Žmonės egzistuoja jau porą milijonų metų – bent jau tokį laiką mums sako archeologų tyrimai. Kita vertus, bent minimalios civilizacijos apraiškos žinomos daug trumpiau – vos kokius 10-20 tūkstančių metų (na, labai jau smarkiai tempiant – 50 tūkstančių). Pabandykite patys įvertinti: 2 milijonus metų žmonės lyg ir protingi, lyg ir pakankamai į mus panašūs, o gyveno maždaug kaip laukiniai gyvūnai. Prieš 200 tūkstančių metų žmonės jau buvo visai tokie, kaip dabar: net pagal kaulų formą nelabai teatskirsi – o vis viena gyveno kaip beždžionės.
Bet prieš kokius 20-50 tūkstantmečių staiga kažkas atsitiko: žmonija ėmė sparčiai vystytis, negana to, tas vystymasis tapo vis spartesniu, kol prieš kokius 10-15 tūkstantmečių (gal Levante, o gal kažkur kitur) ėmė rastis pirmi būsimos civilizacijos daigeliai. Prasidėjo sunkiai suvokiamo masto demografinis, ekonominis ir kultūrinis sprogimas, dar vadinamas Neolito revoliucija. Maždaug prieš 6-8 tūkstančius metų prasidėjo bronzos amžius, kai kelių milijonų didumo žmonija ėmė plėstis po visą pasaulį, statydama piramides, kurdama raštą, žibėdama filosofais ir taip toliau.
Be abejonės, galim čia prikurti bet kokių konspiracinių teorijų ir prifantazuoti ko tik norim*. Ir apie ateivius, ir apie dieviškus įsikišimus, ir dar apie belenką. Visgi klausimas paprastas, tad ir pabandyti atsakyti galima paprastai: kodėl maždaug 99 procentus savo gyvavimo laiko žmonija elgėsi, lyg kokia nors eilinė gyvūnų rūšis, o paskui staiga ėmė daugintis ir plisti taip greitai, lyg būtų dingę visi stabdžiai?
Indoeuropiečių kalbos - labai gera problemos demonstracija: galime spėti, kad visa dabartinė Žemėje dominuojanti kalbų makalynė išsivystė vos per kokius 5-6 tūkstančius metų. Labai trumpas laiko tarpas, tiesa?
Žvelgdami į problemą be konspiracijų, galime prisiminti, kad bet kurios rūšies dauginimuisi visada yra trys apribojimai: fiziologinis gebėjimas daugintis, resursai (pirmiausiai – maistas) ir išoriniai ribojantys faktoriai (mirtingumas nuo ligų, plėšrūnų, stichijų, etc.). Tenka daryti prielaidą, kad kažkuris iš tų faktorių tiesiog ėmė ir pasikeitė, todėl stabdžiai dingo.
Vargu, ar apribojimu galėjo būti dauginimasis: nors potencialas yra maždaug penkiagubas augimas (pagal moteris) per 15 metų, netgi sparčiausiais žmonijos augimo laikais populiacija tedidėjo porą kartų kas kelis dešimtmečius. Ir vargu, ar galima būtų patikėti, kad fiziologinis dauginimosi potencialas prieš kokį šimtą tūkstančių metų galėjo būti toks mažas, kad ribotų žmonijos augimo galimybes.
Kiek labiau tikėtina, kad ribojimu galėjo būti išoriniai faktoriai – ligos, plėšrūnai ir pan.. Bet ir šita versija nėra pakankama: žmonės prieš plėšrūnus paprastai laimi, jei tik yra bent kiek didesnė žmonių grupė**. Kita vertus, ligos, ypač infekcinės, ribojančiu faktoriumi tampa per epidemijas, o šios naikinančią galią gauna tada, kai gyventojų tankis tampa gan dideliu (t.y., aukštesniu, nei vėlyvojo vėlyvojo paleolito) – kitaip neatsiranda pakankamai pernešėjų, kad kiltų pandemijos.
Bet štai toks faktorius, kaip prieinamų resursų kiekio augimas – natūralus ir akivaizdus. Jo nekvestionuoja nei istorikai, nei ekonomistai: naminiai gyvūnai, žemdirbystė, geresni įrankiai, metalurgija, statyba, gebėjimas kaupti atsargas, sugebėjimas planuotis ir pan. – visa tai yra neabejotina žmonijos augimo sąlyga, viską lemianti ir dabar. Taigi, klausimas gali būti performuluotas, tik jau specifiškiau: kas atsitiko prieš kokius dešimt ar keliasdešimt tūkstančių metų, kad žmonija staiga išmoko tobulėti, vis didindama savo resursus?
Arba dar paprasčiau paklauskime: kas atsitiko, kad žmonės gavo protą, dėl kurio resursų pasiekiamumas išaugo tiek, kad nustojo žmoniją riboti?
Ir dabar čia galim pažvelgti dar kitaip: kalba, turimų sąvokų (ženklų, prasmių ir reikšmių kompleksų) rinkinys, galimybė tomis sąvokomis (prasmėmis, reikšmėmis ir ženklais) manipuliuoti, modeliuoti tai, ko dar nėra (t.y., kurti), perdavinėti informaciją kitiems – tai mąstymo pagrindas. Tuo tarpu daryti prielaidą, esą žmonės sugebėjimą kalbėti įgijo savaime, vos tik smegeninės ir liežuviai kažkieno dvasinga valia išsivystė iki pakankamo lygio – vargu, ar būtų pagrįsta***. Čia, beje, verta prisiminti autogeneracinę koncepciją, kur interpretatorius generuoja pats save, o kita vertus – įdomu prisiminti ir vaizdesnius kalbinės beprotybės atvejus, kurie rodo, kad kalba visgi lemia protingumą.
Kalba mažų mažiausiai turėtų atspindėti žmonijos pokyčius, nes joje turėtų fiksuotis tos sąvokos, kurios dabar yra, o kažkada – nebuvo. Negana to, kalbą (kiek platesne, nei vulgariai buitine prasme) galime imti kaip tą mechanizmą, kuris ir suteikė mums naujas galimybes, t.y., kažkokių sąvokų atsiradimas turi žymėti viso mąstymo pasikeitimus****.
Praktinė kalbos atsiradimo problematika
Čia gal ir susiduriam su tokia bėda, kad neretas tyrėjas, pavyzdžiui, koks zoopsichologas, dažnai remiasi labai jau neapibrėžtu kalbos supratimu. Pavyzdžiui, labai smagu būna, kai kokioje knygutėje apie zoopsichologiją perskaitai tokią naivią frazę, kaip „beždžionės negali kalbėti, nes jų gerklės sandara yra nepritaikyta“ arba, pavyzdžiui, „papūga tik taria atsitiktinius žodžius, negalėdama suprasti jų prasmės“.
Kaip pavadinti komunikaciją tarp kokių nors skruzdėlių ar žiurkių ir kuo ta komunikacija skiriasi nuo kalbos – irgi vargu, ar dažnas zoopsichologas pasakytų (banalu: vargu, ar daug pasaulyje zoopsichologų, bent minimaliai nuvokiančių kalbos, kaip sistemos, o ne kaip tiesinio reikšminių signalų rinkinio bruožus). Nors kaip tik zoopsichologų nuomonė galėtų būti itin įdomi. Pagalvokit: skruzdėlės ir bitės kalba. Ir mes galime su jomis pabendrauti, o gal net ir atrasti, kad jų komunikacijos mechanizmai viso skruzdėlyno ar avilio mastais realizuoja ir intelektą. Būtų įdomu, tiesa?
Sąlyginai mažai duoda ir lyginamoji lingvistika: nors ir leisdama kažkaip susieti skirtingas žmonių kalbas, ji iki šiol nesugeba atsakyti, kokiais gi tempais kalbos vystosi, dėl ko pradeda sparčiai mutuoti, o dėl ko gali sustingti ir nekisti daugybę metų. Tokia archaiška ir į sanskritą panaši lietuvių kalba, atrodytų, bent kelis tūkstantmečius keitėsi tik minimaliai. Tuo tarpu anglų kalba iš prancūzų, fryzų ir dar kelių kalbų kratinio išsivystė per kelis šimtmečius. O kaip dėl to keitėsi mąstymo galimybės?
Jau nemažai rašiau, kas per daiktas yra žmonių kalba – tai išties tėra (mažų mažiausiai) Tiuringo mašinos implementacija. Arba kažkas netgi truputį didesnio (jei prisiminsime, kad mes dar ir patys generuojam kalbas). Tik tiek, bet ir ne mažiau. Čia galėtume įvesti ir kitą sąvoką – „puskalbė“ arba, kompiuteriškai tariant – protokolas. Signalų ar ženklų, skirtų komunikavimui, sistema, kuri nepakankama Tiuringo mašinos implementacijai. Įdomu, kad sudedamosios abiem atvejais yra tos pačios – ženklai (signalai), prasmės (bendra ženklų panaudojimo paskirtis) ir reikšmės (ženklų/signalų kontekstinė paskirtis). Kur čia ta riba tarp kalbos ir puskalbės, tarp ženklų sistemos, realizuojančios Tiuringo mašiną ir paprasto komunikacinio protokolo, terealizuojančio linijinį automatą – tai gali pasakyti matematikai (o lingvistas Noam Chomsky čia kalba apie rekursiją, kaip apie būdingą bruožą, o tai galime laikyti sąlyginės adresacijos atveju, t.y., ta riba, kuri skiria Tiuringo mašiną nuo tiesinio automato), o ir literatūros apie tai – gyvas galas (su puikiais implementacijų modeliais).
Sunkiau nebent būtų apibrėžti, kokios būtent mums įprastos, kasdienės kalbos savybės ar sąvokos leidžia tą realią kalbą pavadinti kalba, o ne šiaip komunikacijos įrankiu. Ko gero, visai tinkamas čia būtų fenomenologinis požiūris, verčiantis ieškoti tiesiog įdomių dalykėlių. Gal ponas Bacevyčia (Kęstutis Bacevičius) pasakytų, kad tai – eksceptų paieška, kur kažkoks kalbinis fenomenas (neišsprendžiamos teoremos formuluotė – eksceptas, verčiantis sukurti metateoriją) gali sukelti didžiules sistemines pasekmes, versdamas ne tik dekonstruoti paradigmą, bet ir pačius dekonstrukcijos metodus, t.y., išplėsti mūsų žinomą sistemą iki mums formulavimo momentu nežinomų ribų.
