Category Archives: Vadyba ir marketingas

Vadyba, marketingas, įmonių ir organizacijų valdymas

Vilniaus-Kauno oro uostas

Jūs žinote, ką reiškia persikraustyti iš buto į butą? Dabar įsivaizduokite, ką reiškia perkraustyti iš vienų patalpų į kitas visą parduotuvę, dargi taip, kad jos darbas nesustotų. O dabar įsivaizduokite, ką reiškia perkraustyti iš vienų patalpų į kitas visą prekybos centrą, irgi taip kad nesustotų. O dabar įsivaizduokite, ką reiškia perkraustyti prekybos centrą ir autobusų stotį. O dabar įsivaizduokite, ką reiškia perkraustyti oro uostą.

Lėktuvai visada būna gražūs. Svaigesį jie tiesiog kelia. Bet būna dar labiau wow, kai pamatai, kad visos įmonės vadovas dirba su visais apatinėse grandyse, nes taip gali identifikuoti siauras ar nestabilias procesų vietas, kurias išsyk gali ir pataisyti. Tai nuneša stogą labiau, nei lėktuvų kauksmas.

Jeigu jums atrodo, kad jūs įsivaizduojate, tai aš jums pasakysiu, kad jūs neįsivaizduojate. Kažkada, kai britams prireikė statyti kažkokį naują oro uostą, ar tai kažkokį seną smarkiai atnaujinti, jie sukūrė ištisą projektų valdymo metodologiją – pavadino ją PRINCE-2.

Žinote, kodėl jiems prireikė naujos projektų valdymo metodologijos? Ogi todėl, kad visi tie projektų valdymo būdai, panašūs į visokius PMI PMBOOK, paaiškėjo besą maždaug tokio lygio, kaip butų ar mažesnių parduotuvių perkraustymui tetinkami.

Continue reading →

Finansiniai deliriumai ir matricos

Aš kartais pastebiu, kad kai kurie dalykai, kurie man savaime aiškūs, daugeliui būna nelabai aiškūs. Bet jie pasidaro aiškūs, kai aš truputį paaiškinu kai kuriuos analizės metodus. Štai čia jums bus vienas toksai visai paskiras analizės metodas, kuris žinomas labai įvairiais pavadinimais, pvz., kaip sprendimų efektyvumo matrica, dėmesio kvadrantas, fokusavimosi grafikas ir taip toliau.

Efektyvumo vertinimo reikalai išties yra kiek sudėtingesni, nei atrodo. Bet kai gerai pasibraižai, tai viskas supaprastėja.

Viso šito kvadranto esmė yra labai paprasta: į viršų, koordinatėje Y – turime išlaidas (finansines, darbo, ar kitų resursų sąnaudas), o į dešinę, koordinatėje X – turime gaunamą naudą (finansinę, darbo sutaupymo ar dar kokią nors).

Viena finansinė pastaba: kaštus praktikoje vertiname pagal kintamas išlaidas ir investicijas. Pastovūs kaštai laikomi nieko nekainuojančiais tol, kol jie nesikeičia arba nestabdo kitų veiklų, nes jie ir taip jau yra.

Taigi, matome tokį kvadratą, kurio viršuje – pinigų taškymas, o kairėje – veiklos imitavimas. Kvadrato apačioje – veikla nieko nekainuoja. Kvadrato dešinėje – gauname daug naudos.

Paprastai šitas kvadrantas pateikiamas labai elementariai – tiesiog kaip kvadratas, suskirstytas į keturis mažesnius, vienodo dydžio kvadratus:

  • Didelė kaina, mažai naudos
  • Maža kaina, mažai naudos
  • Didelė kaina, daug naudos
  • Maža kaina, daug naudos

Kai kalbama apie tai, ką reikia daryti, tai būna įvardinama, kad reikia įvertinti bet kuriuos veiksmus pagal du parametrus (kainą ir naudą), o paskui – pasirinkti tuos veiksmus, kur maža kaina ir daug naudos. Ir jau tik tada, jei tų veiksmų nėra, galima daryti ir kažką kito – už mažą kainą mažai naudos ar už didelę kainą daug naudos.

