Kai vasarą rašiau apie tai, kokius nusiaubė miškus škvalas Lietuvoje, kai kuriuose sluoksniuose gerai žinomas Xerksas Tszar of Persia pareiškė, kad 10 milijonų miškininkų įvardinti nuostoliai tėra jų pačių išsigalvojimas, norint pinigų nusigriebt. Žinoma, daugelis pastebėjo, kad miškininkystės valdininkai tiesiog rankas trina iš pasitenkinimo, bet taip ir nepagavo, kodėl. Įdomus fenomenas gaunasi – visi supranta, kad pinigus kažkas kažkaip vagia, bet nesupranta, per kur.
Škvalas ir jo padarinių vertinimas
Lietuvą nusiaubęs škvalas išties buvo siaubingas. Ir net sunku pasakyti, ar per paskutinius kelis šimtmečius yra buvę didesnių audrų. Jei ir yra buvę, tai negirdėjau – jei kas nors žinote daugiau, apšvieskite. Išlaužyto miško apimtys, manyčiau, nepilnai dar įvertintos ir dabar. Nors daugelyje vietų tas miškas jau ir aptvarkytas, kai kurie miško keliukai iki šiol užversti medžiais, ypač toliau nuo pagrindinių plentų, o Varėnos rajone, vaikščiodamas miškais, vis pastebi įvairaus didumo nuniokotus plotus.
Kaip matome, pati svarbiausia nuostolių vertinimo problema yra susijusi su labai didele nuostolių fragmentacija: išverstas ne vienas plotas, ne du, ne dešimt ir netgi ne šimtas. Įvairaus dydžio plotų ir plotelių, kur išversti ar sulaužyti medžiai – tūkstančiai. Vienur išversta ar nulaužta dešimt medžių, kitur – šimtas, trečiur – dar daugiau. Tačiau pagrindinė išlaužyta masė akivaizdžiai tenka ne keliems didžiausiems plotams, o milžiniškiems kiekiams mažesnių plotelių, kurių tiek daug, kad visų iki galo suskaičiuoti neįmanoma – galima tik apytiksliai įvertinti kiekius, o ir tai, tik apžiūrėjus mišką skersai-išilgai. Natūralu, kad pirmas kelias dienas miškininkai galėjo tiktai spėlioti apie nuostolių apimtis.
Gamtinė katastrofa pasyvus paverčia aktyvais
Yra vienas paprastas ekonominis reiškinys, kuris čia vyksta: pasyvai virsta aktyvais. Pasyvai – tai turtas, kuris yra užšaldytas, neduodantis pelno dabar, nors gal ir duosiantis kažkada ateityje. Aktyvai – tai pinigai čia ir dabar atsirandantys iš kažkokios veiklos. Esminis skirtumas tarp pasyvų ir aktyvų – pasyvai eikvoja pinigus, o aktyvai – duoda pinigus. Kol miškas auga – jis yra pasyvus, o kai parduodamas – aktyvus. Paradoksas su valdiškais miškais yra tas, kad valdžiažmogiams nusispjaut į realų pelningumą. Jiems svarbu, kad pinigų tiesiog būtų. Todėl bet koks pasyvų virsmas aktyvais jiems kelia pasitenkinimą. Atsiranda pinigai – galima ir pasišildyti.
Korupcinės vagystės psichologija paprasta: eilinis korupcionierius nei už ką neklastos finansinių duomenų, kuriuos lengvai galima patikrinti ir kuriais galima suabejoti, o suinventorizavus patirtus nuostolius, patikrinti viską ypatingai lengva. Ypač korupcionierius bus atsargus, kai pinigus skirianti valdžia nusiteikusi priešiškai ir viskuo įtarinėja. Korupcionieriaus reakcija suprantama – jei galima patikrinti, o akivaizdu, kad tikrins – reiškia, kad klastojimus suras, todėl reikia daryti tvarkingai.
Kita vertus, argi tuos nuostolių pinigus nuostolius vertinęs valdininkėlis gali tiesiog imti ir įsidėti sau į kišenę? Žinoma, kad ne. Išvada peršasi akivaizdi, nyki ir tiesiog buka: miškininkai džiaugiasi tiesiog tuo, kad pasyvai virsta aktyvais, o jau iš tų aktyvų įsisavinimo – galima bus gerai nusigriebti. Ir kuo tų aktyvų gausis daugiau, tuo smagiau. Kitaip tariant, nuostoliai dėl škvalo – tai tiesiog puiku, o jei tie nuostoliai tikrai didžiuliai, milžiniški – tai prirašinėti nieko nereikia, aktyvų srautas kaip dangiška mana užpils miškų ūkį. Štai tokia paprasta korupcinė logika – kuo blogiau, tuo geriau.
Tyras korupcionierių džiaugsmas
Taip ir gaunasi, kad miškininkai džiaugiasi škvalo sukeltais nuostoliais, bet jiems nereikia tų nuostolių pateikinėti, kaip esą didesnių, nei išties yra. Nereikia tam džiaugsmui jokių ten klastojimų ir prirašinėjimų, nes nuostoliai pakankamai dideli, kad gautų aktyvų pakaktų ir taip. Tai išties nekaltas, sąžiningas, nuoširdus ir vaikiškai tyras korupcionierių džiaugsmas.
Gavau vieną gandą – apie tai, kad kai kokie neoficialūs viešųjų pirkimų efektingumo vertinimai rodo, kad ~30 procentų lėšų yra iššvaistomos. Alternatyvus gandas teigia dar baisiau – kad iššvaistoma apie 30 procentų viso valstybės biudžeto. Kadangi šaltiniai, na, labai jau neoficialūs (tiksliau – gal nelabai aiškiais skaičiais paremti), o rimtų vertinimų lyg ir nebuvo daryta, tai paliksiu jums patvirtinimų/paneigimų ieškotis patiems, pats pasakysiu nebent tiek, kad bandant labai grubiai aproksimuoti pagal kitus duomenis, skaičiai atrodo esantys įtikinamumo ribose.
