Category Archives: Politika

O kaip gi be politikos?

Airija reguliuoja, kaip kitose šalyse sudaromos santuokos

Negalvokit, kad Lietuva yra durnių šalis. Durnių šalis – pasirodo, Airija. Šios valdininkai sugalvojo, kad užsieniečių santuokos sudarytos jų šalių ambasadose, negalioja. Kokiu pagrindu – neaišku.

Valstybės ambasada – tai valstybės teritorija ir tik valstybės, kuriai ji priklauso, reguliavimas ir tenustato, ką ta ambasada gali daryt, o ko negali daryt. Ir jei Lietuvos piliečiai sudarė santuoką Lietuvos ambasadoje – tai tik Lietuvos piliečių ir Lietuvos reikalas. Bet pagal airių valdžią yra kitaip.

Kitaip tariant, Airija reguliuoja Lietuvos ir kokio 100 kitų valstybių santuokos sudarymo tvarką. Nuostabu.

Žodžiu, be žodžių.

Pyderai ir stervos prieš lesbietes ir gėjus

Kai dažnas žmogus gėjų eitynėse mato visuomenės susipriešinimą tarp homoseksualų ir heteroseksualų, aš to nematau. Aš matau tik visuomenės supriešinimą tarp gėjų ir pyderų. Lesbiečių ir stervų. Viešų ir besislapstančių homoseksualų. Todėl aš už gėjų ir lesbiečių eitynes. Man labiau patinka gėjai, nei pyderai. Man labiau patinka lesbietės, nei stervos. O heteroseksualai čia išvis niekuo dėti – tai tik žiūrovai. Žiūrovai, teturintys pasirinkimą: arba viešos šventės, arba neviešos problemos.

Kažkada Saulius Stoma rašė labai įdomias mintis apie tai, iš kur atsirado valstybininkų grupuotė. Ta pati, kurią daugelis vadino žydrųjų albinų klanu. Reiškinys tikrai nenaujas: jei tik žmones yra dėl ko šantažuoti, juos visada galima šantažuoti. Ir jei tik atsiranda koks nors šantažo kabliukas, prasideda mirties spiralė: kažkas, užsiminęs, kad viską žino, paprašo padaryti mažą paslaugėlę, o paskui – didesnę, dar didesnę ir taip toliau. Kompramatas kaupiasi, jo daugėja, kol žmogus, teturėjęs visai nedidelę problemėlę dėl seksualinės orientacijos, tampa lengvai šantažuojamu, visko prisidirbusiu korupcionieriumi.

Kas gi žino apie tą pirminę problemėlę? Žinoma, kad pirmiausiai – "likimo draugai", turintys lygiai tą pačią bėdą: kiek kitokius, nei dauguma, potraukius. Taip nejučia ir gaunasi, kad 2 ar 7 ar kiek ten procentų valdininkų patys apie tai net negalvodami, tampa valstybininkais. Vien dėl to, kad juos galima šantažuoti.

Nereikia savęs apgaudinėti beviltiškomis fantazijomis, esą draudžiant viešas kalbas apie homoseksualumą, homoseksualumo sumažės. Kaip ir neverta savęs jaudinti kalbomis, esą dėl kažkokių eitynių to homoseksualumo padaugės. Nei ten sumažės, nei ten padaugės. Nei vienas režimas nesugebėjo homoseksualumo išnaikinti, tačiau visuomenėse, kur homoseksualumas būdavo toleruojamas šimtus metų, jo irgi nepadaugėdavo. Keisdavosi tiktai prisipažįstančių, "viešų" homoseksualų dalis. Vienintelis dalykas, kurį keičia tolerancija ar netolerancija homoseksualumo apraiškoms – tai sugebėjimas realistiškai žvelgti į problemas.

Paprastas klausimas: ar sugebame žvelgti realybei į akis? Ar norim, kad pasaulis būtų toks, koks jis mūsų fantazijose? Ar mes realistai, ar idiotai?

Vienu atveju mes galime toleruoti tai, kas gal atrodo netoleruotina – homoseksualų eitynes, homoseksualų šeimas, viešą homoseksualumo demonstravimą, vyrus besirengiančius moteriškai ir moteris, besirengiančias vyriškai. Leisti gyventi kitiems taip, kaip jie nori. Suprasti, kad gėjų paradai – tai ne bandymas dauginti gėjus bei lesbietes, o tiktai protestas prieš tai, kad tie patys gėjai ir lesbietės negali kasdieniame gyvenime būti tokiais pat homoseksualiais, kaip dauguma yra heteroseksualiais. Būti gėjais ar lesbietėmis, nepatirdami dėl to kasdienių problemų.

