Rusų mėgėjų kosminis balionas, paleistas iš Karaliaučiaus srities, nukrito Lietuvoje netoli sienos su Latvija, ieškomi aviakosminio modelizmo arba šiaip smagių reikalų fanatai, kurie padėtų rasti – http://habrahabr.ru/blogs/DIY/107313/
Koordinatės: 55.83593 Latitude, 25.87795 Longitude. Žemėlapis.
Nemanau, kad verta kam nors pasakoti apie AC/DC, nors visgi ir yra žmonių, kurie nežino, kad ši grupė teegzistavo (na, griežtai tariant, turėjo Vokalistą iš didžiosios raidės) vos kokius 5 metus – nuo 1975 iki pačios 1980 pradžios. Vėliau jos pagrindu susikūrusi AC/DC besivadinanti grupė tegroja koverius. Koverius gabalų, kuriuos dainavo Bon Scott. O taip pat – ir visokius pamėgdžiojimus.
Manau, kad Bon Scott vertas krūvos postų, tačiau dabar teįdėsiu vieną juokingą gabalą, kur anas yra tokia miela mergaitė. Mergaitė angeliškai nepakartojamu balseliu, kurio dėka ir tapo neatkartojamai išskirtine legenda:
O tai beje, neįžiūrit kas nors, ar ten šiaip cigaretę ta mergaitė rūko, ar pilnavertį kasiaką?
Nežinau, kas man čia šiandien susišvietė, kad sugalvojau parašyti apie Van Halen – gan pošlykštę grupę, kurios gitaristas Eddie Van Halen laikomas vienu iš didžiausių hard rock gitaros meistrų. Visa laimė, kad berašant, aptemimas baigėsi, todėl viską ištryniau ir tiesiog duosiu porą Motorhead gabalų. Jie nesulyginamai geresni už Van Halen popsą. Na kad ir koks „Capricorn“ – melodingumo į valias, o visai kitaip kabina:
Richie Blackmore apie Motorhead pasakojo tokį anekdotą žurnalistams – esą per „Monsters of Rock“ nugirdo tokį pokalbį tarp Motorhead narių:
Lemmy: – Gaila, kad nepavarėm nei vieno gabalo iš naujo albumo.
Būgnininkas: – Kaip tai nepavarėm, taigi pirmas ir paskutinis buvo.
Gitaristas: – Chebra, jūs kažką painiojat, vien tik naują albumą ir grojom.
Aišku, anekdotai anekdotais, bet grupė neprilygstama, grojusi keistoje hard rock, thrash, punk ir heavy metal sandūroje, viena iš tų, kurių niekas nesugebėjo normaliai pamėgdžioti. Na taip, buvo bandymų, kaip kad Girlschool, tačiau tai buvo daugiau bandymai, nei sėkmė. Gal dėl to, kad pamėgdžioti Motorhead buvo neįmanoma, jie taip ir liko kažkokia paskira, savita, išskirtine, tačiau ne ypatingai populiaria grupe, padariusią didžiulę įtaką visam heavy metal žanrui, tačiau taip ir likusia kažkur užribyje. Užribyje, bet nenumirusia. Štai jums simbolizmo, jei norit – „Killed By Death“:
Na, ir pabaigai, Motorhead koveriukas – Sepultura, „Orgasmatron“:
Cukrus yra toks paprastas dalykas, tačiau net ir toks paprastas dalykas gali būti toks įdomus, kai panagrinėji su juo susijusius ekonominius reiškinius. Gal dėl to, kad cukrus – viena iš ypatingų prekių. Prekė, be kurios lyg ir galėtume išgyventi, tačiau be kurios gyventi negalime.
