Category Archives: Politika

O kaip gi be politikos?

Apie internetinius prezidentų rinkimus ir realybę

Aš tikiuosi, kad jau spėjote primiršti tą ilgą seriją balsavimų už internetų prezidentus. Paskutinio turo rezultatų ilgai ilgai neskelbiau, nes jie buvo ir taip pakankmai aiškūs, o norėjosi kiek ilgiau pratęsti ir pasižiūrėti šiokių tokių pokyčių. Visgi kardinalių pokyčių nesigavo: tendencijos liko aiškios ir ilgalaikės. Ir, beje, visiškai akivaizdžios.

Su šitais balsavimais vyko vienas įdomus dalykas: Grybauskaitės fanai patikėjo, kad ji laimės ir visiškai atsipalaidavo, o tada, balsavimams einant toliau, ėmė ir po truputį balsų prisirinko Remigijus Šimašius.

Su šitais balsavimais vyko vienas įdomus dalykas: Grybauskaitės fanai patikėjo, kad ji laimės ir visiškai atsipalaidavo, o tada, balsavimams einant toliau, ėmė ir po truputį balsų prisirinko Remigijus Šimašius.

Vienas dalykas labai smarkiai krito į akis per visus internetų balsavimus: pradžioje Dalia Grybauskaitė laiminėjo tiesiog be išlygų. Bet žinote, kaip būna, kai rinkėjas patiki, kad jo kandidatas laimės? Ogi jis neateina į rinkimus, nes galvoja, kad jo kandidatas ir taip laimės. Tuo tarpu kito kandidato rinkėjai mobilizuojasi. Štai tą ir matome grafike. Taip kad pagalvokite gerai: nors čia ir darau aš išvadą, kad Dalia Grybauskaitė turi laimėti, ji laimės tik su sąlyga, kad tie, kas ją palaiko, ateis į rinkimus.

O bendrai, nesigilinant į visokias analizes, tą ilgos internetinių balsavimų serijos pabaigą galima reziumuoti paprastai: iš realių kandidatų be išlygų laimi Dalia Grybauskaitė (418 balsai), o iš tų, kas šiaip internetuose garsūs – Remigijus Šimašius (671 balsas). Pastarasis, reikia tikėtis, į užmarštį nenueis, o kils ir toliau, nes rezultatai čia buvo įspūdingi.

Visi kiti, kas tik internetų rinkimuose dalyvavo, iškrito, nesugebėję nei susilyginti su šitais dviem kandidatais.

O jei norisi kiek daugiau duomenų – čia vat ir pasižiūrėkime truputį skirtingų grafikėlių ir šiaip įdomumų. Ir šį kartą – jau ne vien iš šitų balsavimų, o žymiai plačiau. Iš visokių kitokių šaltinių.

Continue reading →

1939-1945: niekada daugiau mes nenorime karo

Gvardijos juostelė ilgai buvo naudojama, kaip sovietų pergalės prieš nacius simbolis. Atkreipkite, beje, dėmesį – SSRS pergalės prieš III Reichą, o ne šiaip nacistų sutriuškinimo. Dėl to, beje, ir švenčiama Gegužės 9, o ne Gegužės 8, kai naciai kapituliavo. Taigi, neužmirškime, kad II Pasaulinį karą kariavo daugybė šalių, o ne tik šios dvi.

Kariavo ir Lietuva, tapusi viena iš pirmų valstybių, kurias užpuolė Adolfo Hitlerio valdoma Vokietija. Tiesa, kažkaip atseit taikiai – ultimatumais ir karinės jėgos demonstravimu naciai atplėšė Klaipėdos kraštą (primena Rusijos agresiją Kryme, tiesa?). Lietuva nuo nacių nukentėjo labai skaudžiai – prisiminti galime ir Ablingos tragediją, ir Pirčiupius, ir daugybę nužudytų žydų, lenkų, o ir tų pačių lietuvių. Nacių režimas buvo siaubingas.

Prisiminkime ir supraskime, kad karas - tai didžiausias košmaras, koksai tik gali kilti

Prisiminkime ir supraskime, kad karas – tai didžiausias košmaras, koksai tik gali kilti

Nacių režimą sunaikino daugybė šalių. Ir tos, kurios buvo užgrobtos, priešinosi partizaniniu judėjimu, ir tos, kurios kariavo įprastą karą. Jei bandysime tas šalis išvardinti, gausis beveik visos Europos valstybės.

Deja, kai kam norėtųsi įsivaizduoti, kad kariavo tik Rusija. Netgi ne šiaip SSRS, o tiktai Rusija ir viskas. Kažkokie Kremliaus ideologai sovietinę gvardijos juostą 2005 metais pervadino Georgijaus juostele (beje, ne švento Georgijaus, kaip cariniais laikais) ir surengė akciją, skirtą rusiškumui stiprinti. Pagrindiniais organizatoriais buvo fašsituojantis judėjimas „Naši“ (labiausiai visiems žinomas iš riaušių Taline), Vladimiro Putino partija „Jedinaja Rossija“, jos komsomoliškas filialas „Molodaja gvardija“ ir Rusijos žiniasklaidos korporacija „RIA Novosti“, šiuo metu garsėjanti kliedesiais apie Ukrainos įvykius.

Taigi, dar nuo to laiko gvardijos juosta ėmė prarasdinėti sovietinę karo prasmę, o vietoje to – gauti naują, nacistinio pobūdžio potekstę – „Rusija – aukščiau visko“. Po truputį vis labiau, labiau, kol galų gale, jau šiemet, pamatėme visai naują reiškinį: Georgijaus juostelė tapo ženklu, identifikuojančiu Rusijos okupacines pajėgas, jų specialiuosius dalinius, žmonių žudikus ir agresorius.

Kažkada panašiai pasikeitė svastika: pradžioje buvusi laimės, gėrio, gyvybės simboliu, šioji ėmė simbolizuoti šlykščiausius nusikaltėlius. Taip dabar keičiasi toji gvardijos juosta, tapdama Rusijos agresijos Ukrainoje simboliu.

Todėl mums reikia kito simbolio. Tokio, kuris primintų apie visus žuvusius, apie visus nužudytus, apie visus kareivius ir civilius, kurie prarado gyvybes. Simbolio, kuris primintų apie milijonus mirčių. Simbolio, kuris primintų apie tai, kad karas – tai ne pergalės, o mirtys. Mirtys, kraujas ir lavonai. Tai yra tikras karo veidas – žvelgiantis į dangų aklomis numirėlio akimis.

Tokį simbolį nesunku atsispausdinti ir išsikirpti. Ir jis primena tai, kas išties buvo karas - kraujas ir mirtis.

Tokį simbolį nesunku atsispausdinti ir išsikirpti. Ir jis primena tai, kas išties buvo karas – kraujas ir mirtis.

Todėl aš siūlau visiems prisiminti, kas yra karas. Ir įsisegti raudoną aguoną. Tokią, kokią britai segasi, prisimindami I Pasaulinio karo aukas. Tokią, kuri kaip kraujo dėmė ant peršautos krūtinės. Kad neužmirštume viso to siaubo, kuris išties yra karas.

Ukrainiečiai dizaineriai Sergiy Mishakin ir Tetiana Borzunova (3Z Studio) jums sukūrė simbolį, kuris primintų. Ir šis simbolis yra neutralus. Jis primena žmones, kurie žuvo, o ne tuos, kas atstovauja kažkokią ideologiją. Prisiminkime praradusius savo gyvybes. Paspauskite ant paveiksliukų – jų rezoliucija čia kaip reikiant didelė. Adaptavo Lietuvai vienas anoniminiu likęs puikus žmogus.

Beje, protingai apie tą patį rašo kaimyniniame bloge esantis ponas Remigijus Šimašius. Irgi paskaitykite.

Baltais siūlais siūtas susišaudymas Slovianske

Rusija dabar skleidžia eilines propagandines isterikas apie tai, kad Slovianske (rus. Slavianskas) kažkokie Dešiniojo sektoriaus smogikai užpuolė separatistų postą ir ne tai 3, ne tai 5 žmones nušovė. Čia pasižiūrėkim į tai, kaip nesueina galai visame šiame falsifikuotame pasakojime. Iš to, kaip nesueina galai, verta pasimokyti: pagal tokias neatitiktis galima ir daugelį kitų propagandinių kliedesių identifikuoti.

Žuvusiųjų yra, o sužeistųjų nėra

Įvairiuose susišaudymuose sužeistųjų būna 5-10 kartų daugiau, nei žuvusiųjų. Tai yra sena ir labai visur pasitvirtinanti statistika. Jei susišaudyme žuvo 5 žmonės, galima tikėtis, kad bus maždaug 25-50 sužeistųjų. Kur jie? Ogi nėra. Jau praėjo gerokas laiko tarpas, bet apie sužeistuosius nėra duomenų ir viskas. Matyt kad ir nebus.

Sudeginta menamų smogikų mašina stovi visiškai šalia separatistų laužavietės. Dar už poros dešimčių metrų - barikada. Ar jūs tikite, kad vat taip tvarginkai privažiavo ir sustojo kokie tai smogikai?

Sudeginta menamų smogikų mašina stovi visiškai šalia separatistų laužavietės. Dar už poros dešimčių metrų – barikada. Ar jūs tikite, kad vat taip tvarkingai privažiavo ir sustojo kokie tai smogikai?

Atvejai, kur sužeistųjų būna mažiau, nei žuvusiųjų – visiškai išimtiniai: pvz., per Rygos ir Vilniaus OMON* surengtas Medininkų žudynes žuvo visi, išskyrus vieną – Tomą Šerną. Išžudyti buvo visi, šaudant ir kontrolinius šūvius, tačiau visvien liko vienas gyvas. Sužeisti ir neginkluoti muitininkai buvo metodiškai žudomi – tokiu būdu ir buvo iškreiptas įprastas sužeistų ir žuvusiųjų santykis.

Slovianske, kaip pasakoja separatistai ir Kremliaus propaganda, dalis liko gyvi ir privertė užpuolikus bėgti. Taigi, santykis turi būti įprastas: tiems 3 ar tai 5 žuvusiems turėtų tekti kelios dešimtys sužeistų. Tačiau jų nėra. Tiesiog šiaip nėra ir viskas.

Continue reading →

Tęstinumo valdymas valstybės mastais

Kažkaip jau taip gaunasi, kad per tuos įvykius Ukrainoje visiškai užsiverčiau ir blogas kuriam laikui liko faktiškai neprižiūrimas. Vargu, ar galima kažko kito tikėtis – jau kai prasidėjo tie Maidano įvykiai naktimis su neįtikėtinai intensyviu naujienų srautu, tai visas tas aktyvumas ir persikėlė pas mane į Facebook. O paskui jau ir Krymo okupacija, ir dar kiti reikalai. Beje, čia jums ta proga noriu pristatyti naują ir labai gražų projektą – Laisvoji Ukraina, kurį sukūrė tokia ULLL – aktyvių Ukrainos rėmėjų grupė.

Yra trys visiškai skirtingi klausimai: kaip padaryti, kad gaisras nekiltų, kaip laiku užgesinti gaisrą ir ką daryti, jei sudegė namai. Ir aš jums labai patariu šitų dalykų nepainioti.

Yra trys visiškai skirtingi klausimai: kaip padaryti, kad gaisras nekiltų, kaip laiku užgesinti gaisrą ir ką daryti, jei sudegė namai. Ir aš jums labai patariu šitų dalykų nepainioti.

Taigi, o dabar grįžkim prie reikalų – karo grėsmės. Ir pasižiūrėkime labai vadybiškai, paprastai ir sistemiškai, kas gi čia turėtų vykti ir kam reiktų ruoštis, nes apie reikalus užmirštam, o jie gi vyksta ir vyks. Aišku, kai kurių tų dalykų visai nesinorėtų, bet būkime realistais. Ir neužmirškime, kad iš svetimų klaidų mokytis yra kardinaliai pigiau ir lengviau, negu iš savų. O apie tai ir yra visa vadyba – apie tai, kaip išvengti klaidų, pasimokant iš kitų patirties.

Taigi, vadyboje yra trys (ir labai labai savo esme skirtingos) rūšys blogų dalykų – incidentai, problemos ir dizasteriai (katastrofos). Tačiau gaunasi kažkaip taip, kad jei apie galimus incidentus kažkas kalba, apie problemas irgi tarpais kažkas pasakoma, tai iki šiol dar nieko negirdėjau apie tai, kaip būtų valdomos galimos katastrofos. Na, aš čia neturiu omeny visokio žurnalistinio briedo – jie katastrofomis vadina ką papuola. Žinote tą – „agonijos neslėpė Eglė“?

Ai, taip, pirmiausiai, kad nebūtų bereikalingų ginčų, duodu aiškų apibrėžimą jums, kurį išmokite kaip kokią mantrą, nes tai jums ir versle labai labai padės:

  • Incidentas – tai tiesiog įvykis, kuris įvyko ir padarė kažkam nemalonumų. Nesvarbu, kokio didumo tie nemalonumai – esmė yra ta, kad įvykis įvyko. Ir padarė kažkokių neigiamų reikalų. Jei kažkas neįvyko arba tiesioginių ir realiai esančių neigiamų pasekmių nėra – tai ne incidentas. Incidentas gali būti ir labai labai didelis, bet tai visvien incidentas.
  • Problema – tai vieno ar kelių jau įvykusių ar netgi dar neįvykusių (tačiau neabejotinų) incidentų priežastis. Problema savaime gal būt netgi nėra kažkas žalingo (tiesioginių neigiamų efektų nėra), tačiau dėl jos kyla arba gali kilti incidentai. Problema dažnai gali būti nematoma, bet ją išsprendus, kažkokie incidentai jau nekyla.
  • Katastrofa arba dizasteris – tai toksai įvykis, dėl kurio pasidaro neįmanoma išvis kažką daryti, t.y., visą organizacijos veiklą ištinka kolapsas. Katastrofa gali būti dėl incidentų, o incidentai – dėl katastrofų (t.y., šios gali suveikti kaip problemos), negana to, tas pats įvykis ir incidento, ir katastrofos požiūriu gali būti tas pats. Skirtumas čia paprastas: incidento atveju sutrinka kažkokia veikla, bet apie visos sistemos griūtį mes nekalbam. Katastrofos atveju sugriūna organizacinė sistema, o dėl to tampa neįmanomu ir incidentų sprendimas, ir išvis kokia nors veikla.

Labai svarbu suvokti skirtumus: incidentas – jau vykstantis įvykis, kur yra kažkas blogo. Problema – ne įvykis, o tik priežastis, dėl kurios blogi įvykiai vyksta. Katastrofa – tai organizacinės sistemos griūtis.

Pažiūrėkime į pavyzdį: jei mašina numušė žmogų gatvėje – tai incidentas. Jei sankryžoje ir mašinoms, ir skersai einantiems pėstiesiems tuo pat metu gali užsidegti žalia šviesa – tai savo esme ne incidentas, o problema: tiesiogiai lyg ir nieko blogo nėra, tačiau suprantame, kad dėl to mašinos numušinėja pėsčiuosius, t.y., kyla incidentai. Jei netikėtai sužlugo šviesoforus aptarnaujanti įmonė – tai mums nei incidentas, nei problema, tačiau suprantame, kad padėtis katastrofiška: niekas tų šviesoforų neprižiūrės, problemų nespręs ir viskas čia kolapsuos, nes nustojo veikti pati organizacinė sistema.

