Tag Archives: medicina

Gliutamatas nupuvusiomis kojomis

Rusiją užtvindė nauja narkomanijos banga, farmacininkams nešanti milžiniškus pelnus. Naujas narkotikas – koaksilis (coaxil), parduodamas vaistinėse be recepto, populiarumu prilygstantis heroinui ir šiurpinantis medikus savo pasekmėmis. Į ligonines plūsta gangrenos pūdomi narkomanai, kuriuos medikai diagnozuoja vienu klausimu: „leidaisi koaksilį?“ Narkomanai atsako teigiamai ir medikai imasi pjūklų, amputuoja pirštus, rankas ir kojas.

Bet iki Lietuvos ši gangrenų epidemija dar neatėjo, nors vaistas ir pas mus reklamuojamas. Preparatas platinamas įvairiais pavadinimais – tai ir koaksilis (coaxil), ir tianeptinas (tianeptine, tianeptinum), ir stablonas (stablon). Rusijos vaistinėse šis vaistukas pardavinėjamas išsyk su paruoštais švirkštais – jį perka beveik vieni narkomanai. Prieš porą metų žurnalistinis tyrimas Maskvoje parodė, kad šitaip koaksiliu prekiauja visos naktimis dirbančios vaistinės. Bet Lietuvoje to dar nėra. Lietuvoje šis vaistas dar nekelia pavojų.

Gydytoja Nijolė Bučelytė portale Medicine.lt apibūdina koaksilį nelyg stebuklą, kurį šeimos gydytojai turėtų skirti kam papuola: „Coaxil galėtų atrasti dar platesnį taikymą tiek gydytojų psichiatrų, tiek šeimos gydytojų praktikoje. Dar pernelyg mažai atsižvelgiame į Coaxil neuroprotekcinį poveikį, poveikį nerimui, potraukio alkoholiui mažinimo poveikį. Tikėkimės, kad, didėjant praktinei patirčiai ir gausėjant tyrimų, Coaxil daugeliu atvejų taps pirmiausia pasirenkamu vaistu

Tame pačiame portale tianeptiną giria ir gydytojas Jurgis Šurkus: „Jis beveik neturi šalutinių poveikių, būdingų kitiems antidepresantams, tokių kaip slopinimas ar miego sutrikdymas, anticholinerginio poveikio, nesukelia seksualinės disfunkcijos, neturi neigiamos įtakos širdies ir kraujagyslių sistemai. <…> Palyginamųjų tyrimų su kitais tradiciniais antidepresantais metu tianeptinas išsiskyrė kaip gerai toleruojamas ir turintis tik keletą nesunkių nepageidaujamų poveikių. <…> Tai saugus, mažai toksiškas medikamentas, net ir suvartojus dideles jo dozes

Pagyros – pagyromis, tačiau savanoriškų tianeptino vartotojų istorijos – šiurpina. Dar prieš dešimtį metų tai buvo vienas iš populiariausių preparatų, skiriamų narkomanams ir alkoholikams Rusijos narkodispanseriuose – medikai manė, kad šis vaistas nesukelia pripratimo, tuo pat metu sumažindamas potraukį įvairiems svaigalams, padeda net „širkės“ mėgėjams. Kaip paaiškėjo, pripratimas koaksiliui išsivysto gilesnis, nei heroinui, o pasekmės – tragiškos. Didelės tianeptino dozės sukelia kraujagyslių spazmus, o sutrikus kraujotakai, prasideda gangrenos. Narkomanai valgo tianeptino  tabletes saujomis, leidžiasi jį į veną, patiria euforiją ir net nepajunta, kaip virsta vaikščiojančiais lavonais – tikrais zombiais, nuo kurių krenta supuvusios mėsos gabalai.

Taip, dozės, kurias vartoja narkomanai – kelis kartus didesnės, nei įprastos terapinės. Kaip suprantu, tai tos dozės, kurios yra „mažai toksiškos“. Žemiau – filmukas su tur būt „mažai toksiškas“ dozes suvartojusiu narkomanu. Iš anksto įspėju, nežiūrėkite jo, jei nesate geležinių nervų žmogus. Bet jei nervai stiprūs – peržvelkite iki galo, pamatysite tai, ką apie narkomaniją turi žinoti kiekvienas. Tai yra koaksilio realybė.

