Category Archives: Politika

O kaip gi be politikos?

Škvalas, pasyvai ir aktyvai

Kai vasarą rašiau apie tai, kokius nusiaubė miškus škvalas Lietuvoje, kai kuriuose sluoksniuose gerai žinomas Xerksas Tszar of Persia pareiškė, kad 10 milijonų miškininkų įvardinti nuostoliai tėra jų pačių išsigalvojimas, norint pinigų nusigriebt. Žinoma, daugelis pastebėjo, kad miškininkystės valdininkai tiesiog rankas trina iš pasitenkinimo, bet taip ir nepagavo, kodėl. Įdomus fenomenas gaunasi – visi supranta, kad pinigus kažkas kažkaip vagia, bet nesupranta, per kur.

Škvalas ir jo padarinių vertinimas

Lietuvą nusiaubęs škvalas išties buvo siaubingas. Ir net sunku pasakyti, ar per paskutinius kelis šimtmečius yra buvę didesnių audrų. Jei ir yra buvę, tai negirdėjau – jei kas nors žinote daugiau, apšvieskite. Išlaužyto miško apimtys, manyčiau, nepilnai dar įvertintos ir dabar. Nors daugelyje vietų tas miškas jau ir aptvarkytas, kai kurie miško keliukai iki šiol užversti medžiais, ypač toliau nuo pagrindinių plentų, o Varėnos rajone, vaikščiodamas miškais, vis pastebi įvairaus didumo nuniokotus plotus.

Kaip matome, pati svarbiausia nuostolių vertinimo problema yra susijusi su labai didele nuostolių fragmentacija: išverstas ne vienas plotas, ne du, ne dešimt ir netgi ne šimtas. Įvairaus dydžio plotų ir plotelių, kur išversti ar sulaužyti medžiai – tūkstančiai. Vienur išversta ar nulaužta dešimt medžių, kitur – šimtas, trečiur – dar daugiau. Tačiau pagrindinė išlaužyta masė akivaizdžiai tenka ne keliems didžiausiems plotams, o milžiniškiems kiekiams mažesnių plotelių, kurių tiek daug, kad visų iki galo suskaičiuoti neįmanoma – galima tik apytiksliai įvertinti kiekius, o ir tai, tik apžiūrėjus mišką skersai-išilgai. Natūralu, kad pirmas kelias dienas miškininkai galėjo tiktai spėlioti apie nuostolių apimtis.

Gamtinė katastrofa pasyvus paverčia aktyvais

Yra vienas paprastas ekonominis reiškinys, kuris čia vyksta: pasyvai virsta aktyvais. Pasyvai – tai turtas, kuris yra užšaldytas, neduodantis pelno dabar, nors gal ir duosiantis kažkada ateityje. Aktyvai – tai pinigai čia ir dabar atsirandantys iš kažkokios veiklos. Esminis skirtumas tarp pasyvų ir aktyvų – pasyvai eikvoja pinigus, o aktyvai – duoda pinigus. Kol miškas auga – jis yra pasyvus, o kai parduodamas – aktyvus. Paradoksas su valdiškais miškais yra tas, kad valdžiažmogiams nusispjaut į realų pelningumą. Jiems svarbu, kad pinigų tiesiog būtų. Todėl bet koks pasyvų virsmas aktyvais jiems kelia pasitenkinimą. Atsiranda pinigai – galima ir pasišildyti.

Korupcinės vagystės psichologija paprasta: eilinis korupcionierius nei už ką neklastos finansinių duomenų, kuriuos lengvai galima patikrinti ir kuriais galima suabejoti, o suinventorizavus patirtus nuostolius, patikrinti viską ypatingai lengva. Ypač korupcionierius bus atsargus, kai pinigus skirianti valdžia nusiteikusi priešiškai ir viskuo įtarinėja. Korupcionieriaus reakcija suprantama – jei galima patikrinti, o akivaizdu, kad tikrins – reiškia, kad klastojimus suras, todėl reikia daryti tvarkingai.