Kitu atveju mes galime drausti homoseksualumą ir gauti nuolat papildomą valstybininkų klaną, padidintos rizikos AIDS ir kitų lytiškai plintančių ligų šaltinius (taip – tai epidemiologinis faktas), galų gale – gauti krūvas neurotikų, kurie viduje homoseksualai, tačiau užgniaužę savo potraukius tiek, kad kraustosi iš proto. Tokie, viešai atrodantys, kaip tipiški heteroseksualai, netgi turintys "tradicines" šeimas bei vaikų, neretai tampa aktyviais homoseksualizmo priešininkais – homofobais. O pažįstamų vadinami tiesiog pyderais ir stervomis. Kai kurie pyderai kovoja prieš homoseksualumo propagandą tik tam, kad sau ir aplinkiniams įrodytų, esą jie "normalūs". Ir vėliau būna šantažuojami, persekiojami, gadina gyvenimus sau ir aplinkiniams. Ar norime dauginti pyderus ir stervas?

Nei neabejoju, kad yra suinteresuotų draudimais. Kiti tiesiog bijo. Treti – bando patys sau įrodyti kažką. Dar kitiems paprasčiausiai sunku pažvelgti į realybę. Taip, galime nieko nekeisti. Tik neužmirškime, kad tai ne pasirinkimas tarp homoseksualios ir heteroseksualios visuomenės. Tai tik pasirinkimas tarp gėjų ir pyderų. Lesbiečių ir stervų. Realybės ir fantazijų. Mastančių ir durnių. Ką renkiesi?

Didysis karvedys draugas Kim Čen Iras apie nacionalizmą

Kim Čen Iras - didysis Šiaurės Korėjos vadasTema gal ir keista, o ir teiginiai kažkam gali pasirodyti keisti, tačiau bene komunistiškiausios pasaulio valstybės – Šiaurės Korėjos požiūris į nacionalizmą labai kontrastuoja su mūsiškių komunistų įsitikinimais. Tai vadinamoji Čiučche (dar rašoma, kaip čučhė – nežinau, kaip teisingiau) ideologija, derinanti savyje komunizmo ir nacionalizmo (gal net nacizmo) mišinį.

Didysis karvedys draugas Kim Čen Iras apie nacionalizmą

Klaidinga būtų vertinti komunizmą ir nacionalizmą, kaip nesuderinamus dalykus. Komunistinė ideologija atstovauja ne tik dirbančiosios klasės interesus. Komunizmas – tai ir dirbančios klasės, ir nacionalinių interesų gynimo ideologija; tai tikros meilės šaliai ir tautai dvasia. Nacionalizmas – irgi patriotinė ideologija, šalies interesų bei tautos gynimo ideologija. Meilėje šaliai ir tautai komunizmas ir nacionalizmas mato minčių bei jausmų bendrystę, sudarančią ideologinį pagrindą koalicijai. Todėl darosi aišku: nėra jokių priežasčių ir prielaidų bipoliarizuoti komunizmą ir nacionalizmą ar atmesti pastarąjį.

Be to, nacionalizmas neprieštarauja internacionalizmui. Savitarpio pagalba, parama ir solidarumas tarp šalių, tautų – štai kas yra internacionalizmas. Kiekviena šalis turi savo sienas, kiekviena tauta turi savo skiriamuosius bruožus; revoliucija ir naujos visuomenės statyba vykdomos šalies ir tautos ribose. Šiose sąlygose internacionalizmas teapsiriboja santykiais tarp šalių, tautų ir remiasi nacionalizmo prielaidomis. Internacionalizmas, atplėštas nuo tautos ir nacionalizmo – tai faktiškai beprasmybė. Abejingas savo šalies ir tautos likimui, žmogus negali būti ištikimu internacionalizmui.

Išversta iš neatsimenu kur

Baltųjų beždžionių propaganda

Štai kokį gavau laiškelį Feisbuke (netaisytas):

Ar zinote, kad uz toki straipsni galima tuoj pat kreptis I teisma? Ar bent pagalvojate pries publikuodami tokius menkos informacijos, izeidziancius ir netikslingus straipsnius? Yra taisykles, ir internete bet kas ir bet ko rasyti negali.

Straipsni turretumete isimti.

Dabar spėlioju, kas ten tame straipsnyje užkliuvo taip, kad kažkas netgi kažkokias taisykles atrado, pagal kurias internete bet kas bet ko rašyti negali. Juk kažkas turi patvirtinti matyt. Gal Glavlitas koks nors, kuris nuspręs, kad informacija nemenka, neįžeidžianti ir tikslinga, o autorius turi kažkokį leidimą. Nes kitaip juk bus neteisėta ir taisyklės bus pažeistos.
 

Truputis apie Vyriausybę ir situaciją šalyje

Prieš kokį mėnesį ar du, Dalia Grybauskaitė, paklausta apie tai, kodėl Lietuvai reikia euro ir ką gero tas euras duotų, neilgai dvejojusi pareiškė maždaug taip: "duotų vieną esminį dalyką – atsirastų fiskalinė drausmė".

Į šitą frazę prezidentė sudėjo tiek prasmės, kad visą straipsnį apie tai verta parašyti. Tiems, kas nemoka skaityti tarp eilučių, paaiškinu: prezidentė įvardino, kad yra bardakas su mokesčiais bei lėšų panaudojimu ir tas bardakas yra toksai didelis, kad jinai nesitiki, kad išvis įmanoma jį sutvarkyti tol, kol nebus atimtos teisės kištis iš esamos valdžios.

Tai, ko gero, pati baisiausia kritika, kokią yra išsakiusi Dalia Grybauskaitė Lietuvai per paskutinius N metų. Tik pasakyta užmaskuotai. Dėl to gal būt daugelis ir neatkreipė į šią frazę tinkamo dėmesio. Pažvelkim truputį plačiau: euro įvedimas, lyginant su esama situacija, naudos Lietuvai duoti turėtų labai nedaug (jei neminėsim fiskalinės drausmės), kartu kardinaliai suvaržydamas galimybes vykdyti nepriklausomą monetarinę politiką, t.y., spręsti problemas, taikant kurso valdymo priemones ir pan. (nors, reikia pripažinti, valdžia tomis priemonėmis visvien nepasinaudoja). Tačiau prezidentės nuomone, elementariausia kontrolė iš ES atpirktų visus lito atsisakymo praradimus. Žiauru, ar ne?

Visgi, Lietuvai teko daugiausia Dalios Grybauskaitės kritikos Gedimino Kirkilo valdymo laikotarpiu. Paradoksalu, bet nors socdemai vėliau prisipažino žinoję apie krizę ir artėjančią katastrofą, nieko nedarė, dar daugiau – tiktai gilino problemas. Aš pats manyčiau, kad gerai paieškojus, būtų galima atrasti BK straipsnį ir visus įrodymus. Bet argi tai kam nors rūpi?

Pabandžius palyginti, Andriaus Kubiliaus vyriausybė, lyginant su kirkiliška – atrodo, kaip tikri geradėjai, realūs kovotojai už permainas. Bet skiriasi situacija: Kirkilo laikais tai buvo fantastiškais tempais besipučiantis burbulas, o Kubiliaus laikais – burbulas kaip tik ėmė bliūkšti. Bet ką visgi gero padarė Kubiliaus vyriausybė? Pažiūrėkim, kas man užstrigo (dauguma dalykų – ekonominiai):

  • NT kontorų gelbėjimas. Visiškas feilas. Bet NT mokestis įmonėms iki šiol neįvestas. Dvigubas feilas.
  • PVM padidinimas pačios krizės pradžioje – kaip tik ir tapo postūmiu ristis žemyn. O jau vėliau pradėta skolintis. Kai reikėjo pirma skolintis arba devalvuoti, o tada būtų neprireikę ir PVM didinti. Dvigubas feilas.
  • Smulkaus verslo skatinimas – vietoj skatinimo – sukurti papildomi barjerai: pakelti mokesčiai smulkiesiems, o vadinamųjų "freelancerių" padėtis pasidarė išvis tragiška. Visiškas feilas.
  • Biurokratijos mažinimas – neaišku, kaip pasireiškė, tačiau po kelių mokesčių pakeitimų pasidarė išvis neįmanoma suprasti, kiek už ką ir kodėl ir kaip mokėti. Visiškas feilas.
  • FlyLAL bankrotas – labai įdomi istorija su labai gudria koncepcija, man rodos kažkada rašiau apie tai, kas ten ir kaip buvo. Visgi valdžiai ir Lietuvai tai gavosi visiškas feilas.
  • Lietuvos tūkstantmetis ir Vilnius – Europos sostinė. Du renginiai, turėję ir galėję sukelti labai gerą naudą iš turizmo. Pagrindinės (didele dalimi – nematomos) investicijos čia teko ES, o Lietuvai teliko galutiniai veiksmai – surinkti iš turistų pinigus. Tai į ką šitai išvirto – tai kaip koks cirkas, kuris sugalvojo sutaupyti ant bilietų, kasininkų ir kontrolierių, todėl patyrė fiasko. Vienas iš įspūdingiausių naujosios valdžios feilų.
  • Individualių įmonių situacija – regresinis apmokestinimas nepanaikintas, tuo tarpu užkrauta privaloma Sodra. Visiškas, gal net dvigubas feilas.
  • Progresiniai mokesčiai – niekaip neįvesti, nors jų verkiant reikia. Visiškas feilas.
  • Bankų gelbėjimas – kokiems tikslams bankus išvis buvo bandoma gelbėti – iki šiol neaišku, tai buvo lyg koksai mados šauksmas: "Vakarai gelbsti, tai ir mes gelbėkim". Kaip paaiškėjo paskui – gelbėti nebuvo nuo ko. Tačiau kaip vėlgi paaiškėjo, bankai lėšas išvežinėjo iš Lietuvos, iš LB pasiskolintus pinigus perskolindavo Vyriausybei, o dar gavo kažkokią paramą. Trigubas feilas.
  • Verslo skatinimo programa, kuria valdžia vis dar bando girtis – jau ankstesniame straipsniuke rašiau, kokie ten atsiranda mechanizmai, skirstant pinigus. Visiškas feilas.
  • Valdžios sugebėjimas gyventojams paaiškinti savo veiksmus – ko gero mažiausias iš viso, ever. Netgi riaušės kilo, praėjus vos keliems naujojo valdymo mėnesiams. Visiškas feilas.
  • Naujas, patyliukais įsigaliojęs autorinių teisių įstatymas berods tapo drakoniškiausiu iš panašių įstatymų visame pasaulyje? Visiškas feilas.
  • Tabako akcizų padidinimas – išvirto į nežmonišką kontrabandos šuolį, tačiau neatrodo, kad smarkiai padidino valdžios pajamas. Netiesioginiai efektai jau matosi – nusikaltėlių gaujos vėl ima klestėti, kaip prieš kelioliką metų. Visiškas feilas.
  • Cirkas, bandant susodinti dideles pašalpas gavusias motinas, remiantis tuo, kad jos _teisėtom_ priemonėm gavo padidintas pašalpas – cirkas, tebesitęsiantis iki šiol. Visuomenės nuomonės formavimo požiūriu – visiškas feilas.
  • Saulėlydžio komisijos veikla – iki šiol neaišku, kuo pasireiškusi. Drįsčiau sakyti, kad tai feilas.
  • Saulėtekio komisijos veikla – išvis nežinau, ką ta komisija daro. Drįsčiau sakyti, kad tai feilas.
  • Bandymas sutramdyti prekybos tinklus. Sąlyginai nesėkmingas. Bet bent jau kažkoks. Kol kas nedrįstu teigti, kad feilas, nors pagerėjimo požymių nematau.
  • Bandymas sutramdyti farmacininkus – iki šiol neaišku, kuo baigsis. Irgi dar nedrįstu teigti, kad feilas, bus matyt.
  • Alkoholio mokesčių padidinimas – šešėlinė alkoholio gamyba irgi padidėjo, bet atrodo, dar ne iki tiek, kad persvertų reikalą į blogąją pusę. Nedrįsčiau vertinti, kaip feilo – subjektyviai pliusų kol kas lyg ir truputį daugiau.
  • Barclays atvedimas į Lietuvą. Labai gražus, nors ir pavienis aktas. Nors dažnas kritikas aiškina, esą vos keli šimtai darbo vietų ir baisios valdžios investicijos, realybė tokia: IT segmentas Lietuvoje faktiškai išplėstas dvigubai, plius krūva atneštų geriausių praktikų. Netiesioginė įtaka ekonomikai – milžiniška, pasekmes po kelių metų pajus net ir neturintys ryšių su IT. Liuks.
  • Viešųjų pirkimų pokyčiai – ko gero pats geriausias dalykas, kokį tiktai daro dabartinė Vyriausybė (ir Ūkio ministerija). Centralizuoti viešieji pirkimai korupcijos lygį numuš N kartų, o viešojo sektoriaus bei valdžios išlaidas sumažins pora dešimčių procentų – efektus jau mato visi, kas tuo naudojasi. Su sąlyga, kad tą centralizaciją pavyks padaryti privaloma visiems. Biurslo pasipriešinimas – milžiniškas, tačiau vien už šitą projektą, jei jį pavyks įdiegti visur, galima bus atleisti už pusę aukščiau išvardintų feilų.
  • Vyriausybės taupymo programa – nors ir kaip baisiai braškėdama, bet irgi po truputį duoda savo rezultatus. Dar porą priveržimų įgyvendins – galų gale pasijus visiems. Vyriausybė tragiškai prastai komunikuoja apie tuos taupymus, tačiau šią programą visgi vertinčiau kaip daugiau teigiamą.

Kas dar? Kažką praeleidau?

O kaip vertinčiau bendrai ir ką patarčiau? Bendrai, nors ir daugybė feilų, matosi bent šioks toks judesys. Skirtingai nuo pūtimosi, bandoma kažką keisti. Dažniau nesėkmingai, nei sėkmingai. Bet visgi. Prieš kokius metus minėjau, kad daugiausiai šansų trumpame laikotarpyje turi turizmas ir žemės ūkio / maisto pramonė. Kaip pamatėm, turizmą sukniso kaip tik tuo metu, kai buvo paruoštas turizmo pikas (FlyLAL ir Vilniaus – Europos sostinės feilai), o žemės ūkis / maisto pramonė tapo vienintele ganėtinai stabilia sritimi.
Ką patarti Kubiliaus vyriausybei ir valdančiąjai daugumai? Kelis dalykus, kurie visgi ištaisytų padarytas klaidas ir pataisytų tai, kas blogai, bent svarbiausius ar skaudžiausius reikalus:

  • Progresiniai mokesčiai. Jie būtini. Be didelių progresijų, bet kad progresija visgi atsirastų. Makaronai apie "progresinius" "neapmokestinamus" minimumus čia netinka – reikia realiai progresinių mokesčių. Mokesčių būtų galima surinkti kiek daugiau, socialinis balansas staigiai pagerėtų (sumažėtų neturtingųjų apmokestinimas), o ekonomikai tai atsilieptų labai greitai, visų pirma, dėl atsirandančios netiesioginės paramos smulkiam verslui.
  • Įvesti griežtą valstybinę kontrolę bankams. Įsteigti valstybinį banką, kuris kiek stabilizuotų rinką ir leistų skaidriai skirstyti paskolas, apeinant tuos fokusus, kuriuos gali daryti komerciniai bankai. Nes tai kas vyksta iki šiol – tai karikatūriškas vaizdas, kai būrelis bankų tratina valdžią įvairiausiais būdais, o ši net nesupranta atsigulusi kekšės vieton. Tai sritis, kur reikia geležinio kumščio ir jokio gailesčio bankininkams.
  • Būtina kardinaliai supaprastinti smulkaus verslo kontrolę ir apmokestinimą. Ir išvis mokesčių sistemą. Tai, kas yra dabar – tai yra blogiau, negu kada nors buvo per paskutinius porą dešimtmečių. Net jei atrodo, kad bus visokių problemų, kažkokių mokesčių slėpimų – paprastinti ir viskas. Tai viena iš sričių, kur netgi paprastas griovimas atneš naudos.
  • Prekybos tinklai – tai visiškai monopolizuota sritis, taip vadinamos lokalios monopolijos. Bet kokios priemonės, kurios spusteltų prekybos tinklus ir sukurtų galimybę rastis mažoms parduotuvėms (jos jau beveik išnaikintos), čia atneštų naudos. Paprasčiausias variantas – įvesti progresinius mokesčius už turimą prekybos plotą kiekvienai parduotuvei.
  • "Kvailas" ir kartu reikalingas dalykas – sumažinti akcizus cigaretėms. Nes nauja daškinių-agurkinių-kamuolinių karta jau baigia įsitvirtinti. Muitai, pasieniečiai ir policija čia neišgelbės: vienintelis būdas – tai išlaikyti legalių rūkalų kainas konkurencingomis. Nes jau dabar gaudamos dešimtis milijonų litų pelnus kas mėnesį, gaujos greitai išaugs tokios, kad maža nepasirodys. O kai jų turimos lėšos pasidarys pakankamos masiniams papirkinėjimams – teks kovoti su antra korupcijos banga.
  • Aktyviau vykdyti taupymo programą. Žymiai aktyviau. Ir žiauriai baladoti visus, kas tik nenori naudotis centralizuotais pirkimais.
  • Galų gale, atrišti lito kursą. Tegul plaukioja. Nes dabartinis valiutų valdybos modelis – kaip akmuo po kaklu, o truputį pridėjus lankstumo – ir laisvų lėšų atsirastų kaip reikiant.
  • Galų gale, pradėti komunikuoti. Nes tas Kubiliaus "dialogas" su visuomene, kuris yra dabar – lyginant su juo, netgi Lukašenka atrodo, kaip populistas.

O ką jūs pridėtumėte?