Tag Archives: Tėvynės Sąjunga

Bendrai apie visokias partijas

Norėjau parašyti labai išsamiai apie dar kelias partijas bei politines grupes, tačiau matau, kad jau iki Seimo rinkimų nespėsiu. Spėjau gerokai pakrapštyti po įvairių liberalų bei socialdemokratų istoriją, norėjau panašiai panagrinėti ir kai kuriuos konservatorių vingius (beje, pastarieji – dar sudėtingesni ir vingresni, nei liberalų), tik deja, laiko tam jau nelieka: žmonės jau kalba apie savo pasirinkimus. Štai ir Komonsensavičiai parašė, už ką balsuos. Todėl dabar parašysiu trumpai apie visus – ką galvoju, kaip įsivaizduoju. Nors ir norėjau išsamiai pasisakyt – visgi geriau jau laiku, nei tada, kai nebus prasmės.

Rinkimų plakatai

Rinkimuose sunku susigaudyti, bet aš jums padėsiu, paaiškinsiu šį bei tą apie visokias partijas, kad žinotumėte, kam atiduodate savo balsą.

Mano sąraše bus paprasti kriterijai – trumpas partijos aprašymas, veidas – žmogus, kuris asocijuojasi, pro et contra potencialiems kiekvienos partijos rinkėjams, alternatyvos, kurios gal būt tokios partijos rinkėjams galėtų būti įdomios, galų gale šansai rinkimuose: jei jie aiškūs, tai balsas nepražus, bet jei maži – tai gali ir prapulti veltui.

Šiaip jau trumpai ir visai taikliai apie visas partijas parašė ponas Vidmantas Nuolaida, kurio apžvalgą siūlau paskaityti visiems, kas nori kompaktiško tekstuko su mažai raidžių. O aš dabar rašau jums tą patį, tik su truputį daugiau raidžių.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Liberalizmas ir perlai, numesti kiaulėms

Ponios ir ponai manęs gerbėjai, aš norėjau parašyti jums priešrinkiminę apžvalgėlę apie visokias politines partijas, bet gavosi taip, kad viena politinių jėgų grupė yra tokia primakaluota, jog taip paprastai nesigaus. Todėl šįsyk parašysiu tiktai apie visokius liberalus. O jau kitame straipsnyje pabandysiu apžvelgti ir kitus.

Liberalių ideologijų esmę bene geriausiai nusakytų pasakymas, kad liberalai – tai tie patys anarchistai, tiktai turintys pinigų ir sveiko proto. Ir netgi posakis, kad „anarchija – tvarkos motina“ – irgi kuo gražiausiai atskleidžia visą liberalizmo esmę: ne ribojimai kuria tvarką, o kiekvieno žmogaus laisvas apsisprendimas. Ir tai visiškai natūralu, nes visi procesai, visos organizacijos ir valstybės yra vienaip ar kitaip paremtos žmonių apsisprendimu. Ten, kur jis laisvas – žmonės būna laimingi, o kur ribojamas – kenčia nuo totalitarinio teroro.

Tačiau kai pažvelgi į visokias liberalaus raugo partijas, greitai supranti, kad iš pirmo žvilgsnio beveik neįmanoma susigaudyti, kur liberalai, o kur tiktai šūkalojančios bezabrazijos. Štai todėl aš ir ėmiau rašyti šitą nuobodžiai ilgą straipsnį – kad pasidarytų bent truputį aiškiau ne tik jums, bet ir man pačiam. Štai todėl čia nebus rimta, bet bus daug visokių šiaip nerišlių pastebėjimų, kurie ką nors gal ir pozityviai subalamutins: juk giluminės liberalų idėjos visgi yra gražios.

Skraidanti lėkštė kyšo iš už medžių

Atrodo nepaaiškinamai, kaip ir visas liberalizmas su įvairiausiomis liberalų keistenybėmis. Bet kai pasiaiškini, tai viskas daug paprasčiau, nei atrodo: čia ne skraidanti lėkštė, o tiesiog toksai gražus gatvės žibintas, kyšantis iš už medžių.

