Tag Archives: propaganda

KGB propagandinio karo metodai: melas, šmeižtas ir falsifikacijos

Aš jums rašiau apie kai kuriuos metodus, kuriais daromi poslinkiai – bene ryškiausias pirmas žingsnis, kur propagandistai ima aiškinti apie tai, kad yra dvi pusės, nes esą ir tie gal blogi, bet ir anie ne geresni, o paskui jau ima viską sukti atbulai, balindami nusikaltėlius ir juodindami tuos, kas yra teisūs.

Prieš karą Vietname protestavę hipiai nei neįtarė, kam jie dirba. Galai išlindo tik po poros dešimtmečių. Bet net ir dabar daugelis tų naivių geranoriškų durnių neįsivaizduoja, kokius nusikaltėlius jie gynė savo buku naivumu. Šitokiems protestams SSRS išleido apie milijardą tuometinių dolerių - daugiau, nei skyrė Vietkongui.

Prieš karą Vietname protestavę hipiai nei neįtarė, kam jie dirba. Galai išlindo tik po poros dešimtmečių. Bet net ir dabar daugelis tų naivių geranoriškų durnių neįsivaizduoja, kokius nusikaltėlius jie gynė savo buku naivumu. Šitokiems protestams SSRS išleido apie milijardą tuometinių dolerių – daugiau, nei skyrė Vietkongui.

Tai vat čia jums duosiu tiesiog truputį identifikuotų propagandinio karo atvejų iš Šaltojo karo laikų apie tas visokias puses ir visokius KGB anais laikais nuveiktus propagandinius dalykus. Kad susivoktumėte, jog nieko naujo Vladimiras Putinas nedaro, o tiesiog visi spėjo primiršti tuos senus KGB metodus, tai ir neįsivaizduoja tų apimčių.

Kažkada daugelį tokių atvejų labai nuosekliai aprašė vienas KGB perbėgėlis – Vasilijus Mitrochinas, kuris keliasdešimt metų rašėsi visokius užrašus, o perbėgęs 1992 metais į Jungtinę Karalystę, perdavė viską Vakarams. Nemaža dalis tų Mitrochino archyvuose buvusių atvejų buvo identifikuoti jau anksčiau, dar Šaltojo karo metais. Kita dalis buvo šiaip įtariama, o dar kitus atvejus pavyko patvirtinti jau po Mitrochino pabėgimo. Daug kitų atvejų į Mitrochino archyvą nepakliuvo, o buvo išaiškinami per kitus sovietinius perbėgėlius, kai kuriuos sovietinių politikų prisipažinimus ir panašiai.

Žodžiu, pasiskaitinėkite pabirų apie KGB pirmojo (žvalgybos) skyriaus veiklas, o kaip tą susieti su visokiomis viską užnuodijančiomis skalūnų dujomis, Ukrainos žydobanderovcų siautėjimu, skiepų žala ir kitais gražiais dalykais – čia jau patys susigalvokite.

Continue reading →

Valdantieji – prieš karo propagandos ribojimus, o LLRA – ir prieš lenkiškas laidas

Šiandien vakarop buvo Seime balsavimas dėl Visuomenės informavimo įstatymo pakeitimų, pagal kuriuos už karo propagandą bei panašius smurtinius reikalus žiniasklaidoje būtų galima lengviau pritaikyti sankcijas. Nes kol kas propagandos sklaidytojai jaučiasi nebaudžiamais – skleidžia ką nori ir viskas jiems dzin. Štai ir lenda į eterius visokie neaiškūs švediški transliuotojai, kuriems nusispjaut į baudas dėl propagandos, nes elementariai nėra tų baudų, o transliacijos licencijas jie gauna kažkur Švedijoje. Ir dėjo jie ant lietuviško reguliavimo.

Nacionalbolševizmas - tai tik viena iš Kremliaus tyliai toleruojamų kliedesių. Ten pat ir visokie juodašimtininkai, ir SSRS 2.0., ir visokios šizofreninio pobūdžio geopolitinės teorijos apie tai, kad Rusija turi valdyti Baltijos šalis ir Lenkiją. Ten pat ir kremlinoidiniai kliedesiai apie NATO ir CŽV invaziją, apie karą prieš Rusiją berengiančią Lietuvą, ir išvis apie kažkokį čionai vykdomą genocidą ir netgi apie pasaulį valdančius reptiloidus. Šiandien Seimas nubalsavo, kad šitas mėšlas Lietuvoje sklistų nevaržomai.

