Tag Archives: sovietmetis

Sovietmečio “investicijos” į Lietuvą

Čia kažkoks buvo kilęs triukšmas ant dienų, kad esą Sovietų Sąjunga pagal jos skaičius į Lietuvą ir pan. įveždavo nuolat už didesnes sumas, nei Lietuva pagamindavo. Maždaug tokio tipo sąpaliones, pasikapstę keliasdešimt metų senumo skaičiuose ėmė skleist kažkokie Rusijos propagandistai.

Problemėlė yra ta, kad tie skaičiai nereiškia absoliučiai nieko. Jei pieno kilogramą supirkinėsime po 40 kapeikų, o puslitrinis pieno butelis parduotuvėje bus parduodamas berods už 15 kapeikų – apie kokius mes palyginamumus išvis galime kalbėti?

Įsivaizduokim kontorą, kuri Lietuvoje gamina baldus, eksportuoja juos į kokią nors Vokietiją, o nenori mokėti tiek mokesčių, kiek numatyta Lietuvoje. Taigi daroma labai paprastai – įsteigi antrą įmonę Vokietijoje, parduodi baldus jai už dešimtadalį kainos ir dar perki iš jos kokias nors paslaugas, maždaug taip, kad nuolat jai dar ir skolingas liktum. Lietuvoje viskas dirba už vienus nuostolius, o Vokietijoje – fantastiškas pelningumas.

Tokiose korumpuotai nomenklatūrinėse sistemose, kaip SSRS, panašūs bardakai buvo visur, visur, kur tik įmanoma, tik atsirasdavo dėl kitų priežasčių. Su vidutiniu 100 rublių uždarbiu rusiškas spalvotas televizorius kainuodavo 700 rublių (ir tik su talonu, kurio eilėje laukt reikdavo kokius metus), valiutinėje parduotuvėje žymiai geresnis japoniškas – 500 dolerių, o dar tą įvežtinį japonišką importuodami pirkdavo dvigubai pigiau. Mes dabar gyvename geriau, nei sovietmečiu, bet skirtumas nėra toks jau kardinalus – įsivaizduokime, kad kokį nors eilinį, ne didžiaekranį, o tiesiog eilinį televizorių perkam už 10000 litų. Būtų normalu? Sovietmečiu santykis tarp maisto produktų ir elektronikos prekių gamybos kaštų buvo pakankamai panašus, kaip ir dabar. Tad galim drąsiai tarti, kad pvz., tų pačių televizorių kainos buvo užkeltos belenkiek kartų. O pagrindinių maisto produktų – belenkiek nuleistos, dirbtinai finansuojant – ir per supirkimą, ir per stebėtinai atpiginamas trąšas bei žemės ūkio techniką, etc..

Iš kur šitas briedas atsirasdavo? Ogi elementariai – yra televizorių deficitas, visiems jų reikia – na tai reikia ribot paklausą, vadinas galim padidint kainas iki belenkiek. Mažiau norinčių bus – daugiau patenkintų. O žmonės neturi už ką prasimaitint, brangu, neužtenka tiems televizoriams pinigų – na, reiškia, kad duoną reikia atpigint. O atpiginus duoną, kolchozai skursta ir žmonės iš ten bėga – reiškia, grūdų supirkimo kainas reikia laikyt didesnes. Ir t.t., ir t.t.. Kainos pareguliuojamos vienur, dėl to tenka reguliuoti ir kitur, todėl ir trečiur, o galų gale ir vėl ten, kur pradėjom reguliuot, kol viskas išsiklaipo tiek, kad butelis nuo alaus ima kainuot beveik tiek pat, kaip ir alus, kuris į jį supiltas. Tokia sistema yra vadinama komandine ekonomika. Ekonomika, kur rinkos dėsniai neveikia, o tik nomenklatūriniai absurdai. Norit elementarių kainodaros absurdų iš sovietinio gyvenimo – štai jums vienas ryškiausių: kainos turguje tais laikais būdavo gerokai didesnės, nei parduotuvėje, eiti į turgų buvo prabanga.

