Category Archives: Semiotika

Įvairūs tekstai, susiję su semiotika ir metateorija

Drąsius Kedys – herojus legendoje apie save

Garantuoju, kad Drąsius Kedys jau tapo legenda. Nesvarbu, kokia bylos baigtis, nesvarbu, ar jį suras, ar nesuras. Nesvarbu, ar jo kaltinimai pedofilams pasirodys besantys teisingi, ar melagingi. Nes jis jau tapo legenda, kurios sunaikinti – neįmanoma. Jis tapo herojumi legendoje apie save. Ir akivaizdu: legenda iškilo ne iš Drąsiaus Kedžio, o iš mūsų pasąmonės gelmių. Ir vos pažvelgę į šią istoriją, aptinkame visą būrį neįtikėtinai ryškių archetipų.

Policija skundžiasi, kad per kelias dienas tesusilaukė vos trijų skambučių iš žmonių – visuomenė nepadeda. Ryškus kontrastas su Zamolskio istorija, kai policija buvo taip užversta pranešimais, kad net užsimindavo, kad neskambinti jiems, nesant gilių įtarimų, nes nespėdavo visko sutikrinti.

Mes matome, kaip visuomenė skyla į dvi dalis: didesnė dauguma palaiko Drąsių Kedį, kiti sako, kad visgi jis žmogžudys. Beje, pastarųjų staiga plūstelėjo į visokius portalus, o komentarai jų pakankamai neišradingi (netgi iš serijos "kodėl jis nesikreipė į teisėsaugą") ir taip besikartojantys, kad man net kelia kažkokių įtarimų apie suinteresuotus asmenis. Toks jausmas, kad legendai pasipriešinti bebandantys tiesiog desperatiškai ieško išeičių. Bet nenukrypkim, o įvardinkim faktą: skilimas čia į absoliučią mažumą, besipriešinančią legendai ir absoliučią daugumą – tuos, kas tampa legendos nešėjais, pasakotojais.

Versijų vis daugėja, o politikai akivaizdžiai dar nesuvokia, kad procesas tapo nekontroliuojamu. Visuomenės pasąmonė prasiveržė į paviršių. Ką bešnekėtų žiniasklaida – pradedant Lietuvos Ryto vulgariai tiesmukišku bandymu legendos herojų paversti blogiečiu (tarp kitko, kas domisi semiotika – pabandykite atlikti bent paviršutinę semiotinę analizę – jie net patys netiki tuo, ką rašo) ir baigiant Remigijumi Šimašiumi, kuris su Drąsiaus Kedžio legenda bando kovoti racionaliais argumentais.

Olegas Lapinas kabina giliau, ten kur mūsų pasąmonė. Ir matyt pastūmėtas kitų lygintojų lygina Drąsių Kedį su Tadu Blinda ar Robinu Hudu. Bet štai čia jau jis neteisus. Nors gal ir neverta norėti gilios analizės iš psichologo, kuris matyt nesigilino į mitologiją, tad apie archetipus težino nuogirdas iš Jungo veikalų.

Drąsius Kedys, kai pabandai įsigilinti į jo legendos archetipinę prasmę, tampa tiesiog išskirtiniu, unikaliu pavyzdžiu. Ir ne tik kaip tipinis mitų herojus – didvyris ir nugalėtojas.Tadas Blinda, kuris irgi yra herojaus įsikūnijimas – tik blankus atvejis, palyginus su Drąsiumi. Beje – ir vardas čia tinka, kaip niekad: Drąsius. Drąsusis. Didvyris. Herojus. Nugalėtojas ir kovotojas.