Šviesoforai gali kurį laiką veikti ir be juos tvarkančios įmonės, bet patys suprantate, kas po kiek laiko bus.

Ar pagaunate skirtumą? Žinau, kad pradžioje jis būna sunkiai suprantamas, bet jį suvokti būtina, nes tiktai taip įmanoma kažką suvaldyti. Perskaitykite kelis kartus, pakartokite tai ir jeigu pagausite vidinę tokio skirstymo logiką, jūsų vadybiniai skilsai paaugs krūva balų.

O dabar, jei jau kelis kartus pakartojote, tai apžvelgsime kai kuriuos niuansus, susijusius su valstybės masto incidentais, problemomis ir dizasteriais. Ir ypač pažiūrėsime į tęstinumo valdymą.

Continue reading →

Darbo partija pritilo

Taigi, Dalia Grybauskaitė pasakė, kiti pacypė, o vat dabar visi kažkodėl ir aptilo.

Taigi, Dalia Grybauskaitė pasakė, kiti pacypė, o vat dabar visi kažkodėl ir aptilo.

Aš jums čia labai trumpą ir nedidelę konspiraciją pasakysiu. O jūs išvadas pasidarykite. O konspiracija yra tokia, kad valdantieji ne taip seniai skelbė, kad iki šiandien Dalia Grybauskaitė turi pasiaiškinti, o jei ne – tai ten kažkas bus. Gal kokios apkaltos, o gal komisijos, o gal dar kažkas – visokių ten kalbų buvo ir per visokius politikus, ir per politologus. Aišku, ryškiausiai čia kažkodėl piktinosi ponia Loreta Graužinienė ir šiaip Darbo partija, bet tai ir suprantama matyt.

Čia prisiminkim, tarp kitko, kad dar 2006 pavasarį Artūras Paulauskas skelbė, kad Viktor Uspaskich ir Rolandas Paksas gali būti kažkokių užsienio specialiųjų tarnybų instrumentai. O prisiminus ir DP bylą dėl juodosios buhalterijos, ir keistas Viktoro Uspaskicho keliones į Maskvą, galime tarti, kad ponia Prezidentė paskelbė viešą paslaptį, taigi, nieko išties nenustebino.

Žodžiu, šiaip jau apie visą tą istoriją kalbėti kaip ir nėra ką, nes tiesiog nėra apie ką kalbėt, o visas triukšmas, reikalaujant kokių tai įrodymų – matyt, tiesiog dėl akių. Nes gi reikia kažkokių pasiteisinimų, kad ir kas kam bebūtų aišku.

Konspiracija gi čia tokia: kovo 7 dieną valdančiosios koalicijos politinė taryba Algirdo Butkevičiaus pareiškimu aiškino, kad Prezidentė privalo pateikti pasiaiškinimus iki kovo 14 dienos. Nes kitaip ten kažkas bus. To norėjo ir Rolandas Paksas, ir darbiečiai. Viktoras Uspaskichas, tarp kitko, lygino Prezidentės pareiškimus su kažkokiomis valytojos šnekomis. Todėl arba Dalia Grybauskaitė turi pasiaiškinti, arba kažkas ten bus.

Taigi, šiandien ta kovo 14, o jokių veiksmų valdantieji nesiėmė, o tiesiog kažkaip nieko nesiėmė ir nutilo, nors lyg ir nieko nepateikė jiems Prezidentė. O gal visgi Prezidentė pateikė jiems kažką, o jau todėl viskas ir aptilo, todėl jokios reakcijos ir nėra? O kaip jūs manot?

O dar, prisiminkime, kad visiškai netikėtai Darbo partijos sąrašą į Europos Parlamento rinkimus ves ne Vydas Gedvilas, o Viktoras Uspaskichas.