Kita vertus, argi tuos nuostolių pinigus nuostolius vertinęs valdininkėlis gali tiesiog imti ir įsidėti sau į kišenę? Žinoma, kad ne. Išvada peršasi akivaizdi, nyki ir tiesiog buka: miškininkai džiaugiasi tiesiog tuo, kad pasyvai virsta aktyvais, o jau iš tų aktyvų įsisavinimo – galima bus gerai nusigriebti. Ir kuo tų aktyvų gausis daugiau, tuo smagiau. Kitaip tariant, nuostoliai dėl škvalo – tai tiesiog puiku, o jei tie nuostoliai tikrai didžiuliai, milžiniški – tai prirašinėti nieko nereikia, aktyvų srautas kaip dangiška mana užpils miškų ūkį. Štai tokia paprasta korupcinė logika – kuo blogiau, tuo geriau.

Tyras korupcionierių džiaugsmas

Taip ir gaunasi, kad miškininkai džiaugiasi škvalo sukeltais nuostoliais, bet jiems nereikia tų nuostolių pateikinėti, kaip esą didesnių, nei išties yra. Nereikia tam džiaugsmui jokių ten klastojimų ir prirašinėjimų, nes nuostoliai pakankamai dideli, kad gautų aktyvų pakaktų ir taip. Tai išties nekaltas, sąžiningas, nuoširdus ir vaikiškai tyras korupcionierių džiaugsmas.

Vilius Navickas, Šarūnas Skučas, Andrius Kubilius ir šūdų orgijos

Nagi nieko nenoriu pasakyti apie istoriją, kur Vilius Navickas buvo suspenduotas partijoje, Šarūnas Skučas išmestas, o Andrius Kubilius liko atseit nesusitepęs. Čia išvis kažkaip nesusiję dalykai, bet jau taip gaunasi, kad asociacijos kyla įvairios, ne visad malonios, o kartais ir visai nukrypsta į lankas, kol bekeliaudamas asociacijų laukais, įlipi į mėšlo pyragą ir mintys jau išvis nueina kampais.

Kai kurie politiką vadina nešvariu reikalu, o dar ir su kvapeliu neaiškiu. Čia maždaug taip inteligentiškai sakydami, kad politikoje daug mėšlo, o kaip tartų eilinis pilietis – šūdo. Ir kai kyla koks skandalas, tai ir pasako – „na, tas anas tai jau prisišiko“. Tai jau suprask: jei prisišiko – tai ne šiaip kur prišiko, vadinasi gal ir į kelnes. Nepadorus, žinoma reikalas, bet kaip sakant, jei taip atsitiko, tai matomai tokiu atveju belieka greitai slėptis ir bandyt apsivalyt, apsiplauti…

Kita vertus, keista, kad kai kurie apsišikėliai atkaklūs ir į nepatogumus kelnėse nekreipia dėmesio metų metais, net tada, kai šūdai ima krist iš kelnių – matomai, įprasta būsena. O kai kurie būreliai ne tik kenčia prisišikimus, bet toleruoja juos netgi tada, kai iš kelnių drimbantys šūdai padengia grindis, o tarpais ima kristi ir tiesiai ant aplinkinių. Galų gale kas nors neiškenčia ir pasako šūdžiui, kad šis užveikė. Paradoksaliu būdu kartais atsitinka taip, kad šūdžius, žinoma, kompanijoje apsvarstomas ir kažkaip lyg ir pristabdomas, tačiau išdrįsęs apie šūdžių pasakyti – išmetamas iš kompanijos lauk, o kompanijos vadas, nutaisęs abejingai nesusijusią veido išraišką, viešai suburba kažką neaiškaus, ko net nesigauna suprasti.

Kol kas neradau tinkamesnės alegorijos visai šiai istorijai. O dar beje, kalbama, kad visi paukščiai pasižymi tuo, kad šika netikėčiausiose vietose, ir kregždutės čia – visai ne išimtis. Ir niekam jau net abejonių nekyla, kad kompanijos vadas, jei jau taip, matomai šūdus ganėtinai toleruoja…

P.S. Konservams: aš suprantu, kad jūs tūpi, tai jau seniai matosi, bet nu kada jums tūpiems dašils, kad jūs darote pas save tokį briedą, kad jau net paksuoliai su valinskiniais šalia jūsų atrodo, kaip rimta chebra? Ar suprantat, kad patys save šūdais viešai tepliojat pačiu išraiškingiausiu ir šlykščiausiu būdu?