Kvadratas atrodo labai paprastas, kol nepasigilini. Tačiau pasigilinus, paaiškėja, kad viskas yra truputį sudėtingiau. Aš jums tai jau parodžiau paveiksliuke – yra visa krūva sprendimų zonų, ir tos sprendimų zonos išties skirstosi visai ne pagal kvadratą, o gerokai kitaip.

Continue reading →

Realios antialkoholinės priemonės vs. Ramūnas Karbauskis ir Aurelijus Veryga

Ar žinote, kiek kainuoja puslitris tokio rašalo*? Ogi vos porą eurų už puslitrį. Taip, porą eurų, gal netgi mažiau – kažkur internetuose paieškojęs, radau, kad 1.75 euro. Taip, šitai kainuoja tiek pigiai. Tokio vyno stiprumas – maždaug 18-20 laipsnių. Idealus dalykas visiems, kas tik nori nusigerti. Ir daug visokių rūšių. Nežinau, kokio skonio, bet matyt labai nekokio, nes jei pabandai surasti tokius vynelius jų gamintojų puslapiuose, tai tuose puslapiuose nieko apie tuos gėrimus net neužsimenama. Matyt, kad pačius gamintojus kompromituojantys produktai.

Alkoholizmas yra sunkus ir baisus reikalas. Žmonės pradeda gerti dėl problemų, dėl to, kad jiems sunku bendrauti, dėl to, kad nemoka kažkaip paprasčiau pasilinksminti ar dėl to, kad šiaip kažkas blogai. Bet paskui alkoholis įsuka – jis veikia kaip narkotikas. Ir viskas tik blogiau ir blogiau. Ir kuo daugiau vartoji, tuo blogiau.

Vynelis, skirtas nusigėrimui, kainuoja labai pigiai. Palyginimui, kone keturgubai silpnesnis „Genys“ firmos alus kainuoja netgi daugiau už puslitrį rašalo, nors parduodamas trečdalio litro buteliukais. Taip, jūs teisingai supratote – 0,33 litro kelių laipsnių stiprumo alaus buteliukas kainuoja brangiau už butelį alkoholikams skirto vyno. Ir netgi visai paprastas silpnas alus skardinėse kainuoja tiek, kad alkoholis jame gaunasi dvigubai brangesnis, nei perkant pigiausią rašalą. Matyt, alus nėra skirtas alkoholikams. Ypač brangus alus.

Puslitrį degtinės galima nusipirkti už kokius 6-7 eurus. O gal ir pigiau, nežinau net. Ir net nelabai žinau, kiek kainuoja pigus alus. Man rodos, kad apie eurą už puslitrį. Taigi, 40 laipsnių padaliname iš 10 ir gauname, kad degtinė atitiktų 4 laipsnių alų, bet po 60 centų. Puslitrį degtinės užkietėjęs alkoholikas susiverčia per kelias minutes. 5 litrus alaus išlakti neįmanoma netgi per valandą.

Continue reading →

Viešieji pirkimai: policijos autobusiukas

Čia kažkoks jau visai srautas gaunasi apie tuos viešuosius pirkimus, bet aš jus dar pakamuosiu ir šiandien, ir paskui apie tą reikalą. Esmė tame, kad kiekvienas triukšmas, kuris kyla, nesvarbu iš kur ir kaip bekiltų, leidžia užduoti klausimą: o kur gi išties problema, kodėl prasideda kažkas, kodėl išvis kyla klausimai, nesupratimai ar klaidos?

Kažkur Pakistane problemos sprendžiamos paprastai – perkami realiai pigiausi sunkvežimiukai, tada jie verčiami autobusiukais ir gerai. Jei kur nors nepravažiuoja – na, tai būrys pakistaniečių rankomis tokį pernešt gali. Žodžiu, jūs jau supratote, išties grynai kainos kriterijus. Be jokių ten specialių reikalavimų. Nes o kam?

