniausiai nei neįtaria, kad gavo eilinę porciją makaronų. Esmė ta, kad jokios mokslinės įstaigos vidutinio pimpalo ilgio nematuoja – nei medikams, nei biologams tai visiškai neįdomu, o ir su mokslu nieko bendra neturi. Netgi seksologus šis klausimas domina labai jau menkai.

Bet pabandykite įsivaizduoti, kas gautųsi, jei kokia nors kontora sugalvotų tokį tyrimą atlikti: pasikviestų kandidatus iš atsitiktinių žmonių tarpo, aišku, ateitų tik tie, kurie nesidrovi savo didelio "pasididžiavimo", o paskui visi stovėtų eilėje ir smaukytų, besiruošdami matavimams… Panašu į tikrovę? Prezervatyvų gamintojai ir šiaip juokus mėgstantys studenčiokai kartais ilgio "tyrimus" visgi daro, tiktai daug paprasčiau: padalina anketas su klausimu "koks tavo daikčiuko ilgis" ir paprašo, kad visi parašytų atsakymus. Aišku, dalis rašo, ką papuola, kita dalis – bando matuotis, o paskui pridėti papildomus 5 centimetrus, kad atrodytų įspūdingiau. Paskui kur nors paskelbiami tyrimai, esą vidutinis vokiško, angliško ar dar kokio nors pimpalo ilgis – net 15 ar 17 centimetrų!

Aišku, jaunimėlis prisiskaito tokių paistalų, pasimatuoja patys, o tada ima kompleksuoti: "ką daryti, ką daryti, tik 12 centimetrų, košmaras!" Ir štai tada jau savo rinką atranda visokie pseudomedicininio šlamšto pardavėjai – vargšų neurotiškų vaikinukų džiaugsmui siūlomi patys įvairiausi išradimai, pradedant absurdiškais tepalais, kuriuos reikia įtrinti (kad padidėtų – garantuotai, bent jau tam laikui, kol įtrindinėji) ir baigiant tokiais agregatais, kaip Zabludovskio pompa. Pats tas paaugliams. Kai kuriems tokių neurozių dėka paauglystė prasitęsia iki gan senyvo amžiaus.

Pimpalo neurozė – toks pat būdingas ir tipiškas vyrams dalykas, kaip ir moterims – kompleksavimas dėl išvaizdos, išvirstantis į anoreksiją. Pastaroji visokio pseudomedicininio mėšlo pardavėjams irgi neša puikius pelnus: visokios jogurto ir acto tabletės, liuosuojantys, nekaloringas maistas, liesinantys drabužiai ir taip toliau.

Galim prisiminti ir Kamasutrą, kurioje pimpalo didinimas irgi buvo nagrinėtas, tiesa ten siūlytas būdas – išvis puikus: berods kažkokias vapsvas sugauti į bliūdelį, o paskui per skylę įkišt pimpalą, kad sugeltų. Kamasutra rašo, kad keliems mėnesiams taip padidina – sutinimas išlieka ilgam. Tiesa, ten pat perspėjama ir dėl to, kad sekso po šito reikalo nelabai norėsis, o lovoje teks išpjauti skylę, kad gulint, galima būtų nukabinti skaudantį daiktą. Norinčius taip paeksperimentuoti, perspėsiu: dėl to, kad varpoje itin daug kraujagyslių, šitokie fokusai gali baigtis labai staigia mirtimi, tad geriau nei nebandykite.

Bene solidžiausias iki šiol atliktas pimpalo ilgio tyrimas, kurį dar prieš pusę šimtmeąčio JAV darė seksologas Alfred Kinsey (taip, tas pats, kuris atrado, jog bene 10 procentų žmonių yra homoseksualūs) visiškai sukompromitavo pimpalų matavimo temą. Tas tyrimas parodė, kad vidutinis pimpalo ilgis yra apie 6,25 colio (maždaug 15,5cm). Tyrimas buvo daromas per apklausas – 2500 vyrų tiesiog pažymėjo pimpalo ilgį ant specialiai sugraduotų atvirukų. Kadangi respondentų skaičius buvo didelis, pavyko gauti rezultatų pasiskirstymą, artimą Gauso kreivei, išdidžiai pasiskelbiant, kad "vat, žiūrėkit, išmatavom ir nustatėm!". O jau po kelių metų kiti seksologai, pabandę tirti "melavimo lygį" (tiesiog paprašant pasimatuoti pačiam ir pranešti, o paskui pasiūlant pasimatuoti realiai), nustatė, kad apklausose vidutinis vyriško organo padidinimo lygis sudaro 1-2 colius, t.y., padarius korekciją, vidutinis pimpalo ilgis stebuklingai sumažėja iki maždaug 10,5-13cm.

