Yearly Archives: 2015

Lukiškių aikštė

Jau ketvirtį amžiaus vis kyla reguliarūs triukšmai apie tai, kaip iš Lukiškių aikštės reikia padaryti kažkokį memorialinį raudų ir ašarų kompleksą, su visokiais paminklais, grauduliais ir taip toliau. Arba bent jau šiaip kokį nors paminklinį kompleksą pastatyti. Nes taip kažkodėl esą reikia.

Būtent sovietmečiu Lukiškių aikštė iš kažkokios turgelių ir pasismaginimų vietos buvo paversta kažkokiu memorialiniu kompleksu. Totalinio paminklinimo mylėtojai tą sovietinę paminklinimo idėją nori ir toliau pratęsti, tik kitais pavidalais.

Būtent sovietmečiu Lukiškių aikštė iš kažkokios turgelių ir pasismaginimų vietos buvo paversta kažkokiu memorialiniu kompleksu. Totalinio paminklinimo mylėtojai tą sovietinę paminklinimo idėją nori ir toliau pratęsti, tik kitais pavidalais. Nes turi būti koks nors paminklas kažkam ir visi turi eiti tenai paminėti paminėjimų ir graudžiai ašaras dėl ko nors lieti.

Žinoma, taip, reikia kažko. Nes vyko tenai žudynės. Bet išties kažkas jau ten ir yra, kaip tik žudynių vietoje, viename aikštės krašte, tad nieko naujai galvoti kaip ir nereikia. Nes jau tiesiog yra tai, kas reikia.

O vat visokių paminklinių kompleksų, kurių prisigalvoja visokei nepilnavertiškumais ir grauduliais besikankinantys architektūriniai neurotikai – tikrai nereikia. Nes jei jiems duosi, tai jie tenai pastatys kažką panašaus į krematoriumo ir futbolo stadiono hibridą, papuoštą kokiu nors prietaisu, jojančiu ant šyvos kumelės.

Čia gal paprasčiausiai prisiminkime, kad į kažkokį paminklinį-ritualinį kompleksą visa ta aikštė tebuvo paversta sovietmečiu, kai tenai nubarstė raudonus takelius, viduryje sustatė klaikų raudono akmens postamentą ir pastatė balvoną su Leninu, šlovingai ranka rodančiu kažkur į KGB rūmus. Vat ir visas tas ritualinis-paminklinis reikalas.

Situacija čia ta pati, kaip ir su tais Žaliojo tilto balvonais, kurie buvo tiesiog sovietiniai balvonai: juos tereikėjo nugriauti ir viskas. Ir nieko vietoje jų statyti nereikia. Taip ir su Lenino balvonu: nugriautas jis buvo, ir nereikia nieko vietoje jo. Jokių ten paminklų ir kitų kliedesių, kurių kažkas prisikliedi.

Aš jums nuotraukų duosiu, kad susivoktumėte, kokia ta Lukiškių aikštė buvo ir kokį ji savyje diskursą iš esmės turėtų nešti, jei tik ištiesintume sovietūchinius kliedesius, kurie ten iki šiol matosi (ir vat jų kaip tik ir neturėtų tenai likti anei jokiu pavidalu).

Continue reading

Bankams nereikia efektyvaus verslo

Kažkaip prieš kelias dienas pasitaikė su vienu kolega persimesti apie bankus, kurie yra Rusijoje. Iš pirmo žvilgsnio keistokas dalykas, bet tenykščiai bankai labai būna nepatenkinti, kai klientai ima gerinti savo verslą, ypač kai tai klientai, kurie užsiima tiekimu.

Kai bankas duoda verslui paskolą, jis visai nenori, kad tas verslas susimažintų savo poreikį paskoloms. O paskolų juk labiausiai reikia tiems, kam nelabai sekasi.

Kai bankas duoda verslui paskolą, jis visai nenori, kad tas verslas susimažintų savo poreikį paskoloms. O paskolų juk labiausiai reikia tiems, kam nelabai sekasi.

Kolegos prielaida buvo apie tai, kad bankai pamato, jog pas klientą, gavusį paskolą, sumažėja sandėlyje esančių prekių kiekis, todėl bankas ima jaustis nesaugiai, nes gaunasi mažesnės garantijos. Bet čia ne visai tiesa. Tiksliau, visai netiesa.

Kai bankas duoda paskolą įmonei, užsiimančiai prekyba, ta įmonė už paskolą nusiperka prekes ir jomis prekiauja. T.y., prekių buvimas tampa kaip ir paskolos grąžinimo garantija. Wrong.

Realios priežastys kitur. Daug paprastesnės. Per daug paprastos ir akivaizdžios, kad lengvai pasimatytų. Kad ir kaip keistai kam nors beatrodytų, bankams paprasčiausiai nepelninga, kai klientai efektyviai dirba.