Galime tai suprasti, kaip dzen blyksnį, priverčiantį pasaulį pamatyti visai kitaip. Kitaip, nes kažkoks klausimas, neišsprendžiamas ir gal net beprasmiškas ankstesnės sistemos ribose, gauna atsakymą iš išorės, iš kitos sistemos. Atsakę į klausimą, tampame platesnės sistemos dalyviais. Bet nesigilinkim, o pažiūrėkim paprastai: kokius mes išvis galime atrasti generalinius (naujų paradigmų atsiradimą lėmusius) eksceptus? Tokius eksceptus, kurie mums jau seniai įprasti, visuotiniai, tačiau be kurių sprendimo žmonija nebūtų tokia, kokia yra?
Aš, tu, komunikacija ir saviidentifikacija
Kokių pusantrų-dviejų metų amžiuje, kai vaikas tik mokosi pirmų sudėtingesnių frazių, viena iš didžiųjų bėdų būna sąvokos „aš“ ir „tu“. Vaikas jų tiesiog neskiria. Pasaulis jam – jo paties asmenybės dalis, o sąvokos „tu“ ir „aš“ – verčia skaldyti tą pasaulį į dvi suaugusiems įprastas, tačiau neaišku, kiek natūralias dalis.
Galima daryti gan drąsią prielaidą, kad viena iš kalbos savybių, darančių mūsų kalbą mūsų kalba – tai saviidentifikacija. Įprasto protokolo (tiesinės kalbos) atveju saviidentifikacija yra reikalinga tik tiek, kad suprasti, kam pranešimas skirtas. Daugelio protokolų atveju saviidentifikacija dažnai net nebūtina. Beždžionių riksmai apie pavojų – visai geras pavyzdys: koks skirtumas, kuri beždžionė mato pavojų, ir kokiai perduoda signalą? Informaciją gauna visos, visoms tai naudinga, visos ir perduoda, retransliuoja.
Gal būt mąstymas atsiranda tada, kai signalas gali būti skirtas sau pačiam, t.y., kai pačioje signalų sistemoje atsiranda sąvoka „aš“, kardinaliai keičianti ir pačios komunikacijos pobūdį. Mes matome, kad tarp „aš“ ir „jie“ yra pakankamai ryški priešstata, o tasai „aš“ – tai ir bendras rekursijos (saviadresacijos) atvejis.
Laikas ir abstrakcija
Dar viena, irgi slidi sąvoka, kardinaliai keičianti gyvenimą, irgi sunkiai suprantama mažiems vaikams – tai laikas, kurį šie painioja: būtasis, būsimasis – koks skirtumas? Kokia tai dirbtinė, nebiologinė, o kalbinė sąvoka – puikiai demonstruoja laikų skirtumai skirtingose, net giminingose kalbose.
Lietuviams taip sunku išmokti angliškas laikų specifikas, kad teišmoksta tik retas kuris, tuo tarpu anglakalbiams nelengva būtų suprasti lietuvišką laikų sistemą, o juk kalbos – ne tokios ir tolimos, turinčios bendras šaknis. Čia verta išsyk pastebėti, kad tokios variacijos neabejotinai rodo, jog laiko sąvoka didesne dalimi kalbinė, o tik mažesne – bendražmogiška.
Laikas – tai tas dalykas, kuris leidžia suvokimo tėkmėje atskirti ir analizuoti praeitį, ateitį, dabartį ir netgi įsivaizduojamus dalykus: be natūralių laikų „buvo“, „yra“ ir „bus“ mes turime dar ir menamąjį „būtų“ – struktūriškai analogiškas kitiems, šis laikas net nenumato realaus aprašomo dalyko buvimo, tačiau pilnai jį pakeičia.
Laikas – tai toks esminis daiktas, kad būtent su jo suvokimu siejamos didžiausios civilizacijos – vienos, kaip spėjama, galėjo atsirasti dėl to, kad reguliariai patvindavo didžiosios upės, kitos – dėl to, kad derlingą vasarą keisdavo žiemos badas. Laikas – tai ta sąvoka, kuri priverčia abstrahuoti įvykius, atskirti įsivaizduojamą nuo tikro. Tai tas dalykas, kuris ir leidžia, ir priverčia modeliuoti tikrovę, o ne gyventi čia ir dabar. Nesant laiko sąvokos, nėra praktinės priežasties, dėl kurios galėtų atsirasti abstrakcija.
Žodis ir polimorfizmas
Bene didžiausias išradimas, visiškas eksceptas bet kokiai bazinei (rekursiškumo neturinčiai) kalbai – tai žodis „žodis“, kuris, matyt, keičia viską. Ne veltui net ir Biblijos frazė „pradžioje buvo žodis“ tampa tokia simboliška.
Žodis – tai sąvoka, kuri bet kuriai kalbai suteikia kardinalų pokytį – iš Tiuringo mašinos paverčia ją kažkuo dar galingesniu, virškalbe, galinčia save modifikuoti. Kalba tampa ne tik komunikacijos įrankiu, ne tik modeliavimo įrankiu, bet ir savo pačios kūrėja. Analizuodami savo kalbą, keisdami prasmes, kurdami naujus ženklus – galime keisti savo pačių mastymo įrankį. Būtent žodžio arba ženklo sąvoka padaro kalbą ne šiaip komunikacijos protokolu, o mažų mažiausiai įrankiu, atitinkančiu Tiuringo mašinos kriterijus.
Dar daugiau – žodžio sąvoka suteikia kalbai pilnavertį polimorfizmą (matematinį), kurio dėka kalba gali ne tik šiaip augti, bet ir pagal poreikį generuotis, vykdydama naujų uždavinių sprendimą, kitaip tariant, tampa universaliu modeliavimo įrankiu – pasaulio ekvivalentu. Tiesioginė kalbinė rekursija, kurios dėka turime kalbos auginimo galimybes. Ar galėtume kalbėti apie kalbą, jei neturėtume žodžio sąvokos?
Neigimo lūžis ir amžinos tiesos paieškos
Banaliai garsi biblinė legenda sako, kad Dievas išvaręs Adomą su Ieva iš rojaus už tai, kad šie paragavę pažinimo vaisiaus*****, o tasai vaisius leidęs atskirti melą nuo tiesos. Ir aišku, tą vaisių įsiūlė Šėtonas. Tai vulgariai košmariška istorija******, jei ją bandai nagrinėti iš meta pusės. Nes tai yra istorija apie tai, kaip buvo įvestos tiesos ir melo sąvokos. Ir kokias pasekmes tai davė mums.
Neigimas, melo savoka ir galimybė kažką kvestionuoti – esminis protą kuriančios kalbos, kitaip tariant protingo žmogaus požymis. Kadangi mes, formuluodami tezę, galim suformuluoti ir antitezę, tadangi mes galime patikrinti ir tezę, ir antitezę, įvertindami ne tik jų abiejų patikimumą, bet ir atitiktį bendrai kiekvieno iš mūsų turimai pasaulio pažinimo sistemai. Kitaip tariant, pačios melo sąvokos dėka mes galime pažinti tiesą. Ir kita vertus, pats tiesos sąvokos formulavimas suponuoja melo sąvokos atsiradimą.
Aš negalėčiau pasakyti, ar įmanoma metateorija, kurioje nenumatytas neginys, tačiau palikta galimybė įprastos metateorijos egzistavimui. Bet aš abejoju, ar tai įmanoma. Šnekant paprasčiau, aš negaliu tvirtinti, kad išvis intelektas ir pilnavertė kalba yra įmanoma be neigimo galimybės, o tuo pačiu ir be melo sąvokos. Kita vertus, akivaizdu, kad bent jau kokia nors minimali primityviai komunikacijai skirta puskalbė be jokio neigimo galėtų ir apsieiti.
Tačiau čia ir susiduriame su viena iš didžiausių problemų: jei galime suformuluoti kokio nors teiginio neigimą, tai galime neigimą suformuluoti bet kokiam teiginiui. Ir taip pat ir neigimą neiginiui. O taip pat, jei jau kalbam apie kalbą, kaip sakinius sudarančią teoriją, tai galim sugalvoti ir neigimus bet kokioms esminėms sakinio dalims ir dar daugiau – bet kokioms bet kokio diskurso dalims. Taip susiduriame su kardinalia problema: jeigu tam tikra problemos formuluotė, ją išsprendžianti, yra vienintelė arba tos vienintelės pilnavertis atitikmuo, tai neiginių (kitaip tariant, melo ir nesąmonių) kiekis gali būti bent kardinaliai didiesnis, o sistemos, kuriai priklauso problema, griuvimas įgyvendinamas, įvedus melagingą (skaityk: prieštaringą) teiginį net ir su problema nesusijusiame taške vien per atgalinę rekursiją su bendru jungties tašku, kuris neišvengiamas, jei sistema yra vieninga. Kas išties yra ganėtinai pakankamai vambzdiec*******.
Tai yra kvaila, bet būtent dėl galimybės kažkuo abejoti, tikrinti ir pažinti tiesą, atskirti ją nuo melo, tampame pačios melo sąvokos įkaitais, gyvenančiais neteisybės, melo ir netikrumo pasaulyje, tačiau nuolat ieškančiais tiesos. Ir to palyginimas su išvarymu iš Rojaus – tai dar švelni alegorija. Pakankamai tiesmuko vertinimo čia net nesakysiu, nes tausoju jūsų smegenis.
Skaičiai ir pinigai
Yra ir kitų įdomių sąvokų, irgi keliančių minčių. Štai pinigai, reguliuojantys mūsų gyvenimą taip kardinaliai, kad būtent su jais (su prekyba – mainais, ekvivalentais) yra siejamas įvairiausių senųjų civilizacijų iškilimas: pinigai reiškia universalų mato vienetą, leidžiantį suskaičiuoti didžiąją dalį mums svarbių dalykų. Suskaičiuoti – štai kame įdomumas. Pinigai ir skaičiai neatsiejami. Šiuolaikinė matematika iš esmės atsirado, kaip finansinių skaičiavimų padarinys (būtent buhalteriai išrado lygtis ir tokį skaičių, kaip nulis). Skaičiai keičia mūsų gyvenimą taip, kad jei jų neturėtume, būtume tiesiog eiliniais urviniais žmonėmis. Taip, be skaičių tikrai galime išgyventi, tačiau tada nelieka vietos ir civilizacijai, nes nelieka vietos ekonomikai.
