Category Archives: Politika

O kaip gi be politikos?

Riaušės, streikai ir protestai SSRS

Labai įdomi nuoroda, tiesa, kiek suprantu, surinktas tiktai gabaliukas, nors aišku vis šis tas, bendrą įspūdį galima susidaryti – http://afanarizm.livejournal.com/153804.html

Pats aš iš to periodo atsimenu visokias Žalgirio manifestacijas, kurios vykdavo po futbolo rungtynių. Kartą ir gyvai teko matyti (apie 1985) – vaizdas buvo sunkiai suvokiamas. Žalia-balta vėliava daugeliui išties pakeisdavo geltoną-žalią-raudoną.

Stebina, kad visokių protestų kildavo netgi prie tokio represyvaus režimo ir totalinės kontrolės. Kiek giliai žmones viskas turėjo užveikti, kad ryždavosi protestams, žinodami, kad gyvenimą galima baigti konslageryje.

Kaip veikia verslo skatinimo planas

Įsivaizduokite, kad yra "gerųjų mamų" organizacija, norinti, kad vaikučiai vietoj visokių čipsų su kola valgytų varškės sūrelius, užsigerdami pienu. Ir štai ta organizacija sugalvoja paskatinti parduotuves aktyviau prekiauti pieno produktais, surenka pinigus ir imasi veiklos. Bet negi duosi pinigus vaikams? Jie juk prisipirks kolos su čipsais. Taigi, į jūsų parduotuvę ateina labdaringa moteriškių delegacija ir pareiškia: "mes jums duosime 1000 litų pieno produktams pirkti, kad galėtumėte geriau tiekti pieną bei sūrelius mūsų vaikams". Ką jūs darysite, būdamas apsukriu vertelga?

Savaime aišku, paimsite pinigus, už juos pripirksite dar kelių rūšių kolų ir čipsų, kuriuos imsite pardavinėti vaikams. O kadangi pieno produktų už 1000 litų ir taip parduodate per kelias dienas, mėnesio pabaigoje be problemų pateiksite mamų organizacijai ataskaitą apie nupirktą ir parduotą pieną. Mamos bus patenkintos, jūs – irgi.

O dabar įsivaizduokite, kad yra geroji vyriausybė, norinti, kad verslas gautų finansavimą. Bet negi duosi pinigų verslininkams? Neaišku, kam jie tuos pinigus sueikvos. Taigi, geroji vyriausybė suteikia pinigų bankams, kad šie verslininkams duotų paskolų. Ką jūs darysite bankininkų vietoje? Žinoma, kad tam tikrai daliai verslininkų paskolas suteikiate ir taip, aišku, drakoniškomis sąlygomis, bet ataskaitų pririnktumėte, kiek tik reikia. Gavę vyriausybės paramą, pateikiate ataskaitas, o gautus rezervus bei garantijas tiesiog panaudojate NT paskolų dalinimui ir panašiems reikaliukams.

Natūralu? Žinoma, kad taip. Ar stebina, kad po to, kai Vyriausybė paskiria pinigus, bankai ima vėl skelbti reklamas, siūlančias pirkti NT? Žinoma, kad nestebina. Juk pinigų yra, laisvo NT – irgi, o dar ir priklausančio bankams. Reikia tai panaudoti, o paskolų rizika Lietuvoje vis dar menka – čia ne JAV, kur NT paskolų rinka buvo perpildyta dar prieš porą dešimtmečių.

Elementari, tiesiog elementari buhalterija. Paprasčiausiai pergrupuojam skaičių stulpelius, o pinigus panaudojame ten, kur norim – štai ir viskas. Man neduoda ramybės tik vienas klausimas: ar vyriausybės ekonomistai tokie buki, ar atvirkščiai, tokie protingi? O gal aš kažką blogai supratau?