Apie vidutinį vyriško organo ilgį netiesiogiai spręsti galima tik pagal vieną patikimą dalyką, kurį medikai jau išties žino, nors ir be ypatingų statistinių tyrimų. Tai moters vaginos gylis. Ir šis paprastai tesiekia varganus 5-7 centimetrus, sukeldamas jau kelis šimtmečius trunkančius medikų ginčus: "po galais, kur gi sutelpa tas pimpalas, kad ir pats mažiausias?". Netgi XXa. antroje pusėje dažnas medicininių veikalų autorius paaiškindavo šitai tuo, esą varpa sulenda ir į gimdą – štai taip ir telpa. Tačiau ėmus plisti mechaninės kontracepcijos priemonėms, tokioms, kaip visokie gimdos kaušeliai ar spiralės, gimdos teorijų aiškintojams ėmė darytis riesta: varpa gi neikaip tų apsauginių daiktų neišstumia ir nepasiekia.

Išsiaiškinti truputį padėjo ultragarsiniai tyrimai: nors ir nedaug kartų, bet buvo bandoma nufilmuoti varpos judesius makštyje. Pasirodo, ši irgi linkusi didėti. Kitaip tariant, erekcija kyla ir moterims, tiktai joms jau padidėja makštis. Tiesa, ne itin smarkiai: nuo tų 5-7 centimetrų pagilėja iki kokių 7-10. Bet ir toks gylis per menkas, tiesa? Kaip parodė ultragarsiniai filmavimai, likusią vietos trūkumo problemą išsprendžia nepaprastas makšties elastingumas (o kokia ši elastinga – puikiausiai galima pamatyti iš gimdymų): šioji tamposi pakankamai gerai, kad tilptų ir didesnė varpa, tiesa, irgi su saiku: dar kokie 3-5 centimetrai, vėlgi, priklausomai nuo pradinio makšties gylio.

Taigi, sudedam ir gaunam: priklausomai nuo konstitucijos, moters makščiai tinkamas pimpalo ilgis paprastai svyruoja nuo ~7 (tiesiog iki makšties galo) iki ~15 centimetrų (kur jau ištempia makštį tiek, kiek ji tempiasi). Ir šie skaičiai jau koreliuoja su koreguotais Kinsey skaičiais, gaunamais atmetus sumeluotą priedą: vidurkis gaunasi maždaug tas pats: pagal makštį – ~11cm, pagal sukoreguotą Kinsey statistiką – ~12cm. Vyrai, turintys ilgesnius, nei 15cm pimpalus, daugumai moterų kelia problemas – pradedant skausmingu seksu (taip būna, kai makštis ištempiama tiek, kad ima judėti aplinkiniai organai) ir baigiant rimtais sužalojimais. Žinoma, visur būna išimčių – gali būti ir gilesnių atvejų. Kaip ir nenormaliai ilgų pimpalų. Tačiau šitai – išimtys, dėl kurių galima tik užjausti.

Galų gale, apie "per mažą" pimpalą. Vagina nėra toks jautrus organas, kad galėtų spręsti apie pimpalo dydį. Taktilinių receptorių tankiu makšties prieangis (jautriausia vieta) tegali lygintis su žmogaus nugara. Ką tai reiškia? Paprašykite, kad kas nors paliestų jūsų nugarą keliose skirtingose vietose, o paskui įvertinkite, koks tarp tų vietų jų atstumas. Ir palyginkite su tuo atstumu, kurį išmatuos tas, kas jus lietė. Nustebsite, kokias paklaidas galite padaryti: 10cm į vieną ar kitą pusę – nieko nereiškia. Tai vat, maždaug tokiu tikslumu varpos dydį gali įvertinti ir makštis. Kitais gi atžvilgiais šioji išvis nejautrus organas: teko girdėti, kad senesni ginekologai netgi kai kurias chirurgines operacijas ten daro be nuskausminimo – esą moteris taip ar anaip nieko nejaučia.

Ką moteriai išties reiškia varpos dydis? Nebent vizualinio jaudiklio efektingumą. Maždaug, kaip kokiam nors vyrui papų dydis. "O, kokie dideli papai, kaip bus daug sekso!" Lygiai tas pat su varpa – kai kurios paauglės dažnai svaigsta apie tai, kaip norėtų sekso su 20cm ar didesniu. O išties viskas priklauso nuo moters intelekto ir sugebėjimo kaifuoti nuo savo pačios fantazijų ir matomo vaizdo. Beje, dėl fantazijų – simptomatiški čia kliedesiai apie "G" tašką, kurio niekas niekur nematė, tačiau porą dešimtmečių linksniavo visa spauda, o milijonai moterų netgi realiai atrado tą išsigalvotą tašką savo vaginose. Lygiai tas pat.

Tai ką aš norėjau pasakyti? Ogi tai, kad neurotinis užsiciklinimas ant menamų savo kūno trūkumų – tėra neurotinis užsiciklinimas ant savo paties kleidėjimų. Problema dėl trumpo pimpalo – tai ne pimpalo, o galvos problema. Kaip ir problema dėl antsvorio – tai irgi galvos, o ne antsvorio problema. Nereikia svaigti apie visokius ten graikų dievus ir pusmetrinį pimpalą turėjusius raumeningus heraklius – mitai ir yra mitai. Tiktai realistiškas požiūris, susitaikymas su savimi, sugebėjimas jaustis gerai tokiu, kokiu esi – tai ir yra malonumo garantas. Ir gyvenimiško, ir seksualinio malonumo. Tai tiek.

KPŠ?

Šiandien man kilo nušvitimas. Stebėdamas studentes, supratau, kas su jomis ne taip. Prieš dešimtmetį buvo kitokios. Tik negalvokit, kad čia senatvinis marazmas man prasideda ir imu kleidėti apie "mūsų laikais viskas kitaip buvo".

Man tiesiog dašilo, kas mane vis neramina, kai žiūriu į jas – ogi prieš dešimtmetį veidai buvo gerokai, net kardinaliai sveikesni. Kažkokios apsilaupymo žymės, nelygi oda,  nesveika (pilkšva) spalva (nefrozė???), dažnas dirbtinis įdegis (su tais pačiais nesveikos odos simptomais), pas kai kurias – dar ir akivaizdžiai visa tai bandantis slėpti kosmetikos sluoksnis. Ir ne tas debiliškas, kur bile tik pasidažyt, kaip pas paaugles būna, o konkrečiai – slepiantis defektus. Beje, jei ką, kalbu ne apie spuogus (šie būna ir ant sveikos odos), o apie totalinius, per visą veido paviršių matomus nesveikos odos požymius. Daugelis turi ir anokreksinių požymių – įdubusiomis akimis ir nunykusiu poodiniu riebaliniu sluoksniu (distrofijos simptomais).

Šitos simptomatikos beveik nepastebėjau pas moteris, turinčias didesnį, nei vidutinis uždarbį, tačiau menkiau uždirbančių tarpe (pardavėjos, etc.) – irgi dažnai pasitaiko. Pas antsvorį turinčias – šitie simptomai akivaizdžiai retesni, nei pas lieknas.

Taigi, iš kokių 10 studenčių vidutiniškai vos kokia 1-2 turi išties sveikai atrodantį veidą. Dar 2-3 atrodo pakenčiamai, normos ribose. Likusios – diapazone tarp gan prastos išvaizdos ir to, kad aiškiai medikų pagalbos reikia. Ir tai – dvidešimtmetės.

Tai pasakykit man, ką jos su savim darosi? Ar čia maistas šūdinas pasidarė? Persimokint ėmė nesveikai? Kosmetika nuo mažens? Anoreksijos epidemija? Dar kažkas?