Vos tik susiduriame su skaičiais, išsyk ima painiotis dabar jau klasikine tapusi aritmetikos nepilnatvė. Pradedant tokiomis banalybėmis, kaip nulio ir begalybės problematika (kuri kelia neapibrėžtumo klausimą, o tuo pačiu ir nebaigtinių rekursijų neišsprendžiamumą, plg, su Georg Cantor diagonaliniu argumentu: begaliniu begalinių sekų skaičiumi galime apibrėžti seką, kurios nebus nei vienoje iš duotųjų begalinių sekų) ir baigiant tuo, kad ta pati aritmetika, įlindusi į gyvenimą pinigų ir verčių skaičiavimo pavidalu, duoda pagrindą visai šiuolaikinei ekonomikai, o tuo pačiu – ir tokiems procesams, kaip karai dėl resursų, badas ir karai Afrikoje, bankrotai ir netgi banalūs NT burbulai su vargšais paskolų ėmėjais, priverstais už savo kartonkes vergauti iki gyvenimo galo.
Čia tiesiog galim duoti paprastą ir nepaneigiamą teiginį: jei aritmetika nėra pilna ir yra prieštaringa, tai visos ja paremtos teorijos, tuo pačiu ir ekonomika – taip pat. Bet kuri ekonomika yra klaidinga. Tai faktas. Aišku, kitas reikalas – neklaidingumo ribos, t.y., dalis, kurioje nepaliečiama prieštaringumo problematika. Bet čia kyla ir atvirkščias klausimas: o ar yra nors vienas ekonomistas, kuris metateoriją išvis būtų bandęs kabinti?
Atrodytų, primityvus dalykėlis – galimybė skaičiuoti. Vos kelios sąvokos: sudėtis, atimtis, nulis, vienetas. Ko gero, tokių keturių jau ir pakaktų, norint apibrėžti visą aritmetiką. Ir šios kelios mažos sąvokėlės sukuria dabartinę pinigais paremtą civilizaciją su visomis civilizacinėmis bėdomis.
Metateorija ir Dievas
Galų gale, dar viena sąvoka, visai išskirtinė savo problematiškumu – tai Dievo sąvoka. Blevyzgoti religinėmis temomis galime belenkiek, tačiau bet koks rimtesnis bandymas apibrėžti Dievą išvirsta į maždaug tokią formuluotę: „Dievas yra tas, kas viską sukūrė ir kartu tas, kurio mes negalime nusakyti“. Ar neprimena tai kai ko kito, ką jau ne kartą minėjau?
Kad nereiktų per daug galvoti, pasakysiu tiesiai: tai, kad mes galime suformuluoti klausimą dėl visuotinės metateorijos, t.y., metateorijos, kuri yra meta viskam, ką turime galvoje – tai yra klausimas apie mūsų pačių prasmingumą, klausimas, kurio niekaip negalime išspręsti, klausimas apie tai, koks yra Dievas. Čia dar galim prisiminti jau aukščiau minėtą melo ir tiesos problematiką, padarydami prielaidą, kad Dievo imame ieškoti, būtent tą problematiką ir spręsdami.
Mūsų sąvokų sistema leidžia suformuluoti problemą, kuri neišsprendžiama jos pačios ribose – savo pačios metateorijos problemą. Kadangi tai mūsų sistemos nepilnumo klausimas, jis, jei jau suformuluotas, tampa neišsprendžiamu ir persekiojančiu, o pats jo formulavimas irgi žymi tam tikrą mastymo pokytį, sulyginamą su tuo, kurį sukelia žodžio sąvokos formulavimas.
Kalbant vulgariai, Dievo sąvoką automatiškai (tiesiogiai ar neakivaizdžiai) sukuria bet kuris bandymas sistemingai patikrinti mūsų turimo pasaulio suvokimo teisingumą (metateorija!), negana to, tai automatiškai sukuria problemos neišsprendžiamumą su visomis iš to išplaukiančiomis filosofinėmis kankynėmis.
Dar čia galim prisiminti biblinį apibrėžimą, kad Dievas žmogų sukūrė panašų į save – tai, kad mūsų protas (ar kalba) yra metateorija, o Dievas gali būti įvardintas, kaip hipotetinė metateorija mūsų atžvilgiu, kelia visokių minčių. Bandydamas moksliškai suvulgarinti visą šitą meta-meta problematiką galiu tik pasakyti, jog sprendimas yra, labai paprastas, tačiau neproduktyvus: susiaurinti savo teoriją iki tiek, kad metaproblematikos neliktų, tuo pačiu eliminuojant ir Dievo sąvoką. Kita vertus, tokia teorija akivaizdžiai taps ganėtinai nykia********, tinkama kokiems nors tarakonams ir pirmuonims.
Dar kitaip pažvelgus, čia matome religinį žmogaus (ir proto) apibrėžimą besantį bent jau ne mažiau, nei teisingą (kitas klausimas – ar pakankamą?): žmogui suprantama Dievo sąvoka, skirtingai nei gyvuliui. T.y., pats šios sąvokos supratimas reiškia protingumą.
Erdvė spėlionėms ir sapalionėms
Čia pateikiau tik kažkiek semų pavyzdžių, kurie įdomesni dėl savo sąveikos su struktūrine kalbos ir civilizacijos dalimi, t.y., sąvokų, kurios laisvai galėtų neegzistuoti mūsų gyvenimuose, tačiau jų egzistavimas mūsų gyvenimus ir pačią visuomenę keičia labai kardinaliai. Kiek kardinaliai – manau, kad galime numanyti: du milijonai metų stagnacijos ir vos prieš kokius 10 ar 20 tūkstančių metų prasidėjusi kalbinė revoliucija.
Skaičiai, religija, laikas, asmeniškumas, kalba – tai sąvokos, kurių kiekvienos netekus, žmoniją ištiktų staigus žlugimas. Arba priešingai – tokią sąvoką atradus, beždžionžmogius staigiai supurtytų protinis sprogimas. Taigi, civilizacija šiuolaikiniu supratimu pagal bene seniausią tradiciją turintį literatūros šaltinį – Bibliją – tęsiasi kokius 6000 metų. Pagal archeologų kasinėjimų rezultatus – gal kiek ilgiau. Pavyzdžiui, gal kokius 10 ar 20 tūkstančių metų. O kas buvo iki tol? Kokios sąvokos mums trūko? Vienos iš pavardintų ar dar kažkokios? Nuo kurios sąvokos viskas realiai prasidėjo?
Žinoma, spėlionės apie tai, kada ir kaip žmonija atrado vienas ar kitas sąvokas – tai tik spėlionės, ne mažiau fantastinės už pasakas apie drakonus, jų negalėtume pagrįsti jokiais faktiniais duomenimis, o tik prielaidomis ir išvedžiojimais. Kita vertus, ar turime nors kokią nors alternatyvą, išskyrus bandymus dedukuoti pagal identifikuojamus bazinių (biologinių ar pan.) teorijų eksceptus, matomus šiuolaikinėje visuomenėje?
———–
Atnaujinta truputį: ponas Albertas Agejevas labai gerai užfiksavo porą tų dalykų, dėl kurių pas mane ir kabo visokie straipsniai neskelbiami, o paskui dar kažkaip mane išvadino. Jis čia teisus, tai aš porą dalykų pataisiau tekste: kad kam nors klausimų nekiltų, tai Noam Chomsky yra ne matematikas, o lingvistas, o anglų kalba, nors ir gavo šaknį iš prancūzų, visgi yra pakankama maišalynė iš belenko.
———–
* Konspirologiniai fufeliai tapo viena iš priežasčių, dėl kurių ilgai nenorėjau šio straipsnio skelbti. Jis dar 2009 pradėtas galvoti, 2010 parašytas, o dabar – tiktai truputį paredaguotas (visgi nesusilaikiau ir neprisiverčiau publikuoti kaip buvo). Jei kas nors mane po šito straipsnio vadins durniumi, tai bus teisus, nes iš viso šio reikalo matosi eksceptas aiškus ir banalus: KPŠ užėjo, kad tokius fufelius rašyt? Ir šitam klausimui, atrodo, nėra išskaičiuojamo sisteminio atsakymo, t.y., tai atitinka ekscepto kriterijus. Tiesą sakant, esu jau apie tuos kalbinius fenomenus rašęs kažkada, bet niekam buvo neįdomu.
** Su žmonių dauginimusi akivaizdžiai susijęs totalinis didžiųjų plėšrūnų išnykimas: jiems nėra vietos ten, kur gyvena homo sapiens. Net ir baisūs, nenugalimai atrodantys kardadančiai tigrai nyko, besiveisiant žmonėms, o paskutiniai buvo išnaikinti prieš kokius 10 tūkstančių metų – tuo metu dar labai retai apgyvendintoje Europoje. Tai buvo būriais medžiojantys plėšrūnai, savo didumu panašūs į lokius, tačiau visiški mėsėdžiai, galvoję, kad žmonės jiems yra tinkamas grobis. Kartu su kardadančiais Europoje buvo išnaikinti ir visokie urviniai liūtai bei hienos. O paskui juos – lokiai, vilkai ir kiti mažiau pavojingi žmonių konkurentai.
*** Noam Chomsky, kaip bebūtų keista, kadaise sužlugdęs Burrhus Frederic Skinner teorijas, paskui nei kiek ne menkiau nugrybavo į primityvizmo lankas, kalbėdamas apie genetinį pokytį, dėl kurio atsirado rekursiniai gebėjimai, t.y., tiuringinis mąstymas. Kad kalbinių gebėjimų yra įgimtų – tai neabejotina tiesa, tačiau vargu, ar galime daryti blaivią prielaidą apie tai, kad jie gramatiniai. Jie greičaiu semantiniai ir abstrakciniai. Ir įgimti ne tik žmonėms, bet ir gerokai paprastesniems padarams. Melo sąvoką, gebėjimą komunikacijoje skirti save nuo aplinkos, gebėjimą suprasti sąvokos sąvoką demonstruoja net ir šimpanzės, jei nuo mažens mokinamos žmonių. Kita vertus, Pirahã kalba demonstruoja, kad ir žmonės Chomsky teorijų kartais neatitinka tiek, kad vardan teorijos tenka neigti realybę.