Istorija tokia, paprastai kalbant: policija perka autobusiuką, kuris turi būti su visais varomais ratais ir automatine pavarų dėže. Paaiškėja, kad realiai tokius siūlo, sakykim, pusantro tiekėjo (vienaip pažvelgus – gal ir vienas, o kitaip – visgi du, tad sakykim, kad pusantro). Ir tada kyla triukšmas, kam ten policijai tokio autobusiuko reikia ir taip toliau.

Taigi, ir šiandien čia klausimas: o kodėl išvis toksai triukšmas kyla, kaip išties norėtume, kad būtų ir kaip apibrėžti procesą, kad viskas būtų gerai – t.y., kad priežasčių tam triukšmui tiesiog nebūtų?

Continue reading →

Griūnantis Gedimino kalnas ir viešieji pirkimai

Kadangi viešųjų ir bendrai vsiokių pirkimų tema baigėsi tuo, kad manęs įvairūs žmonės ėmė prašinėti komentaruose rašyti dar, o tema apie tai, kodėl griūna Gedimino kalnas – išvis susilaukė neįsivaizduojamų reakcijų (man netgi blogas buvo dėl to nulūžęs), tai dabar imkim ir užkabinkim vieną aspektą: kaip gali sietis priežastys tarp kaip nors palaidai (bet formaliai – gal ir teisingai) vykdomų pirkimų ir pasekmės, kurios kartais katastrofiškos. Ir kokios organizacinės nesąmonės turėjo vykti, kad galėtų taip viskas įvykti.

Žodžiu, bus jums šiandien tam tikras, sakykim, tokio hipotetinio-dedukcinio atvejo analizės pavyzdys.

Gedimino pilies kalnas kovo 27 dieną, prieš pusantro mėnesio. Dabar gal ir dar prasčiau. Šlaito slinkimas prasidėjo po to, kai buvo visai nedideli pamatai pastatyti viršuje. Ten, prie tos funikulieriaus būdelės. Matyt, kad tiek ir tetrūko. Vat taip po mažą gabaliuką ir susidėjo. Perkamos tos statybos buvo, kiek suprantu, irgi pakankamai mažais gabaliukais. Ir atrodo, kad tie maži paskirai pirkti gabaliukai ir yra pirminė problemos priežastis.

Tarp kitko, Gedimino kalnas iš lėto byra toliau – tai matosi, kai laikas nuo laiko pro jį praeini. Iš lėto, bet vis dar juda žemyn tos kadaise suverstos žemių krūvos. Vietoje to, kad būtų išardytos ant suverstų krūvų pastatytos nesąmonės, toliau vyksta tų pačių nesąmonių sutvirtinimo projekto vystymo planavimo ekspertizių tvirtinimo veiklų organizavimo įgyvendinimo renginiai.

Juk paprasčiau padaryti dar kokius nors projektus nesąmonių išsaugojimui, nei pripažinti priarytas nesąmones, ar ne?

Kiek nukrypstant: viena iš dažniausiai įmones sužlugdančių bėdų yra paskandintų kaštų sindromas (sunken costs syndrome). Organizacija sukiša krūvą pinigų ir darbo į kokią nors nesėkmingą nesąmonę, bet kadangi daug darbo ir resursų sukišta, tai išmesti gaila. O tada prasideda tos nesąmonės gelbėjimas. Ir nuo to ta nesąmonė tik dar labiau auga ir dar labiau jos gaila. Ir todėl ji dar labiau gelbstima, į ją kišamos krūvos pinigų. Ir taip toliau, ir taip toliau. Kai paskandintų kaštų sindromas įsisuka, jis tęsiasi tol, kol organizacijos vadovai neišlekia iš postų arba kol organizacija nesubankrutuoja.

Gerai, grįžtant prie pirkimų ir Gedimino kalno: pasižiūrėkim, kaip galime įsivaizduoti tą visą kalno griūties reikalą iš dedukcinės pusės (kas turėjo būti blogai su procesais), o taip pat – kaip galima padaryti, kad ir pirkimai (ir statybų kontrolė, beje) galėtų mus nuo tokių katastorfų apsaugoti. Beje, pagausit šį bei tą dar ir apie vadybos problemų atradimo metodus.

Continue reading →