Tag Archives: Romas Lazutka

Romas Lazutka sako, kad Sodra nebankrutuos

Man toksai vaizdas iš visų tų straipsnių apie tai, kaip Sodra tokia gera ir kaip ji visokia puiki, kad kažkam dega subinės. Štai vat straipsnis, kur Romas Lazutka pasakoja, kad Sodra nebankrutuos, nes suprantate, jei ji bankrutuos, tai valstybė ją išgelbės ir Sodra bankrutuoti negali, nes valstybė ją išgelbės.

Kažkodėl man vis prisimena tos piramidės, kai galvoju apie Sodros veikimą. Kol pajamos tinkle vis auga ir auga, tol viskas gerai. Piramidės griūtis prasideda tada, kai augimas sustoja. Lietuvoje prasideda dirbančiųjų kritimas ir pensininkų augimas – tai reiškia persisukusį pensijų sistemos balansą. Nors ką ten. Ekonomistai iki tokių dalykų, kaip dvejybinė apskaita, nenusileidžia – nelygis matyt.

Suprantate, įsiklausykit į pačią esmę: Romas Lazutka nesako, kad Sodra nebankrutuos, jis sako, kad Sodra negali bankrutuoti, nes ne todėl, kad ji taip dirbtų, kad neužsilenktų, o todėl, kad valstybė ją išgelbės. T.y., negana to, kad išties trečdalis mūsų pajamų, kurias darbdaviai skiria mūsų atlyginimams, nueina į Sodrą, tai dar ir papildomai kitų dar mūsų sumokamų mokesčių prireiks. Tai labai smagu.

Continue reading →

Nesuvoki, kas yra Sodra? Vok, vok ir suvoksi

Kadaise aš rašiau apie tai, kuo panaši Sodra į visokias ten piramidines schemas, ir kuo visgi skiriasi. Straipsnis tuomet sukėlė nemažai diskusijų, o daugelis man užduodavo klausimą: „negi išties taip blogai?“. Dabar jau man to klausimo neužduoda. Matyt akivaizdu, kad taip blogai.

Kartais atrodo, kad kažkoks gigantiškas statinys yra per daug didelis, kad griūtų. Panašiai dar kažkam gali atrodyti Sodra. Kiti gi, kurie pasižiūri, pažada, kad pastatas grius, nes stovėti jis negali. Ir geriau jau tada tą pastatą nugriauti tyčia, kad virsdamas savaime, ko nors neužmuštų, bet būtinai atsiranda ir gelbėtojų, kurie ima viską ramsyti ramsčiais, tikėdamiesi, kad nieko nebus. Ai, taip, labas, Sodra. Pasižiūrėk į save šioje nuotraukoje.

Per eilę metų Sodra augo, pampo, paskui pasiekė tą lygį, kur naujų klientų (mokėtojų) skaičius ima mažėti, o štai senų klientų (išmokų gavėjų) skaičius ima augti. Jei kalbėsim apie visokias piramidines schemas, tai perėjimas į šitą etapą, kur pinigus atsiimančių ima darytis daugiau, nei pinigus nešančų, reiškia tiesiog bankrotą.

Continue reading →

Devalvacija ir minimalūs atlyginimai

Kažkada rašiau apie tai, kaip Lietuvos valdantieji vietoj visai lengvo būdo išspręst problemas, devalvuojant litą užsienio valiutų atžvilgiu (ar netgi tiesiog padarant jo kursą plaukiojančiu), pasirinko žymiai sunkesnį kelią – vidinę devalvaciją, kitaip tariant darbo jėgos ir resursų nuvertinimą lito atžvilgiu. Tai buvo blogas pasirinkimas, blogas dėl labai menko efektyvumo. Tačiau visgi tai buvo niekai, palyginus su cirkais, kuriuos valdantieji kuria dabar.

Nauji valdžiažmoginiai kliedesiai – apie tai, kad reikia padidinti minimalų atlyginimą. Kad šitai yra šyvos kumelės sapnas – tai aišku netgi tiems, kas tą minimalų atlyginimą ir tegauna. Galima, aišku, nagrinėti paprastus ir akivaizdžius (akivaizdžius bet kam nors kiek smegenų turinčiam, bet ne vyriausybės veikėjams) dalykus, pavyzdžiui tokius: minimalių atlyginimų didinimas sumažintų darbo vietų skaičių, pablogintų bendrą ekonominę situaciją dėl apsunkintų verslo sąlygų, sukeltų infliacijos bangą, t.y., kainų augimą, dėl padidėjusios prekių ir paslaugų savikainos – sumažintų eksportą. Kad taip būtų – nereikia net įrodinėti, Lietuva jau turi minimalių atlyginimų didinimo patirties – visi efektai buvo ne tiktai ryškūs, bet ir fantastiškai greiti – pirmos pasekmės imdavo matytis jau po kelių mėnesių. Vos po kelių mėnesių visi tie minimalaus atlyginimo didinimai nustodavo jaustis ir patiems minimalaus atlyginimo gavėjams. Beje, didelis reakcijos greitis rodo, kad efektas čia yra kritinis, nes šiaip jau norint makroprocesams padaryti įtaką įstatymais (pvz., pakeisti infliacijos tempus per mokesčių reguliavimą) paprastai reikia metų, dviejų ar daugiau.

Continue reading →