Kaip ydos tempia ydas

PSD mokestis tapo vienu iš didžiausių smūgių liberal-konservatoriškai valdžiai. Ant LLRI tipo demagogijų apie tai, kad „kiekvienas turi mokėti“, „tai yra draudimas“ ir pan. – visi dėjo. Netgi durniui akivaizdu, kad PSD, nors ir vadinamas kažkokiu draudimu, tėra dar vienas mokestis. Ir visiems akivaizdu, kad schema, kai žmogus moka mokesčius, tam kad gautų už juos sveikatos apsaugos garantijas, o paskui jų negauna tuo pretekstu, kad esą kažkur neužsiregistravo – absurdiška. Dar absurdiškiau atrodo aiškinimai, kad esą valstybė sumoka PSD už bedarbius.

Visi supranta, kad valstybė negali sumokėti, o gali tik perdėti iš kišenės į kišenę. Ir visi supranta, kad registracija darbo biržoje – tai tik popierėlis, papildoma biurokratija – reikalinga tiktai tam, kad sukurt papildomas biurokratų darbo vietas. Ir akivaizdu, kad PSD atskiras administravimas su visomis tomis nesąmonėmis – tai tik dar vienas valstybės išlaidų punktas, sukuriantis papildomą diskriminaciją tiems, kas uždirba mažiausiai. Jau nekalbant apie tai, kad šitai yra akivaizdus konstitucijos, garantuojančios nemokamą sveikatos apsaugą, pažeidimas.

Kiek kainuoja PSD valstybei? Drįstu manyti, kad mažų mažiausiai kokio tūkstančio valdininkų, mokesčių rinkėjų ir darbo biržos biurokratų išlaikymą. Tai reikštų bent kelis milijonus per mėnesį, bent keliasdešimt milijonų per metus. Bet tai – tik smulkūs pinigėliai, kai juos palygini su emigravusių žmonių verte. Su verte tų, kam PSD tapo paskutiniu lašu, padėjusiu apsispręsti – šiemet vien oficialios emigracijos skaičiai sieks 90 tūkstančių (tai porą kartų daugiau, nei emigracijos prognozės, kurias galėjom daryti prieš pusmetį), o realūs skaičiai, kaip įprasta, bus dar didesni. Net jei 1000 emigrantų apsisprendė išvykti būtent dėl PSD – tai bus 3 milijardai litų nuostolio.

Šimtai tūkstančių žmonių staiga pavirsta valstybės skolininkais – dėl ko? Dėl to, kad jie tiesiog yra Lietuvos piliečiais. Kaip toks mokesčių tipas vadinasi – žino daugelis: tai pagalvės mokestis. Tas, dėl kurio viduramžiais kildavo masiniai maištai. Dabar maištai nekyla – yra puikus emigracijos vožtuvas. Tad netgi invalidai (taip, net ir invalidai neretai gauna reikalavimus susimokėti PSD) gali emigruoti. Kam čia jų reikia – kur nors Danijoje ar pan. jie gaus netgi pensiją, iš kurios įmanoma pragyventi.

Ką daryti vyriausybei ir seimui? Akivaizdi išeitis tiktai viena – panaikinti PSD kuo greičiau, perkeliant jį į kitus mokesčius. Bet ar jie įstengs? Tai tik politinės valios klausimas. Net neabejoju, kad jie visi tai supranta, bet… VMI reikia darbo vietų, darbo biržai reikia darbo vietų, kažkam tiesiog šiaip nesinori pripažinti PSD absurdiškumo – prie PSD pačiam prisidėjus… Ydos tempia ydas. Užburtas ratas.

