Aleksandras Sacharukas, Linas Karalius ir apkalta su opozicija

Aleksandras Sacharukas ir Linas Karalius priklauso vadinamąjai Krikščionių partijai, kuri yra opozicinė. Dar kam nors kyla klausimų, kas ir kaip balsavo tame kiaulių balsavime dėl atstatydinimo?

Jei kam nors klausimų dar kyla, tai aiškinu ant pirštų: valdantieji buvo kraštutinai suinteresuoti šituos du opozicinius pašalinti, tegul net ir laikinai. Opozicinės partijos, kaip visokie ten darbiečiai, socdemai, paksuoliai ir pan. – buvo suinteresuoti juos palikti. Sprendžiant iš to, kad Sacharukas smarkiai pavarė ant valdančiųjų, jis ir gavo daugiau opozicinės paramos, tuo tarpu Linas Karalius, pavaizdavęs atgailas, bet nepavaręs ant valdančiųjų – buvo atstatydintas. Niekam ten Seime atgailos neįdomios, svarbu tik kurioje pusėje esi.

Nuostabu tiktai tai, kaip šia proga opozicijos veikėjai ėmė rėkti apie Seimo paleidimą dėl to, ką jie patys ir padarė – paliko Sacharuką Seime. Tai gal mieli Seimo paleidimo šalininkai, atsistatydinkit save patys – bent jau parodysit, kad nuoširdžiai elgiatės. O kol kas pagal tai, kurie rėkiat, mes dabar ir sužinom, kuris čia ką ir kaip balsavo.

O šiaip tai šitas cirkas iš tolo dvokia supuvusiais makaronais.

Devalvacija ir minimalūs atlyginimai

Kažkada rašiau apie tai, kaip Lietuvos valdantieji vietoj visai lengvo būdo išspręst problemas, devalvuojant litą užsienio valiutų atžvilgiu (ar netgi tiesiog padarant jo kursą plaukiojančiu), pasirinko žymiai sunkesnį kelią – vidinę devalvaciją, kitaip tariant darbo jėgos ir resursų nuvertinimą lito atžvilgiu. Tai buvo blogas pasirinkimas, blogas dėl labai menko efektyvumo. Tačiau visgi tai buvo niekai, palyginus su cirkais, kuriuos valdantieji kuria dabar.

Nauji valdžiažmoginiai kliedesiai – apie tai, kad reikia padidinti minimalų atlyginimą. Kad šitai yra šyvos kumelės sapnas – tai aišku netgi tiems, kas tą minimalų atlyginimą ir tegauna. Galima, aišku, nagrinėti paprastus ir akivaizdžius (akivaizdžius bet kam nors kiek smegenų turinčiam, bet ne vyriausybės veikėjams) dalykus, pavyzdžiui tokius: minimalių atlyginimų didinimas sumažintų darbo vietų skaičių, pablogintų bendrą ekonominę situaciją dėl apsunkintų verslo sąlygų, sukeltų infliacijos bangą, t.y., kainų augimą, dėl padidėjusios prekių ir paslaugų savikainos – sumažintų eksportą. Kad taip būtų – nereikia net įrodinėti, Lietuva jau turi minimalių atlyginimų didinimo patirties – visi efektai buvo ne tiktai ryškūs, bet ir fantastiškai greiti – pirmos pasekmės imdavo matytis jau po kelių mėnesių. Vos po kelių mėnesių visi tie minimalaus atlyginimo didinimai nustodavo jaustis ir patiems minimalaus atlyginimo gavėjams. Beje, didelis reakcijos greitis rodo, kad efektas čia yra kritinis, nes šiaip jau norint makroprocesams padaryti įtaką įstatymais (pvz., pakeisti infliacijos tempus per mokesčių reguliavimą) paprastai reikia metų, dviejų ar daugiau.

Continue reading

Ką rodo “Doing Business 2011″ reitingai (statistinė analizė)

Kai Rytas Staselis parašė savo bloge apie „Doing Business 2011“ reitingus, kuriais 2009 metais pažadėjo remtis Andrius Kubilius ir Dainius Kreivys, pagalvojau, kad ne toks jau blogas dalykas čia yra. Lietuva šiais metais (Doing Business 2011 – skaičiuojama ateinantiems metams) užėmė 23 vietą, pakilusi iš 26. Tai nėra labai jau blogai, turint omeny, kad vertinamos net 183 šalys. Kita vertus, įdomu panagrinėti detaliau. Ir palyginti Lietuvą su kaimynėmis (į kurių tarpą traukiu Latviją bei Estiją – PaBa šalis, bei bendrą sieną turinčias Lenkiją, Rusija ir Baltarusiją). Taip pat, kadangi jau Rytas Staselis Lietuvą nori lyginti su Gruzija, tai ir šią, kaip pavyzdį, irgi įtrauksiu.

Continue reading