**** Tas sąvokų konceptas labai gerai rezonuoja su Ana Wierzbicka natūralios semantinės metakalbos konceptu: pastaruoju atveju mums jau nereikia galvoti apie ženklinę kalbos evoliucijos pusę (bendrosios protokalbos teorija čia jau nereikalauja leksinių bendrybių), o tereikia analizuoti semantinę metasistemą, ant kurios jau statomi ženklų rinkiniai. Beje, savo esme tai jau artima kunda-lakunda idėjai, tik pastaroji eina dar giliau, tepalikdama pliką struktūrą, apvelkamą prasmėmis. Ir dar čia verta prisiminti fiziologinius semantikos aspektus.
***** Liaudiška traktuotė, esą tame Adomo ir Ievos išvaryme iš Rojaus esą yra kažkas apie seksą – elementariai nemokšiška, o ja tikintys matomai nei neskaitę Biblijos. Dievas pats pasako pirmiesiems žmonėms: „dauginkitės“. Bet tie vietoj to, kad tratintis, šie sugalvoja užsiimti tiesos paieškomis, priimdami tiesos pažinimo dovaną iš Šėtono. Gerais norais kelias į pragarą grįstas.
****** Kai sakau, kad vulgariai košmariška – tai būtent tą ir reiškia. Vulgari tiek, kad tiesiog košmariška. Ir košmariška tiek, kad tiesiog net vulgari. Melo sąvoka – amžina viso mąstymo bėda, kertanti per visur, kur tik galime pagalvoti. Ne veltui Šėtonas – tai melo įsikūnijimas.
******* Vambzdiec – tai taip ir supraskite, kad vambzdiec: melo sąvokos egzistavimas yra garantija, kad mūsų mąstymas yra klaidingas bet kurioje formuluotėje, kurios teisingumas gali būti tikrinamas, o išorinių teisingumo kriterijų nėra. Ir mums tenka su tuo gyventi.
******** Visokie budistai apie praregėjimus neretai panašiai ir šneka – kad reikia atsisakyti interpretacijos ir vertinimo. Galim prisiminti tą patį Rojų, iš kurio žmonės buvo išmesti. Čia, žinoma, mistiniai potyriai ir filosofiniai klausimai prasideda, dėl kurių bet kokį semiotikosna besigilinantį galima pavadinti bent nemenkai trenktu.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Įdomus skaitinys 🙂
Nu cia gal kiek ispatolo pavyzdys bet savaip paaiskinantis kiek kalba gal kada dave tai paskui prazude(ty ne kalba bet morale, kaip ismintis)
Every child has a god in him; our attempts to mold the child will turn the god into a
devil.
There’s a lovely Italian film directed by Federico Fellini, 8 1/2. In one scene there’s
a Christian Brother going out on a picnic or excursion with a group of eight- to ten-yearold boys. They’re on a beach, moving right on ahead while the Brother brings up the rear
with three or four of them around him. They come across an older woman who’s a whore,
and they say to her, “Hi,” and she says, “Hi.” And they say, “Who are you?” And she
says, “I’m a prostitute.” They don’t know what that is but they pretend to. One of the
boys, who seems a bit more knowing than the others, says, “A prostitute is a woman who
does certain things if you pay her.” They ask, “Would she do those things if we paid
her?” “Why not?” the answer came. So they take up a collection and give her the money,
saying, “Would you do certain things now that we’ve given you the money?” She
answers, “Sure, kids, what do you want me to do?” The only thing that occurs to the kids
is for her to take her clothes off. So she does. Well, they look at her; they’ve never seen a
woman naked before. They don’t know what else to do, so they say, “Would you dance?”
She says, “Sure.” So they all gather round singing and clapping; the whore is moving her
behind and they’re enjoying themselves immensely. The Brother sees all this. He runs
down the beach and yells at the woman. He gets her to put her clothes on, and the
narrator says, “At that moment, the children were spoiled; until then they were innocent,
beautiful.”
http://www.arvindguptatoys.com/arvindgupta/tonyawareness.pdf
O cia tai jau ir visai apie tai:
http://www.scribd.com/knlove786/d/5081386-summerhil
Gėrio ir blogio pažinimas. Bet interpretacija čia irgi galima tik tuo atveju, kai yra supratimas apie tai, kas yra gėrio ir blogio pažinimas. O supratimas apie tai, kad čia yra interpretacija apie gėrio ir blogio pažinimą yra galimas tik esant supratimui, kas yra interpretacija.
Dar vienas faktas tau i idomybiu taupykle: Australijos aborigenai, apsigyvene Australijoj pries 40 tukstanciu metu ir atsiskyre nuo visu kitu zmoniu, neturi savo kalboj zodziu „vakar“, „rytoj“, ar aplamai butojo/busimojo laiko, anot Bilo Brasono.
Darant prielaida, kad skaitei Orvelo 1984-uosius, pasakyk: ar naujakalbe butu galima laikyti kalba, ar ji jau butu „sudegraduota“ iki protokolo?
Industrinė visuomenė negalėtų egzistuoti, taip apribojus kalbą.
Čia greičiau vertėtų spėti apie multikalbą, kur viena dalis visuomenės turi kalbą, kuri apribota tiek, kad netinkama normalesnei analizei, tuo tarpu kita -- pilnavertę. Semantinis polimorfizmas, išlaikant vientisą ženklų sistemą.
O su Australijos aborigenais -- dėkui.
Panašiai ir Okeanijos salų gyventojai: neturi kairės, dešinės konceptų kalboje, užtat naudoja tokius junginus patrauk vakarinę koją į šiaurę ir panašiai. Orientacijai lauke padeda, bet uždaruose patalpuose yra tikra problema. Norint orientuotis reikia turėti vidinį kompasą galvoje.
Ar kairė-dešinė realiai paremta orientacija pagal šalis, ar visgi tai jų metafora?
Jie neturi koncepto: pvz ne vakarai yra kairė, o dešinė rytai, o pagal realias šalis- jei tavo ranka atsukta į pietūs, tai tavo ranka yra pietinė, jei ta pati ranka į šiaurę, tada šiaurinė.
Tokiu atveju taip, tada ne metafora, o pilnavertis substitutas. Esant tokiam suvokimui, asmens mąstymas turėtų būti įdomiai susietas su jo suvokiama pasaulio kosmologine sandara.
Antropologai tai aiskina kaip „bird view“ kompiuteriniuose zaidimuose. Tie zmogeliai save ir aplinka suvokia tarsi is paukscio skrydzio.
Nuoroda (kur man teko apie juos perskaityt): http://www.edge.org/3rd_culture/boroditsky09/boroditsky09_index.html (~nuo pirmo trečdalio pabaigos; grep Pormpuraaw, bet šiaip visas straipsnis įdomus).
Vedas uzmirsot.
Ne, neužmiršom. Tiesiog dabartinis mūsų pasaulio vaizdas visgi atitinka ne tiek tą tradiciją, kuri Vedose atspindėta, o tą, kuri atėjo per Bibliją.
Čia vėl galim pastebėti įdomų dalyką: kalbos pakankamai gerai mutuoja, kad galėtų perimdinėti viena kitos sąvokų sistemas. Taip semitų kalbas atstovaujanti pasaulio suvokimo sistema ėmė ir persimetė į indoeuropiečių kalbų nešėjus.
Bet tai labai jau plati ir kebli tyrinėjimų tema būtų -- kiek indiška tradicija perėjo į Europą. Spėtinai nemenkai (dievybių atitikmenys senoje mitologijoje pastebimi), bet kita vertus, bent dalis perėjimo buvo kažkur per Persiją ir Mezopotamiją, taigi, interferencija turėjo vykti irgi pakankamai seniai -- dar tais pat civilizacinio šuolio laikais, bent prieš kokius 3-4 tūkstančius metų.
Kita vertus, jei čia imsim kabintis į detales, tai užmiršim bendrą vaizdą, kuris kiek svarbesnis -- ne semitinėje ar arijų tradicijoje esmė, o tame, kad staiga kažkas tik dunkstelėjo ir išsklido per visą pasaulį.
Vienam straipsnyje radau įdomų paaiškinimą kodėl beždžionės negali kalbėti: „When apes use vocal
communication, they are almost always very excited, perhaps „too excited to engage in casual
conversation“ (Gardner, Gardner & Drumm 1989: 29)“
Gal užtektų uspakajoncų ir po poros metų turėtume talk-show, kurio host’as būtų stambus, gauruotas orangutanas?
Čia straipsnis: https://docs.google.com/open?id=0BzuHMtanUGd-TE1fSFdzRnpUTDg
O gal atvirkščiai: jos bendrauti ima dėl to, kad labai susijaudina? 🙂
Kažką panašiomis temomis esu skaitęs. Man atrodo, tas staigus kalbos, kultūros šuolis madinasi „appearance of modern human behaviour“.
Šiaip papraščiausias kalbos poveikio suvokimui pavyzdys būtų parodyti žydrą daiktą anglakalbiui. Jam nelabai būtų skirtumo tarp žydros ir mėlynos, abi spalvos būtų „blue“ ir geriausiu atveju žydra jam bus atspalvis, o ne nauja spalva.
Dėl žydros -- jie mato ją, kaip tarpinę tarp mėlynos ir žalios. Didesnė dalis pavadina šviesiai mėlyna, mažesnė dalis -- šviesiai žalia, o tie, kurie labiau su dezainais turi reikalų -- mėlynai-žalia.
Tiesa, paskutiniu metu pas juos atsiranda ciano sąvoka, t.y., kažkas jau artimesnio žydrai. Bet čia jau pamatome atskirą atvejį: daugelis lietuvių, pamatę cianą, sako, kad čia žydra. Nes irgi nežino pavadinimo.
Nzn nzn del tu blue. Zodziu atspalviams jie turi kruva. Buvau rades puslapi, kur > 200 atspalviu buvo ivardinti angliskai.Kitas reikalas -- individo gebejimas tuos atspalvius tiksliai identifikuoti ir dar parinkti tam atspalviui atitinkama zodi.
Ar tamsta norite kokybinius skirtumus matuoti kiekybiškai?
Pavadinimų atspalviams galima prigalvoti belenkiek. Kitas reikalas -- įprasti, visiems suprantami ir žinomi spalvų pavadinimai. Kokia nors rugiagėlių spalva -- tai vienas iš belenkiek visokių atspalvių, kiek galim prisigalvoti, o vat mėlyna -- tai jau aiški spalva, kuri visiems suprantama.
O cia jau tautos/mentaliteto/istorijos klausimas.Kokiems nors japonams istoriskai buvo budinga skirstyti rangus spalvom pazymint (matyt net ir karate gradacija kazkaip su tuom susijus). T.y tiesiog manau kad vienoms tautoms del vienokiu ar kitokiu priezasciu buvo svarbiau skirti didesni atspalviu skaiciu negu kitoms (ala Twelve Level Cap and Rank System).(Arba kimono dekoracijos buvo keiciamos kiekviena menesi pagal tam tikras taisykles). Kitaip niekaip negaliu paaiskint tokio dideliu spalvu ir atspalviu detalumo kaip ala: http://en.wikipedia.org/wiki/Traditional_colors_of_Japan
Kažkuriais atžvilgiais daug kas paprasčiau čia gali būti. Juoba, kur sistema sudėtinga, tai ir jos kilmė nesunkiai atsekama ir paaiškinama.
Kita vertus, formalios sistemos (kaip minėta japoniška) visgi nevertėtų painioti su visuotine. Plg., europiečių dailininkų naudojamą spalvinę terminiją, kurios normalus žmogus ir nesuprastų, nes pagrindinei daliai žmonių tokie žodžiai, kaip ultramarinas ar ochra nieko nesako.
Nuo tam tikros ribos, kai spalvų apibrėžimų ir išskiriamų atspalvių daugėja, jos pradedamos skirstyti detaliau, kaip atspalviai, kurių kiekis staiga pasidaro didžiuliu. Tai būna susiję su dailės išsivystymu, o taip pat religija ir valdžia -- pastarosios dažnai mėgsta spalvinius simbolizmus.
Senais laikais spalvų skirstyme būdavo pasiremiama kokiu nors daugiau ar mažiau maginiu įsivaizdavimu, kaip kad Niutono bandymas prilyginti šviesos spektrą oktavai su septyniais periodais.
Japonų atvejis -- labai įdomus, tai daug šimtmečių augusi tradicija, kur laiks nuo laiko tekdavo kokią nors spalvą padalinti į porą atspalvių pagal kokius nors rangus. Kita vertus, kai kurių minimalių panašumų ir Europoje buvo -- purpuras ilgai būdavo rezervuojamas karaliams, geltona -- bepročiams ir pan.. Visgi japoniškas variantas turi aiškius ženklų sistemos bruožus, kur prasmės labai konkrečios. Tai tikrai įdomu.
Beje, labai didele dalimi būtent spalvomis remiasi universalios prokalbės teorijos viena atšaka, kur bando atkasti minimalų semų rinkinį: spalvos priskiriamos kalbiniams universalams. Iki tam tikro gana saikingo skaičiaus spalvų (gal kokių ~5) eina labai konkrečiai viskas -- pvz., jei yra bent vienas spalvos pavadinimas, tai yra būtinai raudonas (t.y., raudona -- pirma identifikuojama spalva).
Vienas neurologinis momentas, pacituosiu originala, kad ko nors neprarasti vertime:
In 1976, the American psychologist Julian Jaynes proposed that until late in the second millennium B.C.E. humans had no introspective consciousness, and that instead their minds were essentially divided into two, with their left hemispheres following the commands from their right hemispheres. These commands, in the form of auditory hallucinations were interpreted as voices from the gods. (Jaynes J., 1976 The Origin of Consciousness in the Breakdown of the Bicameral Mind).
Cia kol kas teorija o ne patvirtintas faktas, bet manau lengvai suderinama su tamstos straipsniu: pirmiausia zmones ismoko skaiciuoti (galima ismokyti papugas), veliau atsirado laiko suvokimas, o dar veliau -- saves suvokimas. Tada zmogus save pasistate i visatos centra (juk panasus i Dieva), ir ten laikesi realiai iki Galilejaus ereziju.
Lyginti verta su gyvūnais. Gyvūnai girdi balsus? Kai kurie gal ir taip (nes haliucinacijos ir jiems būna), bet normos atveju -- neturėtų.
Kita vertus, norint išgirsti komandas balsu, reiktų pirma atitinkamą kalbą išmokti.
Slyshit zvon, no neznajet gde on. Mes, gerbiamasis, kol kas nesusisnekam. Jum kalba atrodo svarbu, man -- zmogaus padargai, kurie kaip tas kiausinis, turi buti pries vista. Kas, kad tai ne vistos kiausinis.
Arba tamsta labai nerišliai šnekate, arba tamsta labai nerišliai įsivaizduojate, kas yra kalba.
Abu, pirmas nes truksta issilavinimo kad suvirskinciau visus tuos „meta“, antras, nes man atrodo kad tamsta esat salininkas to ka Neal Stephenson aprase knygoj „Lavina“ (Snow Crash) -- kai kalbos pagalba galima paveikti smegenis. Man kalbos vaidmuo atrodo daug maziau svarbus. Nes zodziais nupasakoti mes galime tik maza dali to, kas vyksta mumyse. Pvz. laiko tekmei jausti zodziai niekaip nepades, o muzikos melodija gali zmogui leisti tiksliai sekti laika (cia pavyzdys: http://blog.syracuse.com/healthfitness/2008/10/music_to_do_cpr_by.html)
Taigi, ponas RascaLT, tamsta sakote, kad nesuprantate, bet nesutinkate, nes manote, kad tai, ko nesuprantate, netiesa, nes to nesuprantate ir su tuo nesutinkate.
Taip pat tamsta nežinote, kas tas per daikc yr kalba, bet ginčijatės, kad ji negali paveikti smegenų, nes taip maždaug įsivaizduojate tą poveikį -- nelyg plaktuku per pakaušį.
Taigi, aš jus nurašau.
ok, pradedam nuo pradziu -- bukit toks geras, duokit KALBOS apibrezima. Arba nuoroda i ji.
Tamsta esate tingus ir išsikalinėjate. Tai nekelia tamstos mano akyse, nes tai būdingas idiotų bruožas -- ne ieškoti žinių pačiam, o laukti, kol kažkas jas pateiks ant lėkštutės. Taip gautos žinios pro vieną akį įeina, o pro kitą išeina, nepasilikdamos galvoje.
Taigi, tamstos šitas klausimas -- pakankamas pagrindas banui, tarp kitko. Kita vertus, aš esu labai malonus, todėl tamstai atleisiu. Vienintelį kartą.
Kalba yra ženklų ir prasmių sistema, turinti taisykles (gramatiką), teikianti galimybę rišti prasmes su reikšmėm per ženklus ir duodanti galimybę konstruoti naujus prasminius ir reikšminius konceptus pagal gramatines (ar semantines) taisykles.
Kaip matote, normaliame apibrėžime nėra jokio sąryšio su kalbėjimu: šis tėra vienas iš atvejų. Tarp kitko, kai mes čia susirašinėjame, mes kalbame nekalbėdami (t.y., nevokalizuodami) -- pakanka, kad naudojame tam tikrą ženklų (ženklai -- tai ne abėcėlė, o žodžiai) sistemą, per kurią perduodame viens kitam informaciją 🙂
„Issikalinejimas“ isejo naturaliai, netaikiau specialiai jums.
Jei jau kalba tokia svarbi -- kodel neregiui neuztenka kad jam pasakotu apie tai ka galima matyti aplinkui zodziais (kad ir kiek pasakotum, neuztenka), bet jei jam elektrodais prie liezuvio prijungia video kamera, jis per savaite-kita ismoksta zaisti futbola ar lipti i kalnus?
Taigi, ponuli, tamsta dabar imkite ir perskaitykite dar kartą, kas parašyta tamstai aukščiau atsakyme. Ir paskui dar kartą. Maždaug dešimt kartų, su meditavimais apie tai, kas gi visgi yra kalba.
Jei labai stengsitės, tai suprasite savo klausimo absurdą. Ir suprasite, kodėl tamstą išvadinau tingiu ir išsikalinėjančiu: todėl, kad tamsta prašote sukramtytų žinių, o vos tik jas gavęs, momentaliai iškratote iš galvos ir vėl klausiate to paties.
Susiimkit. Kalba tai ne kokia bybienė -- suvokti dalyko, kuriuo mąstote, galią -- tai ne tas pat, kas būlką valgyt.
Cia mes issipletem apie pirma mano komentaro dali -- kur smegenyse uzuot girdeje balsa BE KONTROLES, susijungus pusrutuliams gavome priemones samoningai keisti tam, ka vidinis balsas sako. Zodziais, ketvirto lygio kalba. O kamera prijungus prie liezuvio ir pasiuntus onofa, smegenys pacios pasidarys kompiliatoriu.
Kaip del antros mano komentaro dalies -- mes galime zinoti, kaip vystesi kalba pirmiausia is ivairiu izoliuotu aborigenu, kurie atsiskyre nuo bendros populiacijos skirtinguose issivystymo etapuose ir savo prokalbes atnese mums, antriausia -- is kudikiu, kurie vystydamiesi parodo kokiais sluoksniais kalba sukuria mumyse prasmes. Tu sluoksniu eiliskumo dirbtinai sumaisyti nesigauna. Pvz. sakyti NE vaikai ismoksta daug anksciau, negu meluoti. Jusu straipsnyje man rodosi supinti sitie du dalykai.
Žinoti iš visokių izoliuotų aborigenų ir vaikų negalim. Galim tik spėti. Chomsky Nemažai ta linkme dirbo, tik nuėjo į biologijas savo prielaidose. Čia įdomus klausimas: kiek matematiškai galimi vieni iš dalykų be kitų iš dalykų. Pvz., laiko suvokimas be melagingumo suvokimo.
Nors pvz., neigimas ir melagingumas -- čia jau paprasčiau: viena kyla iš kito. Negalime turėti melagingumo sąvokos be neigimo sąvokos.
Daugiau atsakymo lygmenu neleidziama komentarams -- tai gal prisikapsciau pakankamai giliai:
Jusu straipsnio prielaida kaip as ja perskaiciau: zmogus kaip zmogus, su rankom kojom, ir tada bum -- dzen blyksnis. Daejo, grazus lietuviskas zodis, kaip susiresti civilizacija.
O as griztu prie savo daineles: jei kalba pati save generuoja, ir tik laiko klausimas, kada ji isspress pries ja ar jos neseja esancias problemas, tai vat butent to laiko reikejo, kad kalba save formuodama keistu smegenu sandara ir jungtis tarp neuronu, ir vat kai gavom pakankamai geros architekturos smegenis, ir dzen blyksniai pradejo ateiti mums laiku, o ne 40ies metu, iki kuriu isgyvendavo tik isskirtiniai urvu dailininkai, tada mes paziurejom viens i kita, virs galvu uzsidege lemputes, ir pradejom statyti civilizacija.
Fiziologinės teorijos čia yra perteklinės. Pakanka gebėjimo manipuliuoti abstraktais. Įrankių kūrimas reikalauja abstrakcijos. Pagal radinius -- tai yra nuo homo habilis laikų, t.y., 2 milijonai metų.
O dėl to, kaip kalba keistų smegenų sandarą -- čia jau tamsta kažkokias kalbate Lamarck tipo teorijas.
Kuo grindziat, kad perteklines?
Bezdziones kai kurios taip pat valdo irankius, suvokia save, turi ilgalaike atminti ir priezasties-pasekmes supratima. Bet civilizacijos taip ir nesukuria. Mano saltinis cia: http://www.radiolab.org/2010/feb/19/kanzi/
Del pokyciu smegenyse -- teniso treniruotes: kai mokomes, reikalingi trenerio zodziai ir taisykliu rinkinys, patys sau po nosim dar pasikartojam. Bet kai zaidzia profai, jie negalvoja samones lygiu -- viskas veikia gerokai uz snekamosios kalbos ribu. Nes samone su savo metataisyklemis per leta. Civilizacijai taip pat vis dar per leta, todel zodziais Breiviko neikalbesim myleti zmoniu.
Beždžionės nemoka daryti kompleksinių (iš kelių dalių sudarytų) įrankių, kita vertus riba tarp beždžionės ir žmogaus nelabai aiški. Ypač mąstymo gebėjimų riba.
O tamstos kalbų apie biologiją perteklinumas labai paprastas: aš vat galėčiau tarti, kad tamstos nesupratimas yra susijęs su tamstos kokiu nors genetiniu nepilnavertiškumu, kurį galima išoperuoti -- tai būtų biologinė sudedamoji visame gražume.
Deja, tamstos galvoje čia veikia ne biologinė yda, o tiesiog žinių trūkumas.
Čia tamstai reiktų tiesiog skirti genetinį paveldėjimą nuo įgyjamų savybių. Čia yra labai aiški riba. Ir kai tą pagausit, tai apstosit čia lamarkizmus skleist.
Va cia jus ponuli jau ne viska zinot. Labai siulau perskaityti http://www.eagleman.com/incognito, galiu net popierine knyga duoti jei noro atsiras.
Panašu, kad tamstą kamuoja kažkokios kognityvinės problemos, nes temoje apie kalbą, savo fiziologinių pezalų negebat atsisakyti ir kartoti jų neapstojate.
Aš tamstą ta proga siunčiu naxui, o jei ginčysitės -- išbaninsiu. Ir už lamarkizmą išbaninsiu, ir už skinerizmą irgi išbaninsiu. Todėl siūlau dabar į ten eiti savanoriškai ir tyliai. Nes dasiprašėt.
Čia jums bus demonstracija, kad be visokių ten neurofioziologinių fufelių, o grynai informaciniu mygtuko paspaudimu, tamstos pezalai virs tamstos elgsenos pokyčiais.
„pakanka, kad naudojame tam tikrą ženklų (ženklai — tai ne abėcėlė, o žodžiai) sistemą, per kurią perduodame viens kitam informaciją“ -- jau atsimenu kazkada kilometrine diskusija, kur as teigiau kad tai tera protokolas. (Likome prie savo nuomoniu.) T.y. standartizuotu proceduru (cia vadini „tam tikra zenklu sistema“) reguliuojanciu informacijos apsikeitima tarp 2 individu. T.y neisivaizduoju komunikacijos be protokolu.
Visgi sis mano komentaras -- perteklinis. Gaila fyckos editinimo ner.
Jūsų manymas, kad tai tėra protokolas ir viskas -- tai tėra jūsų nepakankama kompetencija. Per tiek laiko galėjote išsiaiškinti, kas yra Tiuringo mašina ir kuo ji skiriasi nuo atitinkamų kriterijų netenkinančio protokolo.
Aš nepamenu, kada pradėjau skirti sąvokas „aš“ ir „tu“, bet pamenu kaip pradėjau savintis kitą kalbą (rusų, nes vaikystė sovietiniuose Druskininkuose), aš kurį laiką nesupratau, kad kalbu dviem kalbom, tiesiog žinojau, kad su vienais žmonėmis turiu kalbėti taip, o su kitais kitaip, man tai buvo viena kalba:) Painiavos buvo su panašiais žodžiais „vorai“ „воры“, arba neskyriau „петь“ „пить“ ir dar daug visokių… ir sukeldavau suaugusiems daug juoko, o tautinę priklausomybę jau sukūrė aplinka, nes girdėjau, kad esame „mes“ ir yra „jie“, kad „mes“ ne tokie, kaip „jie“…įdomu kartais palandžioti po atmintį:))
O kad istorija yra interpretacijų rinkinys, tai supratau senokai, nereikia net skaičiuoti milijonus metų, užtenka žvilgtert 20 metų atgal:)
P.S. ir kodėl jūs (ir ne tik jūs) paaiškinimus ženklinate žvaigždutėm, o ne skaičiais, mano mažas monitorius ir man sunku suskaičiuoti keturios ar penkios ten žvaigždutės :))
Aš dar nesugalvojau, kaip paaiškinimus ženklinti kitaip, bet man kelia nemažai džiaugsmo bjauri mintis apie tai, kaip skaitytojai skrūlina pirmyn-atgal ir kankinasi. Aš tą mintį iš mažens atsimenu, kai būdavo knygose gale paaiškinimai ir reikdavo vartyt pirmyn-atgal, užsiknisant negyvai. Tai mano kerštas visuomenei.
O dėl dvikalbystės -- tai velniškai įdomus dalykas, kuris ne tiek jau ir plačiai tyrinėtas. Dvi kalbos gali turėti ir skirtingus žodžių rinkinius, ir skirtingas gramatikas, bet žmonės geba dinamiškai persijunginėti netgi vieno sakinio ribose.
Bet štai kai tas pats ženklas turi dvi visai skirtingas prasmes -- gauname labai įdomius, dvimačius semantinius laukus. Ir jie kažkaip veikia. Kita vertus, panašių dvimačių laukų galima atrasti ir pavienėje kalboje. Tai gana daug leidžia spėti apie kalbos sandarą: prasmė su ženklu rišasi labai smarkiai.
Grynai techninis komentaras: žinau kaip kovoti su Rokiškio žvaigždutėmis.
Reikia tą patį straipsnį atsidaryti kitame tabe ir nuskrūlinti apačion. Skaitai viename tabe, pamatai žvaigždutę -- skaitai kitame tab’e, pasižymi perskaitęs (select) sekančią žvaigždutę ir eini skaityti pirmojo tabo. Metodas labai padeda, kai belekiek žvaigždučių atsiranda -- nereikia jokio skaičiavimo. Čia kol Rokiškis nepakvaiš galutinai ir nesumaišys apačioje žvaigždučių vietomis.
Hrmz. Tai reiškia, kad man jau laikas ieškoti visgi kito kažkokio metodo, nes dabar jau šitas, reiškia, neveikia. Ką padarysi.
Aš, žinoma, labai atsiprašau. Bet aš už visuomenę ir pozityvumą.
>Aš dar nesugalvojau, kaip paaiškinimus ženklinti kitaip, bet man kelia nemažai džiaugsmo bjauri mintis apie tai, kaip skaitytojai skrūlina pirmyn-atgal ir kankinasi. Aš tą mintį iš mažens atsimenu, kai būdavo knygose gale paaiškinimai ir reikdavo vartyt pirmyn-atgal, užsiknisant negyvai. Tai mano kerštas visuomenei.
O numeracija arba atributas „title“ netinka?
http://www.w3schools.com/tags/att_standard_title.asp
Ponas Anonimini Baily, aš čia straipsnius rašau, o ne programuoju kažkokius kodus.
Paveikslėlyje nesugebėjau rasti estų ir suomių kalbų. Necivilizuoti? 😉
Estai ir suomiai yra iš kitos kalbų grupės -- ugrofinai. Kaip ir vengrai. Tiesiog indoeuropiečių kalbos -- labai neblogai ištyrinėtos ir turinčios pakankamai senų rašto reliktų, kad galėtume pagal jas spėti apie tai, kiek laiko jos vystėsi. Todėl ir pateikiau tą paveiksliuką.
Na, straipsnis tai „turbo“. Čia ir stogą nuraut gali 🙂
O štai vienas pastebėjimas. Kada čia pas mus paskutinis ledynmetis baigėsi? Prieš 10-15 tūkst.m.? Ir iškart prasidėjo spartus žmonijos vystymasis. Yra priežastinis ryšys? Gal taip, o gal ir ne.
Holocenas prasidėjo maždaug prieš 12 tūkstančių metų. Taip, tai koreliuoja. Bet vystymasis kažkodėl nevyko iki tol. O tų atšalimų-atšilimų visokių tai gyvas galas yra buvęs iki to laiko. Ir tie atšilimai-atšalimai -- visgi Šiaurėje.
Galim tik spėti, kad labiau pietuose gyvavę žmonės (kokiame nors Tarpupyje ar Indo slėnyje) nelabai net įtarė, kad kažkur ledynmečiai vyksta.
Beje, civilizacijos apraiškų atsiradimas įtartinai gerai koreliuoja su paskutinio ledynmečio pabaiga, ir kaip tyčia, didžiuliai plotai tapo itin derlingi, tačiau visas įdomumas, kad po kurio laiko daug kur pamažu prasidėjo dykumėjimo procesai.
Tokioj aplinkoj žmonės turėjo itin gerą stimulą tobulinti savo įgudžius, tame tarpe ir komunikavimo.
Didžiųjų senovės civilizacijų atsiradimas labiausiai siejasi su labai konkrečiomis geografinėmis zonomis, kur yra reguliarūs upių potvyniai žemumose, išnešiojami per visur derlingi dumblai ir paskui sekantys auginimo periodai.
Šitas cikliškumas įveda laiko sąvoką taip maloniai, kad norom nenorom žmonės ima galvoti apie „dabar“ ir „ateity“.
Šiaurės tautoms tai dar svarbiau: tai jau ne šiaip sotumo klausimas, o klausimas, ar liksi gyvu per žiemą, jei vasaros metu nesusiprasi apie ateitį galvot.
Spėju, kad čia suveikė keli veiksniai iš karto. Gali būti, kad žmonės išlavino savo kalbą ir mastymo gebėjimus gerokai anksčiau, nei pasibaigė ledynmetis. Tačiau ledynmečio pabaiga neabejotinai turėjo pagreitinti įvykius. Tą rodo, kad ir toks faktas -- indėnai savo civilizacijas pradėjo kurti tik su kelių tukstančių metų pavėlavimu, tačiau vis tiek tai įtartinai mažas laiko skirtumas lyginant su tais 100-200 tūkstačių metų nuo šiuolaikinio žmogaus atsiradimo, tačiau pakankamai didelis skirtumas, jei imti laiką nuo ledynmečio pabaigos. Reiškiasi, žmonės buvo daugmaž pribrendę civilizacijai, nesvarbu, kokioje vietoje jie gyveno -- tik matyt anskčiau nebuvo pakankamai gerų vietų civilizacijai plėtoti.
Kiek atsimenu, tenykštes civilizacijas sudariusios žmonių bangos persikėlimas į Ameriką vyko prieš kelioliką tūkstančių metų, t.y., visai neseniai.
Yra toks dar dalykas: jei jau turi tinkamų sąvokų rinkinį ir jį pleti, tai elementariai negali nenueiti tam tikru keliu. Pvz., jei žinai, kas yra trikampis, negali nedasigalvoti iki keturkampio. Arba jei užsiimi branduolio fizika, tai negali išvengti atominės bombos idėjos.
Gali būti, kad panašiai ir tos civilizacijos paskui augo paraleliai. Gal tiesiog pakako turėti supratimą, kad yra žodis ir kalba, o jau iš to imdavo darytis didesnės visuomenės, kurios galų gale sukurdavo raštą.
bet juk dabar didziausias zmonijos prieaugis yra silpniausiai ekonomiskai issiivysciusiuose regijonuose
O vat apie šitą reikalą pas mane kabo dar vienas straipsnis, irgi nedabaigtas -- iš tų, kur tingiu praredaguot normaliai.
Čia jau yra kita problema, kai per didelis protas ilgainiui perspaudžia smegenis ir ima blokuot dauginimąsi.
teiginys: „galime neigimą suformuluoti bet kokiam teiginiui“ manau cia yra didense problema
Nereikia tų problemų lyginti. Čia ne konkursai kokie. Įdomūs tiesiog priežasčių-pasekmių ryšiai.
Все религии учат, что начало творения есть звук. Без сомнения, то, как это слово употребляется в нашем повседневном языке, есть ограничение того звука, который предполагается в писаниях. Язык имеет дело со сравнительными предметами, но то, что не может быть сравнимо, не имеет имени. Истина суть то, что никогда нельзя высказать; а мудрецы всех времен говорили то немногое, что они были в состоянии выразить наилучшим образом. Музыка вселенной есть фон для маленькой картины, которую мы зовем музыкой. Наше чувство музыки, наша привязанность к музыке показывает, что существует музыка в самой глубине нашего существа. Музыка стоит за работой всей вселенной.
Музыка есть не только величайший предмет в жизни, но она есть сама жизнь. Хафиз, великий и прекрасный суфийский поэт Персии, сказал: “Многие говорят, что жизнь вошла в человеческое тело с помощью музыки, но истина заключается в том, что жизнь сама есть музыка”. Что заставило его сказать так? Он ссылается на легенду, существующую на Востоке, которая рассказывает о том, как Бог создал статую из глины по образу Своему и попросил душу войти в нее; но душа отказывалась быть заключенной, поскольку для нее естественно свободно летать и не быть ограниченной и привязанной к какому-либо качеству. В конце концов, душа так и не пожелала войти в эту темницу. Тогда Бог попросил ангелов сыграть ей их музыку, и когда ангелы заиграли, душа была приведена в экстаз, и через этот экстаз, для того, чтобы сделать музыку более ясной для себя, она вошла в это тело. И рассказывают, будто Хафиз сказал: “Люди говорят, что, услышав эту песнь, душа вошла в тело; но в действительности душа сама была песнью!” Это прекрасная легенда, но еще более прекрасна ее тайна. Интерпретация этой легенды объясняет нам два великих закона. Первый заключается в том, что свобода есть природа души, и для души вся трагедия жизни состоит в отсутствии этой свободы, которая присуща ее изначальной природе; а другая тайна, которую эта легенда открывает для нас, есть то, что единственная причина, почему душа вошла в это тело из глины, или материи, — это чтобы испытать музыку жизни и сделать эту музыку ясной для себя. (с)
для того чтобы понять назначение языка, надо понять назначение человека и то из чего он состоит. понять его физиологическую и душевную-духовную природу. утрата ментального общения привела к поиску других форм -- жестов, звуков и речи. можно предположить в будущем коммуникацию с помощью компьютеров и символов.
arba kitaip ?
http://www.forumklassika.ru/showthread.php?t=33966
Vat klausimėlis: aš aišku bemokslis, visų tų meta bei tiuringų visai nežinau/negirdėjau. Ale man vis įtarims, kad maždaug tas pačias išvadas gaunu ir parasčiau (nu gal ne paprasčiau, gal tiesiog man taip patogiau, taip gavos man): aibių teorija; aibės neįmanoma aprašyti neišeinant iš aibės ribų. Na ir jau turim, kad visokios ti ekonomikos beigis kalba, protas, mastymas, visuomenė, žmogus ir t.t. ir pan. yra neaprašomos (taigis ir neišsprendžiamos). Nu a kad tokiose aklavietėse siena galvos nedaužyt žmonija susigalvojo filosofiją, kurios viena iš funkcijų ir yra pažvelgti į tai kiek plačiau.
Su aibių teorija nėra viskas išspręsta. Ten pradeda lįsti aritmetinė problematika. Georg Cantor diagonalinis argumentas čia išlenda, visame gražume pademonstruodamas problemą: mes galime apibrėžti metodą, kaip apibrėžti seką, kurios nebus begalinėje sekoje begalinių sekų.
labai patiko. dekui.
Ačiū už straipsnį.
Cituoju: „Aš negalėčiau pasakyti, ar įmanoma metateorija, kurioje nenumatytas neiginys, tačiau palikta galimybė įprastos metateorijos egzistavimui. Bet aš abejoju, ar tai įmanoma.“
Pasirodo, kad įmanoma, su didelėmis iš to išplaukiančiomis išvadomis. Esmė ta, kad mūsų protas kaip savaime suprantamą priima tai, kad yra du priešingi elementai, t.y. pliusas ir minusas, gėris ir blogis ir t.t. Turime atitinkamą matematiką. Pasirodo galima paimti daugiau nei du priešingus elementus ir tuo pagrindu išvystyti pilnavertę matematiką ir t.t. Čia tokios matematikos aksiomos:
http://www.mudrec.us/index.php?title=%D0%9F%D1%80%D0%BE%D0%B8%D0%B7%D0%B2%D0%BE%D0%BB%D1%8C%D0%BD%D0%B0%D1%8F_%D1%81%D0%B8%D1%81%D1%82%D0%B5%D0%BC%D0%B0_%D0%B0%D0%BA%D1%81%D0%B8%D0%BE%D0%BC
Visa tai gimsta iš bandymo ne tik naudotis protu, kaip mąstymo instrumentu, bet bandymo suvokti kaip jis dirba, jo meta principus. Pasirodo tą galima padaryti ir net moksliškai tiksliai išreikšti. Pasirodo, kad dualumas nėra išorinės realybės riba,…
Pabandykite ant tos sistemos suskaičiuoti, kiek bus 2+2.
Ačiū už straipsnį.
Kai ką kiek kitaip matau. Dėl kalbų-skirtingumo panašumo. Manau kad lietuvių ir anglų kalbų laikų sistemos gana panašios, savo vartojamais laikais (tik tų laikų svarba ir vartojimo dažnumas, bei raiškos priemonės – gramatinės konstrukcijos skirtingos, taip kad tuo požiūriu laiko suvokimas skirtingas). Dar daugiau – manau kad lietuvių kalba funkciškai savo gramatika (veiksmažodžio gramatinių formų įvairovė + priešdėlio įtaka laiko tęstinumui-baigtinumui) funkciškai įgalina reikšti ne mažiau laikų (http://rokiskis.popo.lt/2011/11/01/buti-klausimas/)negu anglų kalba. Tik praktiškai jie galbūt nėra svarbūs ir vartojami (įdomu kiek praktiškai ir taisyklingai pačių anglų yra vartojami tie jų visi sudėtingieji laikai). Bent jau man buvo nesunku mokytis anglų kalbos laikų (yra lietuvių kalboje ir perfekto visos formos (esu buvęs Palangoj, buvau sutikęs draugą, būsiu vertinamas ir tt. ir pan), ir tęstinio-baigtinio laikų priešprieša, kuri šiuo metu, mūsų akyse keičia raiškos priemones [kam labai priešinasi kalbininkai, nes kinta visa veiksmažodinė sistema] ir iš priešdėlinio būdo kinta į priesaginį (važiavau iš kiemo vs išvažinėjau iš kiemo, aunuosi vs nusiavinėju/apsiavinėju), bet tikiu kad šie tęstinio laiko būdai gali laisvai sugyventi (pjausiu žolę – nupjovinėsiu žolę – antru atveju nesąmonė, bet apžiūrėsiu pirkinį ir apžiūrinėsiu pirkinį – sąmonė abiema atvejais).
Dar apie laiko krypties suvokimą yra rašęs G. Beresnevičius, ateitis už nugaros (už metų, after a year), praeitis – priekyje (prieš metus, before a year), čia jau slavai yra persukę modelį (ateitis priekyje через год, o praeitis – už nugaros -- год назад).
Manau daug skirtingesnė anglų kalboje yra lietuvių kalbai (ir lietuvio mąstymui bei suvokimui) nebūdinga artikelio funkcija. Artikelius tai sunku mokytis daugeliui mūsų, anglų kalboje, kiek girdėjau ir vokiečių kalboje – tai vienas sunkiausiai lietuviui išmokstamų dalykų taisyklingai vartoti. Na šiek tiek galima prilyginti kaip artikelio dalinį funkcijos atitikmenį lietuvių kalboje (bet vėlgi skirtingą) įvardžiuotines būdvardžių formas (kurios savo ruožtu nėra labai paplitę, ir jei buvo kada ėmusios rastis, tai dabar jau benykstančios).
Anglų kalbos laikai turi vieną labai įdomų skirtumą -- imperatyvumą. Tiesioginio ekvivalento, kuris pasakytų skirtumą tarp shall ir will lietuvių kalboje lyg ir nėra.
Kita vertus, normaliai yra trys: praeitis, dabartis ir ateitis, o jau sudėtingesni atvejai -- tai variacijos. Bet čia ir yra įdomu pabandyti įsivaizduoti, kokie gaunasi skirtumai, pvz., suliejus praeitį ir dabartį į vieną laiką. Arba dabartį ir ateitį į vieną laiką.
Beje, estų kalba neturi normalaus būsimojo laiko, jis yra planinis tiktai. T.y., svajonės yra dabartis, o ateitis -- konkrečiai planuojami dalykai, kurie bus labai konkrečiai. Kažkiek primena anglišką imperatyvumą.
Taip, šitą tai pražiūrėjau. Čia skiriasi lietuvių ir anglų kalbos ir mums sunku suvokti šį skirtumą.
„jeigu tam tikra problemos formuluotė, ją išsprendžianti, yra vienintelė arba tos vienintelės pilnavertis atitikmuo, tai neiginių (kitaip tariant, melo ir nesąmonių) kiekis gali būti bent kardinaliai didiesnis, o sistemos, kuriai priklauso problema, griuvimas įgyvendinamas, įvedus melagingą (skaityk: prieštaringą) teiginį net ir su problema nesusijusiame taške vien per atgalinę rekursiją su bendru jungties tašku, kuris neišvengiamas, jei sistema yra vieninga.“
Jei į kalbą žiūri ne kaip į uždarą sistemą su baigtinių (kad ir TŽŽ) sąvokų baigtiniais deriniais, o kaip į ištisą prasmių ir verčių sistemą, kurioje kiekvienas žodis turi nuo jos priklausomą funkciją ir prasminį svorį kaip nestabilų, nebaigtinį, galintį ir save mokyti, ir iš tos pačios sinergijos gebantį kurti naujus dalykus, tai kaip čia atsiranda “vienintelė” ir ką reiškia “vienintelis pilnavertis atitikmuo”? Ar turi omeny čia kokį nors hipotetinį laiko momentą ar kaip? Nes nesupratau.
Ir dar dėl neigimo. Man tai atrodo, kad neiginiais konstruojami teiginiai yra saugesni (turint omenyje tikslumą), nei teigiantys teiginiai. T.y. aš, pavyzdžiui, čia naudoju tą patį Saussure, kuris, jei gerai pamenu, teigė, kad sąvokos konceptas, mentalinis vaizdas (žymimasis) neturi tiesioginio ryšio su esiniu, materealu (žymuo), o pažymėjimas priklauso nuo kultūros nustatomo ryšio (o jis atviras, visaip keičiasi ir t.t.) struktūros tarp žymimojo ir žymens, o ženklo (žymuo + žymimasis) vertė nustatoma tarp to ženklo ir kitų ženklų sistemoje, todėl ženklo prasmė yra labiau apibrėžiama kuo jis nėra, o ne kuo jis yra. Ir nors šitaip kalbėti norint susikalbėti nėra efektyvu (nes laiko, kantrybės ir kitokie resursai nėra neriboti), tačiau kai galvoji kaip veikia dalykai, neiginiais (panašiai kaip ir per abejonę, tačiau abejojant lyg ir nei teigi, nei neigi) formuoti mintį gaunasi geriau, nes išeina labiau fraktalas.
O šiaip tai, Rokiški, man tai išsprogdino smegenis šitas tavo tekstas ir vos neapsiverkiau iš džiaugsmo ar tai dėkingumo ar nežinau ko. Jaučiu aš grįšiu prie jo nežinau kiek kartų dar gyvenime, nes jis gilus, sunkus, o aš, aišku, dar ne viską supratau; dėkui
Nepainiokim sistemos nebaigtumo su neapibrėžtumu. O kad apibrėžta ir vienareikšmė sistema gali turėti vienintelį griežtą apibrėžtumą tam tikrai sekai, kurios negalime turėti visose įmanomose turimose sekose -- tai labai įdomus dalykas, iš kurio vėliau augo visokios ten metateorijos. Georg Cantor diagonalinis argumentas, iš kurio kilo klausimai apie visokius kardinalumo lygius.
O dar dėl neigimo -- imant bazinį (supaprastintą) atvejį, neiginiais negalima konstruoti teiginių. Neiginiais galima konstruoti kontrteiginius teiginiams. Kitaip tariant, bet kurio neiginio pagrindas yra teiginys, kuris yra neigiamas. Čia kalbos bruožas toks -- ji pozityvi savo esme. Bet koks neiginys suponuoja teiginį.
Visai kita pusė reikalo yra tai, kad kai pozityvumas yra visuotinis ir kalbam apie kokį nors kosmosą, tai neretai paprasčiau apibrėžti kokią nors nagrinėjamą sritį, tiesiog nukapojant gabalus per neiginius.
Ir čia, gal, pamatome, kad neigimas, gal būt, yra tiesiog tam tikra dviprasmybė, kuri savo esme verčia viską skirstyti į dvi aibes -- teisingą ir neteisingą. Arba šiaip tiesiog suskirstyti kažką kaip į priklausomą tiriamai aibei ir nepriklausomą.
Dėl fraktalinio modelio -- taip, jis labai įdomus, bet pastebėkim vėl tą patį: jis yra atkartojantis pats save. T.y., generacija eina iš teigimo. Ir negana to, pirminis elementas irba funkcija, kuri transformuoja -- irgi ribota. Prisiminus transformaciją, čia vėl galime prisiminti ir Chomsky generatyvinę gramatiką (fraktališkumas sakinių struktūroje).
Kita vertus, galim pastebėti, kad kažkas panašaus gali būti ir su semantika: reikšmė kažkuo panaši į tam tikrą prasmės ekvivalentą -- pastaroji transformuojasi į reikšmes pagal poreikį, tuo pat metu galimos reikšmės verčia tą prasmę į mažiausią bendrą ir universalų atvejį, idealiai tinkamą generacijai.
O verkti čia nereikia, nes tai nepadės. Mes visi su savo mąstymais apie savo mąstymą išties tik bandome išspręsti problemą, kurios bendras neišsprendžiamumas yra garantuotas ir mes tai žinome. Tai gilus š, kuris trukdo paprastai ir laimingai gyvent, bet ką padarysi.
Pasidomėsiu tais ponais, kuriuos čia paminėjai, nes nežinau apie Georg Cantor ir kitus.
Dėl fraktalinio modelio, tai, pavyzdžiui, kokia Mandelbroto aibė, kitaip nei kokia Koch snaigė, atkartoja save apytiksliai, o ne tiksliai. T.y. Mandelbroto aibėj kiekvienas rekursinis žingsnis nėra tapatus. Ir nežinau, neaišku man ar generacija privalo „eiti iš kažko“ ir ar tas kažkas gali būti apčiuopiamas kaip teigimas, jeigu pirminio elemento nėra, nes darinys visgi begalinis? Ir turiu omeny čia ne kalbą kaip kokius artefaktą, o „kalbinį mąstymą“, kas man tavo tekste labiausiai ir susirezonavo.
Ir verksmas buvo tokia gal per seilėtekiška asociacija malonaus jausmo, kai sužinai kąnors naujo ir tas dalykas sustimuliuoja smarkiau (pa)mąstyt apie jį.
Mandelbroto aibė yra pertraukiama kiekviename taške, tačiau funkcija -- tolygi, ar ne? Tai labai įdomi metafora, nes prasmė irgi yra vientisa, kaip funkcija, tačiau reikšmės yra diskretinės.
O dėl to verksmo -- tai aš suprantu viską, tik tiesiog čia okia problema, kad bendro išsprendžiamumo tame nėra. Tik šiaip visokios spėlionės.
Čia turiu pasakyti, kad ponas Kęstutis Bacevičius labai įdomiai iškėlė klausimą apie tuos eksceptus -- tai yrankis, kuris leidžia truputį kitaip pažvelgti į reikalą: tada jau ne sistemą tiriame per fenomenus, o bandome atrasti metafenomenus, kurie negalėtų veikti tiriančios sistemos rėmuose, taip gaudami problemas, kurios verčia perkurti tiriančią sistemą.
Tik čia toksai klausimas man: ar galima bent kažkiek formalizuoti metafenomenų (t.y., eksceptų) paiešką.
Šiaip nenoriu čia propoguoti taip vadinamos para ar pseudoistorijos. Bet kažkada skaitydamas mūsų istorikų, paraistorikų ar patriotų tinkliaraščius, radau kritikos vienam autoriui, Romualdui Zubinui. Ten kritikavo jo parašytas knygas. Na taip kritikuoja ir Jūratę Statkutę, Juozą Šeimį, česlovą Gedgaudą ir tt. Taigi, susiradau šį autorių ir įsigijau jo tas knygas. Norėjau pažiūrėt išvis ką ten jis rašliavoja. Pirmą knygą skaičiau labai ilgai, nes stilius buvo man tragiškas, neįprastas. Bet prisiverčiau perskaityti iki galo. Antra knyga skaitėsi jau lengviau. Kitos taip pat. Nepulsiu čia įrodinėti ar jis teisus ar ne, va kas įstrigo, kad ten aprašyti geofiziniai reiškiai, labai puikiai paaiškintų visus tuos kalbų kraustymusis, civilizacijų atsiradimus ir išnykimus, tvanus, dabartinį atšilimą ir dar kitokius keistus reiškinius. Atmetus visus tautinius pasididžiavimus, manau , reiktų pabandyti nemažai kur autoriui ir pritarti. Išeitų, kad žmogus ne koks beždžionė, kaip mums bando mokslininkai darvinistai įtikinti.
Pingback: Arba: kalbainių nekompetencija irba tinginystė « Rokiškis
Civilizacijos pradžia siejama su žemdirbyste- sėslumu. Nereikėjo rinkti- užsiaugino. Laikotarpis ~10000 metų atgal, na gal ~15000. Panašiai kaip su kalba. Klausimas, kas pirmiau- višta ar kiaušinis, liks neatsakytas. O ir ne taip svarbu. Civilizacijos pradžiai priskirti ir žemdirbystę būtų tikslu: -- tai kalba ir žemdirbystė, sėslumas. Daugiau laiko turėjo kalbėtis, kai nereikėjo rinkti maisto 🙂
O gal išmoko mąstyti, priežastis susiedami su pasekmėmis: sėjimą -- su derliumi?
O jei taip, tai kas buvo tas mąstymas, formaliai žiūrint? Sąvokos, kurios leidžia pasakyti, kad viena yra kito priežastimi? T.y., kalba?