Kas dedasi Rusijoje

Stalinas ir Vladimiras Putinas - du autoritariniai Rusijos Imperijos valdovaiAš rusiškuose interneto portaluose paskaitau apie tai, kas vyksta Rusijoje ir pakraupstu. Dar labiau pakraupstu, kai pabandau pasirankioti informacijos iš alternatyvių šaltinių. O jei pažiūriu Rusijos oficiozinę TV – pakraupstu dar labiau. Atvirai autoritarinis režimas jau net nebando maskuotis: propagandinės laidos su Vladimiru Putinu ir Dmitrijumi Medvedevu ima priminti kažkokius absurdiškus TV šou, susirinkimų laisvės apribojimai su miniomis omonininkų, gaudančių ir kišančių į milicijos autobusus visus, ką papuola, primena kažkokias chuntas, "Naši" veikėjai tampa tiesiog įteisintu komsomolo ar hitlerjūgendo ekvivalentu, o šovinistinė rusiška propaganda asocijuojasi jau vien tiktai su fašizmu. Negalvokit, kad vartoju šitą žodį perkeltine prasme. Visi požymiai akivaizdūs.

Rusijos įstatymai numato, kad norint surengti mitingą ar demonstraciją, tereikia informuoti savivaldybę. Jokie specialūs leidimai nereikalingi. Šviežutėlis Vladimiro Putino pasisakymas – maždaug toks: "norit rengti demonstracijas – gaukit leidimus, negavot leidimų – gaukit bananais per galvas". Tai apytikslis vertimas. Taip, būtent taip jis viešai ir pareiškė. Apie tai, kad lazdomis per galvas. Jau po dienos ar dviejų vykęs "31 dienos" mitingas (skirtas 31 Rusijos konstitucijos straipsniui paminėti – šis kalba apie žmonių teises) buvo išvaikytas ypatingai žiauriai. Rusijos milicija jau ir anksčiau garsėjo nesuvokiamais skandalais, tačiau dabar visa tai tampa įprastu dalyku – pranešimai apie tenykščius milicininkus, užmušusius ar sužalojusius kokį nors jiems nepatikusį žmogų, jau nelabai ir stebina.

Bet jau gerokai anksčiau nuo išvaikomų mitingų ėmė kraupti net daug ko matę: vienoje iš demonstracijų milicininkai tiesiog atvirai nuplėšė ordinus ir medalius nuo vieno iš karo veteranų krūtinės. Turint omeny, kad II pasaulinis karas tenai tapęs vos ne kažkokia religija, toks milicijos aktas atrodytų, lyg šventvagystė. Tačiau panašu, kad jiems jau nusispjaut. Lietuvoje, kur draudžiama sovietinė atributika, niekas veteranams nesutrukdė surengti ištisą eiseną, bet ta pati Rusijos propagandos mašina pasistengė patriūbinti apie kažkokias ten kažkieno pažeidžiamas teises ir lietuviškus fašistus. Žinoma, Lietuvoje pagal juos – ištisinis teroras prieš rusakalbius, o pačioje Maskvoje senutes atvirai mušantys ir tampantys milicininkai – tai tik kažkokia iš Vakarų finansuojama antivalstybinė opozicionierių veikla. Iš tokių kardinalių vertinimo žirklių galima daryti tik vieną išvadą: tenykštė propaganda jau grįžo į lygį, artimesnį sovietiniam, nei pliuralistiniam. Ieškant išorės priešų, galima skleisti bet kokius kliedesius. Ir taip pat galima daryti bet ką pas save, nesibijant, kad visuomenė kaip nors sureaguos.

Vasarą Rusiją nusiaubę gaisrai parodė fantasmagoriją, kokią pasaulis seniai bematė: savanoriai važiuoja į miškus gesinti gaisrų, tačiau vietinė valdžia jiems tik kaišo pagalius į ratus, jau nekalbant apie tai, kad net nepabando aprūpinti paprasčiausiais kastuvais. Gaisrams priartėjus prie kažkokio kaimo, šio gyventojai ėmė prašyti pagalbos internetu, tikėdamiesi rasti savanorių. Rezultatas – skelbimo autoriams valdžia ima grąsinti už kažkokį ekstremizmą. Vietinė gaisrininkų technika per gaisrus stovėjo garažuose, kur sėdėjo ir patys gaisrininkai – jiems tiesiog buvo neleidžiama išvažiuoti. Tuo tarpu Rusija prašinėjo pagalbos iš užsienio šalių. O Vladimiras Putinas tuo tarpu dar ir susisuko sau reklaminį klipą apie tai, kaip jis gaisrus gesina iš lėktuvo. Tuo tarpu dabar intenete jau plinta filmuota medžiaga, kurioje rodomos krūvos padegėliams surinktų drabužių, pūvančių šiukšlynuose. Šią humanitarinę pagalbą rinko ir Rusija, ir daug kitų šalių. Humanitarinė pagalba daiktais – nereikalinga vietiniams korupcionieriams, o rūpintis jos dalinimu – tiktai papildomas vargas, todėl aišku, kad daiktai keliauja į šiukšlynus. Kur susinaudojo padegėliams skirti pinigai – nelabai kas gali pasakyti, bet akivaizdu, kad jų jau nėra.

