Rokiškis Rabinovičius

Po to, kai internetuose ispaniška freskos restauracija Borja bažnyčioje momentaliai tapo nauja mėme, man kilo visokių atsitiktinių minčių, kurios jums bus gal ir neįdomios, o gal ir sunervins netgi. Nes žinot, šnekėkit jūs ką norit, ale viskas dažniausiai būna sudėtingiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio*. Taip ir šiuo atveju, nereikėtų imti ir varyti – ponia Cecilia Gimenez, nuoširdžiai freską restauravusi 80 metų senutė, stengėsi padaryti gerą darbą. Kuo jūs nepatenkinti?

Elias Garcia Martinez sukurta freska, Borja bažnyčia, šiaurės rytų Ispanija. Pirma nuotrauka rodo, kaip freska atrodė 2010 metais. Antra nuotrauka - 2012 liepą, prieš pat restauraciją. Trečia nuotrauka - jau po restauracijos. Pastebėkite pasikeitusį žvilgsnį: anksčiau žiūrėjęs kažkur į dangų, dabar žvilgsnis žiūri į jus. Jis jus stebi.

Tai moteriškei parestauruoti freską nurodė kažkoks kunigas. Tačiau visi kaltina senutę Ceciliją Gimenez. Kunigas, kaip visada, nekaltas. Čia matome puikų atvejį, daugeliui seniai žinomą: visi gyvuliai yra lygūs, tačiau kai kurie – lygesni už kitus. Galim prisiminti įdomią istoriją apie Aušros vartų restauraciją, kur kažkoks klebonas Jan Kasiukevič užsakė restauruot ką papuola, o kalta liko firma, kuri tai darė. Nes juk negalima bausti bažnyčios. Bet ir kleboną galima suprasti: su visais tais paveldosaugininkais tvarkant, greičiau jau Aušros Vartai sugriūtų, nei pavyktų ką nors ten pataisyti.

Krūvą metų niekas tos Borja bažnyčios freskos neprižiūrėjo, ji trupėjo, tad prieš restauraciją iš jos buvo likę tik tiek, kad mažai ką ten ir tepakenkė tos teplionės. Tiesą sakant, įspūdis iš naujo varianto yra pakankamai galingas, kad aš sakyčiau, jog vertėjo tai padaryti.

Paveldosaugininkų veikla yra tokia, kad jie geriau duoda visam paveldui supūti, bet neleidžia jo restauruoti, atnaujinti, remontuoti ar pataisyti. Barjerai sukuriami tokie, kad ir Lietuvoje dažnas šimtų metų senumo pastatas tiesiog sugriūna, bet jo savininkai taip ir negauna leidimo jį kažkaip sutvarkyti. Paveldo apsauga yra savo esme apsimestinė: šaukiama apie apsaugą, tačiau neleidžiama išsaugoti. Spėju, kad ir Ispanijoje panašiai.

Dėl tos apsimestinės apsaugos ir neadekvačių barjerų žymiai paprasčiau yra tiesiog kažką sunaikinti. Neretas seną dvarą įsigijęs žmogus taip ir daro: po truputį kasmet jį griauna, per šalčius dar ant mūrų papila vandens, kad greičiau plytos suirtų, vieną kitą silpniau besilaikančią plytą nuspardo. Po kokių dešimties metų lėto naikinimo, kai pastatas virsta ištisinėmis nuolaužomis, leidimus statybai galima gauti, nes jau neliko ką saugoti. Ir jau tada savininkas bando atstatinėti tai, kas buvo. Nes galų gale jis gauna leidimus, kadangi viskas jau sugriuvę iki galo.

Spėju, kad panašiai ir Ispanijoje gavosi: kunigas, žinodamas, kad normaliais būdais restauruojant, prireiks tiek komisijų, biurokratijų, reguliavimų, leidimų ir tikrinimų, kad bus tik išleistos krūvos pinigų, o rezultato taip ir nesigaus, sugalvojo paprastai – duoti kokiai nors atsitiktinei bobelei patvarkyt. Nes taip paprasčiau.

Beje, autorių teisių gynėjai čia irgi galėtų susirūpinti: po restauracijos, o tiksliau – naujo kūrinio nutapymo vietoj senojo, buvo melejonai visur pridaugintų nuotraukų, reprodukcijų ir kopijų. Turint omeny visokius įkainius, kuriuos taiko autorių gynėjų firmos, restauraciją atlikusi moteriškė galėtų būti jau milijoniere. Bet ji nebus milijoniere, nes tuos pinigus susižertų pačios autorių teisių gynėjų grupuotės.

Žodžiu, kažkas čia neteisingai vyksta. Ir žinot, aš visai nieko prieš būčiau, jei ta pati bobutė panašiai parestauruotų Aušros Vartų koplyčioje esantį šv. Marijos paveikslą. Gal tada, po skandalų, viską draudžiantys paveldosaugininkai pradėtų galvoti ne apie draudimus, o apie tai, kaip kažką galima realiai išsaugot. Ir gal kartu baigtųsi bažnyčios nebaudžiamumas su visomis jų sakralinėmis erdvėmis ir kitais dvasingumais.

————–

* Bene ryškiausias atvejis, kai atrodo vienaip, o paskui išlenda subtilybės – kai Anglijoje per Olimpines žaidynes buvo milžiniška bauda buvo nubaustas lietuvis, kuris esą rodė fašistinius gestus. Žiniasklaida tik rėkė, rėkė dėl to, o paskui po truputį ėmė lįst galai: nuotraukose buvo vienas žmogus, o teismas nubaudė visai kitą, kurį tiesiog pasigavo kažkokie tenykščiai apsauginiai, ieškantys atpirkimo ožių. Konkretus KPŠ.