Category Archives: Semiotika

Įvairūs tekstai, susiję su semiotika ir metateorija

Apokaliptinės sektos, islamas ir terorizmas

Neseniai vienas žmogus su manimi ginčijosi apie visokias apokaliptines sektas ir sakė man, kad ISIS visai ne sekta, nes viską labai išskaičiuoja, užsiima pinigais ir sutartis su kažkokiomis grupuotėmis sudarinėja, o sektų vadai varto milijonus ir taip toliau. O tai reiškia, kad sektos vadai yra protingi, o tai reiškia, kad išties jie ten netiki tuo, ką patys sako, o vadinasi – tai nėra religinis dalykas. Maždaug taip.

Suimtas Shoko Asahara, Aum Shinrikyo sektos vadas. Turėjo milijardą dolerių, neribotą kiekį sugulovių, sukarintas pajėgas, siekė valdžios Japonijoje ir per rinkimus, ir kitais būdais. Ir pats tikėjo Apokalipse, ir dar tą Apokalipsę surengti bandė. Puikiausiai derino visiškus kliedesius su gebėjimais planuoti veiksmus ir skaičiuoti pinigus.

Suimtas Shoko Asahara, Aum Shinrikyo sektos vadas. Turėjo milijardą dolerių, neribotą kiekį sugulovių, sukarintas pajėgas, siekė valdžios Japonijoje ir per rinkimus, ir kitais būdais. Ir pats tikėjo Apokalipse, ir dar tą Apokalipsę surengti bandė. Puikiausiai derino visiškus kliedesius su gebėjimais planuoti veiksmus ir skaičiuoti pinigus.

Ponai ir ponios, vat čia jau ir stabtelkime, nes kaip tik šitai yra vieni iš labiausiai paplitusių neteisingų įsivaizdavimų apie religines sektas, įskaitant ir tas sektas, kurios pamišėliškos, o taip pat ir apie sektas žudikes, kurios arba kitus naikina, arba savo pačių narius.

Bet pirmiau gal iš kitos pusės: kaip atsakymą į mano straipsnį, kur buvo daug daug visko apie ISIS, vahabizmą, komunizmą, islamizmą ir dar ką papuola, ponas Gintautas Paluckas parašė tokį straipsnį apie paneigimus, kad viskas kitaip ir šitaip tikrai nėra, nes viskas kitaip. Aš jums būtinai rekomenduoju tą straipsnį paskaityti, nes jis atstovauja būtent tą patį racionalų ir protingą vakarietišką sektų ir terorizmo įsivaizdavimą, kurį galime pavadinti dominuojančiu. Straipsnis labai vertas dar ir dėl to, kad jame iš esmės yra įvadas į Vakarams įprastą terorizmo istorijos diskursą.

Būtinai pirmiausiai paskaitykite, įsijauskite į tą sveiką protą, priimkite visus prieštaravimus ir taip toliau, o tada jau pažiūrėsime, kodėl tas racionalumu paremtas vakarietiškas diskursas taip katastrofiškai feilina, kai susiduria su ISIS realybe ir visokiais sektantiškais kliedesiais, kuriais tiki fanatikai.

Continue reading

Lukiškių aikštė

Jau ketvirtį amžiaus vis kyla reguliarūs triukšmai apie tai, kaip iš Lukiškių aikštės reikia padaryti kažkokį memorialinį raudų ir ašarų kompleksą, su visokiais paminklais, grauduliais ir taip toliau. Arba bent jau šiaip kokį nors paminklinį kompleksą pastatyti. Nes taip kažkodėl esą reikia.

Būtent sovietmečiu Lukiškių aikštė iš kažkokios turgelių ir pasismaginimų vietos buvo paversta kažkokiu memorialiniu kompleksu. Totalinio paminklinimo mylėtojai tą sovietinę paminklinimo idėją nori ir toliau pratęsti, tik kitais pavidalais.

Būtent sovietmečiu Lukiškių aikštė iš kažkokios turgelių ir pasismaginimų vietos buvo paversta kažkokiu memorialiniu kompleksu. Totalinio paminklinimo mylėtojai tą sovietinę paminklinimo idėją nori ir toliau pratęsti, tik kitais pavidalais. Nes turi būti koks nors paminklas kažkam ir visi turi eiti tenai paminėti paminėjimų ir graudžiai ašaras dėl ko nors lieti.

Žinoma, taip, reikia kažko. Nes vyko tenai žudynės. Bet išties kažkas jau ten ir yra, kaip tik žudynių vietoje, viename aikštės krašte, tad nieko naujai galvoti kaip ir nereikia. Nes jau tiesiog yra tai, kas reikia.

O vat visokių paminklinių kompleksų, kurių prisigalvoja visokei nepilnavertiškumais ir grauduliais besikankinantys architektūriniai neurotikai – tikrai nereikia. Nes jei jiems duosi, tai jie tenai pastatys kažką panašaus į krematoriumo ir futbolo stadiono hibridą, papuoštą kokiu nors prietaisu, jojančiu ant šyvos kumelės.