Grįžtant prie anarchistų – juk šie yra realūs ekonominiai dešinieji, kurie ir pinigų neturi, ir pakankmai pakvaišę yra, kad negalvotų apie kokią nors ekonominę sistemą, nes patys atsidūrę už sistemos ribų, neišvengiamai yra tapę sistemos oponentais*. Ir liberalai, ir anarchistai – tai tiesiog individualistai, sakantys, kad kiekvienas turi teisę tvarkytis savaip. Bet jokia anarchistų partija neina į rinkimus. O eina tiktai įvairūs liberalai.

Kodėl aš kalbu apie anarchistus? Tikrai ne vien todėl, kad įvairių liberalų tarpe yra tiek bardakų ir nesuprantamybių, kad susigaudyti juose beveik neįmanoma. Aš iki šiol net nežinau, kiek yra į liberalumus pretenduojančių partijų Lietuvoje – tai atrodo, kaip koks anarchistiškas chaosas. Aišku, kol nepasigilini, nes kai pasigilini, daug kas paaiškėja. Visgi anarchistus aš čia labiau užkabinsiu, nes palyginime su jais atsiskleidžia ir kai kurios įdomesnės liberalizmo idėjos.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kratiniai apie šeimos politiką ir konservatorius

Truputį iš Snukiaknygės pasirankiojau minčių. O prasidėjo nuo to, kad Romas Sadauskas-Kvietkevičius pacitavo apie konservų kliedesius:

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų prezidiumo patvirtintame dokumente radosi apgailestavimų, kad nyksta tradicinės bendruomenės sąvokos prasmė, silpsta šeima, stiprėja individualizmas, todėl esą būtina įtvirtinti vertybių hierarchija grįstą visuomenės tvarką

Taigi, norėjau porą komentarų papeistint, bet supratau, kad verta visą diskusiją:

Domininkas Burba: Na, bet kokie postrigavimai apie moralės išsaugojimą neatsparūs kritikai. Nes daug kas gyvenime absoliučiai priklauso nuo žmogiško faktoriaus. Kita vertus, gražiai skambantis bendruomenės terminas ir jos veiklos realybė irgi kelia klausimų. Pvz., sugalvos bendruomenė iškirsti mišką ar pastatyti paminklą želigovskiui. Ir kas tada?

BacEvyčia InLove: pirmykste bendruomene butu grazu (jinai atsigamins, kai baigsis vienu naftizmogiu diktatura ir kitu nuolankumas), bet ne apie tai, anaiptol, kalbama… absoliuciai paplekes 19 amziaus diskursas: europos kontinente is virsaus nuleisti patriarchata su baznytiniais ritualais tegali tik durnaropiu uzsiede sovietiniai nomenklaturscikai :)))

Romas Sadauskas-Kvietkevičius: Įtarčiau, kad TS-LKD turėjo omenyje ne pirmykštę, o baudžiavos laikų lietuviško kaimo bendruomenę, po Valakų reformos primestą gyventojams, kad patogiau būtų juos engti. Nuo tos bendruomenės tarpukariu išvadavo žemės reforma ir ūkininkų išsikraustymas į vienkiemius.

Petras Rastauskas: Sprendžiant pagal vidutinį konservatorių amžių, jiems tradicinė bendruomenė yra kolchozai.

Romas Sadauskas-Kvietkevičius: Tai ką, negi tuos kaimiečius, kurie dar nespėjo emigruoti, suvarys į kolchozus ir atimas pasus?

Petras Rastauskas: Na, pagalvės mokestį jau įvedė, o mokesčikų nemokėjimas gali būti baudžiamas, o tai jau yra pagrindas visokioms sankcijoms. Nuo to ir galima pradėti.