Esminis dalykas, kurį reikia įsisavinti: jei kalbame apie kokius nors palyginimus, turime pirmiausiai įsitikinti, kad pati lyginimo skalė yra teisinga. Bet komandinėje ekonomikoje pagrindinė palyginimo skalė – pinigai – negali būti teisingais, nes neveikia rinkos dėsniai. Todėl bet kokie paskaičiavimai apie tai, kad iš Lietuvos išvežta kokių nors prekių už tiek ir tiek rublių, o įvežta už tiek ir tiek – sovietiniam periodui yra absurdiški ir beprasmiški. Tokie „skaičiai“ – tai ne skaičiai, o į dangų iščiurkštos sovietūchinės trydos lašeliai, bandantys vaizduoti žvaigždes. Tad bet ką diskutuoti apie šiuos reikalus – tai tiesiog pačiam klampintis į absurdo liūną, priimant kaip esą faktą tokius dalykus, kurie teprimena šyvos kumelės kliedesius.

Mėgstamiausi vaikystės saldainiai

sovietiniai saldainiai

Šitokie dar skaitėsi padorūs, o dauguma sovietinių saldainių būdavo maždaug paprasto šokoladinio saldainio (pvz., kaip "Aguona") dydžio, tačiau gaminami iš kažkokios neaiškios krakmolo-cukraus masės, aromatizuotos naftalino-acetono aromatu. Kai kuriuos iki šiol atsimenu - "Bananiniai", "Mokykliniai", dar kažkokie panašūs - net vaikai nevalgydavo jų, kartą nupirkti, taip ir gulėdavo nepaliesti savaitėm, šūdukai šlykštūs

Koks Xerksas ar Andrius Užkalnis iš manęs išsityčios tuoj, bet kita vertus, pagalvojau, jog tai vienas iš labiausiai besiskiriančių dalykų – tuometiniai ir dabartiniai saldainiai. Taip taip, mane apėmė noras patrysčiot apie vaikystę ir tai, kaip ten gerai visaip man buvo ir kaip visas pasaulis buvo labai gražus, o dabar viskas yra šlykštu ir tas jaunimas niekam tikęs. Taip, kaip kadaise rašiau apie visokias pramogas ir kitus sprogdinimus, dabar parašysiu ir apie visai nekaltus vaikiškus malonumus.

Tiesą sakant, sovietiniai saldainiai didžiąja dalimi buvo toks mėšlas, kad galiu į akis nusijuokt kiekvienam dibilui, kuris brežneviniams laikams jaučia kažkokią nostalgiją ir peza, kad „Aguona“, „Vilnius“ ar „Pergalė“ tais laikais kitokie buvo, skanesni. Nei velnio – kokie buvo, tokie ir liko.

Paprasčiausiai kažkaip netyčia susimasčiau ir supratau, kad man labiausiai patiko saldainiai, iš kurių daugiau, nei pusė buvo net ne saldainiai, o visai kitiems tikslams skirti produktai. Kai kurių iš tų dalykų dabar nei nėra, o kai kurie – visai nepakitę ir ligšiol populiarūs. Ne eilės tvarka, kaip sakant:

  • Hematogenas – klaikiai, nesuvokiamai deficitinis saldumynas, pardavinėtas tik vaistinėse. Dabartinis hematogenas išties toks pat, tačiau sovietinis būdavo popierinėse pakuotėse ir dažniausiai į pardavimą pakliūdavo tiktai iš kažkokių spec sandėlių, kuriuose būdavo prastovėjęs kokį dešimtmetį, tad sudžiūvęs iki negalėjimo. Jei atsimenate sovietinį hematogeną ir jis atrodo skanesnis – tiesiog praplėškite dabartinio pakuotę ir iškentėkite bent metus, jo nesuvalgę – skonis pasidarys lygiai toks pat originalus. Tiesiog nuo sudžiūvimo. Sudžiūvęs, hematogenas pasidaro tokiu kietu, kad sunku net atsikąst. Kita vertus, tai visvien bene didžiausias skanėstas – ir tada, ir dabar. Per visą sovietmetį laisvame pardavime mačiau hematogeną vienintelį kartą – nudrengtame vaistų kioske, kuris buvo toks niekam neįdomus, kad matyt, gavus gerą partiją, pardavėja nesugebėjo visko išparduot vien pažįstamiems. Tą kartą gavosi gera investicija – kelios dešimtys hematogenų, kurių, taupant, užteko pusei metų.
  • Mėtinės „Aeroflot“ pastilės. Jų niekur nebūdavo pirkti, tačiau kažkaip lėktuvuose dalindavo. Kartais neaiškiais keliais ir iki manęs nukeliaudavo koks pakelis. Kadangi tos pastilės buvo nuo vėmimo, tai mentolo kiekis jose būdavo tiesiog milžiniškas – jas net uostyti sunku būdavo, tiek stipriai šaldydavo. Tais laikas jos buvo velniškai skanus dalykas. Deja, pasitaikydavo labai retai, o dabar ko nors panašaus išvis nematau. Nors gal ir nenorėčiau.
  • Retas ir nepakartojamas gardumynas buvo stalininis išradimas – kavos plytelės. Teoriškai tas daiktas turėjo būti kava su pienu ir cukrumi, kurią galima ištirpinti, užpylus verdančiu vandeniu. Praktiškai tas daiktas vandenyje netirpdavo, o tai, kas gaudavosi ištirpus – tai buvo kažkokia šlykštynė, kurią net ne kiekvienas sovietžmogis gali įsivaizduot – nebent tas, kas sovietiniais laikais kavą iš 5 kartus panaudotų kavos miltelių gėrė šūdiniausioje kolūkio valgykloje, maitinančioje klientus kiaulidės atliekomis. Tačiau kaip saldainis – kavos plytelės buvo nepaprastai skanus daiktas, nors ir baisiai kietas. Atkeliaudavo į Lietuvą šitas dalykas iš Ukrainos ir pan., kur būdavo parduotuvėse.
  • Kisieliaus briketai būdavo pigūs ir labai skanūs. Išties tai tiesiog cukrus, dažiklis, sintetinis aromatizatorius ir krakmolas, supresuotas į kietą 200 gramų gabalą. Kaip aš galėdavau juos valgyt – negaliu suprasti. Valgyti tokį kisieliaus briketą – tai kažkas panašaus, lyg graužtum didelį gabalą saldžios, sintetiniais aromatizatoriais impregnuotos silikatinės plytos. Kita vertus, aš tuos kisieliaus briketus valgydavau, valgydavo ir daugelis mano draugų, ir mes džiaugdavomės, nes jie buvo ne tik pigūs, bet ir žymiai skanesni už saldainius, kurių būdavo galima rast parduotuvėse. Na, taip, todėl ir valgydavom, kad skanesni būdavo…
  • Saldainiai „Karvutė“ būdavo dviejų rūšių – vienos būdavo parduotuvėse (ne visada, bet sąlyginai neretai) – tai būdavo gan dideli, į prastą pusiau permatomą popierių įpakuoti saldainiai, kurie būdavo kieti, o viduje visai skysta arba priešingai – sukietėjusi masė. Kažkas su jais būdavo ne taip, kažkodėl jie nebūdavo skanūs. Kiti saldainiai būdavo visiškai tokie patys, kaip dabartinė karvutė, tik porą kartų mažesni, įpakuoti į baltą popierių. Šitie būdavo retai, nors pilnaverčiu deficitu nesiskaitė. Bet tai buvo skanėstas, kuris tiesiog vežė.
  • „Paukščių pienas“ – vieni iš tūpiausių ir kartu skaniausi iš tuometinių gamyklinių saldainių. Nesuprantu, kodėl jie buvo tapę tokiu deficitu, kad pats jų pavadinimas tapo deficito sinonimu – lyg konservuoti žirneliai ar servelatas (beje, šitai poprastei dešrai Lietuvoje iki šiol galioja specialus kokybės standartas, nors kitoms dešroms nieko panašaus nėra – sovietmečio palikimas). Gal dėl to, kad tai buvo vieninteliai skanūs šokoladiniai saldainiai? Nežinau. Žvelgiant objektyviai, savo turiniu išties tai tėra saldainių surogatas, gaminamas iš pigių pakaitalų. Bet visvien… Per visą vaikystę paukščių pieną parduotuvėje mačiau vienintelį kartą. Netyčia, kai pabėgau iš pamokų, užėjau į kažkokią parduotuvę, pamačiau, nepatikėjau savo akimis ir nusipirkau dėžutę. Po pusvalandžio, kai grįžau su daugiau pinigų, kad nusipirkčiau dar, jų jau nebuvo.
  • Na žinoma, ir kondensuotas pienas – ir dabar nusiperku vis skardinę-kitą, suvalgau vienu prisėdimu. Tačiau tai jau ne saldainiai, tai saldūs konservai…

O jūs kažką prisimenat? Ar saldumynų negaudavot išvis? 🙂

Semiotika ir bebrai, tfu, elniai ir stiliagos

Kai rašiau klausimą-mįslę apie elnius ir semiotiką, negalvojau, kad bus taip sunku atspėti. Ir netgi kai komentaruose parašiau apie megztukus, jau galvojau, kad viskas, šakės, mane kas nors tikrai pavadins žioplu, nes nesugebu net klausimo suktesnio užduoti. Bet pasirodo, kad ne taip viskas paprasta visiems. Labai jau simptomatiškas čia buvo , ilgai ilgai bandęs krapštyti vieną ženklą, ieškodamas jo prasmių ir netgi kitų ženklų tame ženkle, nepaisant kartojimų, kad ieškotų kito. Gal aš tiesiog nepagalvojau, kad atskirti ženklą, prasmę ir reikšmę – ne taip jau paprasta?

Mada, noras išsiskirti iš minios, naujovių troškimas – paprasti dalykai, kurių turime savyje visi: juk tai tik paprasta saviraiška. Turėjo to ir žmonės, gyvenę Stalino laikais. Tik kad visi tokie bandymai buvo be gailesčio persekiojami. Reikalai kiek sušvelnėjo prie Chruščiovo, dar labiau sušvelnėjo prie Brežnevo, dar labiau – prie Gorbačiovo, tačiau ir dabar neretas pagyvenęs metaliūga ar pankas gali prisiminti, kaip netgi kokiais 1989 mentai galėjo supakuoti ir išsivežti mentūron, pasiremdami kažkokiu straipsniu apie netvarkingą išvaizdą: ilgi plaukai ar odinė striukė jau galėjo tapti tam pagrindu.

Filmukas – kažkokio dokumentinio filmo fragmentas iš Chruščiovo laikų. Švelnios užuominos suprantamos nesunkiai: nešioji spalvotą kaklaraištį, šoki fokstrotą, atrodai geriau, nei reikia – reiškia, kad tave reikia perauklėti. Kad neišsidirbinėtum su savo keistais šokiais, per gerais drabužiais ir nenoru dirbt kolchoze ar prie konvejerio.

Kaip beatrodytų absurdiškai – antraštė „Сегодня ты играешь джаз, а завтра родину продашь“ („šiandien tu groji džiazą, o ryt parduosi tėvynę“) – buvo visiškai reali ir nejuokinga. Ir tai – ne Stalino laikai, o jau įsivažiavęs Chruščiovo atšilimas, 1961 metai – šitokį straipsnį berods Izvestija išspausdino. Bugis-vugis, svingas, fokstrotas – tokie buvo draudžiamieji šokiai. Madingas kostiumas su plačiais pečiais ir siaurėjančiomis kelnėmis – priežastis išmetimui iš komsomolo. Ir jau neduokdie, jei apsivilksi spalvotus languotus marškinius ar užsiriši ryškų kaklaraištį – čia jau galima ir į mentūrą pataikyt.