Galim prisiminti, kaip kadaise mums buvo įvestas cukraus akcizas, sudarantis bene pusę cukraus kainos ir vėliau dar veidmainiškai pervadintas į kažkokį „cukraus mokestį“ ar kaip ten, kartu debiliškai paskelbiant, jog esą cukraus akcizas panaikintas. Valdžiai trūko lėšų, bet įvedant cukraus akcizą, buvo skelbiama, esą dėl mažos cukraus kainos lobsta naminės varytojai – tai mat būsianti kova prieš girtavimą. Tačiau šie mokesčiai – tai niekai, tik paviršinės įdomybės. Cukrus pasidaro ypatingai įdomus, kai panagrinėji jo kainas ir savikainas.
Klasikinis, nykus, dar Markso formuluotas, o dabar taip visokių LLRI frydmanistų mėgstamas ekonomikos modelis yra paremtas mintimi, kad pridėtinės vertės kūrimo procesas yra balansuojamas rinkoje esančios konkurencijos tiesiogiai.
Na, taip, suprantu, kad formuluotė paini. Tai tiesiog reiškia įsitikinimą, kad jei pvz., koks nors cukrus gaminamas su savikaina 2 litai už kilogramą, o parduodamas po 5 litus, tai jo pardavimo kaina greitai kris iki kokių 2,5 lito (2 litai savikainai padengti ir puslitis – investicijoms, t.y., savininkui), nes visi cukraus gamintojai konkuruos ir mažins kainas taip, kad pelnas minimizuotųsi. Tokiu primityviu įsivaizdavimu yra paremta visa ta „laisvos rinkos“ idėja.
Taigi, problemėlė tokia: cukraus savikainoje, kiek atsimenu, viena iš didesnių sudedamųjų yra toks procesas, kaip balinimas arba valymas, dar berods vadinamas rafinavimu. Baltą cukrų pagaminti kainuoja žymiai brangiau, nei, nevalytą. Rudas cukrus, kuris gaminamas, maišant melasą su baltuoju cukrumi, yra truputį brangesnis už paprastą baltą.
Parduotuvėje baltas cukrus kainuoja kokius porą litų už kilogramą. Ar tai du su puse – maždaug. Paprastas nevalytas cukrus – kainuoja apie keturis-penkis litus. Už pusę kilogramo. Arba dar brangiau. O lyg ir brangiausiu turintis būti rudas cukrus – kainuoja maždaug tiek pat, kiek ir nevalytas, o kartais net ir pigiau, priartėdamas net ir prie baltojo cukraus kainos (taip taip, rudasis cukrus, kurio perdirbimas kainuoja daugiausiai, kartais kainuoja pigiau, nei tas, kurio savikaina mažiausia).
Norit pasianalizuoti? Galiu pasakyti tik tiek, kad su jokiomis gamybų, pardavimų, pakavimų ar pervežimų apimtimis tokie kainų skirtumai neturi ničnieko bendra.
Jei jau sugebėsit atsakyti į klausimus apie cukraus kainas, tai pabandykit pasakyti atsakymus dar krūvelei klausimų:
Manau, kad ir jūs patys galite užduoti daugybę, tikrai daugybę panašių klausimų, kurie visiškai neįsipaišo į jokius „laisvos rinkos“ dėsnius.
O kokia iš viso to išvada? O nesakysiu aš jums jokios išvados. Patys pasakykit, jei sugalvosit.
Lakštingala Vingio parke būtų tiesiog išskirtinis monopolinės įmonės pavyzdys, jei ne tai, kad jų savininkai ar vadovai – matomai būrys puspročių, sugebančių viską pabloginti dar labiau, nei galėtų visiškai supuvęs monopolininkas. Aplink, kokio kilometro spinduliu – nei vieno konkurento. O paklausa – kaip reikiant. Jei nuvažiuoji į Vingio parką – tiesiog negali aplenkti Lakštingalos. Ir jei lankaisi Vingio parke bent kartą-du per metus, greitai įgauni patirtį, sakančią, jog esant tinkamoms sąlygoms, kabokai gali tapti neįtikėtinai šlykščiais. Ir negana to, į tuos šlykščiausius kabokus gali pakliūti net prieš savo valią. Aš jau porą metų nebuvau tame kaboke, bet netikiu, kad kažkas pasikeitė. Manau, kad viskas kaip ir anksčiau. O gal pagerėjo?
Pradėsiu šį sykį nuo maisto – tai bene trumpiausia pasakojimo dalis. Šūdinos sovietinės sasyskos, vegetos ir kiti surogatai – tai geriausia, ką šiame kaboke man pavyko gauti. Pica, kuri buvo tokia kieta, kad iki kraujo prakirto man dantenas ir liežuvį – tai kažkas žymiai blogesnio. Nežinau, ką dar blogesnio ten gauti įmanoma. Bet įtariu, kad toji pica buvo ne pati blogiausia iš įmanomų patirčių – tiesiog man dažniausiai sekasi, o pačius blogiausius variantus greičiausiai gauna kiti. Už maistą su nesaikingai gausiai naudojamais gliutamatiniais prieskoniais kabokui galiu duoti šimtą balų minuso nesicackindamas, o dar ir pavadindamas tokį vimdykla. Nes maisto chemija – tai šlykštynė. Bet kiek duoti už dantenas ir liežuvį suraižančią picą – nežinau. Nežinau, nes tai yra užribis. Jei labai norite valgyti – geriau pasikapstykite kokioje nors šiukšlių dėžėje – tikiu, kad rasite kažko geresnio.
Nežinau, ir kiek balų duoti už aptarnavimą. Aptarnavimą vykdo pora padavėjų – joms tenka belekoks didžiulis kiekis staliukų, kokius 10 kartų didesnis, nei įmanoma normaliai aptarnauti. Atėjus, pralaukti ten pusę valandos ar netgi valandą, kol ateis padavėja – normalu. Būtent tai mane porą kartų išgelbėjo – tapo pretekstu pabėgti. Visgi, kai kada nepasiseka ir padavėja prieina (tarp kitko, jei lankotės ten ne dažniau, kaip kartą į mėnesį, garantuoju, kad nepamatysite tų pačių padavėjų, antrą syk atėję – visos išsilaksto). Vieną kartą, kai padavėja priėjo ir paklausė, ko norėtume, aš jai tariau:
– O žinote, jūsų savininkai yra sušikti pyderai.
Padavėja išvertė akis, ją akivaizdžiai ištiko stuporas. Ji net sužiopčiojo. O aš pratęsiau:
– Jie nesupranta, kad šitiek staliukų aptarnauti pora padavėjų tiesiog iš principo negali. Tai ne darbas, o pasityčiojimas iš jūsų. Kodėl jūs čia dirbate, kodėl nemetat šio darbo?
Aš pasigailėjau, kad tai pasakiau. Merginos akyse pasirodė ašaros, ji tiesiog sudrebėjo ir ištarė, kad dirba čia tiktai savaitę, bet ilgiau neiškęs, nes išties, savininkai tokie ir yra. Mane paskui graužė sąžinė dėl to, kad užvedžiau apie tai kalbą. Kita vertus, tai buvo vienintelis kartas, kai aptarnavimas buvo geras. Geras man – padavėja tiesiog nusispjovė į kitus klientus ir aptarnavo pirmiausiai mūsų staliuką. Nors užsėstų stalų tebuvo kokia pusė, klientų skaičius visvien buvo keleriopai didesnis, nei padavėja gali susitvarkyti, netgi dirbdama optimaliom trajektorijom (kas tai yra, nesigilinkim, tiesiog padavėjų mokyklose to moko).
Tokiame kaboke negali būti normalaus aptarnavimo. Negali būti iš principo. Jei savininkas ar vadovas sugeba darbo apkrovų vertinime padaryti net kelių kartų paklaidas – niekada jis ir nesusitvarkys savo reikalų. Nes yra pernelyg bukas. Vargu, ar įmanoma rasti Vilniuje kaboką su prastesniu aptarnavimu. Ir visa tai – tik dėl vienos priežasties: neįtikėtinai prastos vadybos. Iš to kyla ir visi kiti trūkumai, kokius tik įmanoma sugalvoti – nepaprastai ilgas laukimas, supainiojami ir pamirštami užsakymai, etc., etc., etc..