Čia gal paprasčiausiai prisiminkime, kad į kažkokį paminklinį-ritualinį kompleksą visa ta aikštė tebuvo paversta sovietmečiu, kai tenai nubarstė raudonus takelius, viduryje sustatė klaikų raudono akmens postamentą ir pastatė balvoną su Leninu, šlovingai ranka rodančiu kažkur į KGB rūmus. Vat ir visas tas ritualinis-paminklinis reikalas.

Situacija čia ta pati, kaip ir su tais Žaliojo tilto balvonais, kurie buvo tiesiog sovietiniai balvonai: juos tereikėjo nugriauti ir viskas. Ir nieko vietoje jų statyti nereikia. Taip ir su Lenino balvonu: nugriautas jis buvo, ir nereikia nieko vietoje jo. Jokių ten paminklų ir kitų kliedesių, kurių kažkas prisikliedi.

Aš jums nuotraukų duosiu, kad susivoktumėte, kokia ta Lukiškių aikštė buvo ir kokį ji savyje diskursą iš esmės turėtų nešti, jei tik ištiesintume sovietūchinius kliedesius, kurie ten iki šiol matosi (ir vat jų kaip tik ir neturėtų tenai likti anei jokiu pavidalu).

Continue reading

Subaru

Automobilių psichologija ir markės

Šitą straipsnį apie sąsajas tarp automobilių markių ir žmonių elgesio parašiau dar prieš 3 metus, kaip tęsinį straipsniui apie kelių šiknapaukščius. Net nežinau, kodėl jo tuomet nepaskelbiau. Straipsnis apie šiknapaukščius tapo vienu iš labiausiai skaitytų mano straipsnių. Šitas gi – atvirkščiai, nesusilaukė nei vieno skaitytojo, nes aš jo netgi nepublikavau.

Aš manau, kad niekas nei nebandys ginčytis, kad visokių išimčių būna įvairiausių, o ir ne mašinos markė nustato, kaip žmogus vairuos, o žmogus pats pasirenka, kaip jis vairuos ir kokią mašiną rinksis. Tačiau tam tikros tipinės, stereotipinės elgsenos žmonių pasirinkimuose yra pastebimos, nes žmonės automobilius renkasi pagal savo natūrą. Todėl matyt yra tam tikros tiesos nuomonėje, kad golfukais važinėja pacukai, o FIAT sau perkasi žmonės, kurie į mašiną žiūri taip pat, kaip ožys į naujus vartus. Visa tai natūralu: automobilių pardavėjai orientuojasi į specifines klientų grupes, kurdami labai konkrečius, tam tikroms pirkėjų grupėms skirtus mašinų įvaizdžius, o jau patys klientai mašinas renkasi pagal savo pačių sugedimo laipsnį.

FIAT 500

„Toks mielas mašiniukas, toksai gražutis meilutis, susidėsiu savo daikčiukus ir nuvažiuosiu į kepyklėlę nusipirkti pyragiuką, kurį šiandien valgysiu tik vieną nes laikausi dietytės chi chi chi lotuliukas mirksiukas“ – mašina viską pasako apie jos savininką. Nes savininkas renkasi mašiną pagal save.

Čia dar galime pridėti, kad tiuninguotojai, pasirinkę ir ėmę „tobulinti“ savo mašinas – tai dar specifiškesnė grupė žmonių: jiems trūksta smegenų, bet jiems labai reikia savivertės. Įvaizdis yra viskas, realios išlaidos ir patogumai – tai niekas, užtat tiuninginio pacuko mentalitetas – kaip ant delno. Tačiau kai kurios mašinos turi tokį stiprų įvaizdį, kad jas perka net netiuninguotas. Jos savaime duoda dar daugiau įvaizdžio, nei bet koks tiuningas. Tai irgi daug sako apie tokių mašinų savininkus.

Japoniškas auto tiuningas

Tokią mašiną pamatęs, išsyk supranti, kad apie jos vairuotoją šį bei tą galima pasakyti: tai tiesiog japoniškas tiuninginis pusprotis, pamišęs dėl įvaizdžio, tačiau bukas kaip čemodanas. Kitos mašinos gal mažiau pasako apie jas vairuojančius žmones, bet visvien spėti galima nemažai. Parodyk man savo mašiną ir aš pasakysiu daug ką apie tave.

Kartais galim tarti paprastai: pasakyk man, kokia tavo mašina ir aš pasakysiu tau, kas tu toks esi. Savaime aišku, toks spėjimas ne visada bus teisingas, tačiau juk pakanka to, kad jis bent kažkiek pasitvirtintų, tiesa? Na, gal ir netiesa (nes tai tik stereotipai), tačiau tam tikrą labai aiškią semantiką konkrečios mašinos neša. Ir pagal tą semantiką galime labai daug spėti. Pažiūrėkim į skirtingas markes ar modelius bei tipinius jų vairuotojus. Visiškai subjektyviai, projektyviai ir neteisingai, bet užtat labai stereotipiškai, kad patiems būtų smagiau.