Vladimiras Laučius: Paskelbs bendruomenės atkūrimą savo politikos prioritetu, sukurs Bendruomenių ministeriją ir bendruomeniškumo inspekciją, kuri tikrins ir baus už nebendruomenišką elgesį ir individualizmą. Norintys kurti šeimą turės lankyti kažką panašaus į vairavimo kursus, o už skyrybas – kalėjimas. Easy.

Aleksandras Matonis: Jeigu jau ironizuojame. Įsivaizduokite rytą po būsimų parlamentų rinkimų. Salė, kilimas, susėdę visi dabartiniai frakcijos nariai, ant galvų balti raiščiai. Frakcijos seniūnas sako: atleiskite, nuvylėme jūsų pasitikėjimą. Ir visa frakcija kolektyviai pasidaro sepuku. Ot būtų naujas parlamentinės etikos standartas.

Olegas Vasilcenka: Palaikau ironija del seppuku , butu gerai jeigu i preisaika butu itraukta ir visos seimos garbe . Dar dramatiskiau ir teisingiau atrodytu

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Vilius Navickas, Šarūnas Skučas, Andrius Kubilius ir šūdų orgijos

Nagi nieko nenoriu pasakyti apie istoriją, kur Vilius Navickas buvo suspenduotas partijoje, Šarūnas Skučas išmestas, o Andrius Kubilius liko atseit nesusitepęs. Čia išvis kažkaip nesusiję dalykai, bet jau taip gaunasi, kad asociacijos kyla įvairios, ne visad malonios, o kartais ir visai nukrypsta į lankas, kol bekeliaudamas asociacijų laukais, įlipi į mėšlo pyragą ir mintys jau išvis nueina kampais.

Kai kurie politiką vadina nešvariu reikalu, o dar ir su kvapeliu neaiškiu. Čia maždaug taip inteligentiškai sakydami, kad politikoje daug mėšlo, o kaip tartų eilinis pilietis – šūdo. Ir kai kyla koks skandalas, tai ir pasako – „na, tas anas tai jau prisišiko“. Tai jau suprask: jei prisišiko – tai ne šiaip kur prišiko, vadinasi gal ir į kelnes. Nepadorus, žinoma reikalas, bet kaip sakant, jei taip atsitiko, tai matomai tokiu atveju belieka greitai slėptis ir bandyt apsivalyt, apsiplauti…

Kita vertus, keista, kad kai kurie apsišikėliai atkaklūs ir į nepatogumus kelnėse nekreipia dėmesio metų metais, net tada, kai šūdai ima krist iš kelnių – matomai, įprasta būsena. O kai kurie būreliai ne tik kenčia prisišikimus, bet toleruoja juos netgi tada, kai iš kelnių drimbantys šūdai padengia grindis, o tarpais ima kristi ir tiesiai ant aplinkinių. Galų gale kas nors neiškenčia ir pasako šūdžiui, kad šis užveikė. Paradoksaliu būdu kartais atsitinka taip, kad šūdžius, žinoma, kompanijoje apsvarstomas ir kažkaip lyg ir pristabdomas, tačiau išdrįsęs apie šūdžių pasakyti – išmetamas iš kompanijos lauk, o kompanijos vadas, nutaisęs abejingai nesusijusią veido išraišką, viešai suburba kažką neaiškaus, ko net nesigauna suprasti.

Kol kas neradau tinkamesnės alegorijos visai šiai istorijai. O dar beje, kalbama, kad visi paukščiai pasižymi tuo, kad šika netikėčiausiose vietose, ir kregždutės čia – visai ne išimtis. Ir niekam jau net abejonių nekyla, kad kompanijos vadas, jei jau taip, matomai šūdus ganėtinai toleruoja…

P.S. Konservams: aš suprantu, kad jūs tūpi, tai jau seniai matosi, bet nu kada jums tūpiems dašils, kad jūs darote pas save tokį briedą, kad jau net paksuoliai su valinskiniais šalia jūsų atrodo, kaip rimta chebra? Ar suprantat, kad patys save šūdais viešai tepliojat pačiu išraiškingiausiu ir šlykščiausiu būdu?

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter