Tag Archives: SSRS

SSRS griuvimas per tiekimo grandinę

Man rodos, kadaise esu rašęs visokių ten dalykų apie tiekimo grandinę kasdienėje sovietinėje buityje – kaip žmonės, turėdami prastą tiekimą, būdavo priversti kaupti begales atsargų sandėliukuose, rūsiuose ir šaldytuvuose. Nes nuolat būdavo taip, kad pritrūksta kažko, o to kažko parduotuvėse nėra. Tai ir sprendimai būdavo paprasti – prisikrauti sandėliukan tiek, kad užtektų bent keliems mėnesiams, o jei produktas retesnis (majonezas, konservuoti žirneliai ar pan.) – tai tiek, kad ir metus galima būtų ištempti, taupiai naudojant.

Gilus sovietinės sistemos paradoksas: nuolatinis gamybos perviršis, kuris didino deficitą ir kartu - nuolatinis deficitas, kuris didino gamybos perviršį. Kol nepasižiūri į tiekimo grandinę, tol visa tai atrodo, kaip neįmanomas absurdas.

Gilus sovietinės sistemos paradoksas: nuolatinis gamybos perviršis, kuris didino deficitą ir kartu – nuolatinis deficitas, kuris didino gamybos perviršį. Kol nepasižiūri į tiekimo grandinę, tol visa tai atrodo, kaip neįmanomas absurdas.

Tačiau šitas pats deficitinis mechanizmas veikė ne tik buityje – jis veikė visur. Visoje visoje pramonėje, visoje ekonomikoje, kuri buvo planinė, t.y., paskirstanti prekes visai ne taip, kaip reikia įmonėms, o taip, kaip kažkam susišvies.

Taip, aš žinau, kad yra krūva įvairių rimtų teorijų apie tai, dėl ko žlugo SSRS ekonomika – pradedant banalia stagnacija (apie tą aš irgi esu rašęs berods) ir baigiant naftos kainų kritimu, dėl kurio tiesiog pritrūko pinigų, kurių reikėjo kompensuoti nuolatiniam ekonomikos atsilikimui.

Tačiau visos tos teorijos turi vieną bėdą: jos pilnai nepaaiškina tam tikro periodo, visu stiprumu veikusio vos kelerius metus, kai rinka atsivėrė, ėmė rastis galimybės eksportui, tačiau vietoje ekonomikos susireguliavimo, kuriam laikui kilo kažkoksai nesuvokiamas viso ko ekonominis krachas. Būtent taip: atsirado galimybės prekiauti – visi turėjo imti gyventi geriau, tačiau kažkodėl visi tiesiog katastrofiškai sužlugo. Kas dar įdomiau, daugelis įmonių galutinai sužlugo tik po kokio dešimtmečio, nors tvarkėsi taip prastai, kad turėjo žlugti per kelis mėnesius.

Paties kracho metu kai kurios prekės pasidarė tiesiog nesuvokiamai pigios (pvz., aš kartą gailėjausi, kad nepaėmiau didelės partijos naujutėlių Zenit fotoaparatų gal po kokius 10 litų – taip, tvarkingų ir su objektyvais, bet kita vertus, o kur aš juos būčiau dėjęs?), o gudresni prekeiviai, turėję ryšių su įvairiomis sovietinėmis gamyklomis, neretai ėmė uždirbinėti pasakiškas, sunkiai suvokiamas pinigų sumas, pusvelčiui pirkdami ką papuola ir paskui tą patį, visur pardavinėdami didžiuliais kiekiais.

Taigi, čia bus jums viena iš teorijų, kuri šį bei tą paaiškina iš visai kitos, labai banalios pusės. Tiesiog kaip tiekimo grandinę su buferiais ir jų perpildymu.

Continue reading

1939-1945: niekada daugiau mes nenorime karo

Gvardijos juostelė ilgai buvo naudojama, kaip sovietų pergalės prieš nacius simbolis. Atkreipkite, beje, dėmesį – SSRS pergalės prieš III Reichą, o ne šiaip nacistų sutriuškinimo. Dėl to, beje, ir švenčiama Gegužės 9, o ne Gegužės 8, kai naciai kapituliavo. Taigi, neužmirškime, kad II Pasaulinį karą kariavo daugybė šalių, o ne tik šios dvi.

Kariavo ir Lietuva, tapusi viena iš pirmų valstybių, kurias užpuolė Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija. Tiesa, kažkaip atseit taikiai – ultimatumais ir karinės jėgos demonstravimu naciai atplėšė Klaipėdos kraštą (primena Rusijos agresiją Kryme, tiesa?). Lietuva nuo nacių nukentėjo labai skaudžiai – prisiminti galime ir Ablingos tragediją, ir Pirčiupius, ir daugybę nužudytų žydų, lenkų, o ir tų pačių lietuvių. Nacių režimas buvo siaubingas.

Prisiminkime ir supraskime, kad karas - tai didžiausias košmaras, koksai tik gali kilti

Prisiminkime ir supraskime, kad karas – tai didžiausias košmaras, koksai tik gali kilti

Nacių režimą sunaikino daugybė šalių. Ir tos, kurios buvo užgrobtos, priešinosi partizaniniu judėjimu, ir tos, kurios kariavo įprastą karą. Jei bandysime tas šalis išvardinti, gausis beveik visos Europos valstybės.

Deja, kai kam norėtųsi įsivaizduoti, kad kariavo tik Rusija. Netgi ne šiaip SSRS, o tiktai Rusija ir viskas. Kažkokie Kremliaus ideologai sovietinę gvardijos juostą 2005 metais pervadino Georgijaus juostele (beje, ne švento Georgijaus, kaip cariniais laikais) ir surengė akciją, skirtą rusiškumui stiprinti. Pagrindiniais organizatoriais buvo fašsituojantis judėjimas „Naši“ (labiausiai visiems žinomas iš riaušių Taline), Vladimiro Putino partija „Jedinaja Rossija“, jos komsomoliškas filialas „Molodaja gvardija“ ir Rusijos žiniasklaidos korporacija „RIA Novosti“, šiuo metu garsėjanti kliedesiais apie Ukrainos įvykius.

Taigi, dar nuo to laiko gvardijos juosta ėmė prarasdinėti sovietinę karo prasmę, o vietoje to – gauti naują, nacistinio pobūdžio potekstę – „Rusija – aukščiau visko“. Po truputį vis labiau, labiau, kol galų gale, jau šiemet, pamatėme visai naują reiškinį: Georgijaus juostelė tapo ženklu, identifikuojančiu Rusijos okupacines pajėgas, jų specialiuosius dalinius, žmonių žudikus ir agresorius.

Kažkada panašiai pasikeitė svastika: pradžioje buvusi laimės, gėrio, gyvybės simboliu, šioji ėmė simbolizuoti šlykščiausius nusikaltėlius. Taip dabar keičiasi toji gvardijos juosta, tapdama Rusijos agresijos Ukrainoje simboliu.

Todėl mums reikia kito simbolio. Tokio, kuris primintų apie visus žuvusius, apie visus nužudytus, apie visus kareivius ir civilius, kurie prarado gyvybes. Simbolio, kuris primintų apie milijonus mirčių. Simbolio, kuris primintų apie tai, kad karas – tai ne pergalės, o mirtys. Mirtys, kraujas ir lavonai. Tai yra tikras karo veidas – žvelgiantis į dangų aklomis numirėlio akimis.

Tokį simbolį nesunku atsispausdinti ir išsikirpti. Ir jis primena tai, kas išties buvo karas - kraujas ir mirtis.

Tokį simbolį nesunku atsispausdinti ir išsikirpti. Ir jis primena tai, kas išties buvo karas – kraujas ir mirtis.

Todėl aš siūlau visiems prisiminti, kas yra karas. Ir įsisegti raudoną aguoną. Tokią, kokią britai segasi, prisimindami I Pasaulinio karo aukas. Tokią, kuri kaip kraujo dėmė ant peršautos krūtinės. Kad neužmirštume viso to siaubo, kuris išties yra karas.

Ukrainiečiai dizaineriai Sergiy Mishakin ir Tetiana Borzunova (3Z Studio) jums sukūrė simbolį, kuris primintų. Ir šis simbolis yra neutralus. Jis primena žmones, kurie žuvo, o ne tuos, kas atstovauja kažkokią ideologiją. Prisiminkime praradusius savo gyvybes. Paspauskite ant paveiksliukų – jų rezoliucija čia kaip reikiant didelė. Adaptavo Lietuvai vienas anoniminiu likęs puikus žmogus.

Beje, protingai apie tą patį rašo kaimyniniame bloge esantis ponas Remigijus Šimašius. Irgi paskaitykite.

Merga su dujokauke

Ko pasigestų nostalgiją sovietmečiui jaučiantys durniai

Be ko gyventų tie durniai, kurie jaučia nostalgiją sovietmečiui? Visų pirma – be tualetinio popieriaus. Tasai SSRS buvo deficitas, kurio gauti galėdavo ne kiekvienas, o ir kas gauti galėdavo – tai irgi neretai su papildomu vargu – pvz., rinkdamas didžiules krūvas makulatūros, už kurią būdavo galima gauti talonų, pagal kuriuos kaip kada būdavo galima nusipirkti.

Jauniems žmonėms visiškai nesuprantamas posakis „suglamžyti laikraštį“ yra būtent apie tai – tekdavo šluostytis laikraščiu, kuris, kaip žinia, ir kietas, ir nelabai gerai šluostantis. Kad šluostytų bent kiek geriau ir subinės nedraskytų, reikdavo gerai paglamžyti. Kai laikraščio nepasitaikydavo, tekdavo šluostytis knygomis. Tiskliau – lapais iš knygų. Kai kur nors atrasite seną knygą, iš kurios dalis lapų išplėšta – žinokite, kodėl. Beje, kokių nors normalių knygų nusipirkti irgi gaudavosi tik pagal talonus, kurie gaunami būdavo panašiai, kaip ir talonai tualetiniam popieriui.

Sovietinis tualetinis popierius

Sovietinis tualetinis popierius buvo plonas, vienasluoksnis ir negana to, stebėtinai šiurkštus – tiesiog braižantis subinę. Šiais laikais panašaus jau nerasite netgi tyčia ieškodami, nes netgi prasčiausias popierius daug minkštesnis.

Iš to pat periodo atėjo ir toksai pusiau anekdotas, bet iš realybės: kaip nusišluostyti vinimi? Ogi paprastai: šluostytis pirštu, o jau pirštą – nubraukti į vinį. O kiek po nagu užsiliks – tiek vinies smaigaliu iš panagės išbraukti.

Realybė buvo tokia, kad išties kartais žmonėms taip ir tekdavo šluostytis. Laikraščio kartais pritrūkdavo – ar kur nors kolchoze, kai į darbus išveždavo, ar armijoje, ar dar kur. Todėl kai kada rūpestingi ūkvedžiai ir įkaldavo vinis į tualetų pertvaras, dėl viso pikto: juk ir pačiam kada gali prireikti. Taip tualetuose ir kyšodavo šūdinos vinys. O kur vinių nebūdavo, neretai būdavo galima pamatyti šūdais ištepliotas sienas. O ką daryt, kai popieriaus nėra?

Kadaise toksai Andre Gide, komunistuojantis rašytojas, atvyko į SSRS, norėdamas pamatyti, kaip gyvena sovietiniai žmonės. Tai buvo dar 1935 metais. O jau 1936 anas išleido knygą, po kurios buvo paskelbtas didžiausiu komunistų priešu. Vienas iš įdomumų, kuriuos Andre Gide aprašė, buvo tai, kad netgi užsieniečių viešbučiuose nebuvo tualetinio popieriaus.

Po to, kai Andre Gide parašė tą savo knygą, tualetinį popierių SSRS ėmė importuoti, tačiau tiktai užsieniečiams skirtuose viešbučiuose jis ir tebūdavo. Ir tai tęsėsi iki pat 1969 metų, kai buvo pradėtas gaminti jau Sovietų Sąjungoje. Bet iki pat sovietmečio pabaigos tualetinis popierius taip ir liko prabanga, deficitu ir gero buržujiškai-kapitalistinio gyvenimo simboliu.

Būdavo ir linksmesnių atvejų: sovietmečio pabaigoje kažkoksai tarybinių dešrelių gamyklos direktorius viešai per televiziją aiškino, kad netiesa, jog į pieniškas dešreles ir daktarišką dešrą dedamas tualetinis popierius – suprantate, šis gi deficitinis, jo gauti neįmanoma, todėl taip negali būti. Paskui sklandė juokai, kad tarybinėse dešrelėse tualetinis popierius būdavo panaudojamas antrą kartą. Atsiminus tų tarybinių sasyskų skonį, galima įtarti, kad tokiose kalbose buvo bent truputis tiesos.

Bet ne tik tualetinis popierius buvo nepasiekiamu daiktu. Daugelio kitų dalykų taip pat būtų pritrūkę. Tai apie šitai ir pakalbėkim – ne apie kokius nors deficitinius džinsus ar japoniškus magnetofonus, kurie jau visai buvo svajonė, o tiesiog apie kasdienius, buitinius dalykus.

Continue reading

Mutavę gandai iš sovietmečio

Kadangi jums visai įdomu būna, tai aš jums prie visokių Lietuvoje buvusių katastrofų dar pridėsiu ir gandų-gandelių iš sovietmečio bei ankstyvo postsovietinio periodo, kai ėmė truputį labiau informacijas sklaidytis, bet vis dar nebuvo užmiršta tiek, kaip kad dabar, kai jau niekas neprisimena.

Čia visokios jums keistos keistenybės, taip kad prašom čia jas papildyti kitais dalykais.

Čia visokios jums keistos keistenybės, taip kad prašom čia jas papildyti kitais dalykais.

Kadangi tai gandai, t.y., visiškai nepagrindžiami ir neaiškūs, tai tiesiogiai pasitikėti jais nepatariu, nors kita vertus, kai kuriuose yra tiesos ir netgi labai daug. Aš tą jums garantuoju. Tik vat kuriuose ir kiek – tai jau patys atsirinkite, o jei ką prisimenate, tai patys ir papildykite. Nes kai kurių niuansų LTSR buvo. Tokių, kuriuos patikrinti gan sudėtinga, bet kažkas kažką gal ir gali žinoti.

Pasikartosiu: nors daugelis šitų gandų gali turėti labai realaus pagrindo, skirtingai nuo kitų kartų, jie yra sunkiai patikrinami, kažkada pasirodžiusi info iš internetų jau seniai prapuolė arba pasiliko senuose laikraščiuose, o gal  ir išvis tebuvo nugirsta kur nors, tad juos taip ir priimkit. Ir patys, jei ką nors dar įdomaus prisimenate, tai čia man parašykit.

Continue reading

Cheminis ginklas Baltijos jūroje

Aš manau, kad visi girdėjote apie tą cheminį ginklą Baltijos jūroje – bent jau apie tai, kad kažkas ten skandinta. Gal ne visi girdėjote tiktai tą, kad didžioji dalis nacių cheminio ginklo oficialiai skandinta prie Bornholmo, toli nuo SSRS teritorijų, o tuo pačiu – ir nuo Lietuvos. Skandinimus prie Bornholmo vykdė vokiečių karo belaisviai, net nesinaudodami apsaugos priemonėmis ir neretai patys žūdami – kad paskui sovietinė propaganda galėtų skelbti, kad ne SSRS skandino, o staiga susipratę ir socialistiškai nusiteikę vokiečiai patys viską į jūrą sumetė.

Ipritas turi vieną kariniu atžvilgiu labai gerą savybę: kai jis pažeidžia odą, žmogus ničnieko nepajunta. Netgi esant tragiškai sunkiems pažeidimams, pirmi simptomai atsiranda tik po 2-4 valandų. Bet netgi labai nedidelių iprito kiekių pakanka tam, kad po paros viskas pūslėmis nueitų. Tos pūslės paskui subliūkšta, išbėga, prasideda pūliavimas ir kol visa tai užgyja, praeina maždaug mėnuo laiko.

Ipritas turi vieną kariniu atžvilgiu labai gerą savybę: kai jis pažeidžia odą, žmogus ničnieko nepajunta. Netgi esant tragiškai sunkiems pažeidimams, pirmi simptomai atsiranda tik po 2-4 valandų. Bet netgi labai nedidelių iprito kiekių pakanka tam, kad po paros viskas pūslėmis nueitų. Tos pūslės paskui subliūkšta, išbėga, prasideda pūliavimas ir kol visa tai užgyja, praeina maždaug mėnuo laiko. Arba žmogus numiršta nuo cheminių nudegimų, išdegintų plaučių ir t.t..

Tačiau apie tai, kiek buvo paskandinta arčiau mūsų pakrančių, netoli Gotlando, per kokias 60 jūrmylių nuo Liepojos – apie tai kažką rasti sudėtinga, o jei minimi kokie nors skaičiai, tai paprastai būna maždaug 2000 bruto tonų, kas sudarytų mažiau, nei 1000 tonų nuodingųjų medžiagų. Aišku, tai yra labai daug (panašų kiekį pagal dabartinius duomenis turi Sirija), bet tai tėra maža dalelė visų III Reicho turėtų atsargų. Ir įdomu būtų pasiaiškinti, kas gi ten išties sumesta ir kokiais kiekiais.

Bet viskas nėra taip paprasta, kai pradedi aiškintis ir kapstyti – duomenų internetuose nėra labai jau daug, tačiau kvadratinėmis raidėmis iškasti įmanoma. Ir vat tada jau, kuo daugiau imi rasti, tuo keisčiau viskas ima atrodyti, nes visokie galai su galais nesusieina ir tarpusavy prieštarauja netgi labai rimti šaltiniai.

Ypač keista pasidaro, kai atrandi, kad vos pora tūkstančių tonų nacių cheminės ginkluotės, atrodo, buvo verčiamos į Baltijos jūrą net keletą metų, o paskui dar buvo komplektas kitų panašios jūrinės chemikalų utilizacijos periodų. Dar keisčiau pasidaro, kai paaiškėja, kad SSRS vadai dar Stalinui gyvam esant ėmė nagrinėti, kas bus, jei žvejai ir toliau bombas su ipritu savo tinklais trauks (incidentų su žvejų nusinuodijimu buvo ne vienas) ir kaip čia išspręst tą problemą, kad kariškiai krūvą metų verčia kažkokią atitarnavusią kovinę chemiją į jūrą ir negalvoja apie pasekmes. Ir visai jau keista pasidaro, kai atrandi, kad kažkoks cheminis ir netgi radioaktyvus šlamštas buvo verčiamas į Baltijos jūrą netgi prie Gorbačiovo.

Ir vat čia jau kažkaip prasideda klausimai, kur atsakymai paprasčiausiai neaiškūs. Ir mums reikia tik tikėtis, kad visgi tie 10000 bombų, kurias atrado per paskutines ekspedicijas – tai viskas, kas buvo paskandinta netoli nuo Lietuvos. Taigi, tikėkimės.

Continue reading