Taip, suprantu, kad ši filmuota medžiaga – šiurpi, kaip baisiausias košmaras. Bet filmukas – ne išskirtinis: pagal vaisto pavadinimą galima atrasti daugybę panašių kitų – su supuvusiomis kojomis, rankomis, mėsomis, krentančiomis nuo kaulų, didžiulėmis išpuvusiomis skylėmis gyvų žmonių kūnuose. Tai narkomanų dalia – mirti nuo narkotikų. Bet jei anksčiau apie puvimą dažniau buvo kalbama perkeltine prasme, dabar tai tapo realybe, kraupinančia net patyrusius medikus. Ir dar baisiau yra tai, kad kai kurie koaksilio mėgėjai prie šio narkotiko priprato begydomi nuo kitų narkomanijos rūšių, alkoholizmo ar netgi paprasčiausios depresijos. Dar 2000-aisiais koaksilis Rusijoje buvo naujovė, bet jau 2006 jis tapo pardavimų rekordininku – šio preparato parduota daugiausiai iš visų psichotropinių vaistų. Ir nuo to laiko koaksilio pardavimai tik augo.

Tianeptinas veikia gliutamato receptorius smegenyse, sukeldamas nuskausminimą, apsvaigimą, euforiją, o nustojusiems jį vartoti – nepakeliamus skausmus, abstinencijos sindromą, kurio nenumalšina netgi heroinas. Taip, šis vaistas, siūlomas net šeimos gydytojams – stipresnis narkotikas už heroiną. Narkotikas, kurio vartotojai supūna nuo gangrenos.

Narkotikas, veikiantis gliutamato receptorius. Taip, pasirodo, visiems žinomas natrio gliutamatas – tai medžiaga, kuri veikia tuos pačius receptorius, kaip ir koaksilis arba tianeptinas. Paklausiau žinomo anesteziologo Ryčio L. apie tianeptiną ir gliutamatą. Rytis išmano viską apie vaistus, veikiančius psichiką. Tai jo profesija. Jis dirbo ir su narkomanais, o pavadinimais ir medicininiais terminais švaistosi taip, kad man tenka tikrintis žodynuose. Iš pokalbio paaiškėja, kad šis „mažai toksiškas“ vaistas pakankamai išskirtinis.

Tai vienas iš triciklių antidepresantų – tokie junginiai neretai vartojami lėtiniams skausmams malšinti. Tianeptinas pasižymi gan ryškiu opioidiniu poveikiu, kitaip tariant, veikia panašiai, kaip morfijus ar heroinas. Akivaizdu, kad tokie vaistai pagerins nuotaiką, padės nuo depresijos – juk jie sukelia euforiją. Mažomis dozėmis – mažą, veik nepastebimą, didelėmis dozėmis – didelę. Vaistu besisvaiginantys narkomanai net nepajunta, kaip pradeda pūti – nuskausminimas puikus, žmogus pūva, yra , krenta gabalais, o jaučia nebent kažkokius nepatogumus.

Koaksilis veikia gliutamato receptorius – tai reiškia, kad jo poveikis – kažkuo panašus į maisto priedo E621, dar vadinamo natrio gliutamatu. Perklausiau Ryčio, kaip ten su tais gliutamatiniais receptoriais – jei vaistas veikia per juos, tai kaip veikia gliutamatas, negi taip pat? Atsakymas lyg ir vienareikšmis: gliutamatai – tai tiesiog amino rūgštys, nekenksmingos, net didelėmis dozėmis mažai toksiškos, negalinčios sukelti euforijos.

Mažai toksiškos… Aš jau girdėjau panašią frazę. Tiksliau, skaičiau tuose teigiamuose koaksilio aprašymuose. Google paieškoje įvedu frazę „glutamate spasm“ ir gaunu 248 tūkstančius rezultatų. Įvedu ten pat frazę „glutamate euphoric effects“ ir gaunu 189 tūkstančius rezultatų.

Taip, aš tik neišmanantis blogeris, kartais domiuosi visokiais kvailais dalykais. Aš neturiu kompetencijos, kuri leistų spręsti apie koaksilio ar gliutamato kenksmingumą, aš sprendžiu tik pagal tai, ką perskaitau ar išgirstu iš kitų. O gydytojai turi pačių įvairiausių nuomonių. Bet aš tikiu, kad gliutamatas nekenkia ir negali sukelti euforijos netgi didelėmis dozėmis. Tai tik išsigalvojimai, o aš tikiu gydytojais. O kuo daugiau tikėt?