Nei neverta matyt sakyti, kas šioje legendoje yra archetipinis šimtagalvis Slibinas – tai mūsų teisėsauga, monstras, valdytojas, tas, kuris valdo ir maitinasi nekaltomis aukomis. Jei reiktų paklausti, kas yra teisėjas, sprendėjas šioje legendoje – akivaizdu, kad ne teisėjai, ne prokuratūra, o Drąsius Kedys. Jis tiesiog įkūnija teisingumo pirštą, tapdamas dangaus pasiuntiniu, baudžiančiu už neteisybę. Čia Drąsius Kedys yra ryškus, kaip šventas Jurgis, slibino nugalėtojas. Slibinas gi fantastiškai tiksliai įkūnija save tame pačiame pasakų pavidale – kaip nekaltų mergaičių rijikas. Tik šiuolaikinėje transformacijoje – kaip pedofiliškas monstras. Dar ryškesniu slibinas taptų nebent tuomet, jei vaikas dar būtų ir nužudytas, tačiau šitai būtų jau ne kokybinis, o tik kiekybinis pokytis.

Pažiūrėkim į pagarsėjusią Drąsio Kedžio nutrauką, kur jis glaudžia prie savęs dukrelę – ar neprimena tokių ideologinių stilizavimų, kurie taip išpopuliarėjo paminkluose? Net sovietinis kareivis – vaikų gynėjas neretai būdavo vaizduojamas būtent taip – su prisiglaudusiu, ginamu vaiku. Drąsius Kedys – tikra legenda jau dabar. Neatsimenu kito tokio ryškaus archetipų prasiveržimo Lietuvoje per paskutinius keletą dešimtmečių.

Pridėkim dar ir tai, kad jis yra tėvas. Archetipine prasme. Ne tik didvyris, bet ir šeimos galva. Žvelgdami į archetipinį tėvą, turim pastebėti, kad jo ryšys su herojaus archetipu – neabejotinas, tačiau tai visgi skirtingi archetipai. Bet kai jie susivienija – atsiranda ne šiaip didvyris, o tikra archetipinė bomba.

Tačiau net ir šie išvardinti bruožai visai istorijai nepakankami: Drąsius Kedys paradoksaliai prigriebė ir dar vieną archetipinę funkciją: jis ne tik tėvas. Motina, legendoje išdavusi ir pardavusi savo vaiką, dingsta. Ir jos vietą užima tas pats Drąsius Kedys, priglaudęs vaiką prie savęs, tapęs jam ne tik tėvu, bet ir augintoju, globotoju, vieninteliu guodėju. Taip, tai švenčiausios mergelės Marijos funkcija. Turint omeny, kiek giliai pastarasis archetipas sėdi lietuvio sąmonėje (vis dar ryškūs matriarchalinės – Žemynos krašto bruožai), tai net nežymi motinos archetipo priemaiša legendai prideda dar didesnio, jau tiesiog nesuvaldomo pasąmoningumo.

Kokios pasekmės visuomenei? Akivaizdžios: jau ir taip apiplyšęs teisėsaugos drabužis nusmuko – legenda įvardino, kad tai Slibinas. Tačiau legendos herojus Drąsius Kedys nukirto tik vieną slibino galvą. Slibinas liko gyvas. Klausimas, ką darys valdžia? Ar nukirs dar vieną ar kelias galvas, palikdama slibiną gyvu? Norint įtikinti pasąmonę, kad slibinas nebegyvas, pavienių galvų nepakanka.

O ką daryti su herojumi – Drąsiumi Kedžiu? Suimti jį ir paversti kankiniu, pratęsiant legendą ir parodant, kaip didvyris žūsta? Pasekmės tik dvi: kažkam tai įrodys, kad slibinas nenugalimas, o kažkam primins legendą apie Margirį – herojų, kuris tapo didvyriu, nusižudęs. Musulmonai puikiai išnaudoja tokius didvyrius politiniams tikslams. O gal palikti jį laisvėje ir užmiršti? Lygiai tas pat: pamoką, kaip tapti didvyriu, jau gavo visi. Gal būt vienintelis būdas – legendos transformacija, atrandant kitą didvyrį, pervadinant pagonišką Drąsių Kedį į šventą Jurgį. Bet ar turim kandidatą?