Continue reading

Versli Lietuva gali turėti patrauklesnį veidą

Galime sakyti, kad pasakymas „nyki ir beviltiška skylė“ – tai tiesiog tipiškos valdiškos įstaigos apibrėžimas*. Ir netgi Versli Lietuva, kurioje turėtų būti visokios inovacijos, irgi atrodo nykiai. Vien dėl to, kad tai kažkokia valdžios įstaiga ir kitokia ji pagal apibrėžimą būti negali. Ir nieko tenai linksmo nėra, ir netgi į anekdotą nepanašu.

Pokalbis pas kokį nors ministrą kabinete. Ministrai yra griežti ir rimti žmonės, todėl netinkamus pavaldinius išmeta pro langą. Kad būtų linksmiau. O tinkamus pavaldinius paskatina.

Pokalbis pas kokį nors ministrą kabinete. Ministrai yra griežti ir rimti žmonės, todėl netinkamus pavaldinius išmeta pro langą. Kad būtų linksmiau. O tinkamus pavaldinius paskatina.

Kad valdiškos įstaigos neatrodytų pernelyg niūrios, nykios ir beviltiškos, reikia imtis priemonių. Ir kaip sako gandai, Ūkio ministerija žada priemonių imtis, paskirdama ten naują vadovę, bent jau laikinai – tai tokia Rūta Pentiokinaitė esą bus, bent jau anas gandas taip sako. Ir šitai matyt labai gerai pagerins kokį nors tos Verslios Lietuvos gerumą ir sumažins nykumą. Šiaip tai aš nieko prieš neturiu, tik man šiaip sau smagu atrodo ir linksma.

Continue reading

Subaru

Automobilių psichologija ir markės

Šitą straipsnį apie sąsajas tarp automobilių markių ir žmonių elgesio parašiau dar prieš 3 metus, kaip tęsinį straipsniui apie kelių šiknapaukščius. Net nežinau, kodėl jo tuomet nepaskelbiau. Straipsnis apie šiknapaukščius tapo vienu iš labiausiai skaitytų mano straipsnių. Šitas gi – atvirkščiai, nesusilaukė nei vieno skaitytojo, nes aš jo netgi nepublikavau.

Aš manau, kad niekas nei nebandys ginčytis, kad visokių išimčių būna įvairiausių, o ir ne mašinos markė nustato, kaip žmogus vairuos, o žmogus pats pasirenka, kaip jis vairuos ir kokią mašiną rinksis. Tačiau tam tikros tipinės, stereotipinės elgsenos žmonių pasirinkimuose yra pastebimos, nes žmonės automobilius renkasi pagal savo natūrą. Todėl matyt yra tam tikros tiesos nuomonėje, kad golfukais važinėja pacukai, o FIAT sau perkasi žmonės, kurie į mašiną žiūri taip pat, kaip ožys į naujus vartus. Visa tai natūralu: automobilių pardavėjai orientuojasi į specifines klientų grupes, kurdami labai konkrečius, tam tikroms pirkėjų grupėms skirtus mašinų įvaizdžius, o jau patys klientai mašinas renkasi pagal savo pačių sugedimo laipsnį.

FIAT 500

„Toks mielas mašiniukas, toksai gražutis meilutis, susidėsiu savo daikčiukus ir nuvažiuosiu į kepyklėlę nusipirkti pyragiuką, kurį šiandien valgysiu tik vieną nes laikausi dietytės chi chi chi lotuliukas mirksiukas“ – mašina viską pasako apie jos savininką. Nes savininkas renkasi mašiną pagal save.

Čia dar galime pridėti, kad tiuninguotojai, pasirinkę ir ėmę „tobulinti“ savo mašinas – tai dar specifiškesnė grupė žmonių: jiems trūksta smegenų, bet jiems labai reikia savivertės. Įvaizdis yra viskas, realios išlaidos ir patogumai – tai niekas, užtat tiuninginio pacuko mentalitetas – kaip ant delno. Tačiau kai kurios mašinos turi tokį stiprų įvaizdį, kad jas perka net netiuninguotas. Jos savaime duoda dar daugiau įvaizdžio, nei bet koks tiuningas. Tai irgi daug sako apie tokių mašinų savininkus.

Japoniškas auto tiuningas

Tokią mašiną pamatęs, išsyk supranti, kad apie jos vairuotoją šį bei tą galima pasakyti: tai tiesiog japoniškas tiuninginis pusprotis, pamišęs dėl įvaizdžio, tačiau bukas kaip čemodanas. Kitos mašinos gal mažiau pasako apie jas vairuojančius žmones, bet visvien spėti galima nemažai. Parodyk man savo mašiną ir aš pasakysiu daug ką apie tave.