Jau parašęs straipsnį, daviau jį paskaityti mane konsultavusiam Ryčiui L. Jis nepaneigė to, ką rašiau apie koaksilį, tačiau pareikalavo, kad neskelbčiau jo pavardės.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Vidutinis pimpalo ilgis (tai, ko nebuvo „Lietuvos Ryte“)

(Čia kai kas, ko nebuvo ir nebus "Lietuvos Ryte")

Juokingiausiai atrodo visokie straipsniai apie vidutinį varpos ilgį – tokie "tyrimai" gan reguliariai kur nors išlenda ir sukelia milžiniškas diskusijas. O jų skaitytojai dažniausiai nei neįtaria, kad gavo eilinę porciją makaronų. Esmė ta, kad jokios mokslinės įstaigos vidutinio pimpalo ilgio nematuoja – nei medikams, nei biologams tai visiškai neįdomu, o ir su mokslu nieko bendra neturi. Netgi seksologus šis klausimas domina labai jau menkai.

Bet pabandykite įsivaizduoti, kas gautųsi, jei kokia nors kontora sugalvotų tokį tyrimą atlikti: pasikviestų kandidatus iš atsitiktinių žmonių tarpo, aišku, ateitų tik tie, kurie nesidrovi savo didelio "pasididžiavimo", o paskui visi stovėtų eilėje ir smaukytų, besiruošdami matavimams… Panašu į tikrovę? Prezervatyvų gamintojai ir šiaip juokus mėgstantys studenčiokai kartais ilgio "tyrimus" visgi daro, tiktai daug paprasčiau: padalina anketas su klausimu "koks tavo daikčiuko ilgis" ir paprašo, kad visi parašytų atsakymus. Aišku, dalis rašo, ką papuola, kita dalis – bando matuotis, o paskui pridėti papildomus 5 centimetrus, kad atrodytų įspūdingiau. Paskui kur nors paskelbiami tyrimai, esą vidutinis vokiško, angliško ar dar kokio nors pimpalo ilgis – net 15 ar 17 centimetrų!

Aišku, jaunimėlis prisiskaito tokių paistalų, pasimatuoja patys, o tada ima kompleksuoti: "ką daryti, ką daryti, tik 12 centimetrų, košmaras!" Ir štai tada jau savo rinką atranda visokie pseudomedicininio šlamšto pardavėjai – vargšų neurotiškų vaikinukų džiaugsmui siūlomi patys įvairiausi išradimai, pradedant absurdiškais tepalais, kuriuos reikia įtrinti (kad padidėtų – garantuotai, bent jau tam laikui, kol įtrindinėji) ir baigiant tokiais agregatais, kaip Zabludovskio pompa. Pats tas paaugliams. Kai kuriems tokių neurozių dėka paauglystė prasitęsia iki gan senyvo amžiaus.

Pimpalo neurozė – toks pat būdingas ir tipiškas vyrams dalykas, kaip ir moterims – kompleksavimas dėl išvaizdos, išvirstantis į anoreksiją. Pastaroji visokio pseudomedicininio mėšlo pardavėjams irgi neša puikius pelnus: visokios jogurto ir acto tabletės, liuosuojantys, nekaloringas maistas, liesinantys drabužiai ir taip toliau.

Galim prisiminti ir Kamasutrą, kurioje pimpalo didinimas irgi buvo nagrinėtas, tiesa ten siūlytas būdas – išvis puikus: berods kažkokias vapsvas sugauti į bliūdelį, o paskui per skylę įkišt pimpalą, kad sugeltų. Kamasutra rašo, kad keliems mėnesiams taip padidina – sutinimas išlieka ilgam. Tiesa, ten pat perspėjama ir dėl to, kad sekso po šito reikalo nelabai norėsis, o lovoje teks išpjauti skylę, kad gulint, galima būtų nukabinti skaudantį daiktą. Norinčius taip paeksperimentuoti, perspėsiu: dėl to, kad varpoje itin daug kraujagyslių, šitokie fokusai gali baigtis labai staigia mirtimi, tad geriau nei nebandykite.

Bene solidžiausias iki šiol atliktas pimpalo ilgio tyrimas, kurį dar prieš pusę šimtmeąčio JAV darė seksologas Alfred Kinsey (taip, tas pats, kuris atrado, jog bene 10 procentų žmonių yra homoseksualūs) visiškai sukompromitavo pimpalų matavimo temą. Tas tyrimas parodė, kad vidutinis pimpalo ilgis yra apie 6,25 colio (maždaug 15,5cm). Tyrimas buvo daromas per apklausas – 2500 vyrų tiesiog pažymėjo pimpalo ilgį ant specialiai sugraduotų atvirukų. Kadangi respondentų skaičius buvo didelis, pavyko gauti rezultatų pasiskirstymą, artimą Gauso kreivei, išdidžiai pasiskelbiant, kad "vat, žiūrėkit, išmatavom ir nustatėm!". O jau po kelių metų kiti seksologai, pabandę tirti "melavimo lygį" (tiesiog paprašant pasimatuoti pačiam ir pranešti, o paskui pasiūlant pasimatuoti realiai), nustatė, kad apklausose vidutinis vyriško organo padidinimo lygis sudaro 1-2 colius, t.y., padarius korekciją, vidutinis pimpalo ilgis stebuklingai sumažėja iki maždaug 10,5-13cm.

Apie vidutinį vyriško organo ilgį netiesiogiai spręsti galima tik pagal vieną patikimą dalyką, kurį medikai jau išties žino, nors ir be ypatingų statistinių tyrimų. Tai moters vaginos gylis. Ir šis paprastai tesiekia varganus 5-7 centimetrus, sukeldamas jau kelis šimtmečius trunkančius medikų ginčus: "po galais, kur gi sutelpa tas pimpalas, kad ir pats mažiausias?". Netgi XXa. antroje pusėje dažnas medicininių veikalų autorius paaiškindavo šitai tuo, esą varpa sulenda ir į gimdą – štai taip ir telpa. Tačiau ėmus plisti mechaninės kontracepcijos priemonėms, tokioms, kaip visokie gimdos kaušeliai ar spiralės, gimdos teorijų aiškintojams ėmė darytis riesta: varpa gi neikaip tų apsauginių daiktų neišstumia ir nepasiekia.

Išsiaiškinti truputį padėjo ultragarsiniai tyrimai: nors ir nedaug kartų, bet buvo bandoma nufilmuoti varpos judesius makštyje. Pasirodo, ši irgi linkusi didėti. Kitaip tariant, erekcija kyla ir moterims, tiktai joms jau padidėja makštis. Tiesa, ne itin smarkiai: nuo tų 5-7 centimetrų pagilėja iki kokių 7-10. Bet ir toks gylis per menkas, tiesa? Kaip parodė ultragarsiniai filmavimai, likusią vietos trūkumo problemą išsprendžia nepaprastas makšties elastingumas (o kokia ši elastinga – puikiausiai galima pamatyti iš gimdymų): šioji tamposi pakankamai gerai, kad tilptų ir didesnė varpa, tiesa, irgi su saiku: dar kokie 3-5 centimetrai, vėlgi, priklausomai nuo pradinio makšties gylio.

Taigi, sudedam ir gaunam: priklausomai nuo konstitucijos, moters makščiai tinkamas pimpalo ilgis paprastai svyruoja nuo ~7 (tiesiog iki makšties galo) iki ~15 centimetrų (kur jau ištempia makštį tiek, kiek ji tempiasi). Ir šie skaičiai jau koreliuoja su koreguotais Kinsey skaičiais, gaunamais atmetus sumeluotą priedą: vidurkis gaunasi maždaug tas pats: pagal makštį – ~11cm, pagal sukoreguotą Kinsey statistiką – ~12cm. Vyrai, turintys ilgesnius, nei 15cm pimpalus, daugumai moterų kelia problemas – pradedant skausmingu seksu (taip būna, kai makštis ištempiama tiek, kad ima judėti aplinkiniai organai) ir baigiant rimtais sužalojimais. Žinoma, visur būna išimčių – gali būti ir gilesnių atvejų. Kaip ir nenormaliai ilgų pimpalų. Tačiau šitai – išimtys, dėl kurių galima tik užjausti.

Galų gale, apie "per mažą" pimpalą. Vagina nėra toks jautrus organas, kad galėtų spręsti apie pimpalo dydį. Taktilinių receptorių tankiu makšties prieangis (jautriausia vieta) tegali lygintis su žmogaus nugara. Ką tai reiškia? Paprašykite, kad kas nors paliestų jūsų nugarą keliose skirtingose vietose, o paskui įvertinkite, koks tarp tų vietų jų atstumas. Ir palyginkite su tuo atstumu, kurį išmatuos tas, kas jus lietė. Nustebsite, kokias paklaidas galite padaryti: 10cm į vieną ar kitą pusę – nieko nereiškia. Tai vat, maždaug tokiu tikslumu varpos dydį gali įvertinti ir makštis. Kitais gi atžvilgiais šioji išvis nejautrus organas: teko girdėti, kad senesni ginekologai netgi kai kurias chirurgines operacijas ten daro be nuskausminimo – esą moteris taip ar anaip nieko nejaučia.

Ką moteriai išties reiškia varpos dydis? Nebent vizualinio jaudiklio efektingumą. Maždaug, kaip kokiam nors vyrui papų dydis. "O, kokie dideli papai, kaip bus daug sekso!" Lygiai tas pat su varpa – kai kurios paauglės dažnai svaigsta apie tai, kaip norėtų sekso su 20cm ar didesniu. O išties viskas priklauso nuo moters intelekto ir sugebėjimo kaifuoti nuo savo pačios fantazijų ir matomo vaizdo. Beje, dėl fantazijų – simptomatiški čia kliedesiai apie "G" tašką, kurio niekas niekur nematė, tačiau porą dešimtmečių linksniavo visa spauda, o milijonai moterų netgi realiai atrado tą išsigalvotą tašką savo vaginose. Lygiai tas pat.

Tai ką aš norėjau pasakyti? Ogi tai, kad neurotinis užsiciklinimas ant menamų savo kūno trūkumų – tėra neurotinis užsiciklinimas ant savo paties kleidėjimų. Problema dėl trumpo pimpalo – tai ne pimpalo, o galvos problema. Kaip ir problema dėl antsvorio – tai irgi galvos, o ne antsvorio problema. Nereikia svaigti apie visokius ten graikų dievus ir pusmetrinį pimpalą turėjusius raumeningus heraklius – mitai ir yra mitai. Tiktai realistiškas požiūris, susitaikymas su savimi, sugebėjimas jaustis gerai tokiu, kokiu esi – tai ir yra malonumo garantas. Ir gyvenimiško, ir seksualinio malonumo. Tai tiek.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

KPŠ?

Šiandien man kilo nušvitimas. Stebėdamas studentes, supratau, kas su jomis ne taip. Prieš dešimtmetį buvo kitokios. Tik negalvokit, kad čia senatvinis marazmas man prasideda ir imu kleidėti apie "mūsų laikais viskas kitaip buvo".

Man tiesiog dašilo, kas mane vis neramina, kai žiūriu į jas – ogi prieš dešimtmetį veidai buvo gerokai, net kardinaliai sveikesni. Kažkokios apsilaupymo žymės, nelygi oda,  nesveika (pilkšva) spalva (nefrozė???), dažnas dirbtinis įdegis (su tais pačiais nesveikos odos simptomais), pas kai kurias – dar ir akivaizdžiai visa tai bandantis slėpti kosmetikos sluoksnis. Ir ne tas debiliškas, kur bile tik pasidažyt, kaip pas paaugles būna, o konkrečiai – slepiantis defektus. Beje, jei ką, kalbu ne apie spuogus (šie būna ir ant sveikos odos), o apie totalinius, per visą veido paviršių matomus nesveikos odos požymius. Daugelis turi ir anokreksinių požymių – įdubusiomis akimis ir nunykusiu poodiniu riebaliniu sluoksniu (distrofijos simptomais).

Šitos simptomatikos beveik nepastebėjau pas moteris, turinčias didesnį, nei vidutinis uždarbį, tačiau menkiau uždirbančių tarpe (pardavėjos, etc.) – irgi dažnai pasitaiko. Pas antsvorį turinčias – šitie simptomai akivaizdžiai retesni, nei pas lieknas.

Taigi, iš kokių 10 studenčių vidutiniškai vos kokia 1-2 turi išties sveikai atrodantį veidą. Dar 2-3 atrodo pakenčiamai, normos ribose. Likusios – diapazone tarp gan prastos išvaizdos ir to, kad aiškiai medikų pagalbos reikia. Ir tai – dvidešimtmetės.

Tai pasakykit man, ką jos su savim darosi? Ar čia maistas šūdinas pasidarė? Persimokint ėmė nesveikai? Kosmetika nuo mažens? Anoreksijos epidemija? Dar kažkas?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Anoreksinis “grožio” etalonas seksopatologiniu požiūriu

Kažkodėl pastebiu, kad vis dažniau kovoju su visokiom blogybėm. Taigi, šį kartą apie tas vat modelines mergaites.

Nesigilinkim gal į tai, kaip jos ten suserga, kaip jos išnaudojamos, etc. – apie daugelio modelių mirtis dėl anoreksijos jau žinoma pakankamai daug, straipsnių ir spaudoj, ir internete – pilna. Ir apie visokius kitokius bajerius, kuriuos anoms tenka patirti. Klausimas tiktai toks – kodėl gi kažkas sugalvojo, kad moters grožio idealas – tai skeletas, iš Aušvico nuvežtas į mados namus, aprengtas ir paleistas ant podiumo?