Dar ne taip seniai kalbėjom apie tai, kaip Rusija nori pirkti Mistral laivus, o dabar jau ima aiškėti, kad Rusija nori iš užsienio pirkti išvis vos ne visų rūšių ginkluotę. Ginkluotis norisi, o pati gaminti jau neišgali. Kas nors naivus galėtų pasakyti, kad bent jau tiek gerai, tačiau ginkluotės, tegul ir senstelėjusios, Rusija vis dar turi tiek daug, kad be problemų galėtų sudalyvauti III pasauliniame kare. O karas žmonijos istorijoje ne kartą buvo keliamas tiesiog tam, kad būtų galima vidines problemas eksteriorizuoti. Liaudies nepasitenkinimą iš vidaus nukreipti į išorę.

Kai palygini lietuviškas nedemokratijas, korupcijas, intrigas ir skandalus su tuo, kas vyksta Imperijoje – gali tik džiaugtis. Valstybininkai ir Dujotekana? Pedofilų klanai persekioja kedofilus? VSD neduoda Seimui pažymų? Gen. prokuroro sesuo slepia mokesčius? Pociūnas nužudytas ir byla užkišta? Adamkaus ordinai KGB veikėjams? Taigi smulkmenos. Tai tokios smulkmenos, kad mes, palygine save su Rusija, galim jaustis tikrais tyruoliais. Bet visgi Rusija – mūsų kaimynė. Ir ko mums laukti iš tos suirutės, peraugančios į atvirą fašizmą? Tur būt, kad nieko gero. Geriau jau jie gyventų geriau ir grėstų mažesnėmis problemomis…

Sveikatos apsauga ir korupcija

LSDP frakcijos seniūno pavaduotojas Juozas Olekas ir Lietuvos gydytojų sąjungos (LGS) prezidentas Liutauras Labanauskas reikalauja atšaukti naują receptų išdavimo tvarką, įvestą prieš kokius 3 mėnesius. Nes jinai mat griauna kažkokią jų sistemą ir yra kažkokiu būdu nuostolinga – bent jau taip supratau iš tų šnekų. Įdomu, kam nuostolinga ir ką griauna? 🙂

Naujoji, dabar galiojanti receptų tvarka atima galimybę iš gydytojų palaikyti konkrečius vaistų prekinius ženklus, nes numato, kad į receptą galima rašyti tik bendrinį vaisto pavadinimą. Lygiai taip pat nauja tvarka trukdo veikti ir korupcinei vaistų platinimo sistemai, kai vietoj pigesnių parduodami brangesni vaistai.

Sveikatos apsaugos sistema, kaip ir farmacijos verslas – bene labiausiai korumpuota ir Lietuvoje, ir visame pasaulyje. Ir matom, iki kokio lygio tai veikia – neaiškios įtakos prasimuša net iki visokių buvusių ministrų bei kitų valstybės ir visuomenės šulų. Štai ir dabar visokie Juozai Olekai bei Liutaurai Labanauskai bando pasiekti, kad būtų atšauktas sprendimas, bent truputį žabojantis korupcionierių siautėjimą sveikatos apsaugoje. Ir dar taip atvirai ir naglai, kad tiesiog džiugina.

Beje, priminkit kas nors, ar tas įstatymas, kad gydytojams leidžiama imti kyšius, buvo visgi įvestas, ar ne? Kas ten jį pramušinėjo? Kartais ne šitie patys du?