Kartais galim tarti paprastai: pasakyk man, kokia tavo mašina ir aš pasakysiu tau, kas tu toks esi. Savaime aišku, toks spėjimas ne visada bus teisingas, tačiau juk pakanka to, kad jis bent kažkiek pasitvirtintų, tiesa? Na, gal ir netiesa (nes tai tik stereotipai), tačiau tam tikrą labai aiškią semantiką konkrečios mašinos neša. Ir pagal tą semantiką galime labai daug spėti. Pažiūrėkim į skirtingas markes ar modelius bei tipinius jų vairuotojus. Visiškai subjektyviai, projektyviai ir neteisingai, bet užtat labai stereotipiškai, kad patiems būtų smagiau.

Continue reading

Buhalterijos pagrindai: Aušros Maldeikienės uždavinys apie vaikų darželį

Ponia Aušra Maldeikienė ėmėsi darbo – šluoja Vilniaus savivaldybės didelius ir mažus fokusus, kurių prisikaupė per krūvą ankstesnių metų. Kol kas viskas atrodo kaip neišgrėbiamos Augėjo arklidės, o pati ponia Maldeikienė – pasiryžusi tapti Herakliu, kuris viską ištaškys. Tikiuosi, kad jai pasiseks, nes ji kieta.

Kai Kartais per TV kokia nors blondin4 ima pasakoti, kaip pingvinai vagia pinigus iš vaikų darželių, nes Landsbergis sugriovė kolūkį "Auksinė varpa", todėl badauja Pasvalio vaikai, vadinasi kad pavogė 2100*6*390*12*5*3,4=1000000000!!! Milijardą litų!!! Much logic, very serious, so hard.

Kai Kartais per TV kokia nors blondinė ima pasakoti, kaip pingvinai vagia pinigus iš vaikų darželių, nes Landsbergis sugriovė kolūkį „Auksinė varpa“, todėl badauja Pasvalio vaikai, vadinasi kad pavogė 2100*6*390*12*5*3,4=1000000000!!! Milijardą litų!!! Much logic, very serious, so hard. Sveiki atvykę į balansų apskaitos pragarą.

Na, bet aš ne apie tai. Aš tiesiog paskaitau Maldeikienės blogą, tai vat viename straipsnyje, kur apie vaikų darželius ir patalpų pernuomavimą radau skaičių ir prisiminiau vieną seną paprastą uždavinį, kurį aš kažkada skelbiau savo bloge ir kurio beveik niekas nesugebėjo išspręsti, kad ir koks jis buvo elementarus. Netgi kai kurie profesionalūs buhalteriai tada kibo ir darė fantastinius skaičiavimus, gaudami ne tai kad kosmosus, bet išvis skraidančias lėkštes. Žodžiu, tąsyk prireikė atskiro straipsnio balansų apskaitos pagrindų išaiškinimams.

Žodžiu, aš supratau, dėl ko visas bardakas dėl visų tų darželių ir pernuomavimų. Čia gaunasi tiesiog uždavinys apie vaikų darželį, labai paprastas. Ir matyt panašiai daugeliui nesuprantamas. O kadangi man ponia Aušra Maldeikienė patinka, ir jau esu rašęs ir apie Maldeikienės problemą, ir uždavinys kilo, beskaitant, jos skaičius, tai vat ir šitą uždavinį pavadinsiu jos vardu. Tiesiog kad taip būtų gražiau, nes taip nusprendžiau ir galiu sau tai leisti. Nes kokios nors blondinės vardu tai nevadinsiu šito dalyko, nes nenusipelnė.

BTW, aš čia nesigilinu į faktinę situaciją, o tik skaičiuoju, tad skaičiai paimti iš to pat Aušros Maldeikienės blogo plius iš kažkur girdėtas skaičius apie 6 vaikus, plius iš vieno puslapio, kur kainos yra.

Taigi, uždavinys: yra patalpos, kurias neįgaliųjų asociacija gauna faktiškai už dyką (sakykim, už nulį), kad į įprastą aplinką galėtų integruoti Dauno sindromu sergančius vaikus. Tas už dyką gautas patalpas asociacija išnuomoja vaikų darželiui už 2100 eur/mėn., šitaip sau gaudama ir aplinką integracijai. Rezultate gaunasi, kad vaikų darželyje yra ugdomi 6 neįgalūs vaikai, kurių ugdymą apmoka asociacija, po 350 eur/mėn.. Taip pat vaikų darželyje ugdoma dar 60 vaikų, kuriems vienos vietos kaina yra 390 eur/mėn.. Klausimas: kiek pinigų iš valstybės pagrobė vaikų darželis?

Paskaičiuokim, o tada pažiūrėkim atsakymą, kam jis nėra akivaizdus. Prašom man į blogo komentarus rašyti, kas jums gavosi, kokie likučiai pas valstybę, pas asociaciją ir pas darželį. Pasižiūrėsim.