Paklauskit bet kokio vyro – moteris turi turėti papus, apvalainumus, etc.. Paklauskit bet kokio ginekologo – tasai dar pasakys, kad nenatūraliai liesos moterys yra nevaisingos, dėl to instinktyviai negali būti patrauklios. Dietologai jums dar pridės, kad išnykusios mėnesinės – vienas iš pirmų anoreksijos požymių. O seksologai – pasakys, kad papai ir apvalainumai yra primatų instinktyviai atpažįstamas patelės požymis, sukeliantis patinui susidomėjimą. Bet kažkodėl visiškai nenatūralus, gamtai priešingas "grožio" etalonas plinta.

Paanalizuokime priežastis, o ne simptomatiką. Kas kaltas? Iki šiol, kiek teko girdėti įvairiausių versijų apie modelių skeletiškumą, nei viena nepaaiškina reiškinio esmės. Galiu iškart pateikti dažniausiai minimą – esą ant skeletinių modelių labai gražiai ir lengvai gula drabužiai, joms, esą, viskas tinka. Taigi, mielieji, pasakysiu iškart – negula ant tokių modelių drabužiai. Kaulai nuo tokių skeletų kyšo taip, kad drabužis savo formą praranda, demonstruodamas visokius manekenės kampus. O putlesnėms moterims pasiūti rūbai ant manekenių kabo, kaip maišai. Todėl tikrai liesų manekenių populiarumo priežastys kitur.

Taigi, kodėl rūbų dizaineriai renkasi ir populiarina skeletus?

Drįstu spėti paprastai: dėl visko kalti pyderai. Atleiskite už tokius grubius žodžius man, bet gėjais tų žmonių man liežuvis neapsiverčia pavadint. Juolab, ir patys gėjai tokius iškrypėlius šitaip vadina. Kas gi vyksta? Ogi koks nors meninių polinkių turintis gėjukas nesusitvarko su savo vidinėm problemom bei visuomenės požiūriu ir pradeda tiesiog freudiškai sublimuoti savo homoseksualų potraukį į darbą. Ir vis bando įtikinti save moters grožiu. Bet koks gi grožis svarbus homoseksualui? Ogi homoseksualus, t.y., vyriškas. Taigi, toks drabužių dizaineris savo modeliuose mato jaunus vaikinus, su kuriais būtų smagu pasitratinti. O kai modelis nepanašus, tai daro viską, kad tik tas modelis supanašėtų. Ir savaime aišku, vietoj putlios seksualios merginos pasirenkamas skeletas, kurio net lytį sunku atspėti. O jei skeletas dar turi moteriškų požymių, tai jis verčiamas badauti, kol praras paskutiniuosius moteriškumo požymius.

Taigi vat.

Ką norėčiau pasakyti reziumuodamas (visgi reikia kažkokių pozityvių išvadų, ar ne?) – jei esate vyras, gėjaus dizainerio drabužiai tiks jums puikiai. Nes anas žino, koks yra vyriškas grožis. O jei esate moteris – rinkitės drabužius, kuriuos sukūrė lesbietės. Galų gale, jei jums skeletai iš Aušvico atrodo seksualiau, nei Rubenso moterys – pripažinkite sau, kad esate gėjus.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sveikatos apsaugos džiaugsmai

Žmona apsirgo ausies uždegimu. Nuėjo į polikliniką, gavo biuletenį, po kelių dienų vėl turėjo ateiti. Atėjo. Gydytoja pareiškė „ai, visi jūs nusibodot, šiandien nepriimdinėsiu, kitą dieną ateik“. Tą vakarą taip ir nepavyko prisibelsti iki gydytojos, nors pagal grafiką jai dar buvo likę 3 valandos ligonių priėmimui. Paskui – daug visokių vargų, patyčų, būdingų poliklinikoms, etc., o po poros savaičių (šiandien) ateina laiškas: „kadangi Tokia Anokia be pateisinamos priežasties neatvyko pas gydytoją, nuspręsta nedarbingumo pašalpos neskirti“.

Šūdų karalystė.

Aš kartą paskaičiavau, kad Sodra per mano darbo stažą gavo kelis šimtus tūkstančių litų mokesčių. Neabejoju, kad jūsų sumokėtos sumos irgi sulyginamos. Taigi, pauostykim kartu.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter