Category Archives: Ekonomika

Pinigai, turtas ir ekonomikos dėsniai

Kas yra burbulas?

Kadangi diskusijose pastebiu, jog žmonėms kyla visai elementarūs klausimai, o paaiškinimai, kuriais dažnas remiasi, yra šamanistiniai, pagrįsti ne priežasčių-pasekmių ryšio supratimu, o tik išoriniais požymiais, tai pagalvojau, kad verta parašyti vieną-kitą straipsnelį apie tai, kas ir kaip. Ir šiaip su kontekstais supažindinti.

Taigi, paprastai burbulas suvokiamas, kaip laikinas ir neadekvatus kokio nors dalyko kainos kilimas, atsirandantis dėl įvairių spekuliacijų. Tai išties teisingas įsivaizdavimas, jei neskaitysim to, kad kai kuriais atvejais burbulas gali pasireikšti ir atvirkščiai – kaip kažkokio dalyko kainos kritimas (pvz., kad ir Vokietijos infliacija, taip gražiai aprašyta Remarko "Juodąjame obeliske"). Žodis "spekuliacija" yra neatsiejamas nuo žodžio "burbulas", nes tiktai tam tikros spekuliacijos ir visada tiktai spekuliacijos yra burbulo augimo priežastis.

Pradėkim nuo spekuliacijų esmės: kuo tai skiriasi nuo įprastų prekybos sandėrių? Vienu dalyku: vykdant spekuliacijas, nedalyvauja pridėtinė vertė. Pavyzdžiui, jei gamykla prekiauja savo pagamintomis mašinomis, ji prekiauja savo sukurta pridėtine verte. Kai jūs prekiaujate gamyklos akcijomis, jūs prekiaujate jau kažkuo žymiai abstraktesniu. Būtų galima sakyti, kad lyg ir gamyklos verte, bet tai būtų netikslu – akcijų vertę sudaro ir pačios gamyklos vertė, ir jos prekinio ženklo vertė, ir apyvartinis kapitalas, ir pelno prognozės, ir pačių prekeivių lūkesčiai. Tuo tarpu gamyklai gali būti nei šilta, nei šalta, kad jos akcijų vertė kuriam laikui 10 procentų pakils ar 10 procentų nukris: nei gamybos apimtys, nei dar kažkas nuo to nepasikeis.

Taigi, štai tas dalykas, kuris biržoje gali keistis, nesikeičiant gamyklos darbui, ir atsiranda be jokios pridėtinės vertės. Kas įdomu: pinigus iš tų pasikeitimų uždirbti galima visada, nesvarbu, ar akcijų vertė kyla, ar krenta. Kitaip tariant, spekuliacijomis įgyjamas turtas yra paremtas pokyčiais, o ne tikrąja prekyboje dalyvaujančio turto verte.

Kaip pavyzdys: tarkim, jūs paimate paskolą doleriais, žinodami, kad euro kursas kyla. Už dolerius nusiperkate eurų, palaukiate, vėl nusiperkate dolerių ir grąžinate paskolą, pasilikdami pelną. Tai yra žaidimas, paremtas kurso kilimu. Lygiai taip pat galima žaisti ir tuo atveju, jei euro kursas krenta: jūs paimate paskolą eurais, nusiperkate dolerių, palaukiate, už dolerius nusiperkate eurų ir grąžinate paskolą, pasilikdami pelną. Tokioje prekyboje svarbu tiktai viena: kad vyktų pokytis, kurį jūs galite prognozuoti.

Viskas lyg ir tvarkoj, tokie žaidimai natūralūs ir vyksta labai seniai. Problema tik viena: jei spekuliantai uždirba pernelyg daug, jie gali patys imti įtakoti tuos procesus, kurių dėka jie uždirba, o paskui – ir visą ekonomiką. Nebūtinai sąmoningai – tai gali būti ir savaiminis procesas. Pavyzdžiui, jei iš euro kilimo spekuliantai uždirbs per daug, jie, supirkinėdami eurus, gali pakelti euro kursą iki nenormalių aukštumų. Kaip pasekmė, gali kilti eksporto-importo pokyčiai euro zonoje, o kaip šių pasekmė – dar kokie nors pokyčiai, pvz., euro deficitas išorinėse rinkose ir kaip pasekmė – dar didesnis euro kilimas. Natūralu, kad viskas turi savo ribas ir ilgainiui pasiekiamas taškas, kada visas burbulas subliūkšta.

Puikiausiai tokią spekuliacinę įtaką matėme apie 2000 metus, kai vyko dotkomų bumas: kylanti IT kompanijų vertė didino IT akcijų paklausą tiek, kad NASDAQ birža tapo tiesiog absoliučiu pasauliniu finansų centru. IT kompanijų augimas skatino tolimesnes spekuliacijas, atvedinėjo į tą biržą vis naują ir naują kapitalą, kėlė visų IT įmonių kainą iki tiesiog visiškai nesveiko lygio, o baigėsi viskas totaliniu IT popierių krachu. Pačiam IT vystymuisi buvo atnešta šiokia tokia nauda – investuoti pinigai, tačiau ji buvo mikroskopinė, lyginant su nuostoliais, kuriuos patyrė investuotojai.

Analogiška situacija buvo su NT Lietuvoje: kylančios NT kainos didino IT paklausą ir sėkmingiems NT spekuliantams leido uždirbti didžiulius pinigus, iš kurių buvo finansuojamas tolimesnis NT burbulo augimas. Kuo tai baigėsi – visi matom. Oficialus NT kainų kritimas – apie 40 procentų, realus – gali siekti jau 60 ar daugiau procentų, o kiek dar kris – pamatysim. Optimistiniais NT kontorų pezalais apie būsto kainų stabilizacijas aš kol kas nepatarčiau tikėti.

Ir dotkomų, ir NT bumo atveju viskas buvo paremta ne pridėtinės vertės kūrimu, o tiktai spekuliaciniais mechanizmais. Pokyčiai NT ar IT vystymesi abiem atvejais kilo kaip spekuliacijų pasekmė, kai ėmė veikti grįžtamasis ryšys: spekuliacijos didino spekuliacijų galimybes. Tačiau pagrindinė pinigų masė abiem atvejais buvo nesusijusi su objektyviai sukuriamomis vertėmis.

Dabar keletas specifinių dalykų:

  1. Nuo ko prasidėjo burbulas Lietuvoje? Nuo 2002 pradžioje įvykusio lito kurso perrišimo, kai litas peršoko nuo dolerio prie euro. Kai per kelis mėnesius lito vertė išaugo beveik du kartus, atitinkamai išaugo ir gyventojų perkamoji galia. Laisvos lėšos sudarė terpę spekuliacijoms, o importo-eksporto rinkų pokyčiai sudarė įprasto importo rinkos persotinimą, todėl atsirado galimybė auginti NT pardavimus. Kaip matom, pokytis nebuvo toks jau greitas, tačiau per kelerius metus išsivystė į NT burbulą, kurį 2005-2006 jau pamatėme visame gražume, o apie 2007-2008 NT burbulas įgavo katastrofiškus mastus. Kokią galim padaryti išvadą? Nemokamas sūris tik spąstuose. Iš oro padidėjusi perkamoji galia baigėsi tuo, kad krūva ja apsidžiaugusiųjų dabar turi problemas su paskolų išmokėjimu, kaip ir visa šalis. BTW, jei kam rūpi, kas kaltas – 2001-2004 ministras pirmininkas buvo Algirdas Mykolas Brazauskas, finansų ministrė – Dalia Grybauskaitė.
  2. Ar verta bandyti žaisti akcijų rinkose? Žinoma, kad ne. Rimtus pinigus šiose rinkose uždirba tik dvi grupės žmonių – tie, kurie turi pakankamai pinigų, kad patys galėtų pūsti ir sprogdinti burbulus (su šiais viskas aišku) ir tie, kas yra tiesiog vertybinių popierių biržų profesionalai. Pastarieji turi milžinišką patirtį, milžiniškas žinias ir netgi jie neretai pralošia. Laikai, kai buvo žaidžiama ilgalaikiais kursų pokyčiais, paremtais pridėtinėmis vertėmis (o būtent taip dauguma įsivaizduoja tuos žaidimus), baigėsi dar prieš pusę šimtmečio. Dabar žaidimai yra paremti paternų paieškomis ir trumpalaikiais (kartais – vos valandos ar kelių) pokyčiais. Tuo tarpu visokie mėgėjai ten tampa elementariais pinigų donorais, kitaip tariant, aukomis. Jei pamatytumėt tas programas, kurios automatiškai vykdo pirkimus-pardavimus pagal automatiniškai identifikuojamus pokyčių paternus, garantuoju, kad jums atšoktų fantazija ir dingtų noras kišti ten savo nosį.
  3. Iš ko kilo pasaulinė krizė? Irgi iš tų pačių spekuliacijų burbulo. Tiesa, šį kartą buvo įdomesnis žaidimas, nei tas, kur vyko su dotkomais – ne šiaip kokios spekuliacijos iš pokyčių, o greičiau spekuliacijos iš spekuliacijų pokyčių, ar kaip čia pasakyt. Tai vadinamoji investicinė bankininkystė, kai rinkoje spekuliuojama investicijomis į įmones, vykdančias tas pačias spekuliacines operacijas. Tie vadinamieji investiciniai paketai, kuriuos siūlo visokie bankai ar draudimo įmonės, būtent toks dalykas ir yra – spekuliacijos iš spekuliacijų. Vargu, ar verta tikėtis, kad ką nors čia uždirbsi. Pridėtinės vertės tokiuose žaidimuose nedalyvauja netgi netiesiogiai, tai visiškas lochotronas.

Kanarėlė svaido užuominas

Delfyje Kanarėlė svaido užuominas apie kažkokį banką. Labai įdomias – kad vyriausybė, mažindama privalomuosius rezervus bankams 2008 metais, išties gelbėjo kažkurį komercinį banką. Gal ir gelbėjo – Kanarėlė turi pakankamai daug informacijos apie visokias machinacijas, tad jei kažką tokio pasako, reiškia, kad kažkas čia įdomaus ir svarbaus.

Bet atvejis keistokas, Rūta Vainienė nieko nesako tiesiai, o aiškina tarp eilučių kažką, ko net neina pilnai suprasti: juk tokios LLRI mėgstamos Frydmano teorijos teigia, kad valstybė turi niekur nesikišti, tuo tarpu privalomojo rezervo mažinimas – tai kaip tik ir yra sumažintas valdžios kišimasis į bankų reikalus. Kodėl gi čia Rūta Vainienė taip staiga susirūpino, beveik porai metų praėjus? O dar ir pradėjo pasakoti, kad tai buvo pats geriausias sprendimas, nes visokie kitokie būtų buvę prastesniais?

Būtų išties labai įdomu sužinoti, kas ten per bankas, kuriuo taip užsiėmė valdžia. Ir kas ten tokio vyko.

Tai, kad kyla tokios kalbos, reiškia vieną iš kelių dalykų, pvz.:

  • Kažkoks bankas ėmė kliūti konkurentams ir tie ėmė kažką kapstyt
  • Kažkoks bankas turi turto, kurį būtų buvęs priverstu parduoti ir kažkam nepatinka, kad negali to nusipirkti už minimalią kainą
  • Kažkoks bankas turėjo pakankamai pinigų, kad įsiterpti į kažkokį sandėrį ir todėl nugriebė kažką iš kažko

Galimi ir kiti variantai. Man tik įdomu, kas visgi ten per bankas ir kas čia tokio įvyko?

Nacionalinio susitarimo šešėliai

Kai buvo daromas vadinamasis "nacionalinis susitarimas", kurio metu Kubilius tarėsi su nelabai aišku, su kuo, buvo susitarta padidinti mokesčius. Bet. Vienas "bet" kažkodėl praėjo labai tyliai.

Nuo 2010 Sausio 1d. dividendų apmokestinimas buvo sumažintas nuo 20 iki 15 procentų. Kitaip tariant, vėl tos pačios LLRI idėjos visame gražume: regresinis apmokestinimas, kur turtingiausiems mokesčiai sumažinami, tuo tarpu vargingiausiems, įskaitant ir visokius studentus, bedarbius ir pan. – tenka papildomai mokėti PSD. Dividendai, kiek atsimenu, apmokestinami išmokėjimo metu, tad tas pat 15 procentų tarifas galios ne tik būsimiems dividendams, bet ir visiems, kurie tik išmokami po Sausio 1 d., t.y., ir pelnui, paskirstytam į dividendus už 2009 metus.

Kaip sakant, kam krizės laikais tenka mokėti mokesčių daugiau, neliūdėkit, nes yra ir tokių, kam mokesčiai sumažėjo – tai UAB ir AB savininkai. Ką galiu patarti? Jei turite pakankamai stabilių pajamų, gal būt verta pagalvoti apie tai, kad susikurti savo asmeninį UAB ir mokėti didesnę dalį pajamų sau kaip dividendus. Žinoma, tai sprendimas ne tiems, kas dirba iš įprastų autorinių ar individualios veiklos liudijimų.

Emigracija ir BVP

Kadaise su vienu kolega bandėm paskaičiuoti, kiek kainuoja žmogus. Tiesiog, pinigais, lyg tai būtų prekė ar gamybos įrengimas. Tai nėra taip jau sunku įvertinti – tereikia pabandyti paskaičiuoti, kiek žmogus per gyvenimą sukuria kapitalo, t.y., prekių ir paslaugų – vertės.

Mūsų paskaičiavimai, žinoma, buvo labai grubūs, tiesiog orientaciniai. Konservatyviai vertinant, gavosi, kad vidutinio darbingo Lietuvos piliečio išauginimo kaina – apie 200-300 tūkstančių litų (suminė), o per jo gyvenimą vidutiniškai sukuriama vertė – apie 2-3 milijonai, vertinant su kapitalo augimu – gal būt 4-5. Pabandę palyginti su kitomis šalimis, paieškojome skaičių apie JAV, Vokietiją ir pan. – atradome, kad ten tos vertės didesnės, tačiau skiriasi gan proporcingai darbo jėgos našumo skirtumui, t.y., sprendžiant iš visko, tokios kainos ir yra.

Nuo to laiko praėjo jau kokie 4 metai, tačiau dabar vėl prisiminiau tą skaičiavimą. Tiesiog kilo mintis palyginti, kiek vertės Lietuva praranda dėl emigracijos ir kiek ta vertė skiriasi nuo BVP. Ir ką jūs manote? Tai vieno lygio skaičiai. Negana to, išvažiavusių emigrantų kaina kai kuriais metais net viršija visos Lietuvos BVP.

Netgi tiesiogiai prarastų investicijų vertė tarpais viršija 10 procentų BVP (pvz., 2005 – 14%) – tai irgi milžiniškas skaičius: plg., katastrofiškas BVP kritimas 2009, lyginant su turtingaisiais 2008, tesudarė 17%, tais pačiais 2009 metais per emigraciją prarastų investicijų į žmones vertė sudaro apie 11%, t.y., katastrofiškumu sulyginama su pačia krize. Ir tai net ne kažkokie negauti pinigai, o tiesiog valstybės prarastos, neatsiperkančios išlaidos.

Lentelėje yra iš lubų paimti 2009 emigracijos skaičiai: statistikos departamentas (šūdina kontora) neskelbia apie tai duomenų. Tačiau spaudoje buvo pasirodžiusi info, kad 2009 metų emigracija sumušė visus poros paskutinių dešimtmečių rekordus, tad nurodžiau 50 tūkstančių (tiesiog truputį daugiau, nei 2005). Gali būti, kad realus skaičius dar didesnis. Emigrantų piniginei vertei ir sunaudotoms investicijoms į juos ėmiau minimalius skaičius, 2 mln. ir 200 tūkst. atitinkamai.

Aišku, ir tas BVP yra kreivas dydis, ir ta žmogaus kaina – irgi sąlyginis dalykas, tačiau bent jau bendrą vaizdą galima susidaryti. Taip ar anaip, didžiausias Lietuvos turtas – tai žmonės.

Beje, žmogaus kainos kontekste itin įdomiai ima atrodyti vyriausybiniai pezalai apie visokius PSD ir pan.: sveikatos apsauga yra tokia pelninga valstybės investicija, kad sunku būtų rasti kitą panašią sritį.

PVM: milijardas šen, milijardas ten, koks skirtumas?

Šiandien iš kolegos, dirbančio vienoje didelėje, daug importuojančioje firmoje, sužinojau labai įdomų dalyką. Kubiliaus administracija, sugalvojusi PVM padidinimus, kol kas tyli apie vieną bėdą, kuri, drįstu spėti, ganėtinai greitai bus narstoma per visus galus. Nes atrodo, kad tai yra vambzdiec. Tai PVM surinkimas ES ribose importuojamoms ir eksportuojamoms prekėms.

Pagal vieną iš ES direktyvų, PVM gali būti sumokamas vienoje iš šalių, dalyvaujančių importo-eksporto sandėryje pirkėjo pasirinkimu. Kitaip tariant, jei pas britus PVM bus 17,5 procentų, o pas lietuvius – 21 procentas, tai ir vežant iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą, ir iš Lietuvos į Didžiąją Britaniją, labiau apsimoka PVM sumokėti ne Lietuvoje, o būtent Didžiojoje Britanijoje – juk tai pigiau.

Pagal tokią schemą PVM gauna tiktai ta šalis, kurioje PVM yra mažesnis – ir tai natūralu. Lietuva, kurioje PVM yra bene didžiausias ES, ima atlikinėti aukos vaidmenį. Nes atrodo, didelė dalis importuotojų ir eksportuotojų jau persitvarkė ir pasikeitė PVM mokėjimo vietą – iš Lietuvos į užsienio šalis.

2009 Lietuvoje surinkta 6,8 milijardo litų PVM. Lietuvos eksportas Europos Sąjungoje 2009 sudarė 26,2 milijardo litų, tuo tarpu importas – 26,5 milijardo litų, sumoje – 52,7 milijardo. 21 procentas iš šios sumos sudarytų 11 milijardų litų, bet aišku, nemenką dalį šių prekių Lietuva reeksportuoja, tad visa suma, žinoma mažesnė. Tačiau, kaip visgi matome, sulyginama. Skaičiuojant pagal britiškus 17,5 procentų, PVM praradimo potencialas sudarytų 9,2 milijardo litų per metus, o skaičiuojant pagal vokiškus 19 procentų – tai būtų 10 milijardų. Tai, žinoma, potencialas, tačiau jis irgi šį tą rodo.

Tingiu kapstytis po realius skaičius (tarp kitko, kai pabandai surasti kokius nors aiškesnius ekonominius duomenis, susidaro įspūdis, kad valdžia kažką slepia: daugelį Lietuvos rodiklių lengviau gauti iš Eurostato, nei iš Statistikos departamento. Žinoma, tai tik prastas valdininkų darbas, bet užknisa). Labai grubiai spėju, kad importuojamiems bei eksportuojamiems produktams tenkantis PVM sudarytų apie pusę viso PVM surinkimo, ar net daugiau, tad galim spėti, kad minėtoji ES direktyva leidžia Lietuvai dėl nekonkurencingumo prarasti apie 3-4 milijardus litų per metus (pasikartoju – tai vertinimai iš lubų, tiesiog mastams suvokti). Tol, kol lietuviškas PVM nesiskyrė nuo kitų ES šalių, tol praradimų nebuvo, tačiau nuo 2009 rugsėjo situacija pasikeitė kardinaliai – 21 procentas Lietuvoje, palyginus su 17,5 procentų Anglijoje – tai ištisi 3,5 procentai prekės ar paslaugos vertės. Smarkiai konkuruojančiuose rinkos segmentuose įmonių gaunamas pelnas neretai būna maždaug tokio dydžio.

Taigi, puikus taupymo šaltinis – mokėti PVM toje šalyje, kur tas PVM yra mažesnis. Tarp kitko, čia gal būt atsiveria ir kai kurios įdomios mokesčių taupymo schemos (taupymo, o ne slėpimo – viskas legalu): pvz., įmonė gamina prekes Lietuvoje, eksportuoja į Kanarų salas, kur 5 procentai PVM, ten sumoka PVM, ir vėl importuoja į Lietuvą. Jei kas susiduriate, pakomentuokite apie tai, nes mokesčių taupymo praktika yra ne mano sritis – tiesiog įdomu, ar taip daroma?

Tarp kito, vėlgi tai primena asmens bankroto įstatymą, kuris Lietuvoje vis nepriimamas: žmonės važiuoja į Didžiąją Britaniją, ten bankrutuoja ir problema išspręsta.

Tokia miela Ingrida Šimonytė. Manau, kad po to, kai rugsėjį valdžia padidino PVM iki 21 procento ir jo surinkimas kokiam mėnesiui ar dviem ėmė viršyti planus (lapkritį labai tuo džiaugėsi ir skelbėsi spaudoje) – tikėjosi, kad taip ir liks. Tuo tarpu aš turiu įdomių gandų, kad kai kas VMI jau raunasi plaukus. Pažiūrėsime, ką iškapstys spauda – aš labai, tikrai labai norėčiau pažiūrėti į PVM surinkimo iš importuojamų bei eksportuojamų prekių mėnesinius grafikus. Drįstu spėti, kad nuo 2009 rugsėjo iki dabar PVM surinkimo iš importo-eksporto kritimas turėtų sudaryti kokių 10 skaitmenų skaičių.