Atvira kova prieš kitaip atrodančius prasidėjo apie 1949, kai vedantysis sovietinio „humoro“ žurnalas „Krokodil“ išspausdino straipsnį apie šokius-pokius ir naujas madas mėgstantį jaunimėlį. Straipsnis taip ir vadinosi – „Stiliagos“. Stalino laikais pradėta kova prieš mažorų išsikalinėjimus (taip tais laikais vadintas auksinis jaunimas) nebuvo sėkminga. O dar po kokio dešimtmečio, prasidėjus chruščioviniam atšilimui, ėmė rastis ir pogrindinės drabužių siuvyklos, ir srautas siuntinių iš užsienio, tada ir stiliagų pasidarė visai daug. Ir tai jau nebūdavo vien mažorai, greičiau atvirkščiai – tai būdavo tokie patys atskilėliai nuo oficialios tvarkos, kokie vėliau pradėti vadinti hipiais.

Būtent tie patys subkultūriniai atskilėliai – kontrkultūriniai stiliagos ir atnešė į rusų, o paskui ir į lietuvių žargonus tokius žodžius, kaip „mentas“, „našarom“, „brodas“, „farcovščikas“, „žlobas“, galų gale – ir „čiūčia“ 🙂 Taip, tas gabalas – „Chattanooga Choo Choo“ gavo netgi atskirą, žargoninį pavadinimą. Simbolizmas buvo labai ryškus – sėsti į traukinį, kuris išskraidins į gėrio kraštus – tai buvo simbolis, ženklas – reiškiantis ir pasilinksminimą, ir atitrūkimą nuo sovietinės realybės.

Būtent tais laikais atsirado vienas geras išradimas – gramofoninių įrašų prietaisai, skirti garsiniams atvirukams įrašinėti (ei, seniai, prisimenate tuos kioskelius, kur buvo galima įrašyti sveikinimą į specialų atviruką už keletą rublių?). Greitai kažkas pastebėjo, kad puikiausiai įrašus galima daryti plėvelėje, skirtoje rentgeno nuotraukoms. Šitaip atsirado pirmieji nelegalių įrašų platintojai Sovietų Sąjungoje – o jau juostiniai magnetofonai pasirodė vėliau.

O kur čia elniai? Tiesiog ant megztukų. Neaišku, kokiais keliais, gal irgi per filmus bei žurnalus, mada persimetė ir į megztinius bei jų raštus. Ir čia dominuoti ėmė elniai: sąlyginai nesudėtingas raštas, tačiau irgi simboliškas. Ir žinoma, kai drabužiai buvo pakankamai brangūs, tokie megztiniai tapo vienu iš prieinamiausių būdų tapti madingu, vienu iš tų ženklų, kurie tapo tiesiog neatskiriama stiliagų simbolizmų dalimi. Ir žinoma, kad nukentėti buvo galima net ir už tuos pačius ant megztukų pavaizduotus elnius…

Kur bėga tie elniai? Gal būt į kitą gyvenimą, o gal tiesiog nuo milicijos ir draugovininkų… Taip ar anaip, elnias – labai simboliškas, ryškus, ikoniškas simbolis.

O jau vėliau atsirado ir hipiai, ir montanos, o dar vėliau – ir pankai su metalistais… Tačiau šios subkultūros vystėsi žymiai trumpiau, palikdamos gerokai menkesnius pėdsakus, nesukurdamos tokios ryškios ženklų sistemos.

Tobulas pavyzdys

Čia tokia citata apie sovietmetį, ko gero, tobuliausias pavyzdys, kurį esu matęs: "Galima buvo stolovkei pavalgyt normaliai uz 30 kapeiku, dabar kavinei taip pavalgyt – 100-150 lt".

Paaiškinkite man kas nors, čia gal du internetai iš skirtingų Visatų per LJ susisiekia? 🙂