Nacionalbolševizmas – tai tik vienas iš Kremliaus tyliai toleruojamų kliedesių. Ten pat ir visokie juodašimtininkai, ir SSRS 2.0., ir visokios šizofreninio pobūdžio geopolitinės teorijos apie tai, kad Rusija turi valdyti Baltijos šalis ir Lenkiją. Ten pat ir kremlinoidiniai kliedesiai apie NATO ir CŽV invaziją, apie karą prieš Rusiją berengiančią Lietuvą, ir išvis apie kažkokį čionai vykdomą genocidą ir netgi apie pasaulį valdančius reptiloidus. Šiandien Seimas nubalsavo, kad šitas mėšlas Lietuvoje sklistų nevaržomai.

Propaganda nėra koks nors laisvas žodis ar teisė turėti nuomonę. Propaganda yra karo ir žudynių įrankis – ir tas yra žinoma dar nuo seniausių laikų. Žudynių, karo, teroro skatinimas – tai nėra nuomonė. Tai yra nusikaltimas. II Pasaulinio karo laikus prisimenančių žmonių dar ir dabar yra. Ir tokie dalykai neturi pasikartoti.

Numatyti įstatymo pakeitimai pakankamai aiškūs šiaip buvo, apie juos beveik nėra ką kalbėti – galima pasižiūrėti LRS puslapyje, esminiai dalykai yra du. Pirmas – prie licencijavimo svertų (kurie, kaip matėm iš praktikos, neveikia), prisideda baudos, kurios neišvengiamai veiktų visiems tiems satelitiniams transliuotojams (neišeitų išsisukti per visokius atsikalbinėjimus). Antras – ES kalbomis transliuojamam turiniui turi atsirasti aiškus ir esminis prioritetas.

Apie tai, kas yra kas, daug ką sako balsavimų pasiskirstymas: akivaizdu, kad šiuo atveju rezultatą nulemia ne tik balsavimas prieš, bet ir susilaikymas. Taigi, visi balsavę prieš ar susilaikę, faktiškai dalyvauja įstatymo nepriėmime. Ir kažkodėl nelabai stebina, jog tik dvi partijos balsavo už įstatymą – tai Liberalų Sąjūdis ir TS-LKD. O štai Darbo partija, LSDP, Lenkų Rinkimų Akcija, Tvarka ir Teisingumas – atrodo besą sutartinai norintys, kad jokių tenai veiksmingų ribojimų propagandai nebūtų, kad ji lietųsi taip pat laisvai, kaip iki šiolei. Iš šių partijų nebuvo nei vieno, kas būtų balsavęs už pataisas. Rezultatus pažiūrėkit patys LRS puslapyje.

Visgi man čia įdomiausiai atrodo dar vienas niuansas: pagal siūlytus pakeitimus, 90% TV turinio turėtų eiti ES kalbomis, pvz., lietuvių, lenkų, anglų, etc.. Ir vat kas nuostabu: tarp tų, kas balsuoja prieš tuos pakeitimus, suteikiančius geresnes galimybes programų lenkų kalba transliacijoms – ne kas kitas, o Lietuvos Lenkų Rinkimų Akcijos atstovai – Jaroslav Narkevič, Leonard Talmont, Rita Tamašunienė. Ponai lenkai, get it in your face. Va, čia jums tas straipsnio punktas:

4. Retransliuotojai, retransliuodami televizijos programas, pirmenybę turi teikti oficialioms Europos Sąjungos kalboms. Programos oficialiomis Europos Sąjungos kalbomis turi sudaryti ne mažiau kaip 90 proc. retransliuojamų televizijos programų kiekio kiekviename jų vartotojams siūlomame televizijos programų pakete, išskyrus specializuotus (teminius) paketus. Esant galimybei pasirinkti, kuria kalba retransliuoti tokią pačią televizijos programą – oficialia Europos Sąjungos ar kita kalba, retransliuotojai privalo sudaryti visas sąlygas, kad televizijos programa ar atskira programa būtų retransliuojama oficialia Europos Sąjungos kalba.

Primeskit: atsirastų galimybė transliuoti lenkiškas laidas vietoje rusiškų. Tačiau LLRA subalsuoja prieš tai. Nes jiems gal nereikia laidų iš Lenkijos, nes jos gal netinka, nes gal labiau tinka laidos iš Rusijos. Ir vat čia man kyla klausimas, ką išties mums rodo LLRA, jei jie nepalaiko įstatymo, sukuriančio pagerintas galimybes lenkiškoms laidoms transliuoti?

Ponai ir ponios, kažkas man čia nelabai patinka su tuo mūsų Seimu. Ir vis labiau nepatinka. Tačiau tai patinka tiems, kas skleidžia mums savo mėšlą. Tiems, kas labai nenori, jog ta mėšlo sklaida būtų bent kiek pristabdyta.

Tiesiog vienas putinistinės propagandos scenarijus

Pagalvojau, kad bus jums įdomus vienas toksai putinistinės propagandos vykdymo scenarijus, kuris velniškai tipiškas (nors tikrai ne vienintelis), tačiau ne taip jau dažnai pasitaikantis tokioje išgrynintoje formoje, kokioje man jį šviežiai pasitaikė pamatyti. Tarp kitko, ryškiai pasimatė tai greičiau dėl to, kad propaganda atėjo ne iš kokio už pinigus dirbančio bioroboto, o iš apipropagandinto asmens, taigi, struktūra buvo kiek degradavusi – atitinkamai ir paprasta bei vaizdi. Scenarijus atitinka vieną labai svarbų kriterijų – jis pritaikytas perdavimui, kai apdirbti asmenys patys tampa propagandos nešėjais.

Taigi, šiandien labai paprastai, nuosekliai praeisiu per visus punktus, kaip tai daroma, su esminėmis detalėmis. Pradedant tuo, kad esą „visur propaganda ir Vakarai irgi ją skleidžia“ – tai šito scenarijaus identifikatorius.

Dvipolis pasaulis - pati putinistinės paradigmos esmė. Visur aplinkui priešai, suprantate. Ir nors visiems išties gerą dešimtmetį po SSRS subyrėjimo buvo nei šilta nei šalta nuo tokių kliedesių, Putino valdoma Rusija visgi pasiekė savo: dėl agresyvių veiksmų tapo visą pasaulį kraupinančia šalimi, nuo kurios reikia gintis.

Dvipolis pasaulis – pati putinistinės paradigmos esmė. Visur aplinkui priešai, suprantate. Ir nors visiems išties gerą dešimtmetį po SSRS subyrėjimo buvo nei šilta nei šalta nuo tokių kliedesių, Putino valdoma Rusija visgi pasiekė savo: dėl agresyvių veiksmų tapo visą pasaulį kraupinančia šalimi, nuo kurios reikia gintis.

Beje, šitas nagrinėjamas scenarijus vienodai gerai pastebimas tiek per kokias nors internetines diskusijas, tiek per šiaip šnekas, tiek ir per kai kurių politinių partijų ir propagandos grupių veiklą. Kas dar įdomu, šiuo diskursu užkrečiami kiti asmenys, kurie paskui ima jau tą pačia propagandą skleisti patys. Žodžiu, labai įdomus reikalas tiems, kas domisi semiotika.

Dar vienas įdomumas – kad šitas scenarijus atrodo besąs nukreiptu labiausiai prieš rusus (ir Rusijoje, ir kitur gyvenančius) – tam, kad praplauti smegenis ir juos susieti su putinistiniu režimu. Su kitomis žmonių grupėmis scenarijus neabejotinai irgi veikia, bet efektas turėtų būti kiek silpnesnis (dėl pernelyg daug lemiančio antros fazės pozityvizmo).

Refreimingas vykdomas per du etapus – negatyvistinį su pozityvia išeiga, o paskui pozityvistinį su negatyvia išeiga. Žodžiu, čia šis tas įdomesnio, nei kaip kam žinomi paprasti spiraliniai scenarijai, nes refreimingas yra paremtas ne tiek spirale, kiek dviejų sinergistinių fazių kaita. Efekto gerinimui fazės kaitaliojamos labai daug kartų, cikliškai jas sukant ir sukant.

Continue reading →

Trupučiukas apie propagandinius botus

Nesigilinant į visokius teksto parsinimo niuansus, semantinių domenų identifikavimą ir kitokius pusiau techninius, o iš dalies – visgi semiotiką kabinančius dalykus, aš jums parodysiu paprasčiausią variantą, kaip bukuoju būdu botas gali generuoti šimtus, tūkstančius ir netgi milijonus skirtingų politinių komentarų įvairiausiuose interneto puslapiuose. Aišku, visi tie komentarai bus nukreipti konkrečia linkme, tad sudarys ištisinės žmonių minios įspūdį.

Kai jūs bendraujate su robotu, tai galit įtikinėti ir argumentuoti kaip tik norite. Robotui tai nieko nereiškia, nes jis tiesiog vykdo programą. Ir jis jums kartos tą atį kliedesį vis kitais žodžiais, nepavargdamas ir neribotais kiekiais.

Kai jūs bendraujate su robotu, tai galit įtikinėti ir argumentuoti kaip tik norite. Robotui tai nieko nereiškia, nes jis tiesiog vykdo programą. Ir jis jums kartos tą patį kliedesį vis kitais žodžiais, nepavargdamas ir neribotais kiekiais.

Štai jums vienas hipotetinio komentaro pavyzdys:

Žmonės, pagalvokite ką daro mūsų politikai? Parduota ekonomika, išparceliuotas turtas – tai yra Landsbergio dėka. Brangieji, atsipeikėkit! Kiek ilgai leisim plėšti? Sukilkim ir padarykim tvarką!

O štai jums antras hipotetinio komentaro pavyzdys:

Brangieji, ar jums buvo kilusi mintis kaip žlugdo Lietuvą liberalai? Prarasta žmonių sveikata, sunaikintas gerbūvis – visa tai Šimašiaus afera. Žmonės, atsimerkit! Ar ilgai jie vogs? Atsipeikėkim ir reikalaukim pensijų!

Kad maža nepasirodytų, štai jums ir trečias variantas:

Lietuviai, ar nepagalvojote kuo užsiima dešinieji? Sunaikinta pramonė, prarastas mūsų tėvų palikimas – tai Šimonytės nuopelnas. Mielieji, susimąstykit! Ar ilgai kentėsim? Eikim į gatves ir padarykim tvarką!

O dabar pagalvokite, kas tarp šitų trijų tekstų yra bendro? Ogi struktūra, ponai ir ponios. Čia, kaip sakant, jums semiotikos įvadas bus, tiesiog ant praktinio pavyzdžio paaiškinant, kas ir kaip. Ir ne su išvedžiojimais, o taip, kad pamatysit vienareikšmiškai vieną ir tą pačią struktūrą visais atvejais. Kita vertus, nujaučiu, kad jau ir patys nujaučiate, kas ten tokio.

Continue reading →

Pravda ir Leninas - komunistinis sovietmečio plakatas

Informacijos slėpimo mechanizmai sovietmečiu

Po to, kai parašiau apie kelias didesnes sovietmečio katastrofas, aišku visvien atsirado veikėjų, kurie ėmė man pasakoti, kad aš neteisus. Nors turiu pasakyti, kad paskutiniu metu tokių tipažų visgi mažėja: kai susipažįsta su realybe, kuri tokia, kad sprogdina jiems smegenis, tai anuos ištinka staigus psichikos kolapsas. Kitais kartais būna, kad sukilusi frustracija sovietžmogį paverčia į tirtančią, nerišliai mekenančią lachūdrą, pilną bejėgiškos neapykantos.

Bet randasi pavyzdžiui, tokių veikėjų, kurie pradeda jau visai beviltiškai šnekėt apie tai, kaip pvz., „tai pasakos, visvien neturi tu įrodymų, pateik patikimus šaltinius, viskas buvo ne taip“. Tai aišku, kad tokiems aš siūlau eiti tenai, kur jiems ir vieta, nes susirasti ir pasitikrinti informaciją apie tokius įvykius dažniausiai yra tiek lengva, kad kelios sekundės – ir jau turi krūvas straipsnių. Čia pakanka visiškai minimalios kompetencijos – tiesiog į Google įvedi kelis žodžius ir pasižiūri, ką gavai. Puikiai galima suprasti, kad panašūs klausinėjimai turi tik vieną tikslą – tiesiog belenkokiu durniausiu būdu kvestionuoti realybę: juk nieko kito ir nelieka, kai realybė kliedesiams prieštarauja. Paskui tokie tipažai dar bando remtis tipiniu ir nykiu argumentu iš nemokšiškumo: „aš nesuprantu (netikiu, nežinau, šiaip esu dalbajobas, kuris negeba sakinio perskaityti, o ir išvis neklausau, kas man sakoma) – vadinasi tai netiesa“.

Pravda ir Leninas - komunistinis sovietmečio plakatas

Anuomet toksai laikraštis "Pravda" jau buvo tapęs propagandinio melo simboliu. Kaip, beje, ir laikraštis "Tiesa". Nes jau ko ko, bet tiesos ten tikrai būdavo maža.

Kita vertus, klausimas apie įvairius šaltinius, jų patikimumą ir įrodymus čia visgi yra įdomus visai kitu aspektu: kai informacija yra dešimtis metų slepiama, ji ilgainiui degraduoja, dingsta, užsimiršta ir išskysta. Ir tada jau gerai, jei ta informacija atrandama kokiuose nors archyvuose, kur kažkokie istorikai kasasi. Tik vat kai ta informacija buvo dešimtis metų labai sistemingai slepiama, tai atrasti ją kartais tikrai būna labai sunku. Ir ypač kai tie slėpimo mechanizmai buvo labai efektingi.

Štai čia ir pažiūrėkime į vieną labai specifinį ano meto informacijos ribojimo procesą, dėl kurio patikimai išsiaiškinti duomenis apie sovietmečiu buvusius įvykius (t.y., buvusius vos prieš kokius 30-40 metų, kai netgi liudininkai gyvi) kartais yra sunkiau, nei atkasti duomenis apie įvykius, buvusius prieš 100-200 metų. Ir netgi ne tik dėl tyčinio slėpimo, to tiesiog dėl to, kad taip jau viskas buvo organizuota.

Pirmiausiai pažiūrėkim, kaip yra realizuojamas sovietinis valdymo informacijos procesas, kurio metu informacija apie incidentus turėtų pakliūti į vadovybę:

  • Aukščiausia SSRS vadovybė baudžia už bet kokią neigiamą informaciją, todėl visa žemesnio lygio vadovybė (respublikinė ir šakinė) stengiasi ataskaitas ir informaciją apie blogus įvykius švelninti ir filtruoti taip, kad į viršų informacijos pakliūtų kiek įmanoma mažiau ir ji atrodytų kuo nereikšmingesnė. Ir kartu ta žemesnio lygio vadovybė baudžia visus, per ką į viršų pakliūna neigiama informacija.
  • Kadangi respublikinė ir šakinė vadovybė irgi baudžia už bet kokią neigiamą informaciją, visa dar žemesnio lygio vadovybė (rajoninė, gamyklų ir pan.) irgi stengiasi ataskaitas ir informaciją apie blogus įvykius visaip švelninti ir filtruoti. Ir kartu baudžia visus, per ką į viršų pakliūna neigiama informacija.
  • Kadangi visokių gamyklų vadovai baudžia už bet kokią neigiamą informaciją ar šiaip blogus įvykius visus, ką papuola, tai visi kaip įmanoma stengiasi bet kokią informaciją švelninti ir filtruoti. Visokie smulkesni vadovai baudžia dar smulkesnius ir visi viską slepia ir filtruoja. Ir ypač baudžia, jei ta informacija užfiksuojama kažkur dokumentuose, nes būtent dokumentuose esanti informacija ir gali nukeliauti viršun.
  • Kadangi visas baudimas už neigiamą informaciją veikia per visus lygius, tai galutinėse grandyse visi žino, kad nesvarbu, kas blogo įvyktų, bausmės dydis bus tuo didesnis, kuo daugiau neigiamos informacijos paklius į viršų. Vienintelis būdas išvengti bausmės – tai įvykius nuslėpti ar iškraipyti taip, kad atrodytų, jog nieko blogo neįvyko.
  • Tokiu būdu visų lygių ir visų rūšių vadovybė ir darbuotojai subordinuojami į tai, kad visuose lygiuose maksimaliai sumažintų ir iškreiptų bet kokios informacijos apie incidentus mastus.

Rezultate netgi pačių įstaigų viduje neatsiranda tikslios informacijos apie įvykius – ji nuslepiama, nufiltruojama, iškraipoma, paverčiama belenkuo, kas tik negali būti įvertinta, kaip kažkas neigiamo. Negana to, kuo labiau į viršų, tuo ta informacija iškraipoma, pametamos visos jos detalės, o kartais ji netgi apsiverčia aukštyn kojomis: koks nors gamybinę avariją sukėlęs veikėjas įvardinamas kaip susidorojęs su išskirtiniais sunkumais ir apdovanojamas.

Visai nukrypstant (bet užtat grįžtant prie man įprastesnių vadybinių temų) – čia vertėtų prisiminti Demingo principus ir užduoti sau klausimą, kodėl gi Demingas taip kategoriškai reikalavo išgyvendinti baimę: viena iš svarbiausių priežasčių būtent ta ir yra – kad neprasidėtų informacijos slėpimas ir filtravimas, o tuo pačiu – ir bardakai, panašūs į buvusius SSRS*.

Continue reading →