Kaip pinigus būtų galima paskirstyti efektyviau, naudingiau valstybės ekonomikai? Ogi bet kaip, su sąlyga, kad kuo mažiau jų patektų visą lietuvišką burbulą išpūtusiems bankams bei NT vertelgoms. Net paprasčiausiai pinigus išmėčius gatvėse, kad prisirinkt galėtų kiekvienas norintis, jie ekonomikai atneštų daugiau naudos.

Visuomenė, kaip žmogus

Po visų kalbų apie kairiuosius, dešiniuosius, pokyčius, visuomenę, etc., kažkaip visai naujai pažvelgiau į tai, kur kišu savo nosį jau porą dešimtmečių: tuos pačius archetipinius vaizdinius, tautosaką, papročius ir kitus visuomeninės sąmonės apsireiškimus. Tokio pobūdžio reiškiniai yra labai lėti. Pavienės apraiškos ar net ištisi judėjimai čia tėra tik smulkūs epizodai.

Lietuvių tautinė sąmonė, kurią turime dabar, ėmė formuotis labai seniai – istorikai galėtų kalbėti apie kokį XI-XII amžius, o archeologai bei mitologijos tyrėjai – apie dar bent keliais šimtmečiais senesnį periodą. O juk ir dar anksčiau buvo kažkokių, dabar jau neatsekamų įvykių, kurie irgi davė savo pasekmes. Tad tai, kas istorija tampa mums (pvz., kokia Sausio-13), tokiai sąmonei – tik eilinis įvykis. Pokyčiai, įvykstantys per dešimtmetį – tai maždaug tas pat, kas žmogui būtų kelios savaitės ar mėnesiai.

Ar atsimenate, ką veikėte pvz., 1995 vasario 25 dieną? Aš nesugebu atsiminti ne tik to, ką veikiau tą dieną, bet net ir ką dariau tą mėnesį. Visuomenės atmintis irgi neilga – nors kažkas ir krebžda tautinės atminties kamputyje, nebent tik fragmentiškai galėtume atsekti kažką, kas susiję su pvz., 1863 sukilimu. Nors lyginimo mastelis panašus: ar žmogui 15 metų, ar tautai – pusantro šimtmečio.

Įsivaizduokime, kad tam tikra visuomenė yra tiesiog žmogus. Žmogus, kurio smegenų ląstelės – tai tiesiog tos visuomenės individų smegenys. Tuo tarpu įvairios visuomeninės diskusijos, ginčai ir pan. – tai tiktai mintys. Ir štai girdim diskusiją: viena grupė sako "Tėvynė, patriotizmas, tikrosios šeimos vertybės – tai išgelbės Lietuvą". Kita grupė tuo tarpu sako "Mes turim būti atviri naujoms idėjoms, tuo tarpu prisirišimas prie senų simbolių tėra mus ribojantis stabdis". Aišku, kai kurie pasisakymai – mintys žymiai grubesnės, netgi vulgarios.

Bet pažvelkim į tą disputą, ne kaip į disputą, o kaip į paprasto žmogaus mintis: žmogus-visuomenė galvoja apie tai, ką daryti, kaip keistis ar nesikeisti, kaip reaguoti į pasaulį. Laikytis senų įpročių, ar keisti savo gyvenimą? Pasaulis keičiasi, mes turim tobulėti, bet kaip? Kas padės išlikti savimi – sena patirtis ar bandymai viską daryti kitaip? Visuomenė analizuoja, mintys kovoja tarpusavy. Gal būt sprendimas bus padarytas, gal būt reiks pasižiūrėti daugiau, o gal ir nieko nekeisti. Tai tiesiog mastymas. Tiesiog vykstantis visai kitais mastais.

Mes kaip skruzdėlės, zujančios šalia žmogaus. Mes nesuvokiam žmogaus – mums, skruzdėlėms, jis per didelis, jo gyvenimas mums per ilgas. Tačiau mus stebintis žmogus padaro įdomią išvadą: pavienės skruzdės yra trumpaamžės ir kvailos, tačiau visos kartu jos turi labai keistą ir visai efektingą grupinį intelektą.

Todėl aš manau, kad net jei viena pusė tiktai plūstasi su kita, o kita – plūstasi su pirmąja, net jei jų idėjos tarpusavy atrodo nesuderinamos, prieštaringos ir visiems atrodo, kad jokios diskusijos nėra – diskusija visvien vyksta. Nes tai juk mintys – mintys visuomenės galvoje. Iš jų kažkas išsirutulios.

O ką mes čia galim pakeisti? Manyčiau, kad labai nedaug – padidinti diskusijos efektyvumą, pabandyti atrasti teisingesnį sprendimą. Juk visvien viskas baigsis visuomenės sprendimu – kažkokiu konsensusu, kuris gerokai skirsis nuo pavienių žmonių ar grupelių pažiūrų: šios juk tiktai mintys visuomenės sąmonėje. Todėl mums verta diskuotuoti, diskutuoti, diskutuoti. Nesvarbu, kaip, bet kalbėtis. Bendrauti. Net jei tas bendravimas mums patiems primena plūdimąsi. Net jei mums atrodo, kad oponentas mūsų nesupranta ar netgi negirdi.

Rasizmas, homoseksualizmas, ksenofobija, tolerastija ir t.t.

Palivalka mane išprovokavo. Rašiau ten komentarą, o gavosi, kad netilpo – visas straipsnis susirašė. Tema buvo apie homofobus, patriotus ir t.t. bei tai, kad randantis bendraeuropinei kultūrai, dalis visuomenės tiesiog ima priešintis asimiliacijai, taip virsdami neigiančiais arba "negatyviais" patriotais – homofobais, rasistais, ksenofobais ir pan. Palivalka iškėlė mintį, kad tai gali būti susiję su Rusijos ar postsovietine įtaka.

Manau, kad šita tema tokia plati, kad vienareikšmiškai įvertinti jos tikrai nepavyktų. Bent jau ne vienu straipsniu.

Galim pradėti nuo to, kad aš internete pastebėjau bent 2 (o gal ir 3) skirtingas kraštutinių "negatyvių patriotų" grupes, kurios tarpusavyje pjaunasi taip, kad vieni kitiems ir gerkles perkąst galėtų. Ir jų požiūriai čia gerokai skiriasi, nors pačių jų aiškinimai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti panašūs. Išties, viena iš šių grupių garsėja nuolatiniais aiškinimais apie tai, kaip tvarka buvo teisingesnė prie SSRS ir pan., visur matydami žydų sąmokslus. Kita grupė – labai aršiai su šiais nesutinka, nuolat deklaruodami idėją "kiekvienai tautai sava valstybė". Aplink juos – kažkiek bandančių vystyti savas filosofijas ir kultūrinio identiteto paieškas. Greta šių dar galvas kelia nedidelis kiekis grynaveislių naciukų. Ir dar būreliai klaipėdiečių bei žemaičių, turinčių "savo požiūrį".

O jau aplink šias visas grupeles zuja būreliai paprastesnių "pispatrijočių", kurie neretai visas savo pažiūras tesugeba išreikšti vulgariais žydų plūdimais, nors patys dažniausiai gyvo žydo akyse nematę. Kad pastariesiems būtų linksmiau, interneto portalus reguliariai aplanko botai iš Latvių gatvės, visur privarantys pačių durniausių ir šlykščiausių komentarų. O visą šitą makalynę apvelka dar ir romantistinis XIXa. nacionalistų palikimas, pradedant kleidėjimais apie Lietuvą nuo jūros lig jūros ir baigiant kalbomis apie lietuvius, kaip išrinktąją tautą. Pastariesiems nuotaiką sugalvoja praskaidrint baltarusių fantastai su savo istorinėm teorijom. O į visą bardaką dar įsimaišo įvairūs tremtiniai, partizanai ir politkaliniai su savomis, irgi patriotinėmis, bet vėl kitokiomis pažiūromis, o galutinai viską užkloja oficioziniai konservatorių ir socdemų patriotiniai diskursai.

Kaip matom, makalynė tokia, kad nei nesuprasi, kur kas ir ką.

Bet tai ne viskas. Su visu tuo patriotizmo ir nacionalizmo šurmuliu susiplaka dar įdomesnės grupuotės – stalinistinio raugo komunistai, NK-95, anarchistai, Frontas, feministės ir dar kažkas. Visas šitas būrys politikuotojų prisiplaka prie ginamųjų gėjų bei lesbiečių (koks ryšys tarp politikos ir sekso?). Prie savęs kairieji nelabai sėkmingai bando prikabinti ir lenkus, turinčius nuosavą politinę liniją ir kiek sėkmingiau – rusus, dažnai išvis tos linijos neturinčius – bet visiems pasistengiama įkalti į galvas, kad kažkokie nacionalistai juos persekioja. Tada dar prie visos šios masės prisiplaka vienas-kitas čigonų, čečėnų, negrų ir kitų mažumų gynėjas. Ir visas būrys grupuočių plūsteli į forumus, spaudą ir kitą žiniasklaidą, kur pasakoja apie tai, kas tie patriotai yra. Pasakoja taip aktyviai, kad netgi tie patys "negatyvūs patriotai" neretai patiki, kad būtent tokie jie ir yra.

Kaip pavyzdys – tie patys homoseksualai, į kuriuos prieš kelioliką metų daugeliui ultradešiniųjų buvo tiesiog nusispjaut: "kas toks? gėjus? na ir kas?". Kol įvairūs tolerancijos propagatoriai neįkalė visiems į galvas: nacionalistas=homofobas. Gan greitai tie patys "laisvės" propaguotojai pasistengė įkalti ir dar vieną idėją: patriotas=nacionalistas. Ir išvystyt šią mintį: nacionalistas – tiktai neigiamas, negatyvus, nes jis tiktai ksenofobas, o nacionalizmas – tai tiktai ksenofobija ir nieko daugiau. Na, gerai, kesnofobija+homofobija. Stebėtina, bet tie patys ultrakairieji ne mažiau neigiami, negatyvūs, nei patys tie "neigiami patriotai": visas erzelis tiktai _prieš_ kažką. Gal visgi ne veltui čia minimas žodis "tolerastai"?

Taigi, kol minia nerišlių įvairaus plauko nacionalistų ir šiaip dešiniųjų bando kažką neartikuliuotai pasakyt, juos neretai nustelbia jų oponentai, tiesiog klasikiniu demagoginiu būdu pasakantys savo oponentų mintis už pačius oponentus. Tam, kad būtų dar smagiau, į tūsą įsimaišo vienas kitas pilnavertis intelektualas, pastebėjęs kokių nors bjauresnių reiškinių – o tada jau išvis viskas susivelia. Toks žiūrovas, kaip aš, jau išvis ima nesuprasti, kas vyksta ir ko tie nacionalistai nori.

Galų gale, prie viso reikalo prisideda dar ir žiniasklaida, kuri, kaip ir aš, apspangusi bando suprast, apie ką čia visas ginčas, o teišgirdusi pavienius šūksnius, juos atkartoja, suinterpretuodama savaip. O čia dar į reikalą pabando įsiterpt koks nors archaiškas filosofas, pasakantis, ką skaityt mergaitėms, o ką – berniukams, šiam filosofui pareiškiamas baisus atsakas, jį prilyginantis vos ne fašistams, tada dar dryksteli koks nors seimūnas apie tai, ką reikia su gėjais daryti, į viską įsimaišo pedofiliniai skandalai, fone dėl kažko cypteli Vyzentalio centras ir staiga pamatai, kad ventiliatorius sukasi visu greičiu, taškydamas mėšlą į visas puses.

Vos prisiartinęs prie visos šitos patriotinės-tolerancinės diskusijos, supranti, kad pakliuvai į nuolatinę "shit in the fan" zoną, kurioje maišosi fašistai, komunistai, homofobai, kedofilai, pedofilai, socialistai, klerikalai, vertelgos, antisemitai, feministės, patriotai, liberalai, kažkokios PR kontoros ir begalė kitų įvairaus negatyvumo ar pozityvumo grupių. Ir neduokdie įsikišt – vos pasirodęs, į veidą gausi savo porciją, dalinamą ventiliatoriaus.

Pratęsiant apie Iraną ir jo branduolinį ginklą

Situacija su Irano kuriamu branduoliniu ginklu – daug keblesnė, nei atrodo, ypač prisiminus Irano pretenzijas Irakui dėl ypatingai nafta turtingų teritorijų.

Išties Iranas jau daugelį metų užsiima ne kuo kitu, o labai įdomia ekvilibristika – nuolat kartodami, kad nieko nedaro, kad TATENA duomenys apie kuriamą branduolinį ginklą yra melagingi, išties Irano vadai tą ginklą kuria, o paskui eilinį sykį kartoja, kad tikrai nekuria, o tiktai taikiais tikslais, ir t.t., ir t.t., kaskart Vakarams suteikdami naivią viltį, kad problemos išsispręs savaime: juk nieko nedaryti paprasčiau.

Ir šitai tęsiasi daugiau, nei dešimtmetį – dar nuo tų laikų, kai TATENA paskelbė, kad Iranas turi branduolinę programą, o Irano vadovai lygiai, kaip ir dabar, pareiškė, kad TATENA meluoja, jų dokumentai falsifikuoti, o jokios branduolinės programos nėra. Panašūs Irano paneigimai buvo kartojami ir vėliau – kai TATENA paskelbė apie statomus branduolinius reaktorius, apie urano sodrinimo gamyklas, galų gale ir dabar – kai paskelbė apie kuriamą branduolinį ginklą. Akivaizdu viena: Irano valdžia Vakarus tampo už nosies.

Iš esmės, šiuo metu Iranas Artimuosiuose Rytuose užima pozicijas, kiek panašias į tas, kurias Irakas turėjo Kuveito okupacijos išvakarėse – t.y., yra dominuojanti jėga, bandanti perimti regiono kontrolę. Ir to neslepia. Tai labai gerai ginkluota šalis, turinti visų rūšių ginkluotę, įskaitant ir bandomas vidutinio nuotolio raketas, ir cheminį ginklą, kurio prisigamino, pamatę, kaip efektingai šį naudoja Irakas.

Ginklavimosi požiūriu, Iranas yra viena iš vadinamųjų mažųjų imperijų – kuria ir gamina visų rūšių ginkluotę nuo A iki Z, taip pat bando atsiskirti ir kitose pramonės srityse. Panašios strategijos bandė laikytis ir Jugoslavija, ir Irakas, ir Pietų Afrikos respublika, ir Šiaurės Korėja – probleminės šalys. Tarp kitko, Izraelis irgi yra artimas tokio tipo valstybėms. Tokio tipo strategijos yra laikomos grėsmingomis dėl vienos elementarios priežasties: valstybė, gaminanti visų rūšių ginklus pati, yra atspari ekonominiam spaudimui, embargui, dėl menkų ekonominių ryšių su aplinkinėmis šalimis, karo atveju praranda nedaug. T.y., kilus konfliktui, jo neįmanoma išspręsti taikiomis priemonėmis, nes taikių svertų paprasčiausiai nėra.

Ir jei dar kažkaip galima suprasti, kodėl ginkluojasi ir kuo mažiau priklausomą nuo išorės ekonomiką kuria Izraelis (tai visiškai natūralu, kai aplink tiek priešiškų valstybių), tai Irano atveju šitai kelia klausimų. Aplinkui pilna šalių, kurios pakankamai geranoriškai jo atžvilgiu nusiteikusios – ir Rusija, ir arabų valstybės, Armėnija, Turkmėnistanas, Pakistanas – kokios problemos, kas verčia militarizuotis?

Gal netgi dar didesne problema, nors ir mažiau matoma, tampa ginklų eksportas iš tokių atsiskyrusių nuo pasaulio valstybių. Prisiminkim Pietų Afriką, kuri, kaip manoma, kažkada padėjo kurti savo branduolines programas Sirijai, Irakui, Izraeliui, Šiaurės Korėjai ir Pakistanui. Arba Šiaurės Korėją, irgi padedančią kitoms šalims savo karinėmis technologijomis. Nuostabus eksportas, tiesa?

Todėl vargu, ar verta kalbėti apie tai, kad esą Irano kėslai – tai propagandinis šlamštas. Ir viso to regiono istorija, ir paties Irano elgesys anksčiau, ir elgesys dabar – rodo viena: ši šalis planuoja turėti branduolinį ginklą ir dominuoti regione. O Iranui įsigijus porą dešimčių branduolinių bombų, kiltų visiška regiono destabilizacija, t.y., Iranui pradėjus karą su Iraku dėl konfliktinių teritorijų (o jose – keliasdešimt procentų Irako naftos), neaišku, kuo tai baigtųsi. O kad toksai karas turi aukštą tikimybę – irgi neverta abejoti: karas tarp Irano ir Irako jau buvo (tąsyk masinio naikinimo ginklą labai plačiai naudojo Irakas), o Iranas teritorinių pretenzijų nėra atsisakęs.

Kas pradės karą? O tai jau klausimas, į kurį nesiryžčiau atsakinėti. Yra keturi scenarijai:

  1. Iranas nutraukia branduolinę programą ir ima integruotis į pasaulinę ekonomiką – vargu, ar tokiu scenarijumi kas nors išvis tiki.
  2. Iranas yra užspaudžiamas tiek, kad priverčiamas nutraukti branduolines programas – tai scenarijus, primenantis Pietų Afriką, kurią per kelioliką metų pasaulis privertė pakeisti kryptį. Gan efektingai toks scenarijus suveikė Šiaurės Korėjai. Scenarijus Iranui iki šiol neveikiantis dėl labai įdomios Rusijos pozicijos ir gal mažiau įdomių, bet lengviau suprantamų Kinijos stabdymų.
  3. Iranas pradeda karą dėl ginčijamų Irako teritorijų – variantas gal ir įtikėtinas, tačiau galintis išsivystyti į nepaprastai skaudų konfliktą. Panašios politikos laikėsi Pietų Afrika, tiesiogiai ir netiesiogiai kontroliavusi beveik ketvirtį Afrikos žemyno. Atgrąsinti nuo to gali tik nepaprastai griežtas užsienio valstybių spaudimas.
  4. JAV ir Izraelis suduoda prevencinį smūgį, galimai netgi branduolinį. Scenarijus primena Irako, iš dalies – Jugoslavijos variantus. Pagal potencialius aukų skaičius ir konflikto eigą – toks scenarijus gerokai švelnesnis, nei trečiasis, tačiau jo galimybės mažėja, einant laikui, o politiniu požiūriu jis labai jau nepatogus JAV, Europai ir kitoms valstybėms, žaidžiančiomis demokratijas – ką visuomenė pagalvos, ypač po antrojo Irako karo?

Ko galima tikėtis? Manau, kad JAV bandys siekti 2 varianto. Tiesą sakant, jau ir dabar bando. Didžiausia bėda – Rusija, turinti su Iranu nekontroliuojamus prekybos kanalus. T.y., netgi daugiametis embargas tampa neveiksmingu. Ir dėl to ir atsiveria keliai 3 ir 4 variantui.