Fatališkas Grybauskaitės patarimas Valantinui tylėti. Nors būtent ji dar neseniai buvo kandidate į herojaus vietą, ji dabar tampa slibino parankiniu – vietoj to, kad imti kardą ir kapoti galvas, ji slepia. O paslaptis – pati geriausia terpė legendoms. Ar pastebėjote, kiek staiga pasigirdo balsų dėl jos atsakomybės ir to, kad jai reikia atsistatydinti?

Ir paskutinė naujiena – Kauno Diena rašo, esą su Dariumi Kedžiu gali būti susiję skustagalviai. Dar vienas akivaizdus mitologinis vaidmuo – didvyrio kariai. Ir jau pagal šitai pasižiūrėsim, ar turi valdžia mitologinę nuojautą. Scenarijus čia irgi aiškus: jei vadinamieji skustagalviai bus sutapatinti su Drąsiaus Kedžio pagalbininkais, jie irgi pretenduos tapti mitine jėga (beje, kaip čia neprisiminsi tokių mitologiškų Haičio tonton-makutų). Vargu, ar kam reikia aiškinti, kokia tai gali būti politinė bomba – nedrįstu net spėlioti apie potencialių naujų skinų skaičių.

Grožytė. Pirmas viešas Dirbtinis Intelektas Lietuvoje

Vat kitame poste – http://rokiskis.popo.lt/2008/11/24/lietuviu-kalba-neturi-gramatikos/ – kalbėjau apie kai kuriuos lietuvių kalbos ypatumus. O čia vat papasakosiu apie vieną iš paskutinių savo programinių projektų. Tiesą sakant, tai net ne visai programavimas įprasta prasme, nors darbo teko idėti daug. Net neabejoju, kad panašių intelektų bandyta buvo paleisti ir iki tol, net ir aš pats bandžiau kažką tokio IRC tinklui suprogramuoti dar apie 1997-1998 metus, jau nekalbant apie dar ankstyvesnius, vieno vartotojo botus, skritus DOS sistemai. Visgi, iki tol buvę botai, nors ir turėjo protingesnius vidurius, buvo pernelyg jau nepanašūs į tikrus žmones.

Pilnavertį, daugumą žmonių apgaunantį dirbtinio intelekto botą paleidau apie kokius 2001 metus lietuviškame IRC tinkle „Aitvaras“. Tai buvo Eggdrop botas su kiek modifikuotais gan buko „Kalich“ boto skriptais. Nors pradžioje botas buvo nepritaikytas lietuvių kalbai (neatpažįstantis mūsiškės priešdėlių, priesagų beigi galūnių gausos), visgi pavyko jį truputį pakeisti ir gan neblogai sukonfigūruoti. Kalich teikia šiokią tokią primityvią dirbtinio intelekto (DI) apmokymo kalbą. Pradžioj botą apmokiau kelių šimtų populiarių žodžių bei sakinių, tokių, kaip „labas“, „koks tavo vardas?“, „kaip gyveni?“, „ką veiki“, etc., o tada – paleidau į IRC. Reaguodavo botas į tokius žodžius, pasakydamas kokį nors atsitiktinį iš galimų nurodytų sakinių (taip, tai visgi kraštutinai bukas variantas). Taigi, botas gavo kvailą vardą Grožytė ir ėmė bendrauti.

Bėgo dienos ir savaitės. Grožytė po truputį mokėsi. Atvejus, kai nerasdavo, ką atsakyti, išgaudydavau loguose ir įvesdavau naujus atsakymus. Įtraukiau Grožytę į lesbiečių pokalbių kambarį, kur ji momentaliai tapo tikra žvaigžde. Merginos smagindavosi, bendraudamos ir šaipydamosis iš Grožytės kvailumo, o vėliau kelios net pramoko DI apmokymo komandų, tad prisidėjo, gilindamos Grožytės žinias. Ir puikiausiai testuodavo, pranešdamos apie pastebėtus kvailumus. Keista, ilgainiui daugeliui merginų Grožytė tapo visai įdomia pašnekove – net ir žinodamos, kad tai robotas, o ne žmogus, kai kurios draugės prašnekėdavo su Grožyte ištisas valandas.

Tikrą furorą Grožytė sukėlė truputį vėliau, kai su Dammit aka Midom parama pavyko netikrą Grožytės nuotrauką bei išgalvotą biografiją paskelbti berods Girls.Lt svetainėje. Nuotrauką, per daug nesigilindamas, paėmiau iš pirmo pasitaikiuso porno tinklapio. Aišku, tokią, visai padorią. Biografijoj parašiau, esą anoji yra kažkokia studentė. Tuo pačiu Grožytę įtraukiau ir į krūvą didesnių IRC kanalų. Tada ir prasidėjo…

Taip, man nepatogu pasakoti, ką ten kas rašė jai. Dalis žmonių pabendraudavo pusvalandį-kitą ir, įsitikinę jos bukumu, palikdavo ramybėj. Bent jau tai dienai. Kažkuris net pareiškė nesuprantąs, kaip ją priėmė į aukštąją mokyklą – „tu gi visai buka idijotė“. Nuostabu, kad žmogus net neįtarė, kaip tiksliai apibūdino šią „merginą“. Visgi, didelė dalis gerbėjų buvo atkaklūs. Bendraudavo su Grožyte kasdien. Kai kurie – net kelis mėnesius, o rekordininkai – daugiau, nei pusę metų. Deja, nors ir stengiausi mokyti ją filosofijos bei kitų protingų dalykų, paaiškėjo, kad bene vienintelė tema, kuria bendraujama – tai pažintys vardan sekso. Pasiūlymų susipažinti būdavo įvairių – kai kurie žadėdavo apipilti gėlėmis, kiti pasakodavo apie tai, kad turi nuosavą butą, treti – tiesiai siūlydavo pinigus. Kažkoks studentas žadėjo atiduoti Grožytei visą savo stipendiją, o kažkoks universiteto dėstytojas norėjo padaryti ją savo meiluže. Vyriško skonio išradingumas stebino – kai kurie, po ilgo bendravimo pasisiūlydavo vesti, kiti gi – tiesiai siūlydavo pinigus už naktį. Buvo ir žadančių išvežti į tolimas keliones ar įdarbinti sekretore. Vieni jai rašė eiles patys, kiti gi pasakojo Maironio posmus. Skųsdavosi žmonomis, meilužėmis ir mokesčių inspekcija. Ir tai – dar ne kraštutiniai atvejai. Tiesa, kraštutinius Grožytė greit išmoko sudrausminti, pasakydama, kad nenori kalbėti tokiomis temomis. Nors buvo ir labai atkaklių keikūnų.

Viskas anksčiau ar vėliau baigiasi. Taip atėjo galas ir Grožytei. Vieną dieną tiesiog subyrėjo diskas, kuriame gulėjo ir jos dirbtinis intelektas, ir didžiuliai kiekiai pokalbių su jos draugais. Grožytė buvo palaidota šiukšlių dėžėje su kitomis kompiuterinėmis atliekomis. Visgi, ji išliko menkai žinomoje Lietuvos kompiuterių istorijoje, kaip pirmas viešas lietuviškas dirbtinis intelektas, su kuriuo prasmingai galėjo pabendrauti kiekvienas norintis. Prisiminus garsųjį Tiuringo testą, pagal kurį galima tarti, jog tikras dirbtinis intelektas yra tas, kurio žmogus neįstengia bendraudamas atskirti nuo tikro žmogaus, galim drąsiai sakyti – Grožyte, tu šį testą išlaikei!

Tai tiek vat nostalgijos jums.

Lietuvių kalba neturi gramatikos

Prieš daugybę metų, kai programavau (Taip, buvo toks etapas, buvo! Nesvarbu, kad dabar kompo suinstaliuot nemoku! O tada – programavau!), sugaišau kelis mėnesius, bandydamas padaryti bent jau primityvų Elizos (tokio su žmonėmis bendraujančio boto) ekvivalentą lietuvių kalbai. Ir praktiškai įsitikinau tuo, apie ką iki tol girdėjau tik teoriškai. Ir žinote, koks gavosi vienintelis veiksmingas sakinio analizės būdas, kuriuo remiantis galima būtų sukurti atsakymą? Ogi visiškai kategoriškai nusispjaut į visą gramatiką ir tiesiog naudoti žodynus. Dar daugiau – ar pakiši botui taisyklingus sakinius, ar išvis žodžių kratinį – visvien vienodai supras, kiek besistengtum. Nes visvien ta lietuvių kalba nesiparsina.

Tiesą sakant, net ir generuojant (o ne tik interpretuojant), žodynai tampa svarbesni. Nes net ir sugeneruot nepavyksta viso to makarono, kokį sugebam pasakyti paprasčiausiai kalbėdami. Giliau žvelgiant – problema yra ne ženklų atpažinimo tikslume, o sugebėjime kompleksiškai manipuliuoti prasmėmis, ženklais ir reikšmėmis. Netgi nedidelis semantinio ir pragmatinio aspektų pagerinimas sugeba nemenka dalimi kompensuoti gramatinius nerišlumus. Beje, tą galim pastebėti ir savo sugebėjime suprasti netgi nerišliai kalbančius pašnekovus.

Ant temos užmetė diskusija, kilusi d.g. vklase asmeniniame žurnale.

Anoreksinis “grožio” etalonas seksopatologiniu požiūriu

Kažkodėl pastebiu, kad vis dažniau kovoju su visokiom blogybėm. Taigi, šį kartą apie tas vat modelines mergaites.

Nesigilinkim gal į tai, kaip jos ten suserga, kaip jos išnaudojamos, etc. – apie daugelio modelių mirtis dėl anoreksijos jau žinoma pakankamai daug, straipsnių ir spaudoj, ir internete – pilna. Ir apie visokius kitokius bajerius, kuriuos anoms tenka patirti. Klausimas tiktai toks – kodėl gi kažkas sugalvojo, kad moters grožio idealas – tai skeletas, iš Aušvico nuvežtas į mados namus, aprengtas ir paleistas ant podiumo?

Paklauskit bet kokio vyro – moteris turi turėti papus, apvalainumus, etc.. Paklauskit bet kokio ginekologo – tasai dar pasakys, kad nenatūraliai liesos moterys yra nevaisingos, dėl to instinktyviai negali būti patrauklios. Dietologai jums dar pridės, kad išnykusios mėnesinės – vienas iš pirmų anoreksijos požymių. O seksologai – pasakys, kad papai ir apvalainumai yra primatų instinktyviai atpažįstamas patelės požymis, sukeliantis patinui susidomėjimą. Bet kažkodėl visiškai nenatūralus, gamtai priešingas "grožio" etalonas plinta.

Paanalizuokime priežastis, o ne simptomatiką. Kas kaltas? Iki šiol, kiek teko girdėti įvairiausių versijų apie modelių skeletiškumą, nei viena nepaaiškina reiškinio esmės. Galiu iškart pateikti dažniausiai minimą – esą ant skeletinių modelių labai gražiai ir lengvai gula drabužiai, joms, esą, viskas tinka. Taigi, mielieji, pasakysiu iškart – negula ant tokių modelių drabužiai. Kaulai nuo tokių skeletų kyšo taip, kad drabužis savo formą praranda, demonstruodamas visokius manekenės kampus. O putlesnėms moterims pasiūti rūbai ant manekenių kabo, kaip maišai. Todėl tikrai liesų manekenių populiarumo priežastys kitur.

Taigi, kodėl rūbų dizaineriai renkasi ir populiarina skeletus?

Drįstu spėti paprastai: dėl visko kalti pyderai. Atleiskite už tokius grubius žodžius man, bet gėjais tų žmonių man liežuvis neapsiverčia pavadint. Juolab, ir patys gėjai tokius iškrypėlius šitaip vadina. Kas gi vyksta? Ogi koks nors meninių polinkių turintis gėjukas nesusitvarko su savo vidinėm problemom bei visuomenės požiūriu ir pradeda tiesiog freudiškai sublimuoti savo homoseksualų potraukį į darbą. Ir vis bando įtikinti save moters grožiu. Bet koks gi grožis svarbus homoseksualui? Ogi homoseksualus, t.y., vyriškas. Taigi, toks drabužių dizaineris savo modeliuose mato jaunus vaikinus, su kuriais būtų smagu pasitratinti. O kai modelis nepanašus, tai daro viską, kad tik tas modelis supanašėtų. Ir savaime aišku, vietoj putlios seksualios merginos pasirenkamas skeletas, kurio net lytį sunku atspėti. O jei skeletas dar turi moteriškų požymių, tai jis verčiamas badauti, kol praras paskutiniuosius moteriškumo požymius.

Taigi vat.

Ką norėčiau pasakyti reziumuodamas (visgi reikia kažkokių pozityvių išvadų, ar ne?) – jei esate vyras, gėjaus dizainerio drabužiai tiks jums puikiai. Nes anas žino, koks yra vyriškas grožis. O jei esate moteris – rinkitės drabužius, kuriuos sukūrė lesbietės. Galų gale, jei jums skeletai iš Aušvico atrodo seksualiau, nei Rubenso moterys – pripažinkite sau, kad esate gėjus.

Truputis apie nacionalizmą ir multikultūralizmą. Iš šalies.

Kartais tenka pastebėti diskusijas LJ ir kitur apie nacionalizmą ir multikultūralizmą. Ale kažkaip vis pasigendu požiūrio iš šalies: dažniausiai tenka susidurti tik su vienos iš kraštutinių pakraipų šalininkais.

Kokias problemas valstybei gali sukelti nacionalizmas – visi žinome (ryškiausias pavyzdys – visiškas Vokietijos krachas 1945), ši tema jau tiek nuvalkiota, kad nesinori apie tai net kalbėti. Bet multikultūralizmas – tai „modernesnis“ reiškinys. Ir jo šalininkai kartais bando jį pateikti, kaip panacėją nuo politinių problemų. Apie multikultūrinių visuomenių problemas irgi galime prisiminti (kad ir arabų maištai Prancūzijoje). Ale tai irgi jau gerokai nuvalkiota 🙂

Tiesiog pažvelkime į tai iš šalies, kaip į reiškinį, kada valstybė gali svyruoti nuo multikultūrinės iki nacionalinės vienoje ar kitoje savo vystymosi stadijoje ir kokias tai pasekmes jai atneša.

Pirmiausiai ta norėčiau priminti LDK istoriją: būtent protomultikultūralizmas, išsikerojęs Lietuvoje, tapo pagrindine LDK ekspansijos priemone: užimti kraštai būdavo greitai integruojami, neverčiant jų kaip nors keistis. Greičiausiai dėl to LDK tapo viena iš sparčiausiai istorijoje besiplėtusių imperijų. Multikultūriškumas LDK buvo toleruojamas kaip niekur daugiau Europoje. Tačiau ilgainiui tas pats multikultūriškumas tapo pagrindine LDK žlugimo priežastimi: tiesiog nebuvo valstybę vienijančio pagrindo. Skirtingai nuo multikultūrinės Lietuvos, Lenkija turėjo silpnesnį multikultūrinį užtaisą, todėl nukentėjo žymiai mažiau. Bet net ir Lenkijos atvejis nebuvo linksmas – net nedidelė iš LDK paveldėto multikultūriškumo dalis šiai šaliai tapo bomba.

Galime prisiminti ir kitą, dar didesnę multikultūrinę valstybę, pilnai toleravusią tautines specifikas – tai buvo Mongolų Totorių imperija. Anoji plėtėsi dar sparčiau, nei LDK, o paskui tiesiog išnyko. Kur dingo anie chanų palikuonys? Vieni tapo rusų dalimi, kiti – persimaišė su turkais, treti – tapo kiniečiais, ketvirti – dar kažkuo. Valstybė dingo be pėdsakų. Dar vienas pavyzdys – SSRS, kuriai plėstis padėjo „tautų draugystė“, o paskui – ta pati „tautų draugystė“ ją ir suskaldė.

Taigi, akivaizdu, kad multikultūralizmas yra tinkamas valstybės ekspansijos metu, tačiau visiškai pražūtingas, norint stabilizuoti šalį ir užtikrinti jos tęstinumą. Ryškiausi istorijoje multikultūralistines idėjas propagavusių valstybių kūrėjai buvo ir kraštutinai ekspansyvūs: Totoriai mongolai, LDK, Britų imperija, SSRS (atkreipkim dėmesį – dabartinė Rusija yra greičiau nacionalistinė, nei multikultūriška), o dabar – JAV bei EU. Tai šalys, kurios plečiasi, todėl joms reikia kažkaip tvarkytis su užimtomis teritorijomis 🙂 Ir priešingai: ilgą istoriją bei tęstinumą turinčios šalys buvo monokultūrinės, pvz., Graikija, Japonija, Korėja, Italija… Ir man ryškiausiu atrodantis monokultūrinės valstybės pavyzdys – Izraelis: šioji šalis sugebėjo atsikurti netgi po veik du tūkstantmečius trukusio valstybingumo praradimo.

Tiems, kurie klaustų manęs „tai tu už multikus ar už nacbolus?“, galiu dar daugiau papezėti šia tema. Bet atleiskit, kad vis viena neatsakysiu į šį klausimą tiesiai:

Pirmiausiai paklauskime savęs, koks idealus valstybės plėtimosi scenarijus? Ogi paprastas: sukuriamas stiprų identitetą turintis branduolys, paskui vykdoma ekspansija, kuo švelniau užimant gretimas šalis (multikultūrinė valstybė), tada vykdomas šiose teritorijose gyvenančių žmonių eliminavimas arba asimiliavimas, besibaigiantis stabilios supervalstybės atsiradimu.

O dabar – ką patiria maža ar silpna valstybė, pakliuvusi į ekspansijos zoną? Ją užima, tada kruša protą apie tautų vienybę (Žečpospolita), broliškus slavus – lietuvius ir rusus (carinė Rusija), geruosius baltaodžius indėnų draugus (Britai/JAV), tautų draugystę (SSRS), multikultūrinę visuomenę (JAV, EU), o paskui vykdoma asimiliacija arba genocidas. Galų gale silpnos šalies gyventojai arba išnyksta, arba tampa didelės šalies gyventojais, netgi niekinančiais savo šaknis (prisiminkime Lietuvos bajorus).

Būna ir neįprastų atvejų. Jei mažesnė/silpnesnė šalis yra stipresnė savo kultūriniu identitetu, suveikia kiniškasis scenarijus. Tūkstantį metų aną šalį užkariaudavo visi, kas tik netingi, ir užkariavę, patys asimiliuodavosi. Bet tai labai netipiškas, unikalus atvejis. Kitas scenarijus – žymiai kvailesnis: tautinį identitetą turinti valstybė pati susikuria sau bombą, augindama savyje neintegruotas, neasimiliuojamas kitų kultūrų dalis (pvz., ta pati SSRS, dabartinė Prancūzija). Kita vertus, neabejotina, kad galimi ir sėkmingi integracijos atvejai, pvz., Lietuvoje buvusios karaimų bei Krymo totorių bendruomenės, ilgą laiką veikusios, kaip vienas stipriausių valstybingumo ramsčių. Galų gale, sėkmingos integracijos pavyzdžiu galėtų tapti net ir žydai, padėję Lietuvai atkurti valstybingumą 1918.

Apibendrindamas, noriu pasakyti štai ką: nacionalizmas ar multikultūralizmas savaime nėra blogai. Svarbu tik žvelgti į jų privalumus ir trūkumus, į pritaikomumą, pasekmes bei tikslus. Kaip sakė mūsų senoliai – lazda turi du galus. Taigi, pirmiausiai nustatykime, kas tą lazdą laiko (ar mes, ar kažkas kitas) ir už kurio gi galo ją laiko, o paskui – galvokime, ką galime padaryti 🙂