Kabokas man įstrigo ir nefiskaliniais, ranka rašytais čekiais. Turiu puikų džiaugsmą – berods minėjau, kad jau bene du metus ten nebuvau. Gal per tą laiką atsirado ir normalūs čekiai. Nežinau. Mieli kaboko savininkai, linkiu, kad jus patikrintų kokia nors inspekcija, gal ir jai duosit kokių nefiskalinių čekiukų.
Kita vertus kabokas visgi turi vieną puikų pliusą – ne kartą esu matęs, kaip buduliai ar netgi nelyg bomžai kokie ateina su savo bambaliais ir geria. Nes aišku, kad personalui – nusispjaut. Tad jei esate budulis – rekomenduoju.
Sumuojant viską – duodu plius vieną balą kabokui už budulius, galinčius gerti savo bambalinį brudą. Tai vienintelis pliusinis balas, kurį šis kabokas iš manęs gauna. Kitas koks nors negautų, tačiau sprendžiant iš to, ką mačiau, Lakštingala yra akivaizdžiai orientuota būtent į tokio tipo publiką, tad negaliu neįvertinti.
Už patyčias iš personalo, lankytojų ir sveiko proto – minus belenkiek ir neribotai.
Galų gale, aplinka. Aplinka čia varijuoja. Vėliau vakare – bus visai normalu, jei pamatysite kur nors šalia kažkurio stalo krūvą vėmalų. Personalui giliai poxui. Kodėl – aiškinau jau aukščiau. Kad valytų vėmalus nuo grindų – nepastebėjau. Nuo stalų – irgi. Bet tur būt, kad valo, nežinau, juk negali nevalyt. Kartą prieš kelis metus pora kvankštelėjusių pažįstamų sugalvojo ten šventę švęst, o nors ir pasakiau, kad jie durni, kaip čemodanai ir kad apsigalvotų, jie užsispyrė – staliukas mat rezervuotas, ar kas ten… Tąsyk mačiau, kas Lakštingaloje vyksta vakarais.
Kiek suprantu, užsikemšantys klozetai Lakštingalai nėra kažkas nenormalaus. Kai aš susigalvojau nueiti, atleiskit, nusimyžt ir užėjęs į pastato vidų, pamačiau dvokiančius upelius ir jais greitai tekšnojančias padavalkas, nešinas krūvomis alaus bokalų, mane supurtė. Atleiskit, aš daug ko esu matęs, labai daug ko. Bet tas siurrealus vaizdas, kai per grindimis tekantį neaiškios spalvos upelį žvaliu greitu žingsniu tekšt tekšt tekšt tekšt… Nešina visai panašios spalvos alumi… Tai kažkaip sujaudrino mano vaizduotę ir aš, apsisukęs, išėjau ieštkoti kokių nors krūmų. Braidžioti po svetimas balas visai nebuvo noro.
Už aplinką – minus belenkiek, kiek tik sugalvosit.
Vilniuje aš nežinau kito tokio kaboko, kuriame būčiau patyręs tiek pačių šūdiniausių potyrių. Gerai paieškoję, galite surasti vieną kitą iš sovietmečio išlikusį obščepito reliktą, kur nevėkšliškos sovietozaurės verda šlykščias atliekines paplavas, kurių neįmanoma valgyti – visai, kaip prieš 30 metų. Savo maisto kokybe Lakštingala, sakyčiau kažkuo panaši. Tačiau net šlykščiausios sovietmečio šėryklos persiorganizavo ir susiprato, kad klientu reikia rūpintis, o grindis reikia plauti. Lakštingala – ne. Tai absoliutus fenomenas. Jei aš šiam kabokui duočiau minus šimtą balų, bet kuriai eilinei šėryklai turėčiau duoti plius melejoną. Tad kitaip, kaip minus melejonu Lakštingalos įvertint negaliu.