Continue reading

Mažoji mergaitė Mašenka ir propagandos slėpiniai

Ponai ir ponios, žinote tą filmuką „Mažoji mergaitė Mašenka“? Nagi tą patį apie tokią Mašenką, kuriai gal vos keletas metų ir kuri gyvena su kažkokiais rusiškais lokiais?

Su ta Mašenka visokius debiloidinius paveiksliukus feisbukuose skleidžia labiausiai suskystėjusias smegenis turinčios moteriškės. Ir tie paveiksliukai būna iš serijos „šiandien vyras ruošia valgyt, nes jis neturi ką veikti, kadangi man mėnesinės, o aš žiūriu televizorių, tai tegul pasikankina„. Maždaug panašaus lygio silpnaprotiškos išmintys visokios.

Gana tipiško lygio vietinės gamybos išminties perlas. Kelių metų amžiaus personažas moko gyvenimo. Išties negalvokit, kad tai taip durna - būtent tai ir yra požymis, į kokią realiai publiką visas tas multikas orientuotas. Taip, ne tiek į vaikus, kiek į dešimtis tūkstančių labiausiai nupušusių moteriškių.

Gana tipiško lygio vietinės gamybos išminties perlas. Kelių metų amžiaus personažas moko gyvenimo. Išties negalvokit, kad tai taip durna, kad dėl to nereikia kreipti dėmesio – būtent tai ir yra požymis, į kokią realiai publiką visas tas multikas orientuotas. Taip, multikas yra orientuotas ne tiek į vaikus, kiek į dešimtis tūkstančių labiausiai nupušusių moteriškių.

Na, čia šiaip niekai. Problema yra kita – už šito šlamšto slepiasi propaganda. O propaganda, jei nekrypsim į visokius gilius kapstymus, yra labai paprastas dalykas – paimi ką papuola, per tam tikrus ženklus (simbolius) susieji ją su savo diskursu, tada supozicionuoji teigiamai tai, ką nori, o tada atitinkamai ir susipozicionuoja ir recipientas. Na, aš rašiau apie tuos propagandos metodus šį bei tą. Ale paprasčiau pažiūrėkim.

Continue reading

Politinių polidiskursų paslėpsniai

Visai neseniai aš jums rašiau apie tai, kaip atsiskleidžia polidiskursas, kai triukšmo šaltinis yra su vienu diskursu, tuo tarpu viešai vyksta visai kitokios kalbos. Ten atvejį ėmiau gan giliai, su esminiais nukrypimais į realybės kontekstą. Tai šiandien čia paprasčiau užkabinsiu. Kaip ir tai, kaip išvis kokie nors ventiliatoriai sukiojasi į visokias puses savaime, išvis netgi be jokios prasmės.

Atleiskite man, ponai socdemai, kad nesusilaikiau. Pasižadu, kad ir kokiai nors kitai partijai prie progos duosiu už kokius nors smegenų spazmus, kurių pasitaiko perskaityti. Ir išvis, galvoju, kad gal dažniau reikia užsiimti politinių naratyvų transliacijos žanru, nes smagumų klodai ten neišsemiami.

Atleiskite man, ponai socdemai, kad nesusilaikiau. Pasižadu, kad ir kokiai nors kitai partijai prie progos duosiu už kokius nors smegenų spazmus, kurių pasitaiko perskaityti. Ir išvis, galvoju, kad gal dažniau reikia užsiimti politinių naratyvų transliacijos žanru, nes smagumų klodai ten neišsemiami.

Kartu šiandien aš jums parodysiu kai ką apie tai, kaip daroma gan buka ir greita semiotinė analizė, tiesiog skaldant tekstą ir perpasakojant, t.y., tiesiog transliacijos būdu. Irgi atsiskleis polidiskursas visame gražume, jei jau šiaip.

Žodžiu, paimkim vieną paprastą politinį tekstą, kuriame yra konfliktas (susikirtimas su kitos politinės pusės pozicija), apie kurio kontekstus jau žinome belenką. Ir padarykim išskaidymą – bukiausiu būdu. Ir tiesiog transliaciją su pastabomis, kas gaunasi, kai išverčiame į normalią žmonių kalbą. Ir kas gaunasi, kai dar panagrinėji, kur ten semantinės kliūrkos ir atitiktys bei neatitiktys faktinei situacijai.

Tekstą paimam visą, tik tiesiog komentarų pridedam, papastraipiui. Ir pasakiniui vietomis. Įdomiausias dalis dar ir specialiai panagrinėjam. Tai ar anaip, analizė čia bus, remiantis praktiniu atveju.

Continue reading